Bankų „minusinės palūkanos“ iš tiesų mokestis už tai, kad laikote ten savo pinigus

Autorius: Arvydas Daunys Šaltinis: http://www.sarmatas.lt/04/bank... 2015-04-27 08:28:16, skaitė 3710, komentavo 1

Jei kas atsimenate ikikrizines bankų palūkanas, tai jos buvo dešimtis kartų didesnės nei dabar ir kiekvienas dėdamas pinigus į banką, visą laiką tikėjosi bent jau santaupų nenuvertėjimo dėl infliacijos poveikio. Banko išmokamų palūkanų sąskaita.

Galime ramiai atsidusti ir pasakyti – tie laikai baigėsi, nuo šiol infliaciją vykdys Europos Centrinis bankas (ECB), leisdamas trilijonus €urų, kurių mes savo piniginėse nematysime, tačiau labai jausime tą procesą, pastoviai nuvertėjant mūsų santaupoms.

O mūsų skaidrūs kaip krištolas skandinaviški bankai, iki šiol mūsų juose laikomus pinigus laikę kaip paslauga jiems ir mokėję už tai palūkanas, apsuko savo finansinės politikos ienas 180 laipsnių ir pareiškė, jog nuo šiol nemokės mums nieko, nes, neva, dėl kažkokių priežasčių staiga palūkanos tapo nulinėmis, o pinigų laikymas banke nuostolingas, todėl kiekvienas laikantis jame savo pinigus nuo šiol TIK mokės bankui už paslaugas.

Ir nors jie neįvardijo kodėl taip atsitiko, mes galime tą suprasti, kaip ECB veiklos rezultatą, kai nuo 2015-ųjų sausio jis įjungė €urų spausdinimo stakles, žadėdamas kas mėnesį atspausdinti po naują 60 mlrd. €urų paketą, tą darant pusantrų metų. Bendra naujai atspausdintų Europai pinigų masė sieks 1 trilijoną €urų.

Ir pažiūrėkime kaip tą aiškina „specialistai“ – „silpnėsiantis €uras didins Europos gamintojų konkurencingumą“ (!) – kai žmonių kalba tai reiškia tyliai atimtus (pavogtus) pinigus iš gyventojų, visas tas neva didėjantis konkurencingumas ir didėjantis pelnas Europos gamintojams dėl silpnėjančio €uro iš esmės bus apmokėtas mūsų visų pinigais, visą tą procesą paslepiant po ne kiekvienam suprantamomis frazėmis apie infliacinius procesus, didėjantį konkurencingumą prieš importuojamas prekes, kylančią ekonomiką ir t.t. ir pan. Čia reikia suprast, kad ekonomika kyla TIK tada, kai yra infliacija, t.y. kai nuvertėja mūsų visų santaupos. Tai atleiskite – kam mums toks „kilimas“?

***

Kitaip tariant galime suprasti vieną dalyką – po 2008-ųjų krizės daugelis viso pasaulio, tame tarpe ir mūsų verslininkų, ir šiaip eilinių piliečių, tapo itin apdairūs jų pinigus liečiančiais klausimais, ko pasekoje nebelekia į banką iškart, kai tik užsimano pirkti butą ar automobilį.

Ši 2008-aisiais vykusi pamoka daugeliui giliai įsirėžė į atmintį, ypač sužinojus, kad pasaulio šalių vyriausybės skyrė milijardus iki tol tuos pačius milijardus neatsakingai švaisčiusiems bankams gelbėti. Tačiau neskyrė visiškai nieko žmonėms pasitikėjusiems tais pačiais bankais ir jų pažadais.

Tais bankais, kurie vėliau iškraustė vargšus skolininkus iš jų, už kreditus pirktų butų, ir maža to, dar apdėjo tuos skolininkus skolomis. Kitaip tariant žmogus ėmė paskolą butui, metus ar pusantrų už jį mokėjo, o driokstelėjus pačių bankų (!) sukeltai krizei prarado darbą, o su juo ir galimybę mokėti savo paskolą.

Ko pasekoje bankas, iki tol net įkalbinėjęs žmogų imti būsto paskolą, iš vargšo tą būstą paprasčiausiai atėmė, remdamasis visiškai teisėta (nepainioti su teisinga) sutartimi, ir kadangi tas būstas jo atėmimo metu kainavo jau vos ne dvigubai pigiau, nei jo pirkimo metu – žmogus praradęs būstą, į jį jau įdėtus pinigus, bankui per tą laikotarpį jau įmokėtus procentus ar paskolos dalį, dar liko bankui skolingas vos ne tiek pat, kiek bankas jam įkainavo tą butą prieš atimdamas.

O kadangi po krizės tokių butų buvo atsiradę visai nemažai – jų kaina gerokai smuko, mat pasiūla gerokai viršijo paklausą. Šiais butais rankutes gerokai pasišildė naujai įsteigtos nekilnojamojo turto bendrovės ir pačių bankų įkurtos dukterinės įmonės perėmusios tuos atimtus butus.

Kadangi dabar kalba eina apie nulinius procentus mūsų skaidriausiuose bankuose, tai tik priminsiu, jog apie šias nekilnojamo turto detales kalbėjau norėdamas paaiškinti, kodėl dabartiniai potencialūs paskolų ėmėjai ir nori likti tik potencialiais, o ne realiais, mat iš potencialaus skolininko žmogus gali greitai tapti realiu prasiskolinusiuoju, o toliau ir bankrotu (ačiū seimui už bankroto įstatymą).

Šito mažai kas trokšta, todėl bankinio verslo apsukos sumažėjo, sulėtėjo ir vos girgžda kalbant apie gyventojų ir verslo paskolas. Vyriausybės žinoma skolinasi kaip skolinosi, jų nesustabdys jokios krizės, mat jų nariams skolų asmeniškai atidavinėt nereikės, o partiniai draugai išleis įstatymus didinančius jiems atlyginimus tiek, kiek reikia, kad nesijaustų infliacijos spaudimas.

Ko negalima pasakyti apie visus likusius eilinius žmones, verslininkus, įstaigas ir organizacijas, nepriklausančias šiam išskirtiniam ir nepriklausomam nuo jokių finansinių krizių, politinės aukštuomenės ratui.

Ir skolindamiesi iš bankų tuos būtinus milijardus, šios minėtos aukštuomenės nariai pasirūpina ir tų pačių bankų gerove, leisdami jų pageidaujamus įstatymus (tuo galima neabejot). Dalis tokių įstatymų vis siaurina leidžiamas grynųjų pinigų naudojimo ribas visose pasaulio šalyse, tame tarpe ir Lietuvoje. Esą kovoja su šešėliu.

Kas yra gryniausias išsigalvojimas, nes ne gryni pinigai yra kalti dėl šešėlio, o jam atsirasti sudaromos sąlygos. Ir tos sąlygos tikrai nėra grynieji pinigai.

Tačiau grynieji pinigai labai trukdo bankams kontroliuoti visus finansų srautus jų aptarnaujamose zonose ir atitinkamai atima iš jų dalį pajamų, kurias šiaip kortelių turėtojai susimokėtų už banko paslaugas.

Kai grynieji pereina iš rankų į rankas be banko tarpininkavimo – šis negauna nieko, todėl labai nori perimti tokius mokėjimus savo žinion. Ir perimti ne įdėjęs kažkokias savo pastangas ir gaudamas pinigus, kaip savo pastangų-darbo vaisių, kas šiaip būtų normalu, o tiesiog priversdamas pagrindinius partijų lyderius prastumti bankams reikalingą įstatymą.

Todėl partiniai veikėjai ir aiškina mums, jog jie nori sustabdyti kažkokį mistinį šešėlį, todėl mes visi turime už tai mokėti milijardus.

Suprantate? Šešėlis stabdomas ne įstatymų leidėjų pastangomis ir darbu, o mūsų didėjančiomis ir privalomomis įmokomis bankui, kurių mes negalime išvengti, mat toks yra įstatymas, tačiau pats šešėlis nuo to nė trupučio faktiškai nemažėja, nes bet kokie prieš nusikalstamumą nukreipti įstatymai iš tiesų visada tik vejasi nusikaltimus bandydami juos nubausti, tačiau niekada nebando užkardyti.

Nemažėja dar ir todėl, kad baudžiami esame mes, o ne mistinis šešėlis, kurio niekas nematė, tačiau labai gerai kažkokiu būdu apskaičiavo. Ar nepanašu į pasaulinį terorizmą, kovai su kuriuo metami milijardai ir siaurinamos pilietinės žmonių teisės visose šalyse?

Ir taip bus tol, kol mes šersime tuos bankus, nes jie nenurims tol, kol neperims viso pilnai pinigų srauto, po ko diktuos mums kokias tik norės sąlygas – mes tiesiog negalėsime atsisakyt, nes nebeliks jokios alternatyvos nelikus grynųjų pinigų.

Mes netekę darbo negalėsime net padirbėti kaimyno sode už dienos atlygį, nes kaimynas negalės pervest pinigų į mūsų sąskaitą nedeklaravęs jų mokesčių inspekcijai, nesumokėjęs pats mokesčių ir t.t. Netekęs darbo žmogus bus pilnas valstybės išlaikytinis neturintis ne tik, kad jokios savarankiškumo, bet ir jokių teisių.

Ir tas atsitiks iškart, kai tik iš apyvartos bus išimti paskutiniai grynieji pinigai. Arba beveik iškart. Ir šiandien mes einame link to, visi laikydami savo pinigus, gaunamus kaip atlyginimus, bankuose, juos išlaikydami ir naudodamiesi visomis jų sukuriamomis, mums esą labai būtinomis paslaugomis.

Negi sunku nueiti iki Perlo terminalo ir sumokėti pavedimą kur reikia? Vienas dalykas – prasivaikščiosime, kitas dalykas sutaupysime pinigų, nes paslaugos ten pigesnės, trečias dalykas nemokėsime nieko bankui, kurio dėka kyla visos krizės ir mūsų santaupų nuvertėjimas.

Reikėtų prisimint banko finansinės veiklos produktą. Kaip manote kas tai? Visos įmonės sukuria kažkokį produktą, kuris galutiniame skaičiavime atsispindi BVP.

Banko veiklos produktas atsispindi tik mūsų piniginėse – minusiniu pavidalu – tai infliacija, krizės ir prasiskolinimas.

Tad gerai pagalvokime, ar tai žinodami dar ir dabar tebenorime laikyti savo pinigus banke.