Rusijos grėsmės pagrindu suskaldyta visuomenė – nauda Rusijai

Autorius: Arvydas Daunys Šaltinis: http://www.sarmatas.lt/05/rusi... 2015-05-11 09:31:06, skaitė 3446, komentavo 1

Lietuvoje šiandien egzistuoja aiškiai apibrėžtos ir priešiškos viena kitai gyventojų stovyklos. Žinoma ne be valdžios įsikišimo, kuri sąmoningai ir suformavo šią priešpriešą, pasinaudodama dar senovėje atrastu efektyviu mechanizmu – „skaldyk ir valdyk“.

Kai kuriems gal neaišku, kaip jis veikia – tai paprastas pavyzdys būtų prisiminus lietuvių pasaką apie tėvą, kuris pasikvietęs sūnus parodė jiems šluotą ir paprašė ją perlaužti. Žinoma nė vienam nepavyko. Tačiau, kai tėvas iš šluotos ėmė traukti atskiras šakeles ir padavė jas sūnums – jie jas lengvai perlaužė. Tas pats principas galioja ir žmonių visuomenei. Kol ji vieninga – niekas jos neįveiks. Kai ji susiskaldo vidinių prieštaravimų pagrindu – ji jau nugalėta.

Pagrindinės dvi stovyklos Lietuvoje, jaučiančios viena kitai aiškų ir nedviprasmišką priešiškumą yra prorusiška ir antirusiška, susiformavusios Ukrainos konflikto metu.

Tiesą sakant, antirusiška Lietuvoje buvo visą laiką – jos buvimą pastoviai kurstė konservatorių partijos viršūnėlė vis pasakodama apie Rusijos grėsmę. Ištisus 20 su viršum metų. Apie visokias minkštąsias galias ir kietas okupacijas. Ir vis be ypatingo poveikio. Ir visą laiką viena, niekieno nepalaikoma.

Kol neatėjo laikas Lietuvai pirmininkauti ES. Ir kol TS-LKD anksčiau palaikoma kandidatė, o tuomet jau prezidentė, nesužlugdė rytų partnerystės programos planų, į kuriuos įėjo ir Ukrainos asociacijos sutarties su ES pasirašymas.

Štai tada antirusiškos koalicijos Lietuvoje sukūrimas pajudėjo visais lygmenimis. Net valstybės, įskaitant ir prezidentūrą. Prie ko iškart prisijungė ir visos didžiosios MIP – televizija, bei visi laikraščiai ir internetiniai portalai. Prasidėjo elementarus informacinis karas prieš savo pačių piliečius, nes daugiau su kažkuo kariaut Lietuvos valdžia neturėjo nei galių, nei žinių, nei kažkokių resursų.

Suprantama, iškart susikūrė ir antivyriausybinė, ginanti savo įsitikinimus piliečių koalicija, kurią didžiosios MIP kartu su valdžios atstovais iškart įvardijo, kaip „prorusišką penktąją koloną“, „koloradais“, „vatnikais“ ir t.t.

Čia reikia turėti omenyje, kad valdžia kariauja ne prieš kažkokį išorės priešą, o prieš savo šalies piliečius, mokančius mokesčius ir išlaikančius tą pačią valdžią. Nors valdantieji aiškina, esą jie kariauja informacinį karą su Rusija, tačiau etiketes klijuoja savo šalies žmonėms. Įstatymą leidžiantį kontroliuoti internetą ir net be teismo jį atjungti, priėmė irgi prieš savo žmones.

O štai neseniai VRM vadovas S. Skvernelis pateikė įstatymo projektą skirtą kontroliuot jau net ir asmeniniams žmonių telefonams, pasiklausant jų pokalbių ir kuriant asmeninį telefoną turinčių žmonių duomenų bazę.

Dar galima priminti, jog buvo uždrausta tam tikrų TV kanalų (TV 1 Baltijos, RTR Planeta) retransliacija, kaip esą priešiška Lietuvai, nors paskutiniuoju atveju(RTR planeta) ten apie Lietuvą nebuvo kalbama visiškai nieko – tik apie Ukrainą. Ir papildomai, – prieš kelias dienas Seimo Švietimo ir mokslo komitetas pritarė D. Grybauskaitės inicijuotoms pataisoms dėl kovos su priešiška propaganda.

Kitaip tariant mes patys (prezidentė Grybauskaitė) inicijuojame kovos su „priešiška“ propaganda įstatymą, ir čia pat patys nustatome kuri propaganda yra priešiška, o kuri ne. Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. O kurgi tada žodžio laisvė? Ir kurgi draudimas cenzūruoti laisvą žiniasklaidą?

Ir viskas vardan mūsų pačių saugumo, ir viskas prieš mus pačius. Ir viskas todėl, kad sužlugdžius vieną politinį projektą (Rytų partnerystės programą ir Ukrainos ES asociacijos sutarties pasirašymą) reikėjo pasirodyt kitoje srityje, kaip antirusiškos politikos lyderiais. Kadangi piliečių dalis tokios politikos nepalaikė – teko imtis priemonių ir prieš savo pačių žmones. Įvardinant šią politiką vėl – „vardan Lietuvos gerovės“.

Kuri Lietuvai neatnešė (ir neatneš ateityje) jokios naudos anei gerovės. Nei moralinės, nei materialios. Pralaimėjome visose srityse, pradedant ekonomika ir baigiant visuomenine-socialine. Maža to, užsikrovėme šauktinių kariuomenės naštą, nors net vaikui aišku, jog jokia šauktinių kariuomenė nė dviejų dienų neatsilaikys prieš jokią Rusijos kariuomenę, jei ta kartais užsimanytų užpulti.

Bet, kas pikčiausia, jog ana net nemano pulti. Tą pastoviai tvirtina patys NATO vadai, kurių pasisakymus šia tema mūsų vyriausybės ereliai demonstratyviai ignoruoja ir toliau per sau lojalias MIP bei visuomeninę Lietuvos TV (išlaikomą iš mūsų su jumis pinigų) pučia apie Rusijos grėsmę.

Ir šioje vietoje blogiausia kas?

Ogi tas, kad dalis Lietuvos piliečių, šio informacinio karo prieš visuomenę pradžioje, įstojo į jį tik matydami lietuviškųjų MIP propagandos neatitikimus realybei, ir norėdami tą melą paneigti savais argumentais ar sava įvykių versija.

Kitaip tariant norėdami priešpastatyti akivaizdžiam tikrovės neatitikimui savo matomos tikrovės vaizdą. Ir šiuo atveju valdžios akyse jie jau tapo Rusijos parankiniais, kadangi atsisakė palaikyti oficialią valdžios poziciją palaikančių MIP įvykių Ukrainoje versiją.

Tokią versiją, kad nuo pat pradžių viskuo kalta Rusija ir tik Rusija, kad Maidanas buvo liaudies išsivaduojamoji kova, kad JAV nesumokėjo jokių 5 milijardų už to Maidano parengimą, o Viktorijos Nuland pasisakymo tą pripažįstant nė būti nebuvo.

Tokią versiją, kad nors Maidano revoliucija buvo ukrainiečių tautos revoliucija, o į valdžią atėjo ne finansavę tą revoliuciją oligarchai, bet demokratiškai tos liaudies išrinkti atstovai su „šokolado ne karaliumi“ „neoligarchu“ prezidentu Porošenko, priešaky.

Kurie tuojau pat puolė kurti ukrainiečių tautos gerovę pačių pirmu žingsniu uždrausdami rusų kalbą Ukrainos teritorijoje, tuo visiškai nesukiršindami Donbaso ir Lugansko sričių gyventojų – rusų. Kurie į tai atsakydami nepaskelbė jokių separatistinių respublikų.

Na ir t.t. ir pan. Viskas buvo visiškai kitaip, o jei kas mano dar kitaip – tie yra Lietuvos priešai ir Vladimiro Putino padlaižiai. Pašluostės ir vatnykai, kuriems ne vieta Lietuvoje. Kurių vieta Rusijoje arba bet kur kitur, tačiau ne Lietuvoje. Ir žmonės bėga.. net raginti nereikia. O tie, kurie liko – išsikasė apkasus, susigalvojo slapyvardžius ir užėmė poziciją ar opoziciją.

Ir štai tie piliečiai, pradžioj norėję tiesiog TIK parodyti, kokią jie mato situaciją toje Ukrainoje ir kad tas matymas nesutampa su tuo, ką oficialiai mato mūsų išrinkta (bet mūsų neatstovaujanti) valdžia, palaipsniui, kovos įkarštyje žengia vis toliau. Jie jau peržengė gynybines pozicijas ir kur nueis toliau, vienas dievas težino.

Valdžios antirusiška propaganda duoda savo vaisius ir šiandien jau iš tiesų tie, anksčiau neutralūs piliečiai, deklaruoja rusų išpažįstamas vertybes, rusų pateikiamą istorijos versiją, o vietomis net dalinasi atvirai propagandiniais rusų straipsniais, jog Lietuva Antrojo pasaulinio karo metais palaikė nacistinę Vokietiją (skaičiau pats prieš kelias minutes).

Ir jų (piliečių) negalima už tai kaltinti. Šiandien juos užvijo į kampą oficiali valdžios politika ir žmonės prieš ją protestuodami griebiasi jiems prieinamų priemonių – t. y. alternatyvios informacijos sklaidos. Kuri taipogi, su objektyvia tiesa dažnai teturi mažai ką bendro. Dažnai, bet ne visada. Bet čia ne jų kaltė – jie buvo priversti gintis, ginti savo požiūrį ir tai kuo tiki.

Ir čia kyla klausimas.. Labai rimtas. Jei jau dalis mūsų piliečių, nebeatskirdami situacijos, menkai susigaudydami vardan ko jie veikia, ir kas yra kas, kad tik būtų prieš nekenčiamą valdžią, ima veikti Rusijos naudai (tą reikia pripažint) – tai gal būtent to ir siekė mūsų valdžia vykdydama šį reiškinį inicijavusią politiką? Visus 20 su viršum metų?

Gal ji visą laiką ir dirbo Rusijai, nors viešai visą laiką varė lyg ir prieš? Nes, kokias sritis bepaimtume – viskas, kas šiandien vyksta Lietuvoje ir ypač, ką vykdo valdžia – yra naudinga Rusijai. Pabandykime truputį pavardinti:

Energetikos sritis:

Ignalinos AE uždarymas, su visais ten vykstančiais korupciniais procesais, projektais ir lėšų dingimais bei elektros pabrangimas – naudingas tik Rusijai ir su ja susijusioms struktūroms.

Suskystintų dujų terminalas „Nepriklausomybė“ (kaip pasityčiojimas), kurio pateikiamos produkcijos kainos darosi nebeįkandamos naudotojams, o išlaikymo nuoma 500 000 LT į dieną tiesiog kosminė – neabejotinai naudinga Rusijai.

Visokių pirmo, antro, ES energetikos paketų įdiegimai, skubant tą padaryti pirmiesiems Europoje – pakelia dujų kainas – kas neabejotinai naudinga Rusijai.

Socialinė – ekonominė sritys

Lietuvoje mažėja darbo vietų, o su tuo ir žmonių, kurie išvažiuoja dirbti į užsienį. Siaurinamos socialinės garantijos, uždaromos mokyklos, vaikų darželiai, ligoninės, poliklinikos ir t.t.  Visuomenė senėja, mažėja pasitikėjimas savo ateitimi Lietuvoje ir atitinkamai niekas nenori investuoti į savo ateitį tokioje šalyje. Nepasitikima viskuo, kas eina iš valdžios – tai tik naudinga Rusijai.

Šeimos – tradicijų sritis

Lietuviai kaip visuomenė turi savas, per amžius susiformavusias tradicijas. Į tai įeina – kokia turi būti šeima bei kokią vietą joje užima visi nariai. Kokia turi būti visuomenė ir kaip joje turi elgtis kiekvienas jos atskiras narys. Kokia tėvų pareiga ir teisė.

Ir štai visas šias tradicijas grubiai, jėga, griauna iš Vakarų atėję įsakymai (ES direktyvos) apie homoseksualų (kaip esą kažkokios atskiros žmonių rūšies) teises, kurių iš esmės niekas iš jų atimt nė nesiruošė bendrų žmogiškųjų teisių, kaip visuomenės narių kontekste. Tačiau tą pasirodė būtina įteisinti atskirais įstatymais ir vainikuoti homo-paradais, kas pažeidė kitų, tam nepritariančių žmonių teises. Nekalbant apie pastovius bandymus įteisinti jų „šeiminį“ ir partnerystės statusą.

Seime kas metai bandoma vis kažkaip pakeisti su šeimos apibrėžimu ir vaikų auklėjimu bei tėvų atsakomybe už vaikus, susijusius įstatymus. Ne Tėvų naudai. O kalbant tiesiai – ne ŠEIMOS kaip visuomenės ląstelės naudai. Nedetalizuosiu čia šių dalykų – juos dauguma žinote ir taip.

Visa tai naudinga Rusijai – žinoma, nes ten, atvirkščiai, homoseksualų teisės prilyginamos visos visuomenės narių teisėms, nedarant jiems jokių išskirtinių nuolaidų ir uždraudžiant jų paradus bei propagandą, kaip kenksmingus visuomenei. Ten jie laikomi ligoniais, kuo buvo laikomi ir likusiame pasaulyje iki pat 1972 metų, kol Amerikos psichiatrų asociacija nepašalino homoseksualizmo iš psichinių ligų sąrašo.

Iš esmės Rusija šioje vietoje elgiasi atitinkamai kaip artimesnė mūsų visuomenės tradicijoms, kai tuo tarpu Lietuvos valdžia daro priešingai. Ir todėl dalis mūsų visuomenės šioje vietoje palaiko Rusiją – nes tai atitinka jos pačios požiūrį šiais klausimais. Tai vėlgi – naudinga Rusijai.

Tikrai dar galima būtų šį sąrašą tęsti, parašant apie lietuvių girtuokliavimą, savižudybes, gimstamumą ir t.t., tačiau aš tą visa tai parašiau ne norėdamas viską išvardinti, o tik parodyti principą – tendenciją, kuriuo sekant viskas, ką daro mūsų valdžia – duoda naudą Rusijai, nes didina visuomenėje nepasitenkinimą mūsų valdžios vykdomais procesais, veiksmais ir politika, o su tuo ir Vakarais, iš kur ateina tos politikos gairės. Atrodytų kalti Vakarai, betgi į ten bėga mūsų tautiečiai, kas rodo, jog ten, lyginant su Lietuva kur kas geriau. Kad blogai iš tiesų TIK Lietuvoje, kur vadovauja mūsų išrinktieji.

Kyla toks įtarimas, kad ten nuo senų laikų išlikę visi komunistų partijos aukščiausi funkcionieriai, kuriuos dėl jų anksčiau pridarytų nuodėmių, šiandien Rusija gali tampyti už virvučių kaip įmanydama. Ir tampo. Ir nors iš šono atrodo lyg jie būtų visiškai antirusiški – iš tikro jie pučia į Rusijos bures.

Juk atrodytų keista – jei tie mūsų išrinktieji valdžios veikėjai, Rusijos būtų laikomi tikrai priešiškais jos politikai – tai juk neabejotina, kad ji turi krūvas juos kompromituojančios medžiagos dar iš tarnybos KGB ar TSKP laikų. Tačiau kažkodėl nepateikia ničnieko! Absoliučiai.

Reiškia žino, jog visa ta veikla (mūsų išrinktųjų) – Rusijai tiesiog naudinga tolimojoje perspektyvoje, o tai, kad dabar kažkas parėkauja – rusai puola – na kam tas įdomu, juk „šuo loja – karavanas eina“. Ypač, kai tas didina jai prijaučiančių skaičių.

Ir todėl, šiame kontekste, jei mes pamąstysime ramiai ir be emocijų, atmetę tas standartines propagandines klišes, kurias mums ant ausų, visur ir visada, ir visur kur kitur, kabina oficialiosios MIP – tai pamatysime, jog per įvykius Ukrainoje, kurie iš esmės mūsų tiesiogiai net neliečia, mes griauname savo pačių gyvenimą patys, savo rankomis ir savo pačių šalyje, atimdami net galimybę turėti kažkokią šviesesnę perspektyvą ateityje.

Be jokio tiesioginio Rusijos ar dar kieno įsikišimo. Be jokių rusų tankų ar žaliųjų žmogeliukų.  Tik su savo išrinktųjų ir nežinia kam (aišku kam) dirbančių politikų pagalba.

Kai mūsų interesas turėtų būti Lietuva, o su ja ir mūsų pačių interesai – mes iš tiesų, žaisdami valdančiųjų mums primestą žaidimą-karą – „savi prieš savus, lietuviai prieš lietuvius“, griauname savo, savo vaikų ir savo šalies ateitį.

Ir čia įdomiausia, jog visai nepriklausomai nuo to, kurioje pusėje mes esame – „prorusiškoje“ ar „provakarietiškoje“ – šiame, vidinės visuomenės kovos etape, mes visi pilame vandenį ant Rusijos malūno – visi dirbame Rusijai, nes ji vienintelė laimi iš šios mūsų tarpusavio kovos. VIENINTELĖ! Ir reikia pastebėt – be jokių savo pastangų.

Vakarai čia pralaimi visais frontais, o su jais Lietuva ir mes visi. Ir mūsų valdžia mus pjudo tarpusavyje tam, kad mes negalėtume susigaudyt – ką gi daro ji pati. Kieno pusei ji dirba. Bet juk:

„Jūs pažinsite juos pagal vaisius“. Evangelija pagal Matą. (ne pagal kalbas)

Tai pažinkime, o pažinę susirūpinkime savais reikalais, sava šalimi ir savos visuomenės gerove, atskirkime savus interesus nuo Ukrainos ar Rusijos interesų – ir tada laimėtojais būsime mes. Nes pradėsime dirbti savo pačių labui. Jei pradėsime. Jei sugebėsime atskirt, kur mūsų interesai.

Ir noriu pridurt – nereikia kaltinti nei Rusijos, nei Vakarų, nei Europos tame, kad minėti geopolitiniai vienetai veikia savo pačių interesų naudai – tai natūralu, kaip ir tai, jog visada laimi stipresnis ir protingesnis.

Stipresniais mes nebūsime, tačiau galime išmokti numatyti savo tolimesnius žingsnius, savo ateitį ir galimus numatomo priešininko žingsnius. Ir išmokti pasiruošti galimoms pasekmėms. Be pykčių ir emocijų. Be etikečių klijavimo. Be garsaus šaukimo ir priešų paieškų.