Pilietinis proveržis

Autorius: CriticismOfLife Šaltinis: https://criticismoflife.wordpr... 2015-05-20 08:27:14, skaitė 3501, komentavo 1

Pirmasis žingsnis formuojant realų atsaką neo-fašistiniam globaliniam procesui – akivaizdus

Vladimiras Majakovskis savo eilėraštyje „Įsiklausykit“ akcentavo, jog „jeigu užsidega žvaigždės – reiškiąs – tai reikalinga kažkam?“ Kodėl gi neiškelti būtent neseniai prabėgusią pilietinę akciją Maskvoje ir visose Rusijos Federacijoje bei pasaulio miestuose į nagrinėjimo aktualų paviršių, kaip aštrią gilios diskusijos vertą temą – jog būtent šis „Nemirtingo pulko“ paradas užguožė netgi patį karinės technikos pasirodymą, ruoštą 70 metų Pergalės progai, kuris vyko tą pačią dieną Maskvoje.

Jeigu žmonės išeina į gatves gegužės 9 dieną, laikydami savo didvyrių protėvių portretus, kurie nugalėjo hitlerinę pabaisą – reiškiąs jiems tai svarbu ir aktualu. Juk šito neįmanoma ginčyti ?

Svarbu pažymėti, jog negalima teigti, jog vien išėjimas į gatves su šiais giminių šventais portretais, garantuoja kokį nors naują atgimimą, postūmį socialiniame gyvenime. Netgi negalime būti tikri, jog išėjusi visuomenė į gatves yra pasiruošusi mobilizuotis, būti valinga sunkiems išbandymams – ši eisena nėra to akivaizdus įrodymas, kaip ir negalim teigti, jog jų gretose nėra tokių žmonių. Aišku, yra.

Tiesiog turime suvokti, jog jeigu visiems šiems žmonėms neturint tam tikro vidinio postūmio, priežasties, motyvų išeiti į gatves atitinkamu bendru laiku ir diena – šios eisenos nebūtų. O jeigu išėjo – jiems to reikėjo. Kokiam gi lygmenyje toks poreikis ? Aišku, kiekvienas subjektyviai vertino tą poreikį. Bet tuo pačiu, tas poreikis buvo tokios vertės, jog privertė visas šias mases išeiti į gatves, įveikiant vidines baimes, kaip ir būdingą visuomenėje vyraujantį egoistinį atsiskyrimą. O kur gi gimusi drąsa pasidalinti savo šeimos prisiminimais, pasididžiavimu  – parodyti tai netgi masinei žiniasklaidai, visam pasauliui. Žmonės nugalėjo šių dienų būdingas socialines baimes, kaip galimus ‚pletkinius‘ banalius apkalbėjimus –  tikėtiną vėlesnį diskomfortą.

Jeigu motyvacija arba laipsnis tokios bendros išraiškos nėra didelis, o kiekviename asmenyje nesusikaupia pakankamai energijos valingam žingsniui stoti greta kitų – žmonės neišeis. O jeigu tai įvyko – reiškiąs pusei milijonų žmonių Maskvoje ir milijonams kituose miestuose to reikėjo ir buvo pasiektas reikiamas bendruomenės apjungiamasis laipsnis.

Todėl dabar galima konstatuoti, jog susiformuojant tokioms didžiulėms masėms, atsiranda realus pilietinis proveržis, kuris prie atitinkamų sąlygų pajėgus perkelti visuomenę į kitą būseną. Ar susikurs tos sąlygos ? Ar ilgam išliks ši kooperuojanti pilietinė energija visuomenėje ? Ar jis tiek galingas, kiek būtina? Į visą tai atsakys artimoji ateitis. Bet tai, jog galime kalbėti apie pilietinį proveržį – akivaizdu.

Ką gi daugiau galim vadinti piliečiais, nei tuos, kurie išėjo į gatves 9 gegužės dieną, savotiškai atsakydami šiuolaikiniam globaliniam iššūkiui savo bendra eisena? Nejaugi vadinsime piliečiais tuos, kurie matydami tai, slepiasi ir iš už kampo mėto replikas, bandydami visur įžvelgti valstybinės organizacijos pėdsakus ir jokiu būdu netikėti, jog visuomenė pati išėjo į gatves? Juk tame ir esmė, jog pilietiškumas ir nesavanaudiškumas yra sinonimai šiuo atveju.

Ir tik pačios mandriausios visuomeninės parazitinės menkystos, kurių pilna ir Lietuvos žiniasklaidos erdvėje, atsižymėjusios tik neigiamai žmonių sąmonėse per ilgus metus savo tariamo darbo – galia įžvelgti visiems nusibodusias versijas apie tūkstančius autobusų, didžiules pinigines sumas, kurios išmokamos kiekvienam dalyviui ir kitkas. Paprastos gi menkystos, dar ne tiek degradavusios ir, galbūt jų laimei, jaunos – nedrįsta to giedoti, nes dar nėra tiek deformuotos, kiek patyrę seni vilkai 50-80 mečiai, neturintys nieko švento. Nes šios jaunos menkystos supranta, jog jais niekas nepatikės – o senoms patyrusios padugnėms toks suvokimas nėra aktualus, jų laikas prabėgo, bet smarvės paduoti privalo, nesirūpinant ar ji bus kiek nors efektyvi, ar kiek pakenks jų pačių reputacijai. Jaunos menkystos jau šiandien žino, jog gautųsi atvirkštinis efektas – ir žmonės gana paprastai suvoks kieno nurodymus jie vykdo, nes šventa gegužės 9 diena nediskutuotina.

Taigi, ką gi regėjome ? Matėm šimtus tūkstančių žmonių, įvairaus tikėjimo, tautybių, skirtingo amžiaus ir socialinio lygmens, apjungtus vienu noru – būti kartu šios šventos dienos metu. Galime ginčytis kiek šis noras galingas ir ilgalaikis ir link kur bus nukreiptas. Bet netgi pačiam minimaliame supratime – jeigu ir nieko neįvyks tolimesnio – šis įvykis nepraranda savo vertės.

Nepraranda savo – nesavanaudiškumo. O tai gebėjimo būti bendruomenės dalimi, vertinti ją, laikytis vienų vertybių ir t.t

Nepraranda savo didingo prasmingumo.

Tai naujos dedamosios šio gyvenimo – ir pačio noro buvimas, ir nesavanaudiškumas bei prasmingumas. Ir būk dabar tu Rusijos priešu, būk užkietėjusiu liberastu opozicionieriumi – tau vis vien tek pripažinti esamą faktą, šią naujovę Rusijos Federacijos visuomenėje. Tau, priešui, teks dabar šokinėti nuo naujo starto, nuo naujos realybės, jeigu nori likti tikrovėje, atidirbti pinigus , o ne skraidyti sapnuose.

Ši neabejotina Rusijos Federacijos gyvenimo naujiena lygiai tiek pat reali, kaip ir trys jos dedamosios dalys: a) esama motyvacija išeiti gegužės 9 dieną į gatves, į akciją „Nemirtingas pulkas“; b) nesavanaudiškumas šios motyvacijos (niekas niekam nieko nemokėjo, o bet kuris, drįsęs viešai tai pareikšti gatvėse – gautų , paprasčiausiai, per snukį); c) prasmingumas šios motyvacijos, kuri gvildenama.

Žmonės išėjo į gatves ne tam, jog praleisti eilinę šventinę dieną. Tai buvo vienas, bendras pilnai kiekvieno apmąstytas ritualas. Galima sakyti, daugiau negu apmąstytas, nes jo poveikis iki šiol juntamas visame pasaulyje – ir nagrinėjamas pačiu aukščiausiu lygiu. Kaip ir poveikis patiems eisenos dalyviams – dvasiniam pakilime, tikėjimu rytojumi, savo galiomis bei didžiuotis protėviais, turinčiais tiesioginę įtaką šių dienų realybei. Ir šis ritualas buvo pirmasis per paskutinius kelis dešimtmečius.

Aišku, šiai eisenai Rusijos Federacijoje bei Maskvoje savo ruožtu buvo sudarytos visos palankios sąlygos. Jai parūpino nuo transporto švarias gatves. Žmonėms padėjo atspausdinti jų giminių portretus, gauti vėliavas. Kaip ir garantavo jiems saugumą, kurią jau ne taip lengvai sukurti esant dabartinėms procesams pasaulyje, ypatingai augant banderinio terorizmo lygiui gretimoje šalyje. O juk gatvėmis ėjo pusė milijono žmonių..

Bet sutikit, jeigu panašiai būtų sudarytos sąlygos prieš trejetą metų (įvykiai, kai liberastai žygiavo ir mitingavo ‚Bolotnoja aikšktė‘) – nebūtų nei tokio skaičiaus žmonių, nei tokio žmogiškojo pakilimo.

Prieš gegužės 9 dieną 2015 metus didžiulės masės ne vien Rusijos Federacijoje, o visame pasaulyje, pradėjo suvokti, jog iš jų norima atimti kažką labai brangaus . Be to, buvo suvokta, jog norima atimti labai vertingą dalį ir negalima atiduoti šios vertybės be kovos, be pasipriešinimo. Juk visiems buvo aiškiu pavyzdžiu įvykiai nacistinėje buvusioje Ukrainoje, kur atvirai buvo skelbiamos priemonės šiai vertybei sunaikinti.

Ankstesniame straipsnyje jau galėjo skaityti, jog Pergalės diena iki šiol lieka visoms post-tarybinėms šalims viena svarbiausių vertybių ir kitų šalių piliečiams, nors ir stengiamasi masinėje purvasklaidoje visaip nuvertinti šią vertybę. Arba netgi paversti į anti-vertybę, siekiant nustumti mases nuo šio švento simbolio. Juk pamenate, jog netgi laukiniais 90metais esama elitarinė grupė (beje, ypatingai antitarybinė, o tuo pačiu ir antiPergalinė) nedrįso atakuoti šios vertybės, kaip ir nedrįso puldinėti tuometinė jų valdoma informacinė purvasklaidos laukinė liberali dominantė. Aišku, nebuvo išvengta nežymių atakų, bet jas organizavo iš už nugaros pavienės menkystos, negalinčios ištverti nepaskleidus savosios smarvės viskam, kas skleidžia Galingą tarybinę energetiką. Diskreditavo.. Jie rašė, jog ir Pergalė buvo pasiekta pernelyg didele kaina, ir politinė vertė abejotina, nes laimėtojai tik sustiprino ‚nkvdišnikų valdžią‘ šalyje, ir elgėsi šie laimėtojai nelabai korektiškai, kaip tai rašydavo tarybiniai propagandistai, ir vokietaites prievartavo , ir su kitaminčiais susidorodavo ir gretimas šalis išlaisvindami, įvergindavo, ir... ir... ir be galo daug visokio purvo buvo paskleista…

Ką jau ten tie laukiniai 90-tieji !  Visai neseniai , tokio paties parado metu, buvo girdima, kaip kai kurie kalbėjo, jog buvo laimėta nesiskaitant su Gulago siaubu ir kitais siaubingais įvykiais. Tiesa dabar, pirmą kartą, tokių kalbų jau nebebuvo gegužės 9 dieną 2015 metų (matyt Ukrainos įvykiai smarkiai paveikė tuos ‚kalbėtojus‘). Ir tai ženklu, kaip ir tas, jog RF Prezidentas Vladimir Putin atsisakė sulyginti Staliną su Hitleriu. Taip, pilnas atsisakymas nuo visokių ten atgailų kažkam, kas nuolatos lydėjo ankstesnes šventes. Bet netgi pačiais siaubingais laikais antitarybinio chaoso niekas nedrįso apsiriboti vien atgailomis ir atsisakyti nuo gardinimo Pergalės dienos, jog didvyrių, jų žygdarbių. Nes visi suvokdavo, jog nuvertinus Pergalės dieną, paverčiant ją nieku – šalis sugriūtų. Pradingtų paskutiniai tvirti mazgai, kuriais surišta dabartinė Rusijos Federacija su visomis viduje esančiomis tautomis ir post-tarybinėmis šalimis.

Purvasklaida lietuviška

Taip, visus šiuos metus Pergalės diena buvo dirbtinai išlaikoma paviršiuje, neleidžiant jai nuskęsti – gėda, kažkaip iškreiptai, bet laikė..

Šiais metais, pirmą kartą, dingo tas gėdos jausmas bei pusiau tikrumas šventime. Bet ir tai, jeigu ir dingtų ši gėdingumas, neatsirastų šiaip sau pilietinis pakilimas iš niekur. Vienos valdžios naujas stovis pats savaime niekaip neįtakotų pilietinio proceso.

Pakilimas, akivaizdu, atsirado dėka suvokimo, jog nugalėtas priešas gegužės 9 dieną 1945 metais – vėl pradėjo kvėpuoti, ir trokšta keršto..

Pakilimas sąlygotas dar ir tuo, jog šiam banderiniam nacistiniam priešui akivaizdžiai visapusiškai padeda Vakarai. Ir atsirado logiškas įtarimas, jog ir patys Vakarai virto atskira fašizmo atmaina, kažkokia modifikuota, bei labai nuodinga fašizmo versija.

Vienas dalykas, kai šis fašistinis recidyvas pasireikštų tik buvusios Ukrainos ribose, o kitas – kai pačios Jungtinės Valstijos virsto neo-nacizmo šaltiniu, ir joms paklusta europietiškos elitarinės grupuotės, nuolankiai vykdančios JAV komandas (ko vien verta Mistral laivų istorija su Prancūzija). Būtent šis globalus recedyvas tampa daug pavojingesniu pavoju visiems mums, negu tuometinis hitlerinis fašizmas , gimęs 1933 metais, turėjęs tik netiesioginių sąsajų su tuometiniais štatais (pramonės finansavimas, kreditai ir techninis aprūpinimas).

Ir, galiausiai, pakilimas sąlygotas dar ir tuo, jog Rusijos Federacija drįso atsakyti į renacifikacijos procesą – ir lokaliam banderiniam, ir globaliam neonacistiniam (amerikietiškajam).

Visuomenė netikėjo, jog valstybė žengs tuo keliu. Juk ne be reikalo mes visi abejojome šia valstybe apskritai stoti į pilietinės visuomenės interesų gynimą, o ne toliau globoti oligarchinio sindikato reikalus. Ar nepasiduos ši valstybė (Rusijos Federacija)? Ar neišsigąs? Ar neišsigąs šios šalies aukščiausieji vadovai, kai jiems bus pritaikytos įvairios sankcijos? Neišsigando..

Prie viso to, kas išdėstyta viršuje – prie akivaizdžių priežasčių, pagimdžiusių negirdėtą bei beprecedentinę sėkmę pilietinės akcijos, skirtos Pergalės dienai – reikia pridėti dar šis tą. Tai, ką pasakė žymus anglijos poetas Baironas: „Mirusiųjų sapnas nutrauktas, – ar galiu miegot?“ Daugelis pajuto, jog nebegali miegoti ir gyventi kaip anksčiau, o tai reiškia – jog reikia pabusti galutinai, nes brangiųjų mirusiųjų ramybė nutraukta, ir jau nebepadės ant jų kapų gėlių ramia siela. Praeitis grįžo į mūsų gyvenimą kartu su aštriu pergyvenimu dėl mirusiųjų ramybės – ši šventa metafizika patyrė alsuojančio neo-fašizmo kvėpavimą ir, dabar, kol nebus sunaikintas, neduos niekam ramybės.

Pilietinis proveržis pažadino žmones visame pasaulyje, stumiant juos ruoštis ateities pasipriešinimui savo šalyse. Ir mes turime vertinti šią realybę. Nes vienas dalykas, kai žmonės išeina Rusijos Federacijoje šio šventės metu, o kitas – kai tai daroma banderinėje irštvoje, kur rizikuojama gyvybėmis. Arba toje pačioje Pribaltikoje.

Taigi, pirmasis žingsnis žengtas ! Žingsnis suformuoti tinkamą atsaką globaliam neo-fašizmui.

Džiaukimės tuo !

Įsižiūrėkime į bruožus šio žingsnio, jo aspektus, gana nedrąsaus pirmojo žingsnio.

Suvokime, kiek mažas ir nedrąsus jis, lyginant su tuo, kas turės būti padaryti ateityje rengiant pilnavertį galingą pasipriešinimą ypač žiauriam priešui.

Ir , pasakius, jog tik einantis įveiks kelią, judam toliau.