Informacinis karas arba kaip manipuliuojama masine sąmone Lietuvoje (2 dalis)

Autorius: Jonas Kovalskis Šaltinis: http://www.sarmatas.lt/05/info... 2015-05-21 11:00:40, skaitė 3685, komentavo 1

Pirma dalis čia - Antra dalis

Nėra jokia paslaptis, kad pastaraisiais metais internetas yra plačiai naudojamas, be kita ko, ir kaip ​​ideologinės konfrontacijos arena. Pakanka prisiminti bent kiek žymesnį tarptautinį įvykį – JAV/NATO agresijas į Jugoslaviją, Afganistaną, Iraką, Libiją, JAV inicijuotus Gruzijos, Sirijos karus, „arabų pavasarius“, „spalvotas“ revoliucijas, įnirtingą informacinį karą prieš Rusiją, Sočio olimpiadą, savarankiškų valstybių vadovų demonizavimo kampanijas arba JAV organizuotą valstybinį perversmą Ukrainoje,- kuomet reali situacija, patys įvykiai ne tik būdavo neteisingai nušviečiami Vakarų pasaulio ir Lietuvos medijų, tačiau sąmoningai siaubingai iškraipomi, pateikiama informacija atvirai klastojama.

Pasaulinis informacinis karas prieš Rusiją ir informacinio karo fronto ruožas Lietuvoje

Lietuva jau 25 metai įnirtingai kariauja informacinį karą prieš Rusiją. Iš pirmo žvilgsnio ši banaliai akivaizdi tiesa suvokiama be jokių problemų ir tai yra pirmas informacinio karo melas, kuriuo siekiama individo mąstymą pakreipti reikiama kryptimi, kad individas neužsiduotų jokiais kitais, kritiniam protui būdingais, klausimais – kodėl kariauja? Koks gyvybinis interesas verčia valstybę veltis į tokį brutalumą kaip karas? Ar tikrai šis karas Lietuvos? Pagaliau, kurioje informacinio karo pusėje kariauja Lietuvos valdžia – agresoriaus ar aukos? Oficialios propagandos pateikiami nuspėjami atsakymai į šiuos klausimus yra mažai informatyvūs, todėl sukelia dar daugiau abejonių realybės suvokimo adekvatumu.

Sakykime, 2014 metų Sočio Olimpiadą, – tiek pasiruošimo jai etape, tiek ir pačių žaidynių metu, – lydėjo Vakarų media korporacijų ir specialiųjų tarnybų organizuota neregėto mąsto melo, šmeižto, dezinformacijos kampanija, kuria buvo siekiama diskredituoti Rusiją, ir ypač jos prezidentą V. Putiną, buvo eskaluojami įvairiausi gandai ir prasimanymai, milžiniškais kiekiais buvo kuriamas melas apie šią depolitizuotą, kaip oficialiai deklaruojama, sporto renginį, ir šis atvirai nepadorus melas apie Rusijos valstybę, rusų tautą ir V. Putiną buvo tiražuojamas milijardiniais tiražais nepertraukiamai 24/7 režimu ilgą laiką iki pat Sočio Olimpinių varžybų pabaigos.

Lietuvos masinės informacijos priemonės nuolat platino didžiausių pasaulyje dezinformacijos kanalų – CNN, BBC, Foxnews ir kt.- tyčia kuriamą melą apie korupciją olimpinių statinių Sočyje statybose, apie Rusijos nesugebėjimą organizuoti tokio mąsto tarptautinius renginius, V.Putino ir jo komandos savanaudiškumą, korupciją ir panašius prasimanymus. Mūsų žiniasklaida aktyviai naudojosi amerikiečių specialiųjų tarnybų paruoštomis informacinių atakų metodikomis, kurias trumpai galima būtų apibūdinti kaip dezinformacijos ir melo gamybos technologija, o būtent – meluoti yra naudinga, meluoti yra lengva ir paprasta, kadangi tam nereikia jokių ypatingų pastangų, už melą niekas nebaudžia, priešingai , melas Vakarų pasaulyje yra labai vertinamas ir gerai apmokamas verslas.

Visą Lietuvos žiniasklaidos ištiražuotą melą apie Sočio Olimpiadą ir kitus įvykius paneigti reikėtų milžiniškų pajėgumų, finansinių, materialinių ir intelektualinių išteklių, kas iš esmės yra sunkiai įgyvendinama fiziškai ir tampa dar vienu melo propagandos triumfo pagrindu, neginčijamu pranašumu prieš tiesą – vakarų demokratija tokiu būdu melu nugali … tiesą?!

Ir būtent tokio rezultato buvo siekiama – melo nereikia įrodinėti, o pagautas meluojant niekaip nenukentės, iš jo net atsiprašymo niekas nereikalauja. Tuo metu sakantis tiesą ar bent norintis ją išsiaiškinti stipriai rizikuoja sau apsunkinti gyvenimą slogiais santykiais su represine valdžios aparato dalimi. Dirbtinai buvo sukurta informacinė aplinka, kurią taikliai apibūdino amerikiečių rašytojas fantastas Robertas Šeklis „Pikčiausia yra tai, kad informaciniame kare visada pralaimi tas, kuris sako tiesą, kadangi tiesa jam nustato tam tikras ribas. Tuo metu melagis nėra saistomas jokiais rėmais ir gali kalbėti,ką tik nori“

Mažytė dalis Vakarų mediaholdingų ištransliuoto antirusiško beribio melo yra akivaizdžiai ir įtikinamai paneigiama puslapyje http://gossipsochi.ru/ . Lietuvos propagandinio melo tiražuotojus paneigė ir Lietuvos olimpiečiai, kurie grįžo pakerėti Olimpiados didingumo, organizatorių pasiaukojimo, rusų svetingumo. Tarptautinis Olimpinis komitetas Sočio Olimpiadą įvardino kaip geriausiai visų laikų organizuotą sporto šventę visam pasauliui ir padėkojo Rusijai.

Rusija per 7 pasiruošimo Olimpiadai metus ir jos vykdymui išleido 40 mlrd USD, pastatė unikalų sporto, poilsio ir pramogų kompleksą ir padovanojo visam pasauliui įspūdingą šventę, tuomet kai JAV per tą patį laikotarpį išleido 4,6 trln dolerių karinėms intervencijoms visame pasaulyje, organizavo valstybinį perversmą Maidaną Kijeve, sukėlė pilietinį karą Rytų Ukrainoje, etninėse ir istorinėse Rusijos žemėse, ir informacinių karų technologijų pagalba Vakarams užteko įžūlumo apkaltinti Rusiją agresija į Ukrainą ir kišimusi į Ukrainos vidaus reikalus. Toks akivaizdus įvykių suvokimo stulbinantis neadekvatumas, prieštaraujanti sveikam protui įvykių interpretacija, sąvokų sukeitimas yra įmanomi tik informacinio karo metu ir tik iš agresoriaus pusės. Jozefas Gebelsas 21 amžiaus propagandos meistrų klube galėtų tik arbatą pilstyti, iš tiesų.

Sočio olimpiados diskreditacijos kampanija yra tik vienas iš daugybės pavyzdžių, kuris patvirtina Vakaruose seniai jau naudojamą nekarinių intervencijų į suverenių valstybių vidaus reikalus praktiką – JAV Valstybės sekretorius K. Pauelas Jungtinių Tautų oraganizacijos Saugumo Tarybos posėdžio metu demonstravo mėgintuvėlį su baltais milteliais ir viešai melavo teigdamas, kad Irakas gamina masinio naikinimo ginklus, kurie vėliau taip ir nebuvo surasti, nežiūrint į tai, kad K. Pauelo teiginiui pagrįsti Irakas buvo „subombarduotas į akmens amžių“. Šis įžūlus JAV melas tapo JAV agresijos į Iraką oficialiu sąmoningai prasimanytu pretekstu, o veikimas iš melo ir jėgos pozicijų tapo 21 amžiaus Vakarų tarptautinių santykių pagrindine praktika visame pasaulyje.

Lietuvoje jau 25 metai valdančioji proamerikietiška valdžia vykdo aršią rusofobišką, tautinės nesantaikos kurstymo ir karo su Rusija propagandą. Visą nepriklausomybės laikotarpį informacinio karo procesas prieš Rusiją yra puikiai organizuotas, kuruojamas JAV specialiųjų tarnybų, kryptingas, nuoseklus, vykdomas aršaus nacionalizmo pagrindu, tačiau jokiu būdu ne valstybės ar tautos interesais.

Lietuvos valdžia, grubiai pažeisdama savo tarptautinius įsipareigojimus žmogaus teisių apsaugos srityje – užtikrinti asmeniui teisę nekliudomai rinkti ir gauti informaciją, turėti savo atskirą nuomonę ir laisvai ją reikšti, – atakavo alternatyvios informacijos šaltinius, uždraudė Lietuvoje retransliuoti Rusijos televizijos kanalus tuo pagrindu, neva šie transliuoja „neteisingo“, valdžios nuomone, turinio laidas.

LR Konstitucijoje įrašyta, kad joks valstybės pareigūnas negali riboti asmens teisės nuspręsti, kokius informacijos šaltinius sau pasirinkti, tai yra konstitucinės asmens teisės pažeidimas,tačiau tokiu būdu valdžia nustato ne melo, kaip ji viešai deklaruoja, ribas,o būtent nepatogios valdžiai tiesos ribas, jos paieškų ribas. Draudimai iš esmės yra nesuderinami su liberalios demokratijos viešai deklaruojamais žodžio , minties laisvių, nuomonių pliuralizmo principais, tačiau informacinio karo sąlygomis – totalaus visuomenės dezinformavimo ir melo piliečiams sąlygomis,- draudimai yra vienas iš pagrindinių antiliaudinės valdžios veikimo būdų, valdžios totalitarizmo neginčijamas įrodymas.

Demokratinėje visuomenėje informavimo priemonės atlieka informacijos, žinių sklaidos, visuomenės informavimo funkcijas, tuo metu totalitarinėje valstybėje žiniasklaidos priemonės tampa valdžios kontroliuojamu propagandos aparatu, visuomenės nuomonės formavimo, netgi galima sakyti, slaptos prievartos įrankiu, ir šis požymis yra neabejotinas įrodymas, kad valstybėje vyksta valdymo formos mutacijos nuo demokratinės į totalitarinę procesas. Specifinis totalitarinės valdžios propagandos simptomas yra tai, kad valdžia ne šiaip manipuliuoja visuomenės nuomone – valdžia pati gamina, sukuria jai pačiai naudingą ir reikalingą visuomenės nuomonę, jos turinį.

Uždraudus alternatyvius informacijos kanalus, alternatyvias žiniasklaidos priemones ir šaltinius, kaip tai padarė Lietuvos valdžia, žymiai supaprastėja valdžios propagandos sklaidos funkcijų vykdymas, atsiveria galimybė nekliudomai formuoti tokią viešąją nuomonę, kokios reikia valdžiai ir kuri padeda valdžiai slopinti tautos suverenias galias. Taip pat valdžia atakavo ir alternatyvios informacijos kitus šaltinius – uždraudė atvykti į šalį alternatyvios informacijos turėtojus, tokius kaip A. Djukovas, o tuos Lietuvos piliečius, kurie nepasiduoda smegenų plovimui ir patys savarankiškai susiranda, nežiūrint į valdžios nustatytus apribojimus, objektyvią informaciją, paskelbė Kremliaus agentais ir valstybės priešais vien už tai, kad išdrįso suabejoti oficialios valdžios teikiamos informacijos teisingumu, kai kurie piliečiai buvo už išsakytas mintis, abejones net nuteisti!

Už pasinaudojimą Lietuvos Konstitucijos 25 str. įtvirtinta teise, kurią valstybė yra to paties Pagrindinio įstatymo įpareigota ginti ir saugoti visomis savo galiomis, pilietis buvo tos pačios valdžios persekiojamas ir nuteistas!! Už nepagarbą!! Ne kokioje nors viduramžių Rytų tironijoje, o 21 amžiaus Europos šalies demokratijoje!! “Karo metu pirmoji žūsta Tiesa“.

Tuo pačiu metu „Melas, pasakytas vieną kartą, taip ir lieka melu. Melas pakartotas 1000 kartų tampa tiesa“ (J. Gebelsas). Pažymėtina, kad JAV Informacinė agentūrą savo internetiniams kariams, internetinėje visuomenėje dar žinomiems „trolių“ pavadinimu, paruošė metodinę propagandos teorijos pagrindų apžvalgą, kurios pagrindas yra Jozefo Gebelso propagandos principai – „kuo didesnis melas, tuo lengviau žmonės juo patiki“, „duokite man masinės informacijos priemones, ir aš iš bet kurią tautą paversiu kiaulių banda“, „atimkite iš tautos istoriją, kita jo karta taps minia, o dar kita karta taps valdoma banda“, „propaganda turi veikti daugiau jausmus, nei protą“ ir pan. JAV kontroliuojamuose valstybėse-satelituose oficiali propaganda net paneigė savo mokytojo J. Gebelso įspėjimą „propaganda netenka savo efektyvumo tuoj pat, kai tik paaiškėja jos melas“.

Lietuvoje propaganda, net paaiškėjus jos melui, yra kartojama intensyviai toliau tol, kol nesuveikia kitas Gebelso principas – tūkstantį kartą pakartotas melas tampa panašus į tiesą. Todėl visi Lietuvos propagandos ruporai nepertraukiamai kiliminiu bombardavimu atakuoja tūlo statistinio lietuvio smegenis tol, kol informacijos vartotojo sąmonėje nebelieka sugebėjimo kritiškai vertinti, daryti savarankiškas išvadas, realiai suvokti ir adekvačiai vertinti aplinką, tai yra, jis tampa manipuliacijų auka. Oficialios propagandos vartotojas yra totaliai panardinamas į tautinės neapykantos rusams, Rusijai, karo su Rusija propagandos informacinę terpę, iš kurios ištrūkti jis gali tik dviem būdais – tapdamas pateikiamos (dez)informacijos adeptu arba bandydamas suvokti pateikiamos (dez)informacijos neatitikimą tikrovei.

Konformistinėje vartotojiškoje visuomenėje dažnas renkasi paprastą, patrauklų, suteikiantį bendrumo su gauja, saugumo jausmą kelią, kurį pateikia oficiali propaganda ir kuris yra toks mielas biurgerio širdžiai – tereikia sutikti, pritarti, būti tokiam, kokio nori iš tavęs valdžia. Tereikia įtikinti save, kad propagandinis melas yra tavo suvokta ir išgyventa tiesa, vidinis įsitikinimas, moralinis credo, kurį patvirtina objektyvi (?) tikrovė – visi laikraščiai, tv kanalai, radijo laidų komediantai, valdžios atstovai ir rūstūs ekspertai, linksmi laidų vedėjai ir net pakvaišę peliukai,- visi.

Toks ir yra Vakarų melo propagandos, – totalinės, siaubingos, makabriškos, beribės tikslas – individo valios pajungimas per įtraukimą, dalyvavimą, kontrolė per bet kokių kitų alternatyvų eliminavimą. Ir tada individas-propagandos adeptas praranda žmogiškas savybes, užuojautos, grėsmės net sau, savisaugos jausmus, ima pritarti nepriimtiniems iš esmės žmogui dalykams vien tik suformuotų ideologinių stereotipų pagrindu – Odesoje sudeginami gyvi žmonės, jie kentėjo, jie buvo nužudyti tik todėl, kad turėjo savo įsitikinimus, tačiau … jie koloradai, vatnikai, kaip ir ne žmonės, todėl, sako liberali sąžinė, juos galima žudyti, karas su Rusija yra gerai (!?), kadangi už Tėvynę, kadangi reikia nubausti Rusiją, nors ji niekam nieko negrasina, tačiau to nori Didysis brolis JAV, už kurio interesus lietuvis privalo mirti?…

Lietuva informacinio karo agresorė ar auka?

Liberaliosios etikos esmę galima būtų apibūdinti vienu labai liberalams nepatinkančiu teiginiu – liberalizmas savo turiniu yra siaubinga niekšybė, kuri savo forma visais įmanomais būdais siekia atrodyti visiems priimtina. Kaip nepadoriai besielgtų liberalas, jis privalo šypsotis, atrodyti liberaliai, respektabiliai, kadangi liberalo tikslas – dominuoti, kontroliuoti, išnaudoti, – yra vienintelis vertas pastangų tikslas ir pateisina bet kokias priemones. Nesvarbu, kiek žmonių kelyje į liberalo tikslą bus nužudyta, svarbu, kad tik vienas liberalas turėtų iš to naudos.

Lietuvos valdžia save teisingai įvardina kaip liberalią demokratiją, todėl iš liberalios etikos kylantis nesutaikomas prieštaravimas tarp formos ir turinio yra Lietuvos oficialiosios propagandos esminis ir viską lemiantis bruožas – neteisėti, prieštaraujantys tautos interesams, neskaidrūs valdžios, labai siauro uždaro rato „nusipelniusių gyventi geriau“ sprendimai yra pateikiami kaip visos tautos valia, ir kas jau savaime yra apriori neteisinga.

Karo su Rusija propagandai pagrįsti yra intensyviai eskaluojamas Rusijos kaip agresorės įvaizdis. Emocingai kasdien pateikiami neva Rusijos agresijos „įrodymai“, daromi pareiškimai, į visuomenės sąmonę intensyviai pumpuojamos neapykantos Rusijai nuostatos, pateikiami tūkstančiai Rusijos „agresijos“ neva pavyzdžių, kurie, detaliau patyrinėjus, beveik visada pasirodo yra iš piršto laužti neatsakingų žurnalistų, politikų, politologų nesveikos fantazijos vaisiai.

Teisingai apibrėžti atsakymą, kas yra Lietuva informaciniame kare prieš Rusiją – agresorė ar auka, – padės mums atsisakymas emocijų, kurias mums taip įkyriai perša oficiali propaganda, ir blaivus žvilgsnis į tarptautinės teisės dokumentus.

Jungtinių tautų organizacijos įkūrimo vienas iš pagrindinių tikslų buvo – užtikrinti pasauliui saugumą ir taiką po kruviniausio žmonijos istorijoje II Pasaulinio karo, kurio siaubingos pasekmės ir patirtis pasaulio galingiausius lyderius privertė atsisakyti tarptautiniuose santykiuose iki tol galiojusio kapitalistinių šalių jėgos diktato kitoms šalims principo ir ieškoti visiems priimtino interesų derinimo kompromisų būdu šalių lygybės, pagarbos, savitarpio supratimo ir ekonominės naudos principų pagrindu.

Buvo priimta daugybė tarptautinių dvišalių ir daugiašalių susitarimų, reglamentuojančių šalių santykius, ir šie tarptautinės teisės šaltiniai yra ypatingai vertingi dėl vienos labai svarbios priežasties – šie susitarimai galėjo atsirasti tik esant pasaulyje galios ir interesų balansui tarp dviejų pasaulio galybių – TSRS ir JAV, – ir tik esant priimtinam visiems kompromisui. Dėl šios priežasties tarptautinės teisės tuo metu, galių balanso pasaulyje metu pateikti apibrėžimai yra aktualūs ir pakankamai tikslūs iki šių dienų, kuomet pasaulyje Jungtinės Amerikos valstijos ir NATO siekia pakeisti nusistovėjusią ir pasiteisinusią tarptautinio saugumo architektūrą , grįžti į kolonijinių karų, galingųjų valstybių diktato visam pasauliui ir galios primato tarptautiniose santykiuose laikus, iš esmės grąžinti Žemę į viduramžius, kuriuose vienvaldiškai karaliaus siuzerenas JAV-NATO, o likęs pasaulis tenkinsis vasalo, duoklės mokėtojo vaidmeniu.

Jungtinių Tautų Chartija apibrėžė pagrindinius principus, kurių šalys JTO narės įsipareigojo laikytis tarpusavio santykiuose, kad būtų išsaugota Žemėje svarbiausia žmonijos gyvavimo sąlyga – taika ir saugumas. Buvo nustatyta, kad valstybės jų tarptautiniuose santykiuose susilai­ko nuo grasinimo jėga ar jos panaudojimo tiek prieš bet kurios valstybės teritorinę neliečiamybę ar politinę nepriklausomybę, tiek bet ku­riuo kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais, valstybės sprendžia savo tarptautinius ginčus tai­kiomis priemonėmis taip, kad nesukeltų grėsmės tarptautinei taikai, saugumui ir teisingumui, valstybės laikosi pareigos pagal Chartiją nesikišti į reikalus, kurie priklauso bet kurios valstybės vidaus jurisdikcijai, valstybių pareigos bendradarbiauti tarpusavyje pagal Chartiją, tautų lygiateisiškumo ir apsisprendimo principo, valstybių suverenios lygybės principo, valstybių įsipareigojimų, priimtų pagal Chartiją, sąžiningo vykdymo principo.

Atsisakymas spręsti tarpusavio ginčus jėga, nesikišimo į valstybių vidaus reikalus, sienų neliečiamumo, taikaus bendradarbiavimo abipusės naudos, pagarbos ir savitarpio supratimo principai buvo patvirtinti 1975 metų Helsinkio Baigiamojo akto pasirašymu. Agresyvus karas buvo paskelbtas tarptautiniu nusikaltimu taikai ir valstybės įsipareigojo susilaikyti nuo agresyvių karų propagandos.

Po II Pasaulinio karo JAV ir kitos NATO šalys įvykdė eilę agresijų visame pasaulyje, tame tarpe JAV ypatingai žiauri agresija Vietname, kurios metu ant mažos Azijos valstybės JAV numetė daugiau bombų, nei buvo numesta per visą II Pasaulinį karą, žuvo daugiau nei 3 milijonai vietnamiečių, buvo naudojami uždrausti cheminiai ginklai, tokie kaip korporacijos Monsanto pagamintas defoliantas Agent Orange, dėl kurio net praėjus daugiau kaip 40 metų Vietname gimsta daugiausiai pasaulyje išsigimusių kūdikių.

Dėl šios priežasties, TSRS iniciatyva, JTO Generalinė Asamblėja 1975 metų gruodžio 14 d. priėmė Rezoliuciją Nr. 3314 (XXIX), pagal kurią agresyvaus karo veiksmais buvo įvardinti, be kita ko, tokie veiksmai, kaip ekonominė blokada (sankcijos), perversmų suvereniose valstybėse organizavimas, sukarintų grupuočių rėmimas, ginklų joms tiekimas, karinių pajėgų telkimas, karinės infrastruktūros objektų statymas ir karinės galios demonstravimas kitos valstybės pasienyje, karo propagandos ir tautinės nesantaikos kurstymas – ir kiti veiksmai, kurie šaliai, agresijos aukai, suteikia pagrindo manyti, jog yra karinio įsiveržimo pavojus ir suteikia teisę į savigyną.

JAV ir NATO šalys sulaužė R. Reigano 1989 metais duotą TSRS vadovui M. Gorbačiovui įsipareigojimą, kad „NATO nei per colį nepasistums į Rytus nuo Berlyno sienos“, bei 1997 metų Rusijos-NATO susitarimą nesiplėsti į Rytus, priimdamos į savo organizaciją iš pradžių Čekiją, Vengriją, Lenkiją, o vėliau 2004 metais Pabaltijo ir Rytų Europos šalis. Šiuo metu visame Rusijos pasienyje nuo Turkijos iki Kolos pusiasalio nuolat vyksta NATO pajėgų neabejotinos karinės agresijos prieš Rusiją veiksmai, ir Rusija yra priversta imtis aktyvių priemonių, kad užtikrinti savo saugumą nuo JAV-NATO agresijos, ypač po JAV agresijų Jugoslavijoje, Afganistane, Irake, Libijoje, Sirijoje ir kituose pasaulio šalyse ir reaguojant į tai, kad NATO karinis aktyvumas Rusijos pasienyje per pastaruosius 2 metus išaugo net 1240 kartų ir jau tapo pastoviu.

Tokiu būdu, Lietuvos valdžia, dalyvaudama visuose JAV-NATO agresijose, padidindama savo teritorijoje karines pajėgas, aktyviai remdama valstybinį perversmą Ukrainoje 2014 metais, remdama sukarintas nacistines Ukrainos grupuotes, atvirai tiekdama ginklus Kijevo chuntai, žudančiai savo gyventojus Rytų Ukrainoje, vykdanti aktyvią antirusiškos nesantaikos kurstymo ir karo su Rusija propagandą – vienareikšmiškai yra agresoriaus pusėje, nors visa Lietuvos propagandos mašina ir bando įtikinti savo piliečius, kad ji tik „ginasi“ – dėmesio nukreipimas ir savokų sukeitimas yra vienas informacinio karo būdų.

Informacinio karo tikslas yra priversti informacinės atakos objektą priimti sau nenaudingus sprendimus, palaužti aukos valią, suformuoti tokius aukos elgesio modelius ir mąstymo stereotipus, kurie yra naudingi agresoriui. Jeigu jūs kasdien girdite apie ką nors išimtinai emocingą, neigiamą informaciją – jūs esate manipuliacijos auka, kadangi bet koks reiškinys, sąvoka, įvykis yra visuma tiek neigiamų, tiek teigiamų savybių, kurios šiuo atveju sąmoningai nutylimos ir kurias vertinti reikia kaip visumą, o ne atskirai. Kitas dalykas, vietinė Lietuvos propaganda niekaip nepasiekia arba labai mažai pasiekia deklaruojamo „priešo-agresoriaus“, šiuo konkrečiu atveju, Rusijos masinio vartotojo, todėl yra akivaizdu, kad šios milžiniškos pastangos yra orientuotos į vietinį, vidaus vartotoją, kuris ir yra valdžios vykdomos informacinės agresijos auka.

Bet kokį melą galima atskirti, tereikia nustatyti priežastinį ryšį, įvykių seką, kurios logika ir atskleidžia tikruosius tikslus. Mūsų, gimtosios propagandos tikslas ir yra šią seką sukeisti vietomis, dėmesį nukreipti klaidinga kryptimi, o sąvokų reikšmes pakeisti jų antitezėmis… Alternatyvios informacijos šaltinių blokavimas ir ypač parodomosios 2015 metų kovo mėnesį VSD, Generalinės prokuratūros, policijos įvykdytos kratos, poėmiai, sulaikymai ir baudžiamasis persekiojimas Lietuvos piliečių, kurie priešinasi Lietuvos valdžios vykdomam viešosios erdvės ir masinės sąmonės militarizavimui, karinės psichozės kurstymui yra labai neatsakingas, trumparegiškas ir itin pavojingas demokratinei Lietuvos visuomenei valdžios savivalės pavyzdys, neabejotinas ir ciniškas demokratijos principų nepaisymas, valdžios dreifo į totalitarizmą požymis. Visuomenė privalo būti aktyvi ir neleisti, kad kryptis į totalitarizmą taptų nebegrįžtama inercija.

Visuomenė turi žinoti, ką valdžia daro jos vardu, tačiau dar labiau visuomenė turi žinoti, ką daro valdžia prieš visuomenę (Edvardas Snoudenas).