Dž. Orvelas. 1984 (3)

Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/dz-orvelas-... 2015-05-22 09:10:12, skaitė 2679, komentavo 1

3

Vinstonas sapnavo mamą. Jo manymu, jis turėjo dešimt arba vienuolika metų, kai dingo jo mama. Ji buvo aukšta, stotinga, gana tyli moteris, lėtų judesių ir su nuostabiais šviesiais plaukais. Tėvą jis miglotai prisiminė buvus tamsų ir liekną, visada vilkintį tvarkingais tamsiais rūbais (ypač Vinstonas prisiminė labai plonus tėvo batų puspadžius), visada su akiniais. Matyt, juos abu prarijo vienas tų didžiųjų valymų šeštajame dešimtmety.

Mama sėdėjo kažkur apačioje, daug žemiau negu jis, ir laikė ant rankų jo jaunesniąją seserį. Jis visiškai nebeprisiminė sesers — tik tiek, kad tai buvo mažas gležnas tylus kūdikis didelėmis dėmesingomis akimis. Jos abi žiūrėjo į jį. Jos buvo kažkokioje požeminėje vietoje,— gal, pavyzdžiui, šulinio dugne arba labai giliame kape, — bet nors ir gili, ta vieta dar vis tiek leidosi žemyn. Jos buvo skęstančio laivo kajutėje ir žvelgė į jį pro tamsėjantį vandenį. Oras kajutėje buvo ramus, jos dar matė jį, o jis jas, bet jos visą laiką grimzdo, grimzdo į žalius vandenis, kurie tuojau paslėps jas amžinai. Jis pats buvo ore ir šviesoje, o jas siurbė žemyn mirtis, jos buvo ten apačioje todėl, kad jis buvo viršuje. Jis tą suprato ir jos suprato, jis tą matė iš jų veidų. Bet nei jų veiduose, nei širdyse nebuvo priekaištavimo, vien tik supratimas, kad jos turi mirti, jei nori išsaugoti jį gyvą — ir kad nieko negalima pakeisti.

Jis neprisiminė, kas tada nutiko, bet sapnuodamas suprato, kad motinos ir sesers gyvenimai yra kažkokiu būdu paaukoti už jo gyvenimą. Tai buvo vienas tų sapnų, kurie ir atsibudus neužsimiršta ir kelia nuostabą. Staiga Vinstonui toptelėjo, kad jo motinos mirtis beveik prieš trisdešimt metų buvo tragiška ir skausminga tada, o dabar viskas būtų kitaip. Jis suprato, kad ta tragedija priklauso tiems seniems laikams, kai dar egzistavo asmeninis gyvenimas, meilė, draugystė, kai šeimos nariai gynė vienas kitą, neieškodami tam priežasčių. Motinos prisiminimas draskė jam širdį, nes ji numirė mylėdama jį, kai jis dar buvo per jaunas ir per daug savanaudis, kad atsilygintų jai tuo pačiu, nes ji kažkaip, jis dabar nebeprisimena kaip, paaukojo save ištikimybės sąvokai, kuri buvo jai šventa. Jis suprato, kad šiandien taip negalėtų atsitikti. Šiandien yra baimė, neapykanta, skausmas, bet nėra emocijų didybės, nėra gilios, visaapimančios kančios. Visa tai jis tarsi matė didelėse savo motinos ir sesers akyse, žiūrinčiose į jį pro žalią vandenį už šimtų sieksnių ir dar grimztančiose.

Staiga jis pasijuto bestovįs ant trumpos minkštos žolės vasaros vakarą. kai žemę auksina įstriži saulės spinduliai. Šitą peizažą jis taip dažnai sapnuodavo, kad net abejojo, ar nėra matęs jo iš tikrųjų. Jis pavadino jį Auksine šalimi. Tai buvo sena triušių nugraužta ganykla su vingiuojančiu taku ir keletu kurmiarausių. Kitoje pievos pusėje retoje gyvatvorėje vos pastebimai siūbavo guobų šakos, tankūs jų lapai vilnijo kaip moters plaukai. Kažkur netoliese, nors ir nematomas, tekėjo skaidrus negreitas upeliukas, kurio duburėliuose po žilvičių šakomis plaukiojo kuojos.

Prie jų per lauką ėjo toji tamsiaplaukė mergina. Ji vienu judesiu nusiplėšė drabužius ir paniekinamai numetė juos šalin. Jos kūnas buvo lygus ir baltas, bet nekėlė jam geismo, tiesą sakant, Vinstonas beveik nežiūrėjo į ją. Tuo momentu jį labiausiai sužavėjo tas judesys, kuriuo ji numetė šalin drabužius. Atrodė, kad savo gracingumu ir abejingumu tas mostas nubraukia visą kultūrą, visą mąstymo sistemą, sakytum ir Didįjį Brolį, ir partiją, ir minčių policiją būtų galima nušluoti užmarštin vienu dailiu rankos mostu. Tas mostas irgi priklausė aniems seniems laikams. Vinstonas atsibudo, kartodamas žodį „Šekspyras“.

Teleekranas šaižiai švilpė, tai trukdavo trisdešimt sekundžių. Buvo septynios penkiolika, kėlimosi laikas įstaigų tarnautojams. Vinstonas išsiropštė iš lovos — jis buvo nuogas, nes išorinės partijos narys per metus gaudavo tik 3000 drabužių kuponų, o pižama kainavo 600,— stvėrė nuo kėdės apšiurusius apatinius marškinius ir glaudes. Fiziniai pratimai prasidės po trijų minučių. Bet tuo metu jį net dvilinką surietė baisaus kosulio priepuolis, kuris ištikdavo beveik visada atsikėlus. Jo plaučiai nuo kosulio tiek nuvargdavo, kad normaliai kvėpuoti galėdavo tik pagulėjęs ant nugaros ir kelis kartus giliai įtraukęs oro. Nuo kosėjimo iššoko visos gyslos, o varikozinė opa ėmė niežėti.

— Grupė nuo trisdešimt iki keturiasdešimt! — suriko šiurkštus moters balsas. — Grupė nuo trisdešimt iki keturiasdešimt! Prašau stoti į vietas! Nuo trisdešimt iki keturiasdešimt!

Vinstonas pašokęs išsitempė priešais teleekraną, kuriame jau pasirodė jauna, liesa, bet raumeninga moteris su trumpu sijonu ir sportbačiais.

— Lankstyti ir tiesti rankas! — suriko ji.— Žiūrėkit į mane. Viens, du, trys, keturi! Viens, du, trys, keturi! Pasistenkit, draugai, daugiau energijos! Viens, du, trys, keturi! Viens du, trys, keturi!…

Kosėjimo priepuolio sukeltas skausmas nebuvo visiškai užgožęs sapno įspūdžių, o ritmiški pratimų judesiai juos dar sustiprino. Mechaniškai tįsčiodamas rankas, nutaisęs rimto pasitenkinimo miną, kuri derėjo per fizinius pratimus, jis stengėsi mintimis sugrįžti į miglotą ankstyvos vaikystės metą. Bet tai buvo labai sunku. Viskas iki šeštojo dešimtmečio atrodė išblukę. Kadangi nebuvo jokių šaltinių pasitikrinimui, tai net jo paties gyvenimo kontūrai atrodė neryškūs. Prisimeni didelius įvykius, kurių gal visai nebuvo, prisimeni įvairių atsitikimų smulkmenas, bet negali atkurti jų atmosferos, be to, yra ilgų tuščių periodų, iš kurių apskritai nieko negali prisiminti. Viskas tada buvo kitaip. Net šalių pavadinimai, jų kontūrai žemėlapyje buvo kitokie. Pavyzdžiui, Pirmoji pakilimo juosta tada taip nesi vadino: tai buvo Anglija ar Britanija, nors Londonas visą laiką buvo vadinamas Londonu; tuo jis neabejojo.

Vinstonas negalėjo prisiminti tokio laiko, kad jo šalis nebūtų kariavusi, bet jo vaikystėje, matyt, būta gana ilgo taikos periodo, nes vienas iš jo ankstyvųjų prisiminimų buvo aviacijos antskrydis, kuris tada visus užklupo netikėtai. Gal tai buvo tas kartas, kai ant Kolčesterio nukrito atominė bomba. Jis neprisiminė paties antskrydžio, bet prisiminė, kaip tėvo ranka gniaužė jo delną, kai jie skubėjo kažkur žemyn, žemyn į kažkokią vietą po žeme, aplink ir aplink spiraliniais laiptais, kurie skambėjo po jo kojomis ir taip nuvargino, kad jis pagaliau pradėjo zirzti ir jie gavo sustoti pailsėti. Jo motina, kaip visada lėta, užsisvajojusi sekė iš paskos gerokai atsilikusi. Ji nešė seserį, o gal tai buvo tik antklodžių ryšulys; dabar jis negalėjo tiksliai pasakyti, ar sesuo jau buvo gimusi. Pagaliau jie pateko į triukšmingą, žmonių pilną patalpą — jis suprato, kad tai metro stotis.

Ant akmeninių grindų sėdėjo žmonės, kiti grūdosi vienas prie kito ant daugiaaukščių metalinių gultų. Vinstonas su mama ir tėvu susirado vietą ant grindų, o šalia jų ant gulto sėdėjo sena moteris su senu vyru. Senukas buvo su geru tamsiu kostiumu ir juoda drobine kepuraite, nusmaukta ant pakaušio nuo žilutėlių plaukų. Veidas raudonas, akys mėlynos ir pilnos ašarų. Nuo jo trenkė džinu. Atrodė, kad džinas sunkiasi pro odą vietoje prakaito, galėjai pamanyti, kad ir iš akių riedančios ašaros yra gryniausias džinas. Bet nors girtokas, jis kentėjo nuo kažkokio skausmo, kuris buvo tikras ir neištveriamas. Savo vaikišku protu Vinstonas suvokė, kad atsitiko kažkoks baisus dalykas, toks, kurio negalima nei atleisti, nei kaip nors pataisyti. Vinstonui atrodė, kad jis net žino, kas tai buvo. Tikriausiai žuvo koks nors jo labai mylimas žmogus — gal maža anūkė. Senukas kas keletą minučių kartojo:

— Mums nereikėjo jais pasitikėti. Juk aš sakiau tau, ar ne, motin? Matai kas išeina, kai jais pasitiki. Jau seniai tą sakiau. Nereikėjo tais kiaulėmis pasitikėti.

Bet kas buvo tie kiaulės, kuriais nereikėjo pasitikėti, Vinstonas dabar neatsiminė.

Nuo to laiko karas jau nebesiliovė, bet, tikriau pasakius, tai nebebuvo tas pats karas. Keletą kartų jo vaikystėje Londone buvo padrikų gatvės mūšių, kai kuriuos jis dar aiškiai prisimena. Bet atkurti viso to periodo istoriją, pasakyti, kas su kuo konkrečiu metu kariavo, buvo visiškai neįmanoma, nes nei raštu, nei žodžiu niekur nebuvo minimi jokie karo veiksmai, išskyrus dabartinius. Pavyzdžiui, šiuo momentu, 1984-aisiais (jei dabar tikrai 1984-ieji) Okeanija kariauja su Eurazija ir yra Rytazijos sąjungininkė. Nei oficialiai, nei privačiai niekur neminima, kad šios trys valstybės kada nors buvo susigrupavusios kitaip. Tiesą sakant, Vinstonas gerai žinojo, kad dar tik prieš ketverius metus Okeanija kariavo su Rytazija ir buvo sudariusi sąjungą su Eurazija. Bet jis tą žinojo tarsi slapčia ir tik dėl to, kad jo atmintis nebuvo deramai kontroliuojama. Oficialiai nei priešas, nei sąjungininkas nesikeitė. Okeanija kariauja su Eurazija, vadinasi, Okeanija visą laiką kariavo su Eurazija. Esamasis priešas visada laikomas blogio įsikūnijimu, iš to seka, kad bet kokios sutartys su juo praeityje arba ateityje yra neįmanomos.

Labiausiai gąsdina tai, svarstė jis dešimttūkstantąjį kartą, skausmingai lošdamas atgal pečius (įsisprendę rankomis į klubus, jie sukdavo kūnus iš liemens, tas pratimas buvo laikomas labai geru nugaros raumenims), gąsdina tai, kad gal tai ir tiesa. Jeigu partija gali tiesti ranką į praeitį ir apie vieną ar kitą įvykį pasakyti, kad jo nebuvo, tai juk yra daug baisesnis dalykas negu kančia ir mirtis.

Partija sako, kad Okeanija niekad nebuvo Eurazijos sąjungininkė. Jis, Smitas Vinstonas, žino, kad Okeanija buvo sudariusi sąjungą su Eurazija tik prieš ketverius metus. Tačiau kur egzistuoja šitas žinojimas? Tiktai jo sąmonėje, kurią bet kada galima sunaikinti. O jeigu visi kiti priims partijos siūlomą melą — jei visi šaltiniai sakys tą patį, tai šitas melas pateks į istoriją ir taps tiesa. „Kas valdo praeitį,— sako partijos šūkis,— tas valdo ateitį; kas valdo dabartį, tas valdo praeitį“. Ir vis dėlto praeitis niekad nebuvo pakeista, nors pagal savo prigimtį ji ir galėtų būti keičiama. Kas yra tiesa dabar, buvo tiesa nuo seno iki amžinybės. Tai visai paprasta. Tereikia vieno dalyko: be atvangos kariauti su savo atmintim. Tai vadinama „realybės valdymu“, anot naujakalbės — „dvejaminte“.

— Laisvai! — suriko instruktorė jau kiek švelniau.

Vinstonas nuleido rankas prie šonų ir lėtai įkvėpė. Jo mintys nuklydo į labirintišką dvejamintės pasaulį. Žinoti ir nežinoti, suvokti absoliučią tiesą, o sakyti kruopščiai sumontuotus melus, vienu metu turėti dvi viena kitą paneigiančias nuomones, žinoti jas esant prieštaringas ir abiem tikėti, naudoti logiką prieš logiką, atsižadėti moralės ir kartu kliautis ja, tikėti, kad demokratija neįmanoma ir kad partija yra jos sargas, pamiršti tai, ką reikia pamiršti, o paskui, atėjus reikalingam momentui, ištraukti visa tai iš atminties ir greitai vėl pamiršti, o svarbiausia — taikyti šį procesą pačiam procesui. Tai ir yra aukščiausia subtilybė: sąmoningai skatinti nesąmoningumą ir drauge nesuvokti to hipnozės akto, kurį pats sau atlieki. Netgi norint suprasti patį žodį „dvejamintė“, reikia pasitelkti dvejamintę.

Instruktorė vėl liepė stoti „ramiai“.

— Dabar pažiūrėsime, kurie iš mūsų gali paliesti kojų pirštus! — entuziastingai pasakė ji.— Lenkiamės iš dubens, prašau draugai. Vienas, du! Vienas, du!

Vinstonas nekentė šio pratimo, jis sukeldavo skausmus nuo pat kulnų iki juosmens ir dažnai baigdavosi kitu kosėjimo priepuoliu. Jo meditacijos neteko pusės malonumo. Taip, praeitis ne tik pakeista, ji tiesiog sunaikinta. Kaip tu nustatysi net patį aiškiausią faktą, jeigu jis niekur neužfiksuotas, išskyrus tavo paties atmintį? Jis pamėgino prisiminti, kuriais metais pirmą kartą išgirdo minint Didįjį Brolį. Tai turėjo būti kažkada septintame dešimtmetyje, bet garantuoti neįmanoma. Žinoma, partijos istorijoje Didysis Brolis figūruoja kaip revoliucijos vadas ir sargas nuo pačių pirmųjų jos dienų. Jo žygdarbiai palengva buvo stumiami vis atgal, kol galiausiai pasiekė penktąjį ir net ketvirtąjį dešimtmetį, kai Londono gatvėse didžiuliais žvilgančiais automobiliais arba net karietomis su stikliniais šonais dar važinėjo kapitalistai su savo keistais cilindrais ant galvų. Ir niekaip nesužinosi, kas iš tos legendos tikra, o kas sugalvota. Vinstonas net negalėjo prisiminti, kada atsirado pati partija. Jis nemanė, kad būtų iki 1960 metų kada girdėjęs žodį angsocas, bet gali būti, kad senosios kalbos forma — anglų socializmas — buvo vartojama ir iki tol. Viskas skendi rūke. Kartais, tiesa, gali aptikti ir akivaizdų melą. Pavyzdžiui, partijos istorijos knygose sakoma, kad partija išrado lėktuvą, o tai netiesa. Jis prisimena lėktuvus iš pačios ankstyvosios jaunystės. Bet nieko neįrodysi. Nėra kuo pasiremti. Tik vieną kartą gyvenime jis laikė rankose neklystamą dokumentą, įrodantį istorinio fakto falsifikavimą, bet ir tai…

— Smitai! — suriko aštrus balsas iš teleekrano.— 6079 V. Smitai! Taip, jūs! Prašau lenktis žemiau. Jūs galite atlikti pratimą geriau. Jūs nesistengiate. Prašau žemiau! Jau geriau, drauge. Visi laisvai, stebite mane.

Vinstono kūną staiga išmušė karštas prakaitas, bet veidas liko visiškai neįžvelgiamas. Niekad nerodyti susijaudinimo! Niekad nerodyti pasipiktinimo. Tave gali išduoti vienas vienintelis akių blyksnis. Jis stovėjo ir žiūrėjo, instruktorė tuo metu pakėlė rankas virš galvos ir — nepasakytum, kad gracingai, bet gana sklandžiai, nesunkiai pasilenkė ir pakišo sulenktus rankų pirštus po kojų pirštais.

— Štai draugai! Štai kaip norėčiau pamatyti darant ir jus. Dar pasižiūrėkite į mane. Man trisdešimt devyneri metai ir turiu keturis vaikus. Štai, žiūrėkite.— Ji vėl pasilenkė.— Matote, mano keliai nesulenkti. Jeigu panorėsite, galite ir patys tą padaryti,— pridūrė ji atsitiesusi.— Bet kas iki keturiasdešimt penkerių metų gali puikiausiai pasiekti kojų pirštus. Mes ne visi turim privilegiją kovoti fronte, bet visi galime būti tam pasirengę. Prisiminkite mūsų vaikinus Malabaro fronte! Ir jūreivius plaukiojančioje tvirtovėje! Tik pagalvokite, ką jie turi iškęsti. Na, pamėginkit. Taip, jau geriau, drauge, daug geriau,— pridūrė ji drąsindama, kai Vinstonas iš visų jėgų siūbtelėjęs, nesulenkęs kelių, pirmą kartą per keletą metų palietė kojų pirštus.