Kas mes iš tiesų esame? Atsakymas „Delfiui“.

Autorius: LTnacionalistas Šaltinis: http://ltnacionalistas.wordpre... 2014-10-07 09:21:23, skaitė 4511, komentavo 2

Kas mes iš tiesų esame? Atsakymas „Delfiui“.

Ką tik viename pagrindinių sisteminės žiniasklaidos organų, „Delfyje“, pasirodė pompastiškai skambanti antraštė: „Pašto dėžutėje – raginimas prisidėti prie V. Putino šlovintojų“. Tai – „gero piliečio“ vaidmenį apsiėmusio veikėjo, Šarūno Černiausko straipsnelis apie mūsų, tautinių socialistų, veiklą ir internetinį tinklaraštį „Nacionalistas“.

Kaip ne keista, jau ir pats straipsnio pavadinimas savyje neša dezinformaciją: kaip galbūt žino ir pats Š. Černiauskas, o tikrai žino jo informacijos šaltiniu įvardijamas „pilietis iš Panevėžio“, minėtieji „agitaciniai lapeliai“ mūsų aktyvistų netgi nebuvo ir nebūna dedami į pašto dėžutes, o verčiau klijuojami atvirose erdvėse.

Kitas dalykas – tai, jog minėtuose atsišaukimuose nebuvo nei vieno, kad ir smulkiausio, užsiminimo apie Rusiją, ką bekalbėti apie Vladimiro Putino „šlovinimą“, kurį išsigalvoja lakios fantazijos vaisių nepagailėjęs Š. Černiauskas.

Na, pradžia tai „dar nieko“ – tik tam tikros smulkmenos sukurpimas pompastiškiau skambėsiančios ir daugiau skaitytojų pritrauksiančios antraštės labui.

Gaila, bet tai toli gražu nėra vienintelis ir, be to, tikrai ne didžiausias, tiesos iškraipymas, padarytas pono Š. Černiausko šiame jo „opuse“, kurį drąsiai galėtume pavadinti itin tendencingu ir pristatančiu mūsų skelbiamas pozicijas Konservatorių partijos propagandinius tikslus atitinkančioje prizmėje, dažną mūsų pasisakymą tiesiog iškreipiant iš konteksto.

Tad pamėginkime šį straipsnį kritiškai apžvelgti, remdamiesi ne kokiomis nors interpretacijomis, o paties pono Š. Černiausko žodžiais.


Žmogus nustekentoj ir pažemintoj buržuazinėj “ponų” Lietuvoj.

Prieš „valstybingumą“ ir „nepriklausomybę“?

Anot jo, mūsų, nacionaldarbininkų judėjimo atsišaukimuose ir internete publikuojamuose tekstuose esti „prieš Lietuvos valstybingumą nukreipti pareiškimai“.

Šie žodžiai yra ypač klaidinantys bet kurį su mūsų tikrosiomis idėjomis nesusipažinusį ar, tiesiog, „Nacionalisto“ atidžiai neskaitantį asmenį: tautiniai socialistai kaip tik ir pasisako už stiprų ir ne kokios nors mažumos, kokia ji bebūtų, bet už daugumos sąžiningai dirbančių lietuvių interesus išreiškiantį ir juos ginantį Lietuvos valstybingumą, t. y. už nepriklausomą ir radikalaus socialinio teisingumo pagrindais paremtą ateities Lietuvą.

Š. Černiausko straipsnyje toliau priduriama, kad, esą tautiniai socialistai kelia „tezes apie Lietuvos nepriklausomybę – kaip apie didžiausią blogį“. Tai yra tik tolimesnė dezinformavimo tąsa.

Taip, be jokios abejonės, mes, tautiniai socialistai, drąsiai keliame į viešumą faktą, jog kovo 11-osios Lietuvą valdžiusios vyriausybės, nesvarbu, ar mėlynos (Konservatorių), ar raudonos (Socialdemokratų), iš esmės nustekeno ir ekonomiškai bei morališkai sužlugdė anksčiau, t. y. tarybiniu laikotarpiu, stiprius ekonominio klestėjimo pagrindus tiek pramonės, tiek ir žemės ūkio baruose turėjusią Lietuvą.

Tai yra faktas, kurį daugiau ar mažiau pripažįsta visi, nebent išskyrus tik pačius labiausiai angažuotus ir tiesos iškreipimu suinteresuotus landsbergistinės politinės tradicijos apologetus.

Žinoma, Š. Černiauskas, kartu su savo kolegomis „Delfyje“ mėgina šį dalyką pateikti, ištraukus jį iš konteksto, esą mes, tautiniai socialistai, pripažindami esamosios Lietuvą valdančios sistemos nusikaltimus, būtume už rusišką ar kitokią Lietuvos okupaciją, esą mes būtume prieš Lietuvos nepriklausomybės idėją.

Čia tikriausiai turime reikalą ne tiek su atsitiktine klaida, t. y. mūsų tikrųjų pažiūrų nesupratimu, kiek su sąmoningu bandymu dezinformuoti „Delfio“ skaitytojus: nacionaldarbininkų judėjimas ir internetinis tinklaraštis „Nacionalistas“ labai aiškiai ir ugningai pasisako už mintį, kad Lietuva turėtų būti nepriklausoma valstybė, kurioje suverenitetas priklausytų ne kam kitam, kaip lietuvių tautai.

Tai, ką mes, Š. Černiausko žodžiais pasakius, įvardijame vos ne „didžiausiu blogiu“, yra toli gražu ne Lietuvos nepriklausomybė. Mes šitaip vertiname būtent pastaruosius dešimtmečius vykdomą Lietuvos griovimo ir lėto lietuvių tautos naikinimo politiką, dangstomą nominalios (t. y. tik frazėse, bet ne faktuose esančios) „nepriklausomybės“ lozungu.

Tiesiog apeinamas faktas, jog šiandieninė Lietuva, kovo 11-osios Lietuva, nėra nepriklausoma valstybė, kadangi nepriklausoma valstybė reiškia tokią, kurios suverenitetas yra nediskutuotinas, kurios įstatymai ir Konstitucija tiek formaliai, tie ir ypač, faktiškai aukštesni už bet kokią išorinę jėgą.

Bandoma sukurti įvaizdį, kad, esą, „tie tautiniai socialistai“ yra visai ne Lietuvos ir lietuvių tautos patriotai, o tik kažkokie tai „kacapai“ ar, mažų mažiausiai, jų apmokami agentai – su tikslu priešiškai nuteikti kuo didesnę politiškai neišprususios liaudies dalį.

Tai, be abejo, yra gudri taktika, bet joje apie jokią objektyvią tiesą ar „moralumą“ negali būti nė mažiausios kalbos.

Tuo tarpu Lietuva, būdama kosmopolitinės-kapitalistinės Europos Sąjungos (ES) dalimi, faktiškai yra atsisakiusi savo, kaip realų suverenitetą turinčios valstybės, statuso, pripažindama ES jurisdikcijos viršenybę Lietuvos įstatymų (geri jie ar blogi – kita kalba) atžvilgiu, be to, savo teritorijoje turėdama ir užsienio valstybių karines oro bei sausumos pajėgas, o taip pat ir atsisakydama savo valiutos (o Euro įvedimo, dar ir be jokio tikro ir specifiško tautos atsiklausimo, nei konservatoriai, nei kiti Lietuvos černiauskai „antivalstybiniu“ veiksmu neįvardytų).

Lietuvos suvereniteto sunaikinimas ir, be to, prie jo privedęs mūsų šalies tvarkymas kapitalistinio išnaudojimo ir dirbančiųjų lietuvių žeminimo pagrindais – visa esamoji kapitalistinė sistema – be abejonės yra blogis.

Ir mes kviečiame lietuvius vienytis į nesmurtinio pasipriešinimo grupes politinei kovai prieš šį blogį ir už tikros Lietuvos nepriklausomybės iškovojimą.

Nejaugi ponas Černiauskas ir „Delfi“ kolektyvas tikrai tokie naivūs, ar tiesiog tokie ciniški, kad, prisidėję prie oficiozinių lozungų skleidimo, neapmąstytų fakto, kurį, argumentais įsprausti į kampą, pripažįsta ir pripažintų net ir didelė dalis esamą padėtį palaikančių politinių, akademinių bei kitų visuomenės veikėjų?

Fakto, kad Lietuva faktiškai nėra nepriklausoma, o tik Vakarų įsakymus vienaip ar kitaip vykdanti kolonijinė valda (tuo pačiu suteikianti Vakarų darbo rinkoms ir pigios, vietinio darbo kainas numišinėjančios darbo jėgos, o tai žinoma, rodo kai kurių lietuviškojo gyvenimo ir emigracijos panašumą į Trečio pasaulio šalių tikrovę).

Tačiau landsbergizmo garbintojai bei Briuselio-Vašingtono ašies įsakymų vykdytojai vis dėlto, tyliai galėdami pripažinti (ir net apologetizuoti) Lietuvos suvereniteto faktinį nebuvimą, tuo pačiu ir gali, ir labai mėgsta dangstytis „nepriklausomybės“, kurią neva iškovojo („Perestroikinių“ KGB elementų palaimintas) Sąjūdis, šūkiu.

Šitaip yra vykdomas nuoseklus paprastų žmonių bukinimas, esą, girdi, šiandien Lietuva nepriklausoma, klestinti ir tt. (kai kalba eina dėl „klestėjimo“, tai yra akivaizdu, jog tai tėra demagogija, nes vargu ar kas galėtų rimtu veidu, sveiku protu ir švaria sąžine pasakyti, kad šalis, kurios kadaise klestėjusi pramonė sugriauta, kurios žemės ūkis didele dalimi sužlugdytas, iš kurios vienaip ar kitaip ištremta kone 1 milijonas jos žmonių, galėtų būti laikoma „klestinčia“).

Tokiu būdu vadinamasis „elitas“ gali nesunkiai rasti pasiteisinimą dėl apgailėtinos viso krašto padėties, sakydamas (ir sakydamas melagingai), girdit, „runkeliai“: gyvenimas gal ir sunkus, bet juk esam nepriklausomi… Juokingiausia, kad ir gryno juodo humoro prasme, yra tai, kad šios pretenzijos į esamą Lietuvos „nepriklausomybę“, neturi jokio realaus pagrindo ir remiasi vien tik tuščiomis valdančiosios klasės atstovų ir politikierių frazėmis, nepaisant to, kad jokios tikros nepriklausomybės kovo 11-osios Lietuva dabar neturi.

duginas_kalba_2

Aleksandras Duginas ir Rusijos klausimas

Toliau mums vos ne priekaištaujama dėl to, kad, apart to, jog rašome visiškai kitokį požiūrį pristatančias Lietuvos bei pasaulio politikos aktualijų analizes (Š. Černiausko žodžiais tariant, „tinklaraštyje it iš gausybės rago liejasi Kremliaus giesmės“),„Nacionaliste“ yra publikuojami rusų filosofo Aleksandro Dugino straipsnių vertimai į lietuvių kalbą, vėlgi, su aiškia potekste: esą, tai jau „įrodymas“, kad čia „Maskolistano agentai“…

Visų pirma, pasakykime, jog, kiek tai liečia Rusiją, mes savo poziciją esame išreiškę – ir dar tikrai išreikšime – ne kartą, ne du ir netgi tris.

Esamasis konfliktas tarp Vakarų ir Rytų, tarp Jungtinių Valstijų Euroatlantinės imperialistinės struktūros, ir V. Putino vadovaujamos Rusijos, yra ekonominis ir geopolitinis susidūrimas, kuriame Lietuva, pati nebūdama nepriklausoma valstybe, yra beprotiškai statoma į buferinės zonos, į „gyvo skydo“ Vakarams, poziciją.

Į poziciją, lietuvių tautai tegalinčią reikšti pražūtį ir mūsų šalies sunaikinimą – ne „didvyriškai“ ginant neegzistuojančią nepriklausomybę, bet paprasčiausiai tampant patrankų mėsa, naudojama užsienio valstybių imperialistiniuose karuose.

Žinoma, mes tuo pačiu aiškiai pasisakome ir už racionalius, sveikus ir abipuse pagarba paremtus santykius su Rusija, kaip suverenia nacionaline valstybe ir natūralia geopolitine ir ekonomine atsvara Vakarų hegemonijos siekiams, tačiau tai tegalėtų būti įgyvendinama, jei Lietuva būtų faktiškai nepriklausoma ir šalies gerove suinteresuotų žmonių vadovaujama valstybė.

Kai dėl V. Putino, tai mes niekada nesiėmėme „šlovinimo“, pabrėždami, kad, būdami už socialistinį visuomenės pertvarkymą ir siekdami atitinkamos ateities vizijos, dabartinę Rusiją laikome nacionalkapitalistine valstybe ir, tai žinodami, tikrai nei keliame, nei galėtume ją kelti, kaip kokį nors visapusiškai sektiną modelį ar pavyzdį.

Kita vertus, negalima paneigti, jog tai yra šalis, po ilgo pažeminimo ir užsienio (Vakarų) korporacijų diktato, jau ima stotis ant kojų ir vykdyti nepriklausomą politiką, o šia prasme ponas Putinas nusipelno būti pripažintas savotišku „rusiškuoju Bismarku“.

Tuo tarpu mes, tautiniai socialistai, esame nei rusai, nei „Rusijos agentai“, o būtent lietuviai, siekiantys savo tautos ir šalies gerbūvio, kurio neįsivaizduojame globalistinę tvarką primetančių struktūrų (ES, NATO) sudėtyje ir nematantys jokios prasmės veltis į beprasmius ir mums nereikalingus konfliktus su kaimyninėmis šalimis, kaip kad Rusija.

Jankių kare tegul jankiai ir kariauja, o ne lietuviai; o karo kurstymas, už kurį, pagal formaliuosius Lietuvos įstatymus turėtų būti keliamos baudžiamosios bylos, deja, yra vykdomas pačios valdžios astovų, keliančių tarptautinės ir tarpvalstybinės nesantaikos bangeles.

Pagaliau – o kaipgi Aleksandras Duginas? Tai yra vienas įdomiausių šiandieninio pasaulio filosofų, politinių mąstytojų ir analitikų, kuris pristato realiai alternatyvią perspektyvą su kuria, mūsų manymu, yra verta susipažinti, ypač, kiek tai liečia dabar viešpataujančiojo postmoderniojo neoliberalizmo kritiką bei geopolitinių pasaulio realijų analizę – čia Duginas be jokios abejonės yra tikrų tikriausias savo srities ekspertas.

Tame, kad publikuojame ir, neslėpsime, teigiamai vertiname, daugelį šio mąstytojo darbų ir jo švietėjišką veiklą apskritai, nėra joks nusikaltimas ar „nuodėmė“, kaip tą norėtų bent jau „tarp eilučių“ pavaizduoti „Delfi“ rašeivos.

Tiesiog belieka konstatuoti faktą.

Jei esi lietuvis, nepalaikantis dabartinės Lietuvos kolonialistinės okupacijos ir negailestingo vesternizavimo ir pasisakai už sveikesnius, blaivesnius santykius su Rusija, tai šių „laisvės ir tiesos“ korifėjų akyse iš karto virsti „kremlinu“, „kolorado vabalu“ arba būni tiesiog įvardijamas „priešu“, užsienio agentu, nepaisant to, jog tai tėra grynų gryniausia netiesa.

Dar truputis „perliukų“

Visą Š. Černiausko straipsnį savotiškai „vainikuoja“ anksčiau „Nacionalistą“ LRT „Savaitei“ „perdavusios“ konservatorės Rasos Juknevičienės bei Valstybės Saugumo Departamento (VSD) atstovo, Vytauto Makausko, pasisakymai bei užuomina apie tariamą „Delfi“ redakcijos skambutį mūsų, tautinių socialistų, atsišaukimuose bei internetinėje svetainėje nurodomu telefono numeriu (+37062253835).

Pirma pasakysime, jog, skirtingai nei teigia „Delfio“ redkolegija, jokio šių veikėjų skambučio mums sulaukti neteko, na, bet eilinį kartą tikriausiai malonu dezinformuoti skaitytojus, kuriant neva tai „paslaptingų ir neaiškių“ tautinių socialistų įvaizdį (verta pabrėžti, kad vakar, ne už ilgo po „Delfyje“ pasirodžiusio Š. Černiausko straipsnio, gavome skambutį iš mūsų veikla pasidomėti nusprendusių laikraščio „15 minučių“ atstovo).

Na, nelabai suvokiame kokia prasmė ir toliau meluoti dėl smulkmenų – o jei „Delfi“ kolektyvas iš tiesų norėtų su mumis susisiekti, tai ir kreiptųsi (gal ir kreipsis, tai priklauso nuo jų pačių) mūsų nurodomu telefono numeriu, kaip ir visi sąžiningi, mūsų veikla susidomėję ar prisidėti norintys tautiečiai.

Kaip didelis „autoritetas“ straipsnyje pristatoma R. Juknevičienė – kaip ir galėjome tikėtis – „Nacionalistui“ nepagailėjo savotiškų „pagyrų“; anot šios landsbergietės, mūsų puslapio turinį galima apibūdinti trimis žodžiais: „idiotiška, kvaila ir primityvu“.

 Iš tiesų tai galime laikyti savotišku komplimentu, mat jei išgirsti aštrią šitokių žmonių kritiką ar netgi jų neapykantos protrūkius, tai negali nežinoti: dirbi teisinga kryptimi, nes nei vienas doras kovotojas iki šiol nėra pelnęs savo priešininkų meilės.

Į VSD kreiptis nusprendusi R. Juknevičienė tikriausiai nepatenkinta, kad tautinių socialistų aktyvas ir „Nacionalisto“ internetinis tinklaraštis elgiasi ramiai, racionaliai ir visų kol kas žodžio laisę formaliai užtikrinančių Lietuvos įstatymų rėmuose, griežtai tiek žodžiu, tiek veiksmu atsiribodamas nuo neteisėtos veiklos, skirtingai nei norėtųsi „laisve“ prisidengusiems, bet politinius oponentus persekioti geidžiantiems konservatoriams.

„Nacionalisto“ redakcijai teko susilaukti ir nemažos krūvos šmeižikiško, vulgaraus ar tiesiog provokacinio pobūdžio pranešimų bei komentarų, į kuriuos čia atsakinėti neverta – tebūnie šis mūsų atsakymas „Delfiui“ tuo pačiu ir atsakymas šiems „kritikams“.

Mes esame sąžiningi, idėjiški ir dori žmonės, savo jėgomis siekiantys radikalių permainų mūsų šalyje, Lietuvoje, ne dėl kieno nors kito, o dėl lietuvių tautos ir Lietuvos piliečių orumo, gerovės bei klestėjimo.

Eilinį kartą (kaip ir su LRT „Savaite“) dėkojame savo kritikams bei nekentėjams už veiksmingą reklamą – mūsų puslapį dabar skaito dar didesnis skaičius Lietuvos piliečių, negu anksčiau, o iš letarginio miego bundančių gretos, gal ir pamažu, bet vis plečiasi – ir toliau tik plėsis.

Visi – tiek draugai, tiek priešininkai – gali būti visiškai tikri, kad mes savo keliu žengsime toliau, tvirtai nešdami savųjų idealų – tautinio išsivadavimo ir socialistinio teisingumo – vėliavą į sunkią, bet neišvengiamą nacionaldarbininkiškųjų idealų pergalę.