Meksikietis
Autorius: Džekas Londonas Šaltinis: http://revoliucija.org/2015/06... 2015-06-19 02:27:38, skaitė 2003, komentavo 1
Savo skaitytojų dėmesiui pateikiame amerikiečių rašytojo socialisto Džeko Londono apsakymą „Meksikietis“. Apsakymas parašytas 1911-aisiais metais, tuomet Meksikoje vykusios revoliucijos metu; autoriaus pasakojimas apie meksikietį boksininką paremtas realiai gyvenusio žmogaus istorija.
Pastaba: tekste vartojamas žodis „chunta“ reiškia ne karinę valdžią ar vyriausybę, bet ginkluotų revoliucionierių organizaciją.
MEKSIKIETIS
I
Niekas nežinojo jo praeities, o juo labiau žmonės iš chuntos. Jis buvo jų „mažoji paslaptis“, jų „didysis patriotas“ ir, kaip ir jie, kiek įmanydamas dirbo būsimajai Meksikos revoliucijai. Jie negreit tai pripažino, nes niekas chuntoje jo nemėgo. Tą dieną, kai jis pirmą kartą pasirodė sausakimšai prisigrūdusiose patalpose, jie įtarė, kad jis šnipas, vienas iš Diaso[1] slaptosios žvalgybos paperkamų agentų. Juk tiek draugų išblaškė po civilinius ir karinius Jungtinių Valstijų kalėjimus, o kitus sukaustytus pervežė per sieną, išrikiavo prie mūro ir sušaudė.
Iš pirmo žvilgsnio berniukas padarė jiems nemalonų įspūdį. Iš tikrųjų jis dar buvo berniukas, ne vyresnis kaip aštuoniolikos metų ir ne per daug augalotas pagal savo metus. Jis pareiškė, kad vadinasi Felipė Rivera ir nori dirbti revoliucijai. Tai buvo viskas – jokio bereikalingo žodžio, jokio tolimesnio paaiškinimo. Jis stovėjo ir laukė. Jo lūpose nebuvo šypsenos, akyse – nuoširdumo. Didžiulį, veržlų Pauliną Verą nukrėtė vidinis drebulys. Čia slypėjo kažkas grėsmingo, baisaus, nesuprantamo. Kažkas nuodingo, gyvatiško glūdėjo juodose akyse. Jos degė šalta ugnim ir beribiu kartėliu. Jis metė skubų žvilgsnį nuo revoliucionierių į rašomąją mašinėlę, prie kurios rūpestingai darbavosi mažoji misis Setbi. Valandėlę stebėjo ją, ji nejučiomis kilstelėjo akis ir taip pat pajuto kažkokią neapibūdinamą jėgą, kuri privertė ją nustoti rašius. Ji turėjo perskaityti laišką nuo pradžios, kad vėl galėtų įsitraukti į darbą.
Paulinas Vera tarsi klausdamas pažvelgė į Arelaną ir Ramą, o šie taip pat tarsi klausdami pažiūrėjo į jį, o po to vienas į kitą. Jų veiduose atsispindėjo neryžtingumas ir abejojimas. Šis sulysęs berniūkštis buvo Nežinia, kupina grėsmės Nežinia. Jis buvo nesuvokiama mįslė. Jo perprasti neįstengė eiliniai, dori revoliucionieriai, kurių karščiausia neapykanta Diasui ir jo tironijai buvo šiaip ar taip tik garbingų, dorų patriotų jausmas. Gi čia slypėjo kažkas kita, o kas – jie nežinojo. Bet Vera, pats energingiausias ir veikliausias iš visų, pralaužė tylą.
– Puiku, – tarė jis šaltai. – Tu sakai, kad nori dirbti revoliucijai. Nusivilk švarką. Pakabink jį štai ten. Eime, aš tau parodysiu, kur yra kibirai ir skuduras. Grindys nešvarios. Reikės jas iššveisti, o taip pat ir kitų kambarių grindis. Reikia išvalyti spjaudykles. O po to langus.
– Ar tai dėl revoliucijos? – paklausė berniukas.
– Taip, dėl revoliucijos, – atsakė Vera.
Rivera permetė visus šaltu, įtariu žvilgsniu ir nusivilko švarką.
– Gerai, – tarė jis.
Ir nieko daugiau. Diena iš dienos jis ateidavo į darbą, – šluodavo, šveisdavo, valydavo. Jis išsemdavo pelenus iš krosnių, atnešdavo anglių, pakurų, užkurdavo krosnis, kol dar nė pats stropiausias iš jų nebūdavo atsisėdęs už stalo.
– Ar galima čia permiegoti? – kartą paklausė jis.
Ak, šitaip! Štai čia ir išlindo Diaso ranka! Nakvoti chuntos patalpose – reiškė susekti jų visas paslaptis, revoliucionierių sąrašus, draugų adresus visoje Meksikoje. Prašymas nebuvo patenkintas, ir Rivera niekada daugiau apie tai neužsiminė. Kur jis miegojo, jie nežinojo; nežinojo nei kur, nei ką jis valgė. Kartą Arelanas pasiūlė jam porą dolerių. Rivera papurtė galvą, pareikšdamas, jog nepriima. Kai įsikišo Vera, norėdamas jį priversti, jis atsakė:
– Aš dirbu revoliucijai.
Šiuolaikinėm sąlygom sukelti revoliuciją reikia daug pinigų, ir tai visą laiką slėgė chuntą. Jos nariai badavo ir dirbo, net pati ilgiausia diena jiems būdavo per trumpa, o vis dėlto kartais atrodydavo, kad tik nuo kelių dolerių priklauso, ar revoliucija įvyks, ar ne.
Vieną kartą, kai dviejų mėnesių nuoma už patalpas pirmąsyk buvo nesumokėta ir šeimininkas pagrasino juos išmesiąs, ne kas kitas, o Felipė Rivera, vargšas nuskaręs grindų šveitėjas, padėjo ant Mei Setbi stalo šešiasdešimt aukso dolerių. Tai pasikartojo keletą sykių. Trys šimtai laiškų, atbarškintų mašinėle (kreipimaisi pagalbos ir prašymai paramos, adresuoti organizuotoms darbininkų grupėms, reikalavimai laikraščių redaktoriams spausdinti teisingas žinias, protestai prieš nežmonišką Jungtinių Valstijų teismų elgesį su revoliucionieriais) gulėjo neišsiųsti, laukdami ženklų. Išnyko Veros laikrodis – senoviškas, kišeninis aukso laikrodis su repetiru, kadaise priklausęs jo tėvui. Panašiai dingo kuklus aukso žiedas nuo Mei Setbi piršto. Padėtis buvo beviltiška. Ramas ir Arelanas nusiminę pešiojo savo ilgus ūsus. Laiškus reikia išsiųsti, o paštas neduoda skolon ženklų. Tada ir vėl Rivera užsidėjo kepurę ir išėjo. Sugrįžęs paklojo tūkstantį pašto ženklų po du centus ant Mei Setbi stalo.
– Abejoju, ar tik čia ne Diaso prakeiktas auksas, – kalbėjo Vera draugams.
Jie kilstelėjo antakius, bet negalėjo nuspręsti. O Felipė Rivera, kuris plovė grindis revoliucijos labui, ir toliau, kai būdavo reikalinga, paklodavo chuntai ir aukso, ir sidabro.
Ir vis dėlto jie negalėjo jo pamilti. Jie nepažino jo. Jų keliai buvo skirtingi. Jis nieko apie save nepasakojo. Nesileisdavo į jokius pokalbius. Nors buvo dar visai jaunas, jiems niekada neužtekdavo drąsos jį kamantinėti.
– Gal būt, tai didi, vieniša siela. Nežinau, nežinau… – kalbėjo Arelanas, bejėgiškai skėsčiodamas rankomis.
– Jame nėra nieko žmogiško, – pastebėjo Ramas.
– Jis pasidarė visiškai bejausmis, – kalbėjo Mei Setbi. – Šviesa ir juokas jame lyg išdeginti. Jis tartum miręs, ir vis dėlto jame slypi bauginanti gyvybės jėga.
– Jis perėjo pragarą, – tarė Vera. – Neperėjęs pragaro, žmogus negali toks būti – juk jis dar berniukas.
Ir vis dėlto jie negalėjo jo pamilti. Jis nieko nekalbėjo, nieko neklausinėjo, nepasakydavo savo nuomonės. Jis stovėjo klausydamasis, be jokios išraiškos, tarytum negyvas, tik jo akys degdavo šalta ugnimi, kai kalbos apie revoliuciją virsdavo karštais ginčais. Jo žvilgsnis nukrypdavo nuo vieno veido prie kito, nuo kalbėtojo prie kalbėtojo, perverdamas juos lyg įkaitintas grąžtas, – nejaukus ir nerimą keliąs žvilgsnis.
– Jis ne šnipas, – paslapčia Vera kalbėjo Mei Setbi. – Jis patriotas – atsiminsi, didžiausias patriotas iš mūsų visų. Žinau, jaučiu, savo širdim, savo protu jaučiu. Nors jo aš visiškai nepažįstu.
– Jis – blogo būdo, – kalbėjo Mei Setbi.
– Žinau, – tarė Vera sudrebėdamas. – Šiandien jis pažiūrėjo į mane tokiomis akimis! Jos nemyli, jos grasina; jos panašios į tigro akis. Žinau, jei aš išduočiau reikalą, dėl kurio kovojame, jis mane nužudytų. Jis neturi širdies. Jis negailestingas kaip plienas, šaltas it speigas. Jis lyg mėnulio šviesa žiemos naktį, kai žmogus mirtinai sušąla ant kokios nors vienišos kalno viršūnės. Aš nebijau Diaso ir visų jo žudikų: bet to berniuko, jo tai aš bijau. Aš tiesą sakau. Bijau. Jis dvelkia mirtimi.
Tačiau Vera buvo pirmutinis, kuris visus įtikinėjo, kad Rivera galima pasitikėti. Susisiekimo linija tarp Los Andželo ir Žemutinės Kalifornijos[2] buvo nutraukta. Trys iš draugų patys išsikasė sau duobes ir ant jų krašto buvo sušaudyti. Du kiti Los Andželo mieste tapo Jungtinių Valstijų kaliniais. Chuanas Alvadaras, Federalinės kariuomenės vadas, pasirodė esąs niekšas. Jis sugriovė visus jų planus. Jie nebegalėjo palaikyti ryšių Žemutinėje Kalifornijoje nei su senais aktyviais revoliucionieriais, nei su neseniai prie jų prisišliejusiais.
Jaunasis Rivera gavo reikalingus nurodymus ir išvyko į pietus. Kai jis sugrįžo, susisiekimo linija buvo atstatyta, o Chuanas Alvadaras nužudytas. Jį rado lovoje, – krūtinėn buvo suvarytas peilis iki kriaunų. Tai pralenkė Riverai duotus nurodymus, bet chuntoje visi žinojo, kur ir kada jis turėjo būti. Jie jo neklausinėjo. Jis nieko nepasakojo. Jie susižvalgė tarpusavyje ir viską suprato.
– Aš jums sakiau, – kalbėjo Vera. – Šio jaunuolio Diasas turi bijoti labiau negu ko kito. Jis nepermaldaujamas. Jis – Dievo pirštas.
Visi matė, o Mei Setbi kartą net prasitarė, kad jis blogo būdo. Apie tai bylojo įvairios išorinės žymės: perkirsta lūpa, sutinusi ausis, mėlynės ant veido. Aišku buvo, kad jis grumdavosi kažkur kitame pasaulyje, kuriame valgė, miegojo, gaudavo pinigų ir klaidžiojo jiems nežinomais keliais. Laikui bėgant, jis išmoko surinkti raides revoliuciniams lapeliams, kuriuos jie išleisdavo kas savaitę. Tačiau kartais jis negalėdavo spausdinti: tai krumpliai būdavo nubrozdinti ir nudaužyti, tai nykščiai sužaloti ir nejudrūs, tai viena ranka bejėgiškai karodavo prie šono, o veidas būdavo iškreiptas neapsakomo skausmo.
– Padauža, – sakydavo Arelanas.
– Landynių lankytojas, – sakydavo Ramas.
– Bet kur jis gauna pinigų? – klausdavo Vera. – Šiandien ką tik sužinojau, kad jis apmokėjo sąskaitą už popierių – šimtą keturiasdešimt dolerių.
– Tai vis tie jo dingimai, – kalbėjo Setbi. – Jis niekada apie juos nepasakoja.
– Reikia jį pasekti, – pasiūlė Ramas.
– Nenorėčiau būti jo sekliu, – kalbėjo Vera. – Manau, daugiau nebepasimatytume, nebent tik per mano laidotuves. Jis apsėstas kažkokios baisios aistros. Net ir pačiam Dievui jis nenusileistų, jei šis norėtų sutramdyti šią aistrą.
– Aš jaučiuos lyg vaikas prieš jį, – prisipažino Ramas.
– Man jis – primityvi jėga, tarytum laukinis vilkas, gelianti barškuolė, nuodingas šimtakojis, – sakė Arelanas.
– Jis – pati revoliucija, – kalbėjo Vera, – jos ugnis ir dvasia, nepasotinamas keršto šauksmas, kuris garsiai neaidi ir žudo tyliai. Jis – visa griaunantis demonas, klaidžiojantis nakties tyloje lyg amžinas sargybinis.
– Man norisi verkti, pagalvojus apie jį, – pasakė Mei Setbi. – Jis neturi draugų. Jis visų neapkenčia. Mus jis pakenčia tik todėl, kad mes – kelias į jo troškimų išsipildymą. Jis vienišas… visai vienišas. – Jos balsas nutrūko, nuslopintas kukčiojimo, akys prisipildė ašarų.
Riveros darbai ir keliai tikrai buvo paslaptingi. Pasitaikydavo laikotarpių, kai jie nematydavo jo ištisą savaitę. Kartą jis pradingo visą mėnesį. Tačiau jis visada sugrįždavo ir be žodžių, be jokių paaiškinimų padėdavo auksines monetas ant Mei Setbi stalo. Paskui ir vėl ištisas dienas ir savaites praleisdavo chuntoje. Bet kartais nei iš šio, nei iš to jis vėl prapuldavo visai dienai, užsukdavo į chuntą tik anksti ryte ir vėlai vakare. Arelanas kartą rado jį vidurnaktį berenkant raides, – jo krumpliai buvo sutinę, o neseniai perskelta lūpa tebekraujavo.
II
Artinosi krizės metas. Nuo chuntos priklausė, ar revoliucija įvyks, ar ne, o padėtis buvo itin kebli. Pinigų reikėjo labiau negu bet kada, o jų gauti buvo vis sunkiau. Patriotai atidavė paskutinius skatikus ir daugiau duoti nebegalėjo. Sezoniniai darbininkai – iš Meksikos pabėgę peonai[3] – atiduodavo pusę savo menko uždarbio. Bet reikėjo daug daugiau. Sunkus ilgametis darbas, pogrindinė veikla turėjo duoti vaisius. Laikas pribrendo. Revoliucija atsidūrė ant svarstyklių. Dar vienas stumtelėjimas, dar viena paskutinė herojiška pastanga, ir svarstyklės nusvirs į pergalės pusę. Jie pažino savąją Meksiką. Kartą prasiveržusi, revoliucija vyks pati savaime. Visa Diaso valdžia sugrius kaip kortų namelis. Pasienis buvo pasiruošęs sukilti. Tūlas jankis su šimtu draugų iš „Pasaulio pramonės darbininkų“[4] laukė žodžio peržengti sieną ir pradėti kovą už Žemutinę Kaliforniją. Bet jiems reikėjo ginklų.
Ir visam kraštui iki pat Atlanto, visiems, su kuo chunta palaikė ryšį, be galo reikėjo ginklų – paprastiems nuotykiautojams, laimės ieškotojams, plėšikams, įtūžusiems Amerikos profsąjungų nariams, socialistams, anarchistams, padaužoms, Meksikos tremtiniams, pabėgusiems peonams, nuplaktiems angliakasiams ir suimtiesiems iš stovyklų Aidaho ir Kolorado valstijose, – visoms blaškomoms sieloms, atskilusioms nuo šiuolaikinio pasaulio, reikėjo ginklų. Ginklų ir šaudmenų, šaudmenų ir ginklų – sklido nenutylantis, amžinas šauksmas.
Tereikėjo tik permesti šią margaspalvę, beturtę, kerštu degančią minią per sieną, ir revoliucija prasidėtų. Muitinė, Meksikos šiaurės uostai būtų užimti. Diasas negalėtų priešintis. Jis nedrįstų mesti prieš juos savo pagrindinių jėgų, nes turėtų atlaikyti pietus. Nepaisant to, liepsna pietuose išsiplėstų. Liaudis sukiltų. Miestų gynyba būtų palaužta. Valstija po valstijos pasiduotų į sukilėlių rankas. Ir galų gale pergalingos revoliucinės armijos apsuptų patį Mechiko miestą, paskutinę Diaso tvirtovę.
Bet pinigai. Jie turėjo žmonių, nekantraujančių ir atkaklių, kurie mokėtų panaudoti šautuvą. Jie pažinojo pirklius, kurie parduotų ir aprūpintų juos šautuvais. Tačiau revoliucijos paruošimas visai ištuštino chuntos atsargas. Paskutinis doleris buvo išleistas, paskutinis pajamų šaltinis išsemtas ir paskutinis badaujantis patriotas iščiulptas, o didysis įvykis vis dar tebuvo ant svarstyklių. Ginklų ir šaudmenų! Skurdžių batalionai turi būti apginkluoti. Bet kaip? Arelanas raudojo, kad buvo per daug išlaidus jaunystėje. Mei Setbi galvojo, kad kažin ar būtų kas pasikeitę, jei chuntos žmonės praeity būtų buvę taupesni.
– Baisu ir pagalvoti, kad Meksikos laisvė priklauso nuo keleto nelaimingų tūkstančių dolerių, – kalbėjo Paulinas Vera.
Neviltis atsispindėjo visų veiduose. Chosė Amarilas, jų paskutinė viltis, naujasis atsivertėlis, kuris žadėjo pinigų, buvo suimtas asiendoje Čiuaunoje ir sušaudytas prie savo arklidžių sienos. Ši žinia juos ką tik pasiekė.
Rivera, kuris klūpodamas ant kelių šveitė grindis, pakėlė galvą, tebelaikydamas šepetį nuogose, pamuilėm ir purvinu vandeniu aptaškytose rankose.
– Penkių tūkstančių užteks? – jis paklausė.
Visi tiesiog apstulbo. Vera linktelėjo ir nurijo seilę. Jis negalėjo kalbėti, bet tuo metu jam švystelėjo didžiulė viltis.
– Užsakykite šautuvus, – tarė Rivera, o po to jis ištarė daugiau žodžių, negu kada nors teko girdėti iš jo lūpų. – Laiko maža. Už trijų savaičių aš jums atnešiu penkis tūkstančius. Bus gerai. Oras atšils, kovojantiems bus lengviau. Tai yra visa, ką aš galiu padaryti.
Vera stengėsi užgniaužti kilusią viltį. Tai buvo neįtikima. Per daug vilčių sudužo nuo to meto, kai jis pradėjo revoliucinį žaidimą. Jis pasitikėjo šiuo apiplyšusiu revoliucionieriumi, kuris šveitė grindis, tačiau tuo pat metu nedrįso juo tikėti.
– Tu netekai proto, – tarė jis.
– Už trijų savaičių, – tarė Rivera. – Užsakykite ginklus.
Jis atsistojo, nusileido atraitytas rankoves ir apsivilko švarką.
– Užsakykite ginklus, – pakartojo jis. – Aš išeinu.
III
Po skubėjimo, maišaties, pasikalbėjimų telefonu ir barnių Kelio kontoroje įvyko naktinis pasitarimas. Kelį užgriuvo visokie reikalai. Be to, jam labai nesisekė. Prieš tris savaites jis atvežė iš Niujorko Denį Vordą kovai su Biliu Karčiu, o štai Kartis jau dvi dienos guli sunkiai sužeistas, ir tai rūpestingai slepiama nuo sporto reporterių. Nebuvo kas jį pakeičia. Kelis išsiuntinėjo telegramas visiems žinomiems Rytų[5] lengvo svorio boksininkams, bet sutartys ir nustatyti terminai neleido jiems išvykti. Dabar vėl švystelėjo viltis, bet labai menka.
– Tu turi geležinius nervus, – tarė Kelis, vos tik pažvelgęs į Riverą, kai jiedu susitiko.
Neapykanta degė Riveros akys, bet jo veidas liko ramus.
– Aš nugalėsiu Vordą, – buvo visa, ką jis pasakė.
– Iš kur tu žinai? Ar kada nors matei jį kovojant?
Rivera papurtė galvą.
– Jis tave viena ranka net užsimerkęs partrenks.
Rivera trūktelėjo pečiais.
– Argi tu negali žodžio ištarti? – prašvokštė rungtynių organizatorius.
– Aš sumušiu jį.
– Ar tu kadanors koveisi su kuo? – paklausė Maiklas Kelis.
Maiklas, rungtynių organizatoriaus brolis, turėjo totalizatorių Jeloustoune ir iš rungtynių gerokai pasipelnydavo. Rivera dėbtelėjo į jį piktu žvilgsniu. Rungtynių organizatoriaus sekretorius, sportiškos išvaizdos jaunas vyrukas, garsiai suprunkštė.
– Na, gerai. Tu pažįsti Robertsą? – pertraukė Kelis nemalonią tylą. – Jis turėtų greit atvykti. Aš iškviečiau jį. Sėskis ir lauk, nors tavo išvaizda teikia mažai vilčių. Aš negaliu dumti publikai akių tokiu žaidimu. Pats žinai, kad pirmosios eilės kainuoja po penkiolika dolerių.
Kai atvyko Robertsas, aiškiai buvo matyti, kad jis šiek tiek truktelėjęs. Jis buvo aukštas, liesas, glebių judesių, jo eisena ir kalba buvo rami, lėta ir ištęsta.
Kelis iš karto pradėjo nuo reikalo.
– Klausyk, Robertsai, tu gyreisi radęs šį mažąjį meksikietį. Tu žinai, kad Kartis nusilaužė ranką. Taigi šitas geltonsnapis drįso ateiti čia ir sakos galįs pakeisti Kartį. Ką tu į tai pasakysi?
– Puiku, Keli, – lėtai atsakė Robertsas. – Jis gali kovoti.
– Belieka tik pridurti, kad jis sumuš Vordą, – pašaipiai tarė Kelis.
Pagalvojęs Robertsas atsakė:
– Ne, aš to nepasakysiu. Vordas – pirmaeilis boksininkas, ringo karalius. Bet su Rivera jis nelengvai susidoros. Aš pažįstu Riverą. Niekas negali išmušti jo iš pusiausvyros. Kiek aš žinau, jis visai be nervų. Puikiai smūgiuoja abiem rankom. Gali nokautuoti iš kiekvienos padėties.
– O kokį įspūdį jis padarys publikai? Jūs visą savo gyvenimą ugdėte ir treniravote sportininkus. Lenkiuosi prieš jūsų nuomonę. Ar jis sugebės įtikti publikai?
– Be abejo, sugebės. Ir dar gerokai prikamuos Vordą. Tu nepažįsti to vaikino, o aš jį pažįstu. Aš jį atradau. Žmogus be nervų. Tikras velnias! Jis labai gabus boksininkas. Jis užkurs Vordui pirtį, o taip pat ir mums. Nepasakysiu, kad jis sumuš Vordą, bet jis parodys tokią kovą, iš kurios jūs suprasite, kad tai bekylanti žvaigždė.
– Puiku! – Kelis kreipėsi į savo sekretorių: – Paskambinkite Vordui. Aš perspėjau, jog iškviesiu jį, jeigu bus reikalas. Jis čia pat Jeloustoune. Šlaistosi tarp žmonių, norėdamas įsigyti populiarumo. – Kelis atsigręžė į trenerį. – Išgersime?
Robertsas gurkštelėjo šiek tiek viskio su ledu, ir jo liežuvis atsirišo.
– Aš jums niekada nepasakojau, kaip suradau tą netikėlį. Prieš porą metų jis pasirodė treniruočių salėje. Aš ruošiau Preiną kovai su Dileinu. Preinas – bjaurus žmogus. Pasigailėjimo iš jo nesitikėk. Jis žiauriai apdaužo savo priešininką, ir nė vienas gera valia nenori treniruotis su juo. Padėtis buvo beviltiška, bet tada aš pamačiau beslankiojant tą išbadėjusį meksikiečių berniūkštį. Aš pastvėriau jį, užmoviau pirštines ir paleidau kovoti. Jis ištvermingas, kietas kaip šikšna, bet silpnokas. Bokso mene jis buvo visiškas analfabetas. Preinas dorojo jį negailestingai. Bet jis leisgyvis išsilaikė du raundus ir tik tada nualpo. Išbadėjęs – ir tiek. Pridaužytas? O jūs nebūtumėt jo tada atpažinęs. Daviau jam pusę dolerio ir sočiai pavalgydinau. Kad jūs matytumėte, kaip jis rijo. Keletą dienų nė kąsnelio burnoje nebuvo turėjęs. Galvojau, tuo viskas ir pasibaigs. Bet kitą dieną jis vėl pasirodė. Sudaužytas, vienos mėlynės, bet pasiryžęs vėl užsidirbti pusę dolerio ir gerus pietus. Laikui bėgant, jis darė pažangą. Boksininkas ir prigimties ir neįtikėtinai ištvermingas. Visai be širdies. Tikras ledo gabalas. Kiek aš jį pažįstu, jis nėra pasakęs daugiau kaip dešimt žodžių iš eilės. Bet savo darbą žino.
– Aš jį pažįstu, – pastebėjo sekretorius. – Jis jums gerokai pasidarbavo.
– Visos mūsų įžymybės išbandė ant jo savo kumščius, – tęsė Robertsas. – Jis iš jų daug ko išmoko. Kai kuriuos jis net nugalėdavo. Bet boksas jo netraukė. Manau, kad jis niekada jo nemėgo. Bent taip atrodė.
– Paskutiniais mėnesiais jis rungėsi keliuose mažuose klubuose, – tarė Kelis.
– Bet aš nežinau, kas jį paveikė. Nei iš šio, nei iš to jis pamėgo boksą. Ir nuo to laiko ne vieną boksininką nugalėjo. Atrodo, kad jam reikalingi pinigai, ir jis užsidirbo jų, nors iš drabužių nematyti. Keistuolis. Niekas nežino, nei kuo jis užsiima, nei kaip leidžia laiką. Net ir treniruočių metu – tik baigia darbą ir pranyksta. Kartais ištisas savaites nerodo nosies. Patarimų neklauso. Tas, kuris bus jo menedžeriu, gerai pasipelnys, tik berniokas nelabai su juo skaitysis. Pamatysite, kaip jis moka išreikalauti pinigus grynais, kai sudarysite sutartį.
Kaip tik tuo metu pasirodė Denis Vordas. Tai bent buvo reginys! Lydimas menedžerio ir trenerio, jis įsiveržė it audros gūsis, spinduliuojąs visanugalinčiu geraširdiškumu ir linksmumu. Į visas puses pasipylė sveikinimai, vieniems jis svaidė šmaikščius posakius, kitus apdovanojo juoku arba šypsena. Toks jau jo įprotis, tačiau nuoširdumo čia buvo ne per daugiausia. Jis buvo puikus aktorius ir manė, kad draugiškumas – geriausia priemonė įsigyti publikos palankumą. Bet iš tikrųjų jis buvo atsargus, šaltakraujiškas boksininkas ir biznierius. Visa kita buvo tik kaukė. Tie, kurie pažinojo Denį arba turėjo su juo reikalų, sakydavo, kad piniginiuose dalykuose jis buvo kietas it geležis. Jis pats dalyvavo aptariant visus piniginius reikalus, ir buvo kalbama, kad jo menedžeriui teko tik nereikšminga funkcija – tarnauti Denio minčių ir norų reiškėju.
Rivera buvo kitoks. Jo gyslomis tekėjo ne tik ispanų, bet ir indėnų kraujas, ir jis lindėjo kampe tylus, nejudrus, tik juodos jo akys lakstė nuo vieno veido prie kito, viską pastebėdamos.
– Tai šitas! – tarė Denis, nužvelgdamas savo priešininką. – Sveikas, drauguži.
Riveros akys piktai degė, bet jis neatsakė Deniui. Jis nemėgo visų gringų[6], bet šito – labiausiai.
– Štai kaip! – juokaudamas kreipėsi Denis į rungtynių organizatorių. – Nejaugi jūs manote, kad aš rungsiuos su kurčnebyliu. – Kai juokas nutilo, jis vėl pabandė įgelti. – Matyt, Los Andželas visai nusigyveno, jeigu nieko geresnio nebegalėjo iškapstyti. Iš kokio vaikų darželio jūs jį ištraukėte?
– Jis visai neblogas berniukas, patikėk manimi, Deni, – užtarė Robertsas. – Ne taip bus lengva susidoroti, kaip atrodo.
– Jau pusė bilietų išparduota, – apgailestaudamas pareiškė Kelis. – Teks sutikti, Deni. Kitos išeities nėra.
Denis dar kartą nerūpestingai ir paniekinamai pažvelgė į Riverą ir atsiduso.
– Manau, kad reikės su juo elgtis švelniau. O tai, ko gero, išsyk paties kojas.
Robertsas suprunkštė.
– Būk atsargus, – perspėjo Denį jo menedžeris. – Nežinomas priešas visada gali iškrėsti kokią šunybę.
– Gerai, gerai, būsiu atsargus, – nusišypsojo Denis. – Pradžioje aš šiek tiek pažaisiu su juo publikos malonumui. Bet ką veikti per visus penkiolika raundų, Keli? O paskui – nokautas!
– Gerai, – pasigirdo atsakymas. – Tik žiūrėk, kad viskas vyktų natūraliai.
– Tad pradėkime tvarkyti reikalus. – Denis nutilo ir kažką mintyse skaičiavo. – Žinoma, šešiasdešimt penki procentai nuo visų pinigų, kaip ir kovojant su Karčiu. Bet dalinsimės kitaip. Man apie aštuoniasdešimt. – Ir kreipdamasis į menedžerį: – Teisingai?
Menedžeris linktelėjo.
– Klausyk, ar tu supratai? – Kelis paklausė Riverą.
Rivera papurtė galvą.
– Na, štai kaip, – aiškino Kelis. – Jūs gausite šešiasdešimt penkis procentus visų surinktų pinigų. Tu naujokas, ir niekas tavęs nepažįsta. Jūs su Deniu pasidalinsite šitaip: tau dvidešimt, o Deniui aštuoniasdešimt procentų. Teisingai, ar ne, Robertsai?
– Visai teisingai, Rivera, – pritarė Robertsas. – Matai, tu dar neturi vardo.
– Kiek sudarys šešiasdešimt penki procentai nuo bendrų pajamų? – paklausė meksikietis.
– O, gali būti penki tūkstančiai, o gal net visi aštuoni, – pasišovė aiškinti Denis. – Kažkas panašaus. Tavo dalis sudarys apie tūkstantį ar pusantro. Turint galvoje, kad tave įveiks toks žymus boksininkas kaip aš – neblogas laimikis. Kaip tau patinka?
Bet Rivera užčiaupė visiems burnas.
– Nugalėtojui viskas, – tarė jis ryžtingai.
Įsiviešpatavo mirtina tyla.
– Tai tas pats, kaip iš vaiko atimti saldainį, – pareiškė Denio menedžeris.
Denis pakratė galvą.
– Aš jau seniai kovoju, – aiškino jis. – Aš neįtariu nei teisėjų, nei čia esančiųjų. Aš nekalbu apie bukmeikerius[7] ar apgavystes, kurios kartais pasitaiko. Aš noriu pasakyti: šitokios sąlygos man netinka. Aš lošiu nerizikuodamas. Ir nėr ko čia šnekėt. Bet jeigu aš nusilaužčiau ranką? Arba kas nors nugirdytų mane. – Jis išdidžiai papurtė galvą. – Laimėsiu ar pralaimėsiu, man priklauso aštuoniasdešimt. Ką tu į tai, meksikieti?
Rivera papurtė galvą.
Denis įtūžo ir visai kitaip prašneko:
– Tu niekingas suskretėli! Aš tau tučtuojau suskaldysiu makaulę.
Robertsas įsiterpė tarp priešininkų.
– Nugalėtojui viskas, – niūriai pakartojo Rivera.
– Kodėl tu taip užsispyrei? – klausė Denis.
– Aš nugalėsiu jus.
Denis buvo bepradedąs vilktis apsiaustą. Bet jo menedžeris suprato, kad tai tik vaidyba. Apsiaustas taip ir liko ant Denio pečių, ir jis leidosi draugų permaldaujamas. Visi jį palaikė. Rivera stovėjo vienišas.
– Klausyk, kvailiuk, – ėmė įrodinėti Kelis. – Tu esi nulis. Mes žinome, kad tu per pastaruosius mėnesius nugalėjai keletą smulkių vietinių boksininkų – ir viskas. O Denis – pirmaeilis boksininkas. Sekantį kartą jis kovos dėl čempiono vardo. O tu visai nežinomas. Niekas už Los Andželo ribų apie tave ir girdėti negirdėjo.
– Išgirs, – atsakė Rivera, trūktelėjęs pečiais, – po šios kovos.
– Nejaugi tu drįsti galvoti, kad mane nugalėsi? – sušuko Denis.
Rivera linktelėjo.
– Na, būk išmintingas, – įtikinėjo Kelis. – Pagalvok tik apie reklamą!
– Man reikalingi pinigai, – atsakė Rivera.
– Net ir per tūkstantį metų tu manęs nenugalėsi, – užtikrino jį Denis.
– Tai kodėl gi jūs spiriatės? – atšovė Rivera. – Jeigu pinigai taip lengvai pasiekiami, kodėl jūs atsisakote nuo jų?
– Gerai, sutinku! – suriko Denis, staiga apsisprendęs. – Ringe aš tave mirtinai nudėsiu, vaikpalaiki – žinosi, kaip iš manęs tyčiotis. Rašyk sutarties sąlygas, Keli. Laimėtojui viskas. Parašykite į sporto laikraščius. Paskelbkite, kad tai asmeninių sąskaitų kova. Aš tam susitraukėliui parodysiu, iš kur kojos dygsta.
Kelio sekretorius buvo bepradedąs rašyti, bet Denis pertraukė jį.
– Palauk! – Jis kreipėsi į Riverą: – Kada sversimės?
– Prieš išeinant, – pasigirdo atsakymas.
– Jokiu būdu, įžūlus vaikėze. Jeigu nugalėtojui viskas, tai sversimės dešimtą ryto.
– Tai nugalėtojui viskas? – dar kartą paklausė Rivera.
Denis linktelėjo. Klausimas buvo išspręstas. Jis įžengs į ringą puikiausioj formoj.
– Sversimės dešimtą, – pasakė Rivera.
Vėl pasigirdo sekretoriaus plunksnos krebždėjimas.
– Jis pasitaisys penkiais svarais, – prikaišiojo Robertsas Riverai. – Tu per daug nusileidai. Tu jau pralaimėjai. Denis bus stiprus kaip jautis. Kvailys tu! Jis tikrai tave sumals. Tau nėra jokios vilties.
Vietoj atsakymo Rivera metė į jį pilną neapykantos žvilgsnį. Jis niekino ir šitą gringą, nors šis jam atrodė teisingiausias iš visų.
IV
Beveik niekas neatkreipė dėmesio, kai Rivera pasirodė ringe. Jį sutiko tik keletas padrikų, silpnų plojimų. Publika nepasitikėjo juo. Jis buvo tarsi ėriukas, kuriam lemta žūti nuo didžiojo Denio rankų. Be to, publika jautėsi apvilta. Ji laukė efektingos kovos tarp Denio Vordo ir Bilio Karčio, o dabar reikės pasitenkinti šiuo menku naujoku. Publikos nepasitenkinimas pasireiškė lažybomis, kuriose buvo statoma du arba net trys prieš vieną Denio naudai. O kur besilažinančios publikos pinigai, ten ir jos širdis.
Jaunasis meksikietis sėdėjo savo kampe ir laukė. Lėtai slinko minutės. Denis vertė jo laukti. Tai buvo senas triukas, bet jis visada veikdavo jaunus, pradedančius kovotojus. Jie įsibaugindavo, sėdėdami akis į akį su bejausme, tabako dūmuose paskendusia publika ir savo paties baime. Bet šį kartą triukas nepavyko. Robertsas buvo teisus. Rivera nebuvo bailys. Būdamas menkesnio fizinio sudėjimo, turėdamas jautresnius nervus ir psichiką negu bet kuris kitas, šito jausmo jis nepažino. Mintis, kad jo kampui iš anksto skirta pralaimėti, nejaudino jo. Jo sekundantai buvo kažkokie nepažįstami gringai, tikri driskiai – nešvarios žiauraus žaidimo atmatos, be garbės, niekam tikę. Jie taip pat buvo ramūs ir tikri, kad jų kampas pralaimės.
– Na, būk atsargus, – perspėjo jį Spaideris Hagertis. Spaideris buvo jo vyriausias sekundantas. – Stenkis laikytis kiek galima ilgiau – toks Kelio nurodymas. – O jei ne, laikraščiai taip nušvies kovą, kad mes net čiaudėsim.
Visa tai nebuvo padrąsinimas. Bet Rivera nekreipė dėmesio. Jis niekino boksą. Tai buvo neapkenčiamų gringų neapkenčiama kova. Pradžioje jis buvo tik treniruočių partneris kitiems vien todėl, kad mirė iš bado. Tai, kad jis buvo tiesiog apsigimęs boksininkas, nieko nereiškė. Jis nekentė bokso. Prieš ateidamas į chuntą jis nekovojo už pinigus, bet greit pamatė, kad tai lengvas uždarbis. Jis nebuvo pirmasis žmogus, turįs pasisekimą profesijoje, kurios labiausiai neapkentė.
Jis nesileido į jokius samprotavimus. Tik žinojo, kad šią kovą turi laimėti. Kitos išeities nėra. Nes jį skatino ir įkvėpė jam šį tikėjimą daug galingesnės jėgos, kurių ši publika negalėjo suprasti. Denis Vordas kovojo dėl pinigų ir lengvo gyvenimo, kurį galima už juos nupirkti. Bet reikalas, dėl kurio kovojo Rivera, deginte degino jo smegenis. Sėdėdamas vienišas, plačiai atvertomis akimis ringo kampe ir laukdamas savo klastingo priešininko, jis regėjo liepsningas ir baisias vizijas.
Jis matė baltutėles Rio Blanko hidrojėgainių sienas. Matė šešis tūkstančius darbininkų, išblyškusių ir mirštančių iš bado, ir mažus septynerių aštuonerių metų vaikučius, kurie ištisą pamainą dirbdavo už dešimt centų. Jis matė vaikščiojančius lavonus, mirtinai išblyškusius veidus žmonių, dirbančių dažykloje. Jis prisiminė, kaip jo tėvas vadindavo dažyklas „savižudybės kameromis“, kuriose metai darbo reiškė mirtį. Jis matė mažą vidinį kiemelį ir savo motiną, triūsiančią prie nesibaigiančių dienos darbų, tačiau randančią laiko paglamonėti ir pamyluoti sūnų. Jis matė ir savo tėvą, augalotą, ilgais ūsais, plačia krūtine, be galo malonų žmogų, kuris visus mylėjo ir kurio širdis buvo tokia dosni, kad meilės užtekdavo ir motinai, ir mažajam mučačo[8], žaidžiančiam kiemelio kampe. Tuo metu jis vadinosi ne Felipė Rivera, o Fernandesas, – tai buvo tėvo ir motinos pavardė. Jo vardas buvo Chuanas. Vėliau jis pats pakeitė savo pavardę, nes Fernandesų per daug neapkentė policijos prefektai ir žandarai.
Didysis geraširdis Choakinas Fernandesas! Daug vietos jis užėmė Riveros regėjimuose. Tuomet jis nieko nesuprato, bet dabar, žvelgdamas į praeitį, galėjo suprasti viską. Jis aiškiai matė tėvą, sėdintį mažoje spaustuvėje ir renkantį raides arba prie apkrauto stalo rašantį nesibaigiančias, skubotas, nelygias eilutes. Jis prisiminė keistus vakarus, kai sutemus darbininkai tarytum piktadariai slapta rinkdavosi pas tėvą, kalbėdavosi ištisas valandas, o jis, mučačo, nemiegodamas gulėdavo savo kamputyje.
Tarytum iš kažkur toli toli pasigirdo Spaiderio Hagerčio balsas:
– Pradžioje jokiu būdu negulk. Toks jau nurodymas. Atsiimk pylą už savo pinigus.
Jau praėjo dešimt minučių, bet jis vis dar tebesėdėjo savo kampe. Denis nesirodė, matyt, norėdamas išnaudoti triuką ligi paskutiniųjų.
Prieš Riveros akis skriejo nauji regėjimai. Streikas, greičiau lokautas, nes Rio Blanko darbininkai padėjo streikuojantiems Pueblos broliams. Alkis, vaikščiojimas į kalnus uogų, šaknys ir žolės, kurias jie valgė ir nuo kurių visiems skaudėdavo ir raižydavo vidurius. Ir pagaliau košmaras: tuščia aikštė prieš bendrovės krautuvę; tūkstančiai badaujančių darbininkų; generolas Rosalijas Martinesas ir Porfirijaus Diaso kareiviai; šautuvai, spjaudantieji mirtimi, kurie, regis, niekada nesiliaus tratėję, o darbininkų prasižengimai, rodės, amžinai bus plaunami jų krauju. Ir toji naktis! Jis regėjo vežimus, su kaupu prikrautus užmuštųjų kūnų, važiuojančius į Vera Krusą, – maistą įlankos rykliams. Štai jis, rodos, šliaužia per šitas pasibaisėtinas krūvas, ieško ir randa sudraskytus ir sužalotus savo tėvą ir motiną. Motiną jis ypatingai gerai atsiminė: jos tik veidas matėsi, o visas kūnas buvo prislėgtas daugelio kūnų. Vėl supyškėjo Porfirijaus Diaso kareivių šautuvai, jis krito ant žemės ir nušliaužė tarsi persekiojamas kalnų kojotas.
Jo ausis pasiekė baisus triukšmas, tarytum jūros ūžimas, ir jis pamatė Denį Vordą, ateinantį didžiuoju praėjimu su visa trenerių ir sekundantų palyda. Publika šėlo it laukinė pamačiusi pažįstamą herojų, kuriam buvo skirta laimėti. Visi šūkčiojo jo vardą. Visi buvo už jį. Net Riveros sekundantų veidai prašvito, kai Denis, guviai išniręs pro virves, įžengė į ringą. Jo veide be perstojo švietė šypsena, o kai Denis šypsojosi, šypsojosi kiekvienas jo bruožas, pradedant raukšlėmis akių kampučiuose ir baigiant pačiomis akių lėlytėmis. Niekas nežinojo nuoširdesnio boksininko už jį. Jo veidas buvo tikra geraširdiškumo ir draugiškumo reklama. Jis visus pažinojo. Krėtė pokštus ir juokėsi, sveikinosi su draugais per virves. Tie, kurie sėdėjo toliau ir negalėjo paslėpti savo susižavėjimo, garsiai šaukė: „O, Deni!“. Tos džiaugsmingos prielankumo ovacijos truko ištisas penkias minutes.
Į Riverą niekas nekreipė dėmesio. Publikai jis neegzistavo. Išpurtęs Spaiderio Hagerčio veidas vėl palinko prie jo.
– Nesiduok įbauginamas, – įspėjo Spaideris. – Ir atsimink nurodymus. Laikykis iki galo. Nedrįsk gultis. Jeigu gulsies, mums įsakyta primušti tave rūbinėje. Supratai? Turi kovoti – ir viskas.
Publika pradėjo ploti: Denis ėjo skersai ringo link priešininko. Jis pasilenkė, čiupo abiem rankom Riveros dešinę ir pakratė ją iš visos širdies. Besišypsąs Denio veidas buvo visai arti jo. Publika kaukė, išreikšdama savo prielankumą Denio sugebėjimui palaikyti sportišką nuotaiką. Jis sveikino savo priešą kaip tikrą brolį. Denio lūpos sukrutėjo, ir publika vėl pradėjo šaukti, manydama, kad šie nenugirsti žodžiai yra koks geraširdiškas pokštas. Tik Rivera išgirdo tuos tyliai ištartus žodžius.
– Tu, Meksikos žiurkiūkšti, – prašvokštė Denis linksmai besišypsodamas, – tuoj aš išleisiu iš tavęs dvasią.
Rivera nejudėjo. Jis neatsistojo. Tik jo akys degė neapykanta.
– Kelkis, šunie! – suriko kažkas iš publikos.
Minia pradėjo švilpti ir staugti, smerkdama jo nesportišką elgesį, bet jis sėdėjo nejudėdamas. Vėl prapliupo aplodismentai Deniui ringu grįžtant atgal.
Vos Denis nusirengė, publika pradėjo aikčioti iš pasigėrėjimo. Jo kūnas buvo nuostabus, pulsuojantis sveikata, jėga ir lankstumu. Oda balta ir švelni kaip moters. Jis buvo įkūnytas grakštumas, ištvermė ir jėga. Daugybėje kautynių jis tai įrodė. Jo fotografijos buvo visuose sporto žurnaluose.
Per salę nuvilnijo dejonė, kai Spaideris Hagertis nutraukė Riveros megztinį per galvą. Dėl tamsios odos jo kūnas atrodė dar liesesnis. Jis buvo muskulingas, tačiau jo negalima buvo palyginti su priešininku. Vieno dalyko publika nepastebėjo – jo plačios krūtinės. Ji negalėjo taip pat žinoti, kokios stangrios jo gyslos, kokia judri kiekviena jo muskulų ląstelė, kokia nuostabi nervų sistema, visą jo kūną paverčianti puikia kovos mašina. Publika matė tik rudaodį, aštuoniolikmetį, vaikiško kūno sudėjimo berniuką. Denis buvo kitoks. Jis buvo dvidešimt ketverių metų vyras, ir jo kūnas buvo tikrai vyriškas. Kontrastas buvo dar labiau rėžiantis, kai juodu, stovėdami ringo viduryje, klausėsi paskutinių teisėjo nurodymų.
Rivera pamatė Robertsą, sėdintį už reporterių nugarų. Jis buvo girtesnis negu paprastai ir kalbėjo dar lėčiau.
– Nesijaudink, Rivera, – tęsdamas žodžius, kalbėjo Robertsas. – Atsimink, kad jis negali tavęs užmušti. Jis puls ant tavęs iš karto, bet nesiduok įbauginamas. Pradžioje denkis, blokuok, o paskui eik į klinčą. Jis tavęs smarkiai nesužeis. Įsivaizduok, kad esi sporto salėje ir esi jo treniruočių partneris.
Rivera niekui neišsidavė, kad girdėjo jo žodžius.
– Tai surūgęs velniūkštis, – burbtelėjo Robertsas savo kaimynui. – Jis visada toks buvo.
Bet Rivera nebežiūrėjo neapykantos pilnu žvilgsniu. Nesuskaitomos daugybės šautuvų vaizdas užtemdė jo akis. Visi veidai salėje, kiek tik jis galėjo įžiūrėti, ligi pat aukštutinių vietų, kurių kaina – vienas doleris, pavirto šautuvais. Prieš save jis matė ilgą Meksikos valstybės sieną, išdžiūvusią, išdegintą, bevaisę, o išilgai jos traukė skarmaluotos minios, laukiančios ginklų.
Atsistojęs jis laukė savo kampe. Jo sekundantai išlindo pro virves, pasiimdami su savim brezentinę kėdę. Kitame ringo gale stovėjo Denis. Nuskambėjo gongas, ir kova prasidėjo. Publika kaukė iš džiaugsmo. Ji niekada nematė tokios įnirtingos kovos pradžios. Laikraščiai nemelavo. Tai buvo keršto kova. Tris ketvirčius nuotolio Denis nušoko vienu šuoliu, jo veide taip ir atsispindėjo troškimas suėsti berniūkštį meksikietį. Jis kirto ne vieną, ne du, ne dešimt smūgių. Tai buvo ištisos serijos, naikinančios it uraganas. Riveros nebebuvo matyti. Jis dingo po smūgių lavina. Įgudęs boksininkas kirto jam iš visų pusių ir padėčių. Jis buvo talžomas, prispaustas prie virvių, teisėjas juos išskyrė, bet ir vėl jį prispaudė prie virvių.
Tai buvo ne kova. Tai buvo žudynės. Bet kokių žiūrovų, išskyrus profesionalaus bokso mėgėjus, nervai jau pirmąją minutę būtų neatlaikę. Iš tiesų, Denis parodė visa, ką galėjo, ir parodė iš tikro puikiai. Publika neabejojo jo pergale ir buvo taip susižavėjusi bei palanki jam, kad visai užmiršo meksikietį, kuris vis tik dar tebesilaikė ant kojų. Ji užmiršo Riverą. Ji bemaž nematė jo, nes šis išnyko po žvėriškų smūgių sūkuriu. Praėjo minutė, antra. Tuo metu, kai boksininkus išskyrė, publikai pavyko pamatyti meksikietį. Jo lūpa buvo perskelta, o iš nosies tekėjo kraujas. Kai jis atsigręžęs svyruodamas suėjo į klinčą, ant jo nugaros matėsi kruvini dryžiai nuo virvių. Bet publika nepastebėjo, kad jo krūtinė nesikilnojo, o akyse spindėjo ta pati šalta ugnis. Daugybė bekylančių čempionų išbandė ant jo šių mirtinų smūgių ataką žiaurių treniruočių metu. Jis priprato iškęsti juos už atlyginimą nuo pusės ligi penkiolikos dolerių per savaitę. Tai buvo žiauri mokykla, bet jinai užgrūdino jį.
Tuomet įvyko kažkas nepaprasto. Staiga smūgių kruša liovėsi. Rivera stovėjo vienas. Denis, grėsmingasis Denis, gulėjo ant nugaros. Jo kūnas suvirpėjo, kai sąmonė pamažu stengėsi sugrįžti atgal. Denis nesusvyravo, nesusmuko, nei iš lėto sukniubo. Iš dešinės „kabliu“ Rivera partrenkė jį tarytum mirtis. Teisėjas, paliepęs Riverai atsitraukti, atsistojo prie kritusio gladiatoriaus ir ėmė skaičiuoti sekundes. Bokso žiūrovai turi įprotį sveikinti vykusį nokautą linksmais šauksmais. Bet šie žiūrovai nešūkavo. Viskas buvo per daug netikėta. Jie įtemptai tylėdami sekė sekundžių skaičiavimą, kai staiga tylą perskrodė triumfuojąs Robertso balsas.
– Aš sakiau, kad jis kerta abiem rankom.
Penktą sekundę Denis apsivertė kniūbsčias, o septintą atsiklaupė ant vieno kelio, pasiruošęs atsikelti tuoj po devintos sekundės, prieš ištariant dešimt. Jeigu skaičiuojant dešimtąją jo kelis dar lies grindis, jis bus laikomas nugalėtu ir pasitraukusiu iš kovos. Tuo momentu, kai jo kelis pakyla nuo grindų, jis laikomas „atsistojusiu“, ir Rivera turi teisę vėl partrenkti jį. Rivera nenorėjo rizikuoti, ir todėl tuo metu, kai Denio kelis pakilo nuo grindų, jis pasiruošė smogti. Jis apėjo aplink savo priešininką, bet teisėjas atsistojo į tarpą, ir Rivera suprato, kaip lėtai jis skaičiuoja sekundes. Visi gringai buvo prieš jį, net ir teisėjas.
Skaičiuojant devintą sekundę, teisėjas šiurkščiai atstūmė Riverą. Tai buvo neteisinga, bet tuo metu Denis suspėjo atsikelti, ir šypsena vėl pasirodė jo veide. Susirietęs, beveik dvilinkas, rankomis prisidengęs veidą bei pilvą, jis gudriai perėjo į klinčą. Pagal žaidimo taisykles teisėjas turėjo juos išskirti, bet nepadarė to, ir Denis pakibo ant priešininko, kaip bangų išmestas vėžys, kaskart vis daugiau atsigaudamas. Paskutinė raundo minutė baigėsi. Jeigu jis ištvers ligi raundo galo, jis turės visą minutę laiko jėgoms atgauti. Ir jis ištvėrė šypsodamasis, nors jo padėtis buvo visiškai beviltiška.
– Jis vis dar tebesišypso! – suriko kažkas, ir publika su palengvėjimu garsiai nusijuokė.
– Velniai žino, kokius smūgius kerta tas driskius, – vapėjo Denis treneriui, sėdėdamas savo kampe, o tuo tarpu jo sekundantai iš visų jėgų triūsė aplink jį.
Antras ir trečias raundas praėjo neįspūdingai. Denis, tas klastingas ir prityręs ringo karalius, tik vangstėsi, dengėsi ir stengėsi laimėti laiko, kad atsigautų nuo pirmame raunde gauto glušinančio smūgio. Ketvirtame raunde jis vėl buvo geros formos. Pritrenktas ir sukrėstas, jis vėl atgavo jėgas, nes buvo tvirto kūno sudėjimo. Bet jis nebenaudojo triuškinančių smūgių taktikos. Meksikietis pasirodė esąs pakankamai atsparus. Dabar jis stengėsi panaudoti savo patirtį. Šis vikrus ir įgudęs boksininkas, negalėdamas kirsti lemiamo smūgio, stengėsi dabar trumpais kirčiais nuvarginti savo priešininką. Į kiekvieną Riveros smūgį jis atsakydavo trimis, bet tai buvo skaudūs, o ne mirtini smūgiai. Tik didelis jų skaičius galėjo būti pavojingas. Jis pagarbiai saugojosi šio berniūkščio, sugebančio abiem rankom smogti stulbinančius, trumpus kirčius.
Gynimuisi Rivera panaudojo tiesius smūgius kairiąja, kurie trikdė priešą. Smūgį po smūgio jis kirto iš kairės, keldamas vis didesnį pavojų Denio burnai ir nosiai. Bet Denis sugebėjo keisti taktiką. Štai dėl to jis ir pretendavo į būsimus čempionus. Norėdamas jis kiekvienu momentu galėjo pakeisti žaidimo stilių. Dabar jis perėjo į artimą kovą. Čia jis buvo ypatingai prityręs, ir tai padėjo jam išvengti kairiosios priešo rankos kontratakų. Keletą kartų jis sukėlė audringas ovacijas publikoje, puikiai išėjęs iš klinčo ir stipriu aperkatu išsviedęs meksikietį į orą, paskui partrenkęs ant patiesalo. Rivera atsiklaupė ant vieno kelio, išnaudodamas visą skaičiavimo laiką, bet širdies gilumoje jis jautė, kad teisėjas jam skaičiavo daug trumpesnes sekundes.
Septintame raunde Denis vėl kirto velnišką aperkatą, bet Rivera tik susvyravo. Tačiau sekantį momentą, nedavęs jam atsipeikėti, Denis kitu smūgiu nutrenkė jį per virves. Riveros kūnas žnegtelėjo į apačioje sėdinčių reporterių galvas, o šie nustūmė jį atgal prie platformos krašto. Jis vėl priklaupė ant vieno kelio, kol teisėjas skubiai skaičiavo sekundes. Platformos viduje, už virvių, per kurias jis turėjo pralįsti, norėdamas patekti į ringą, jo laukė Denis. Teisėjas nebandė įsikišti ar atstumti Denį.
Publika siuto iš džaugsmo.
– Pribaik jį, Deni, pribaik, – pasigirdo riksmas.
Šimtai balsų pagavo jį ir sustaugė tarytum vilkų ruja.
Denis stengėsi iš paskutiniųjų, bet aštuntą sekundę Rivera visai netikėtai pralindo pro virves ir sėkmingai perėjo į klinčą. Teisėjas darbavosi, stengdamasis atplėšti Riverą, kad Denis galėtų kirsti, ir suteikė jam visas galimybes, kokias gali suteikti šališkas teisėjas.
Bet Rivera laikėsi tvirtai, ir svaigulys jam netrukus praėjo. Visi jie to paties plauko. Visi tie neapkenčiami gringai – sukčiai. O blogiausia, kad smegenyse be perstojo blykčiojo ir mirgėjo regėjimai – ilgos geležinkelio bėgių linijos, besirangančios per dykumą; žandarai ir Amerikos policininkai; kalėjimai ir karceriai; valkatos prie vandens baseinų – visi tie baisūs, skausmingi jo Odisėjos epizodai po Rio Blanko ir streiko.
Ir štai spindinti ir švytinti didžioji raudonoji Revoliucija, skriejanti per visą šalį! O šautuvai visai čia pat prieš jį! Kiekvienas neapkenčiamas veidas – šautuvas. Tik dėl šautuvų jis kovojo. Jis pats – šautuvas! Jis – revoliucija! Jis kovoja dėl visos Meksikos!
Riveros elgesio įsiutinta publika ėmė staugti. Ir kodėl galų gale jis nesiduoda sumušamas? Savaime aišku, kad jis bus sumuštas, bet kodėl jis taip atkakliai ginasi? Labai mažai kas juo tesidomėjo, tačiau buvo ir tokių. Kiekvienose rungtynėse yra tam tikras procentas žmonių, kurie stato aklai. Pilnai įsitikinę, kad laimės Denis, jie statė už meksikietį. Keturis prieš dešimt ir vieną prieš tris. Daugumas, tiesa, statė už tai, kiek raundų Rivera išsilaikys. Paskutinę minutę už tai, kad jis neišlaikys daugiau kaip septynis ar tik šešis raundus. Laimėjusieji, kadangi jų piniginė rizika gerai baigėsi, dabar linksmai plojo favoritui.
Rivera nesutiko būti nugalėtas. Aštuntame raunde jo priešininkas nesėkmingai bandė pakartoti aperkatą. Devintame Rivera vėl apstulbino publiką. Staigiu, vikriu judesiu išėjęs iš klinčo, kai tarp jo ir varžovo susidarė siauras tarpas, jis smogė dešiniaja. Denis atsidūrė ant grindų ir galėjo pasikliauti tik lėtu skaičiavimu. Minia nuščiuvo. Denis tapo savo paties žaidimo auka. Jo įžymusis aperkatas dešine atsigręžė prieš jį. Rivera nebandė smogti, kai, skaičiuojant devintą sekundę, šis atsikėlė. Teisėjas aiškiai stengėsi sutrukdyti, nors priešingu atveju, kai keldavosi Rivera, jis stovėdavo atokiai.
Dešimtame raunde Rivera du kartus kirto aperkatą dešine ranka. Denis puolė į neviltį. Šypsena nepranyko nuo jo veido, bet jis vėl griebėsi nirtulingų smūgių serijų. Tačiau, nežiūrint pašėlusio veržlumo, jis negalėjo pakenkti Riverai, tuo tarpu pastarasis per šitą bombardavimą tris kartus iš eilės partrenkė jį ant patiesalo. Denis nebegalėjo taip greit atsigriebti ir vienuoliktame raunde atsidūrė rimtoje padėtyje. Bet paskui ligi keturiolikto raundo vėl pademonstravo visus savo, kaip boksininko, sugebėjimus. Jis dengėsi, blokavo, vengė kovos, kad atgautų jėgas. Kovojo taip suktai, kaip kovoja tik labai prityręs boksininkas. Naudojo visus triukus ir apgaulingus judesius: tarytum netyčiomis smogdavo galva, suėjus į klinčą, ranka prispausdavo Riveros pirštinę prie kūno, užkimšdavo pirštine jam burną, neduodamas kvėpuoti. Kai susikibdavo, pro suskirdusias šypsančias lūpas švankštė Riverai į ausį bjaurius, niekšingus įžeidinėjimus. Visi, pradedant teisėju ir baigiant publika, buvo už Denį ir padėjo jam. Visi gerai žinojo, ką jis yra sumanęs.
Susidūręs su tokiu netikėtumu, jis dėjo visas viltis į lemiamą smūgį. Jis dengėsi, darė apgaulingus judesius, pariravo, tikėdamasis tos vienintelės progos, kada galės iš visų jėgų kirsti ir pasukti likimo ratą kita kryptimi. Jis turi padaryti taip, kaip buvo padaręs vienas žymus boksininkas: smogti kaire ir dešine į spindulinį rezginį bei žandikaulį. Ir Denis galėjo tai padaryti, nes, kol jis laikėsi ant kojų, jo rankų jėga nesumažėjo.
Riveros sekundantai nelabai rūpinosi juo per pertraukas tarp raundų. Jie tik dėjosi mosikuoją rankšluosčiais, bet iš tikrųjų mažai teikė oro jo uždususiems plaučiams. Spaideris Hagertis davinėjo jam patarimus, bet Rivera žinojo, kad jais negalima pasikliauti. Visi buvo prieš jį. Jį supo išdavystė. Keturioliktame raunde jis vėl partrenkė Denį, o pats stovėjo ilsėdamasis, nuleidęs rankas, kol teisėjas skaičiavo sekundes. Kitame kampe jis nugirdo įtartiną šnabždėjimą ir pamatė, kaip Maiklas Kelis, priėjęs prie Robertso, pasilenkęs kažką tyliai sakė jam. Rivera turėjo laukinės katės ausis ir nugirdo kelis žodžius. Norėdamas išgirsti daugiau, jis susikibo su atsikėlusiu priešu prie pat virvių.
– Turi laimėti, – išgirdo jis Maiklo žodžius, o Robertsas linkčiojo. – Denis turi laimėti – kitaip aš prakišiu milžinišką sumą. Aš užstačiau krūvą pinigų. Jeigu jis išlaikys penkiolika raundų, aš žuvęs. Jis paklausys tavęs. Sustabdyk jį kaip nors.
Po to Rivera nebematė regėjimų. Jie nori apgauti jį! Jis vėl parbloškė Denį ir, nuleidęs rankas, ilsėjosi. Robertsas atsistojo.
– Pribaigtas, – tarė jis. – Eik į savo kampą.
Jis pasakė tai įsakmiai, kaip paprastai kalbėdavo Riverai per treniruotes, bet šis metė pilną neapykantos žvilgsnį į jį ir laukė, kol Denis atsistos. Kai jis per minutės pertrauką sėdėjo savo kampe, rungtynių organizatorius Kelis priėjo prie Riveros ir ėmė kalbėti.
– Liaukis, po velnių, – švagždėjo jis šiurkščiu, žemu balsu. – Gulk, Rivera. Paklausyk manęs, ir aš tau sukursiu ateitį. Kitą kartą tu galėsi sumušti Denį, bet šį kartą turi gultis.
Rivera akimis parodė, kad išgirdo, bet nedavė ženklo, ar pritaria tam, ar ne.
– Ko tu nieko neatsakai? – piktai tarė Kelis.
– Vis tiek tu pralaimėsi, – įsikišo Spaideris Hagertis. – Teisėjas neduos tau laimėti. Klausyk Kelio ir gulkis.
– Gulkis, mielasis, – maldavo Kelis, – ir aš padėsiu tau iškilti į čempionus.
Rivera tylėjo.
– Tikrai, garbės žodis, padėsiu.
Gongo smūgis praskambėjo Riverai grėsmingai. Salė to nepastebėjo. Jis ir pats nežinojo, kur tyko pavojus, tik jautė, kad visai čia pat. Atrodė, kad Deniui grįžo pirmykštis pasitikėjimas, ir tai Riverą baugino. Jie ruošė jam kažkokią klastą. Denis puolė smarkiai, bet Rivera nėjo į artimą kovą. Jis vikriai atšoko į šalį. Jo priešas norėjo sueiti į klinčą. Tai buvo reikalinga sumanytai klastai. Rivera traukėsi ir suko ratu, bet jautė, kad anksčiau ar vėliau klinčas ir klasta neišvengiami. Jis beviltiškai stengėsi atitolinti juos. Apsimetė pasiruošęs klinčui, kai Denis puolė antrą kartą. Tačiau paskutiniu momentu, kai jų kūnai beveik susilietė, Rivera žaibiškai atšoko. Tą pačią akimirką Denio kampe pasigirdo šauksmas: „Neteisinga“. Rivera apgavo juos. Teisėjas svyravo. Sprendimas, kuris buvo jau jo lūpose, liko neištartas, nes iš balkono pasigirdo spiegiąs vaikiškas balsas:
– Nešvarus darbas.
Denis pradėjo garsiai keikti Riverą ir vėl ėmė forsuoti, bet Rivera atsitraukė. Mintyse jis nutarė daugiau nebekirsti į liemenį. Tokiu būdu jis neteko pusės galimybių laimėti, bet žinojo, kad, to siekdamas, turi kautis iš tolo, nes, jeigu bus bent mažiausia proga, jie apkaltins jį sukčiavimu. Denis pasiuntė bet kokį atsargumą velniop. Du raundus jis padūkusiai spaudė jaunuolį, kuris nedrįso sueiti į artimą kovą. Riverai biro smūgis po smūgio. Jis iškentė jų dešimtis, kad tik išvengtų pražūtingo klinčo. Per šią paskutiniąją Denio ataką įsiutusi publika pakilo iš vietų. Ji nieko nesuprato. Ji tik matė, kad jos numylėtinis pagaliau arti pergalės.
– Ko tu nekovoji? – įtūžusi publika šaukė Riverai. – Bailys! Bailys! Atsidenk, nenaudėli! Atsidenk! Pribaik jį, Deni, pribaik! Pribaik jį!
Visoje salėje Rivera buvo vienintelis, kuris nesijaudino. Savo temperamentu ir krauju jis buvo karščiausias iš visų; bet jis buvo perėjęs ir kaitresnę ugnį, tad ši kolektyvinė audringa tūkstančio gerklių aistra, kylanti tarsi jūros potvynis, jam atrodė kaip švelni vasaros prieblandos vėsuma.
Septynioliktą raundą Denis įvykdė savo sumanymą. Gavęs stiprų smūgį, Rivera pasviro ir sulinko. Rankos bejėgiškai nukaro. Denis pagalvojo, kad atėjo tinkamas momentas. Jaunuolis buvo jo valdžioje. Tačiau Rivera, apgaulingu judesiu privertęs Denį atsidengti, užsimojo ir kirto jam taiklų smūgį tiesiog į smakrą. Denis krito. Kai jis atsikėlė, Rivera vėl parbloškė jį, kirsdamas dešine ranka į sprandą ir į žandikaulį. Tris kartus Denis kėlėsi, ir tris kartus Rivera smogė, ir joks teisėjas nebūtų drįsęs pavadinti tų smūgių neteisingais.
– Bili, Bili! – maldaudamas vapėjo Kelis teisėjui.
– Negalima, – lemeno šis. – Nėra prie ko prikibti.
Denis, sumuštas, bet ryžtingas, kiekvieną kartą atsikeldavo. Kelis ir kiti, kurie stovėjo arčiau ringo, pradėjo šauktis policiją, kad ji sustabdytų žaidimą, nors Denio sekundantai nemetė rankšluosčio. Rivera pamatė, kaip nutukęs policininkas stengiasi nevikriai pralįsti pro virves, bet nesuprato, ką tai galėtų reikšti. Šitie gringai žino begales apgaulės būdų. Denis bejėgiškai, tarytum girtas, svirduliavo prieš jį. Teisėjas ir policininkas jau ketino sustabddyti Riverą, kai šis kirto paskutinį smūgį. Tačiau nebuvo reikalo nutraukti kovą, nes Denis nebeatsikėlė.
– Skaičiuok! – šiurkščiai sušuko Rivera teisėjui.
Ir kai skaičiavimas pasibaigė, Denio sekundantai pakėlė jį ir nunešė į kampą.
– Kas laimėjo? – įsakmiai paklausė Rivera.
Teisėjas nenoromis pačiupo jo pirštinėtą ranką ir iškėlė aukštyn.
Niekas nesveikino Riveros. Niekas jo nelydėjo, kai jis grįžo į savo kampą, o sekundantai net kėdės jam nepastatė. Jis pasirėmė ant virvių ir su neapykanta pažvelgė į juos, po to apmetė akimis visą dešimtį tūkstančių gringų. Jo keliai drebėjo, jis sudejavo iš nuovargio. Neapkenčiami veidai šmėkščiojo prieš jį. Bet staiga jis prisiminė, kad tai – šautuvai. Šautuvai priklauso jam! Revoliucija gali tęstis!
[1] Diasas – Meksikos diktatorius (1877 – 1911)
[2] Pietinė Kalifornijos dalis, priklausanti Meksikai (valstija Meksikoje).
[3] Peonas – Pietų Amerikos šalyse – valstietis, žemės ūkio darbininkas, priklausąs nuo žemvaldžio.
[4] P.P.D. – organizacija buvo įsteigta 1905 m. ir iki 1920 m. suvaidino svarbų vaidmenį JAV darbininkų judėjime.
[5] Rytai – rytinės valstijos prie Atlanto vandenyno.
[6] Gringas – svetimtautis, dažniausiai anglas arba amerikietis.
[7] Bukmeikeris – tas, kuris surenka besilažinančiųjų pinigus.
[8] Mučačo – berniukas (isp.).