Paul Craig Roberts kreipimasis Tarptautinėje Konferencijoje dėl Vašingtono inicijuotos Europos-Rusijos Krizės
Autorius: Sarmatas.lt Šaltinis: http://www.sarmatas.lt/06/paul... 2015-06-27 15:42:26, skaitė 3077, komentavo 1
Jungtinės Valstijos siekė imperijos plėtros nuo pat jos ankstyvosios istorijos, bet TSRS kolapsas 1991 m. leido Vašingtonui visą pasaulį pamatyti kaip savo nuosavą „tėvoniją“.
Tarybų Sąjungos griūtis lėmė JAV valdžioje neokonservatyvių jėgų ir įtakos kilimą. Neokonservatoriai interpretavo TSRS kolapsą taip, kad Istorija pasirinko jų „Amerikietiškąjį demokratinį kapitalizmą“ kaip Naująją Pasaulio Tvarką.
Istorijos išrinkta kaip išskirtinė ir nepakartojama šalis, JAV tvirtino turinti teisę ir atsakomybę visam pasauliui primesti savo Hegemoniją. Neokonservatoriai mano, jog jų darbotvarkė yra per svarbi, kad būtų varžoma vidaus ar tarptautinių įstatymų ar kitų šalių interesų. Išties, kaip vienvaldei jėgai, Vašingtonui būtina neokonservatorių doktrina, kad užkardytu kitų šalių, kurios galėtu varžyti Amerikos galią, kilimą.
Polas Volfovicas (Paul Wolfowitz), vedantysis neokonservatorius, parašė neokonservatorių doktriną netrukus po to, kai griuvo TSRS. Ši doktrina – tai JAV užsienio ir karinės politikos pagrindas.
Doktrinoje sakoma:
„Mūsų pirmoji užduotis yra – neleisti, kad iškiltu naujas konkurentas buvusios Tarybų Sąjungos teritorijoje ar kur nors kitur, kuris kelia mūsų tvarkai grėsmę, – tokią, kokią kėlė buvusi Tarybų Sąjunga. Tai dominuojantis sprendimas esantis naujosios regioninės gynybos strategijoje, kurios mes laikomės tam, kad dominuojančiame regione neleistume atsirasti jokiai priešiškai jėgai, kurios resursai konsolidavus kontrolę leistų būti pakankamu faktoriumi naujos globalios jėgos atsiradimui.“
Pastebėkite, kad Vašingtono „pirmoji užduotis“ tai ne taika, ne gerovė, ne žmogaus teisės, ne demokratija, ne teisingumas. Vašingtono „pirmoji užduotis“ yra pasaulinė hegemonija. Tik labai tuo tikintys taip atvirai atskleidžia jų darbotvarkę.
Kaip buvęs Šaltojo Karo Komiteto narys dėl dabartinės grėsmės, aš galiu paaiškinti ką reiškia Volfovico žodžiai. „Grėsmė kurią anksčiau kėlė Tarybų Sąjunga“ buvo galimybė kai kuriose pasaulio šalyse blokuoti vienpusius JAV veiksmus, ne visur, bet tik kai kuriose vietose. Bet koks Vašingtono suvaržymas yra grėsmė.
„Priešiška jėga“ tai šalys su nepriklausoma užsienio politika, tokios kaip pasiskelbusios BRIKS (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija ir Pietų Afrika). Iranas, Bolivija, Ekvadoras, Venesuela, Argentina, Kuba ir Šiaurės Korėja taip pas paskelbė savo nepriklausomą užsienio politiką.
Tai per daug nepriklausomybės, kad Vašingtonas galėtu ją visą suvirškinti. Kaip nesenai pareiškė Rusijos Prezidentas Vladimiras Putinas, „Vašingtonui nereikalingi partneriai. Vašingtonas nori vasalų.“
Volfovico doktrina iš Vašingtono reikalauja atsikratyti ar nuversti vyriausybes, kurios nesutinka su Vašingtono valia. Tai ir yra „pirmoji užduotis“.
Tarybų Sąjungos griūties pasekoje, Borisas Jelcinas tapo padalintos Rusijos prezidentu. Vašingtonas priprato prie Jelcino paklusnumo ir pasinėrė į Vidurio Rytų karus, tikėdamasis, kad Vladimiras tęs Rusijos vasalo politiką.
Tačiau per 43 Muncheno konferenciją dėl Saugumo Politikos, Putinas pasakė: „Aš manau, kad vienpolis pasaulio modelis yra ne tik, kad nepriimtinas, bet ir negalimas šiandieniniame pasaulyje.
Putinas pridūrė:
„Mes matome vis didesnę ir didesnę panieką pagrindiniams tarptautinių įstatymų principams, o nepriklausomos teisinės normos, faktiškai, artėja vis arčiau prie vienos šalies teisinės sistemos. Viena valstybė ir žinoma, pirma ir pirmiausia Jungtinės Valstijos, visais aspektais peržengė savo valstybines sienas. Tai matoma ekonomikoje, politikoje, kultūroje ir švietimo sistemose, kurias ji primeta kitoms šalims. Na, ir kam tai galėtu patikti? Kas dėl to labai džiaugiasi?“
Tada Putinas metė šį fundamentalų iššūkį JAV vienvaldystei. Tuo metu Vašingtonas buvo susirūpinęs dėl nesėkmių jo invazijose į Afganistaną ir Iraką. Misijos liko neįvykdytos.
Iki 2014, kol Vašingtonas sprogdino vestuves, laidotuves, kaimo senolius ir vaikų futbolo varžybas Vidurio Rytuose, Rusija išsivadavo nuo Vašingtono kontrolės ir tapo didžiuliu iššūkiu Vašingtono vienvaldystei. Putinas užblokavo Obamos planuotą invaziją į Siriją ir Irano bombardavimą. Nenuneigiamas Rusijos kilimas perkėlė Vašingtono dėmesį iš Vidurio Rytų į Rusijos silpnąsias vietas.
Ukraina, ilgai buvusi sudėtine Rusijos, o vėliau ir Tarybų Sąjungos dalimi buvo atskirta nuo Rusijos, Sovietų griūties metu, manevruojant Vašingtonui. 2004 m. Vašingtonas mėgino užgrobti Ukrainą Oranžinės Revoliucijos metu, tačiau tada nepavyko Ukrainos perimti į savo rankas. Todėl, remiantis neokonų Valstybės Sekretoriaus Asistente Viktorija Nuland, Vašingtonas išleido 5 mlrd. dolerių, per paskutinę dekadą, vystant Ukrainos nevyriausybines organizacijas (NVO), kurias galima būtų sukviesti į Kijevo gatves, ruošiant Ukrainos politinius lyderius norinčius atstovauti Vašingtono interesus.
Vašingtonas savo perversmą pradėjo 2014 m. vasario mėnesį. Diriguojamomis demonstracijomis, kurios smurtu lėmė demokratiškai išrinktos Viktoro Janukovyčiaus valdžios nuvertimą. Kitais žodžiais tariant, Vašingtonas sunaikino demokratiją naujoje šalyje perversmo būdu, net nepalaukęs kol ta demokratija įsišaknys.
Ukrainiečių demokratija Vašingtonui nieko nereiškė. Vašingtonas siekė užgrobti Ukrainą tam, kad iškelti Rusijai saugumo problemą, bei pateisinti sankcijas prieš „Rusijos agresiją“, kad palaužti augančią Rusijos ekonomiką ir gerėjančius politinius santykius su Europa. Vašingtonas bijo, kad šie santykiai galėtu pakenkti jo kontrolei Europoje.
Sankcijos kenkia Europos interesams. Nežiūrint į tai, Europos vyriausybės pradėjo įgyvendinti Vašingtono darbotvarkę. Priežastis buvo paaiškinta jau prieš kelis dešimtmečius mano Mokslų Daktaro disertacijos komiteto pirmininko, tapusio Gynybos Sekretoriaus Asistentu Tarptautinio saugumo klausimais. Aš turėjau galimybę jo paklausti, kaip Vašingtonas sugebėjo paveikti užsienio vyriausybes veikti Vašingtono interesų naudai, o ne savo šalių interesams. Jis pasakė, „pinigai“. Aš pasitikslinau: „turite omeny užsienio pagalbą“? Jis atsakė, – „ne, mes duodame politikams pilnus maišus pinigų. Jie mums priklauso. Jie mums atsiskaito.“
Neseniai, Vokietijos žurnalistas Udo Ulfkotte parašė knygą, „Nupirkti Žurnalistai (Bought Journalists“, kurioje jis pranešė, kad kiekvienas reikšmingas Europiečių žurnalistas funkcionuoja kaip CŽV agentas.
Manęs (P.C.Roberts) tai nestebina. Tokia pati situacija yra ir JAV.
Kol Europa yra Vašingtono priedas, šalių vasalų rinkinys, Europa įgalina Vašingtono hegemonijos siekius net iki tos ribos, kai tie siekiai tiesiogiai kenkia pačiai Europai, įsitraukiant į konfliktą su Rusija dėl „krizės“, kuri visa yra sukurta Vašingtono propagandos pastangomis ir pinigais.
Žiniasklaida iškreipia realybę. Klintono režimo metu, šešioms didžiausioms žiniasklaidos kompanijoms buvo leista įsigyti 90% JAV spaudos, TV, radijo ir pramogų žiniasklaidos priemonių, sudarant koncentraciją, kuri sunaikino įvairovę ir nepriklausomybę. Šiandien žiniasklaida visame Vakarų pasaulyje veikia kaip Vašingtono Propagandos Ministerija. Vakarų žiniasklaida yra Vašingtono Tiesos Ministerija. Gerald Celente, tendencijų prognozuotojas, vadina Vakarų žiniasklaidą „presstitutes“, žiniasklaidos prostitučių deriniu.
Jungtinėse Valstijose Putinas ir Rusija yra kiekvieną valandą demonizuojami. Kiekviena laida mus įspėja dėl „Rusijos grėsmės“. Net Putino veido išraiškos yra psichologiškai išanalizuojamos.
Putinas tai Naujasis Hitleris. Putino ambicijos siekia atkurti Tarybų Imperiją. Putinas įsiveržė į Ukrainą. Putinas ruošiasi įsiveržti į Baltijos šalis ir Lenkiją. Putinas yra tokio lygio grėsmė kaip Ebola ir Islamo Valstybė. Jungtinių Valstijų Rusijos ekspertas, toks kaip Styvenas Kohenas (Stephen Cohen), kuris dėsto faktus, yra nurašomas kaip „Putino agentas“. Bet kam, kas tik nesutinka su antiputinine antirusiška propaganda yra klijuojama „Putino agento“ etiketė. Taip kaip 9/11 skeptikai yra nurašomi kaip „konspirologai“. Vakarų pasaulyje, keli tiesos sakytojai ir objektyvūs vertintojai yra demonizuojami kartu su Putinu ir Rusija.
Pasaulis turėtu atkreipti dėmesį į tai, kad šiandien, dabar, tiesos sakymas yra labiausiai nepageidaujamas reiškinys Vakarų pasaulyje. Niekas jos nenori girdėti nei Vašingtone, nei Londone, ne Tokijuje, ar bet kuriose Vašingtono imperijos sostinėse.
Didžioji Amerikos populiacijos dalis patikėjo antirusiška propaganda, taip pat, kaip jie patikėjo dėl „Sadamo Huseino masinio naikinimo ginklų,“ „Assado naudojamo cheminio ginklo prieš savo paties žmones,“ Irano atominius ginklus, „nesibaigiantį melą apie Kadafį, 9/11, batų sprogdintojus, triusikų sprogdintojus, šampūno ir gazuoto vandens sprogdintojus.
Visada yra pateikiamas naujas melas, tam, kad išlaikyti baimės faktorių, suteikiantį pateisinimą nesibaigiantiems Vašingtono karams, policinės valstybės priemonėms, kurios praturtina turtinguosius ir nuskurdina neturtinguosius.
Visuomenės patiklumas leido Vašingtonui įsteigti Šaltojo Karo ar išankstinio atominio smūgio prieš Rusiją, fondą. Kai kurie neokonservatoriai norėtu tęsinio. Jie mano, kad branduolinis karas gali būti laimėtas, ir klausia: „Kam gi tada tie Branduoliniai ginklai, jei jų negalima panaudoti?“
Kinija yra kita kylanti jėga, kuri pagal Volfovico doktriną turi būti suvaržyta. Vašingtono posūkis į Aziją, kuriant naujas jūros ir oro bazes Kinijos kontrolei ir įtvirtinant Vašingtono hegemoniją Pietų Kinijos Jūroje.
Mes priėjome paskutinę liniją. Vašingtono pozicija yra neginčijama. Vašingtonas neturi jokio intereso siekti kompromiso su Rusija ar Kinija. Vašingtonui neįdomūs jokie faktai. Vašingtonas veikia taip: „Tu gali būti mūsų pasaulio tvarkos dalimi arba vasalais, bet ne kitaip.“
Europos vyriausybės ir žinoma, JK vyriausybės šunytis, bendrininkauja šiame nerašytame karo paskelbime prie Rusiją ir Kiniją. Jei bus prieita iki karo, europiečiai už tai sumokės didžiausią kainą, dėl jų lyderių išdavystės, tokių kaip Merkel, Kamerono ir Holando, nes Europa nustos egzistuoti.
Karas su Rusija ir Kinija viršija Vašingtono galimybes. Tačiau, jei demonizuojamas priešas nesuklumpa nuo spaudimo ir nepriima Vašingtono lyderystės, karas gali būti neišvengiamas. Vašingtonas užpuolė. Kaip Vašingtonas atsitraukia? Nesitikėkite, kad koks Amerikos režimas sakytu, „mes suklydome. Bandykime taisyt klaidas.“ Visi iš pasiskelbusių prezidentavimui Amerikoje kandidatų yra įsipareigoję Amerikos hegemonijai ir karui.
Vašingtonas tiki, kad Rusija gali būti izoliuota nuo Vakarų ir, kad ši izoliacija motyvuos sekuliarizuotus ir vesternizuotus Rusijos elementus, kurie nori būti Vakarų dalimi, labiau aktyviai opozicijai prieš Putiną. „The Saker“ vadina šiuos rusus „Atlantistų integratoriais“.
Po dviejų dekadų infiltruojant į Rusiją Vašingtono NVO penktąsias kolonas, Rusijos valdžia pagaliau ėmėsi veiksmų reguliuoti šimtus šių Vakarų finansuojamų NVO organizacijų Rusijos viduje, kurios vykdo Vašingtono ardomąją prieš Rusijos valdžią veiklą. Tačiau, Vašingtonas ir toliau tikisi naudoti sankcijas, siekiant pakankamų nesklandumų Rusijos ekonominiame gyvenime, kad jais remiantis būtų galima išsiųsti protestuotojus į gatves. Režimo pakeitimas, kaip ir Ukrainoje, yra vienas iš Vašingtono tikslų. Kinijoje JAV organizavo Honkongo „studentų“ riaušes, kurios, tiki Vašingtonas, išplis į Kiniją, be to Vašingtonas remia musulmonų populiacijos nepriklausomybę Kinijos provincijose, šalia Kazachstano sienų.
Tam, kad suprasti Vašingtoną, junkitės prie interneto ir paskaitykite neokonservatorių ir pozicinius dokumentus. Jūs pamatysite darbotvarkę, nevaržomą įstatymų, moralės, užuojautos, ar sveiko proto. Jūs pamatysite blogio darbotvarkę.
Kas yra Obamos Valstybės Sekretoriaus Asistentas Ukrainos sričiai pasaulyje? Tai neokonservatorė Viktorija Nuland, organizavusi Ukrainos perversmą, kuri į valdžią pastatė naują marionetinę vyriausybę, kuri yra ištekėjusi už dar ekstremalesnio neokonservatoriaus, Roberto Kagano.
Kas yra Obamos Nacionalinio Saugumo patarėjas? Tai Suzan Rais (Susan Rice), neokonservatorė.
Kas yra Obamos ambasadorius JT? Tai Samanta Pauer (Samantha Power), neokonservatorė.
Dabar pasisukime į materialius interesus. Neokonservatorių darbotvarkė pasaulio hegemonijos klausimu tarnauja galingam kariniam/pramoniniam kompleksui, kurio vienas trilijonas dolerių metinio biudžeto priklauso nuo karo, – karšto ar šaltojo.
Amerikos hegemonijos darbotvarkė tarnauja Volstrytui (Wall Street) ir didiesiems bankams. Kada Vašingtono galia ir įtaka plinta, taip pat plinta Amerikos finansinis imperializmas. Taip pat ir tai, kiek gali pasiekti Amerikos naftos kompanijos ir Amerikos agroverslo korporacijos, tokios kaip Monsanto.
Vašingtono hegemonija reiškia tai, kad JAV korporacijos gali plėšti visą likusį pasaulį.
Neokonservatorių ideologijos pavojus slypi tame, kad ji yra tobuloje harmonijoje su galingais ekonominiais interesais. JAV kairysis sparnas, tapo bejėgis. Jis tiki visais pamatiniais valdžios melais kurie sukūrė Amerikoje policinę/karinę valstybę, negalinčią suteikti alternatyvaus vadovavimo. Amerikos kairė, kas iš jos belikę, dėl emocinių priežasčių tiki valdžios 9/11 pasaka. Antireliginis kairysis sparnas tiki, kad laisvajai minčiai grėsmę kelia krikščioniška Rusija. Kairysis sparnas, įsitikinęs, kad Amerika rasistinė, tiki vyriausybės pasakojimu dėl Martino Liuteriu Kingo nužudymo.
Kairysis sparnas sutinka su valdžios skaidria 9/11 pasaka, kadangi ji emociškai svarbi Amerikos kairei, mat engiami žmonės, esą kerta atsakomąjį smūgį. Amerikos kairei yra emociškai tinkama, kad Vidurinieji Rytai, ilgai engti ir išnaudoti Prancūzų, Britų ir Amerikiečių, kirto atgal ir pažemino vienvaldę jėgą 9/11 išpuolyje.
Šis emocinis poreikis kairei toks stiprus, kad apakina kairįjį sparną neįtikinamoje versijoje, jog, esą, keli Saudo arabai, kurie negalėjo skraidyti lėktuvais, aplošia ne tik kad FTB, CŽV ir NSA, kurių šnipai pasklidę visame pasaulyje, bet taip pat ir 16 JAV žvalgybos agentūrų, Vašingtono NATO vasalų valstybių žvalgybos agentūras, Izraelio Mosadą, kurios yra infiltravusios kiekvieną teroristinę organizaciją, tame tarpe ir tas, kurios sukurtos paties Vašingtono.
Kažkaip tie patys saudžiai sugebėjo aplošti ir patį NORAD, aerouosto apsaugą, kuri suklydo keturis kartus per vieną valandą, tą pačią dieną. Jie sugebėjo pirmą kartą istorijoje užkirsti kelią JAV Oro Pajėgoms perimti užgrobtus lėktuvus. Oro eismo kontrolė kažkaip pametė užgrobtus lėktuvus iš radarų. Du lėktuvai sudužo, vienas į Pensilvanijos kaimą, o kitas atsitrenkęs į Pentagoną nepalikdami jokių nuolaužų. Atakos lyderio Mohammedo Atta pasas, kaip buvo pranešta, rastas kaip vienintelis išlikęs sveikas elementas tarp Pasaulio Prekybos Centro bokštų nuolaužų. Paso istorija buvo tokia absurdiška, kad ji turėjo būt pakeista.
Ši neįtikinama pasaka nesukėlė jokios nuostabos Vakarų spaudoje ar Televizijoje.
Dešinysis sparnas yra apsėstas juodaodžių migracijos klausimu ir 9/11 tapo argumentu prieš imigraciją. Kairysis sparnas laukia kada engiamieji smogs atgal jų engėjams. 9/11 pasaka gyva kol tarnauja abiem – tiek kairei, tiek dešinei.
Galiu jus užtikrinti, jei Amerikos nacionalinis saugumas taip suklystų, kaip tai buvo parodyta oficialiame 9/11 aiškinime, Baltieji Rūmai, Kongresas, spauda spiegtų, kad būtų atliktas tyrimas. Riedėtu galvos tų agentūrų, kurios leido tokias masines klaidas pažeidžiant nacionalinį saugumą. Super-jėgos gėda, kuri buvo taip lengvai užpulta ir pažeminta kelių arabų, veikusių nepriklausomai nuo bet kokios žvalgybos agentūros, jau būtų sukėlusi triukšmą reikalaujant atsakomybės.
Vietoje to, Baltieji Rūmai visus metus priešinosi bet kokiam tyrimui. Spaudžiant 9/11 šeimoms, praradusioms savo šeimos narius Pasaulio Prekybos Centro bokštuose, Baltieji Rūmai sukūrė politinę komisiją, susidedančią iš politikų, kontroliuojamą Baltųjų Rūmų. Komisija sėdėjo ir klausėsi valdžios pasakojimo ir jį užsirašė. Tai nėra tyrimas.
Jungtinėse Valstijose, kairysis sparnas sutelkė dėmesį demonizuojant Ronaldą Reiganą, kuris apskritai neturi su tuo nieko bendro. Kairysis sparnas nekentė Reigano, nes jis privalėjo naudoti antikomunistinę retoriką, tam, kad išlaikytų jo elektorato bazę, kol jis siekė užbaigti Šaltąjį Karą, didžiulės opozicijos metu iš karinio/pramoninio komplekso pusės.
Ar kairysis sparnas yra labiau efektyvus Europoje? Kiek aš matau ne.
Pažiūrėkite į Graikiją pavyzdžiui. Graikijos žmonės ten parklupdyti ant žemės ES, TVF, Vokietijos ir Olandijos bankų, Niujorko fondų. Tačiau, kai reikia rinkti kandidatus kurie žada priešintis Graikijos plėšimui, Graikijos balsuotojai kandidatams duoda vos 36 % balsų, pakanka suformuoti vyriausybę, bet nepakanka norint kovoti su kreditoriais.
Ribojant savo vyriausybę su tokiu mažu rinkėjų palaikymu, Graikijos žmonės dar toliau primeta bejėgiškumą savo valdžiai reikalaujant išlikti ES. Jei išėjimas iš ES nėra reali grėsmė, Graikijos valdžia neturi jokios derybinės galios.
Akivaizdu, Graikijos populiacijai yra praplautos smegenys, dėl būtinumo būti ES dalimi, kad populiacijai geriau būti ekonomiškai nustekenta, nei išeis iš ES. Taip graikai išduoda savo nepriklausomybę ir suverenitetą. Šalis be savo pačios pinigų nėra ir negali būti nepriklausoma šalis.
Kai Europos intelektualai pasirašė dėl ES, jie pasmerkė tautas vasalų daliai, tiek ES biurokratams ir Vašingtonui. Todėl, Europos tautos nėra nepriklausomos ir negali vykdyti nepriklausomos užsienio politikos.
Jų bejėgiškumas reiškia, kad Vašingtonas gali siųst juos į karą. Kad pilnai suprast Europos bejėgiškumą pažiūrėkite į Prancūziją. Vienintelis lyderis Europoje vertas savo vardo – tai Marin Le Pen. Tai pasakęs, aš tuojau pat Europos kairės esu paskelbiamas fašistu, rasistu ir t.t. Tai tik rodo kvailą ir neapgalvotą Europos kairės atsaką.
Tai ne man patinka Le Pen požiūris dėl imigracijos. Tai patinka Prancūzijos žmonėms. Marin Le Pen partija neseniai laimėjo rinkimus į ES. Dėl ko kovoja Le Pen, – tai dėl prancūzų nepriklausomybės nuo ES. Dauguma prancūzų save mato kaip prancūzus ir jie nori išlikti prancūzais su savo pačių įstatymais ir papročiais. Tik Le Pen tarp Europos politikų pareiškė tai kas akivaizdu: „Amerikiečiai mus varo į karą!”
Nežiūrint prancūzų noro pasiekti nepriklausomybę, prancūzai išrinko Le Pen partiją į ES, tačiau neduos balsų, kad ji taptu Prancūzijos valdžia. Prancūzai paneigia savo nepriklausomybę, nes jie stipriai paveikti smegenų plovimo, kurio didžioji dalis eina iš kairės ir yra gėdinami esant rasistais, fašistais ir dar kokie tik norite epitetai yra priskiriami Le Pen politinei partijai, partijai, kuri kovoja dėl Prancūzijos nepriklausomybės.
Europos kairysis sparnas, kažkada progresyvi jėga, net revoliucinė, tapo reakcine jėga. Tas pats yra ir JAV. Tai sakau kaip vienas iš „CounterPunch“ populiarių bendraautorių.
Nesugebėjimas atpažinti ir priimti realybę (net intelektualams ) reiškia, kad neokonservatoriai nėra niekur ir niekieno varžomi, išskyrus Rusiją ir Kiniją. Vakarai bejėgiai išvengti Armagedono. Viskas priklauso nuo Rusijos ir Kinijos, o kadangi Vašingtonas šią dilemą jau įrėmino, Armagedonas gali būt sustabdytas tik vienu atveju – Rusijai ir Kinijai sutinkant priimti vasalų statusą.
Aš netikiu, kad taip gali įvykti. Kodėl save gerbiantys žmonės turėtu pataikauti korumpuotiems Vakarams?
Viltis lieka tame, kad Vašingtonas pats sukels savo Europos vasalų sukilimą, per stipriai stumdamas juos į konfliktą su Rusija. Yra viltis, kad Europos šalys bus priverstos imtis nepriklausomos užsienio politikos, tai atrodo taip pat yra Rusijos valdžios pagrindinė strategija.
Galbūt intelektualai galėtu šias viltis įgyvendinti. Jei Europos politikai norėtu kada nors atitrūkti nuo Vašingtono hegemonijos ir vietoje to atstovauti Europos interesus, Vašingtonas netektu priedangos savo kariniams nusikaltimams. Vašingtono agresija būtų suvaržyta nepriklausomos Europos užsienio politikos. Neokonservatorių vienvaldžio modelio žlugimas būtų aiškus net Vašingtonui ir pasaulis taptu kur kas saugesne bei geresne vieta.
Parengė Alenas Kostiugovas