Narkomanai, aukos ir nusikaltėliai

Autorius: Vincas Šaltinis: http://revoliucija.org/2015/07... 2015-07-07 10:28:06, skaitė 1886, komentavo 0

Narkomanai, aukos ir nusikaltėliai

Neseniai teko pastebėti kelių veikėjų diskusiją apie dėl perdozavimo mirusius narkomanus. Iš esmės laikydamiesi socialdarvinistinių ir individualistinių pažiūrų (suprask: išlieka stipriausi, silpnieji tegul žūsta, kiekvienas pats kaltas dėl savo padėties ir t. t.), jie iškėlė mintį, kad dėl kiekvieno perdozavusio narkomano mirties esą reikėtų džiaugtis, nes tuo būdu visuomenė „apsivalo nuo šiukšlių“.

Būdamas griežtai nusistatęs prieš narkomaniją ir alkoholizmą, o ir prieš hedonistišką gyvenseną („gyvenimas – tai vakarėlis“, „gyveni tik vieną kartą, tad siek kuo daugiau malonumų“ ir pan.) apskritai, negaliu nepasakyti, kad šitokiam klausimo įvertinimui aš visiškai nepritariu – ir manau, kad pagrįstai.

Šiuo klausimu įprastai tenka susidurti su dvejomis tipinėmis pozicijomis, kurios abi, tiesą pasakius, tėra tik dvi tos pačios monetos pusės.

Pirma – konservatoriškoji, kuriai galime priskirti ir viršuje minėtus „socialdarvinistus“: narkomanai – tai išsigimėliai, kurie patys kalti dėl savo padėties, tad ir jų mirtys neturėtų jaudinti visuomenės, o ir yra geras dalykas, nes tuo būdu visuomenė „valosi“.

Antra – tai tam tikra „kairuoliškai“ liberalinė narkomanų apologija: girdi, juk narkomanai yra savo visuomeninių sąlygų produktai, vadinasi, iš jų negalima reikalauti griežtos asmeninės atsakomybės už jų veiksmus, jų nereikėtų smerkti, o „gražiuoju“ bandyti juos įtakoti, jų mirtys – tragiškos ir t. t. ir pan.

Kodėl tai yra dvi tos pačios monetos pusės?

Nes jos abi nepasako visos tiesos, o ir nenori pasakyti, kokia yra pačios problemos priežastis ir paskelbti kovą ne tiek blogybės (šiuo atveju – narkomanijos) padariniams, kiek jos priežastims. Be to, jos abi ideologiškai atitinka esamos sistemos valdančiosios klasės interesus: konservatoriškoji iš esmės teisina lėtą tautos genocidą (dangstydama jį frazėmis apie tariamą apsivalymą), o liberalioji – po sentimentalumo šydu deklaruoja faktinį indiferentiškumą.

Reikalas yra tame, kad narkomanija, kaip ir alkoholizmas, kiek tai liečia patį reiškinį, iš esmės yra pagimdoma objektyvių socialinių sąlygų (žmogaus augimo skurdžioje ar net kriminalinėje terpėje, tarp gatvės chuliganų, nusikaltėlių, neigiamos šeimos ar kt. aplinkinių įtakos, šiuolaikinės vakarietiškos kultūros „vertybių“ ir t. t.), kurios sudaro paties reiškinio gilumines priežastis.

Tai bent jau paviršutiniškai supranta – ar teigia suprantantys – narkomanus apologetizuojantys ar jiems sentimentaliai tikrą ar tariamą užuojautą reiškiantys liberalai. Ir tame jie yra, bent santykinai, teisūs.

Tačiau jie praleidžia kitą, taip pat svarbų klausimo aspektą: tai, kad esi nepatenkinamose sąlygose, kurios skatina daryti bloga sau ar kitiems, gali paaiškinti elgesį, gal net būti tam tikra lengvinamąja aplinkybe, bet jokiu būdu nepanaikina – ir negali panaikinti – asmeninės atsakomybės už savo veiksmus egzistavimo.

Šį aspektą, kad ir iškreiptai, bet vis dėlto iškelia „dešinieji“ narkomanų „smerkėjai“.

Be to, nors liberaliniai apologetai lyg ir pripažįsta socialinės aplinkos buvimą objektyvia narkomanijos ir kt. žalingų reiškinių priežastimi, jie šių priežasčių giliai analizuoti nenori ir niekada to nedaro, nes bet kuri šitokių degeneracinių reiškinių analizė visada priveda prie išvados, kad tokių dalykų kaip narkomanija, alkoholizmas, homoseksualizmas (dauguma homoseksualizmo atvejų būna ne įgimti, bet įgijami per seksualinio pobūdžio psichologines traumas ir t. t.) giluminių priežasčių reikia ieškoti ne kur kitur, kaip iškreiptuose žmonių, ne tik kaip individų, bet kaip visuomenės, kaip visuomeninių jėgų, santykiuose.

O tokius santykius, visuomeninius santykius, savo ruožtu, formuoja egzistuojanti santvarka, kuri mūsų atveju yra kapitalistinė, padalijanti žmones į skurdą ir nepriteklių kenčiančius vergus ir pusvergius (jų jaunimas, jeigu ne emigruoja, tai, kęsdamas apgailėtiną ekonominę egzistenciją ar bedarbystę, imasi žalingų įpročių iš nevilties), ar nuo pertekliaus ir pernelyg lengvo būvio išsigimstančius turtuolius (‚auksinis“ buržujų jaunimas degraduoja dar ryškiau, didele dalimi iš nuobodulio, neturėjimo ką veikti ir jam įdiegtos hedonistinės kultūros bei gyvenimo filosofijos).

Jei norime, kad narkomanija pranyktų iš mūsų visuomenės gyvenimo, turime imtis veiksmų, kad būtų likviduotos jos atsiradimo ir jos suklestėjimo priežastys.

Šių priežasčių derėtų ieškoti pačios dabartinės santvarkos nulemtame vienų visuomenės sluoksnių skurde ir beviltiškame gyvenime, o kitų prabangoje ir lengvabūdiškame ištvirkime.

Tuo tarpu atskirų narkomanų, kaip individų, mirimas situaciją tiktai blogina: tai tėra dalis bendro lietuvių tautos genocido, kurį šiandien subtiliomis priemonėmis vykdo liberalkapitalistinė buržuazinė sistema.

Didelė dalis narkomanų yra šlykštaus ir nedėkingo gyvenimo, kurį kuria dabar egzistuojanti sistema – kapitalizmas – aukos.

Linkėti aukai mirties ir iš jos jausti pasitenkinimą tegali tik reikalo esmės nesuvokiantis kvailys arba beširdis žmonių nekentėjas ir individualistas; be to, norėtųsi pažymėti, kad aukos demonizavimas beveik visada ir be didesnių išimčių būna naudingas tikriesiems kaltininkams.

Reikėtų pabrėžti, kad egzistuoja esminis moralinis bei socialinis skirtumas tarp atskiro narkomano, kaip narkotines medžiagas vartojančio, nuo jų priklausomo žmogaus, kuris dažniausiai būna bejėge ir degraduojančia auka, ir narkodilerio, kuriam narkotikai yra biznis, pelno ir materialinio pragyvenimo šaltinis.

Vienas yra auka, o kitas – nusikaltėlis, besipelnantis iš kitų žmonių silpnybių ir kančių. Ir didžioji dalis narkomanų, galime būti tikri, yra aukos – aukos tiek narkodilerių, tiek ir neteisingo bei žiauraus gyvenimo.

Ar reikia prieš šiuos elementus kovoti – juos persekioti, bausti ir pan? Žinoma, taip.

Narkotikų platinimą, mano įsitikinimu, įvedus atitinkamus įstatymus (taip pat grąžinus mirties bausmę – kas būtinai turėtų reikšti ir išstojimą iš Europos Sąjungos), būtų teisinga bausti mirties bausme (kaip yra, pavyzdžiui, Irane).

Tuo tarpu narkomanai, kaip aukos, turėtų gauti atitinkamas galimybes pataisyti savo gyvenimus – privalomą gydymą tam skirtose reabilitavimo bei visuomenei naudingo darbo įstaigose, kurių steigimu ir įrengimu turėtų pasirūpinti valstybė.

Tačiau jei tiktai persekiosime ir bausime narkomanus bei narkodilerius, bet paliksime visuomenėje tas priežastis, iš kurių vienaip ar kitaip ir kyla ta pati narkomanija, tai nieko nepakeisime: buvusius ir mirusius narkomanus neišvengiamai pakeis kiti, o vykstant šiai estafetei mirs vis daugiau ir daugiau žmonių, kitokiomis aplinkybėmis galinčių nugyventi visai kitaip.

Kol dešinieji „socialdarvinistai“, šūkaudami apie „moralę“ ar „vertybes“, tenori kovoti su pasekmėmis ir prisidėti prie lėto, bet užtikrinto tautos susinaikinimo, kairieji liberalai, kalbėdami apie „užuojautą“, nenori nieko iš esmės keisti, bet tiesiog teisinti akivaizdžią blogybę.

Bet, mano įsitikinimu, yra būtinai reikalinga ne tik valstybiniu mastu paskelbti griežtą teisinę kovą prieš žalingą reiškinį, o ir taip pat imtis priemonių prieš šitokio reiškinio priežastis, ko neįmanoma padaryti, iš esmės nepakeitus visos dabartinio visuomenės gyvenimo santvarkos.

Juk tik naivuolis gali manyti, kad viso šito galėtų sąmoningai atsisakyti toks jaunimas, kuriam iš pat mažų dienų jau per televizorius ir kompiuterius yra kalama mintis į galva, kad yra „kieta“ ar „madinga“ bastytis po naktinius klubus, girtuokliauti, ištvirkauti ar vartoti narkotikus, kai šitokią pasaulėžiūrą iš esmės diegia ir didžiulė dalis viešpataujančios populiariosios kultūros.

Tikrai ne.

Kol nepašalinsime išsigimusios kasdienybės ir kultūros, kuri daro žmones žvėrimis, o paprastus jaunuolius – narkomanais, nusikaltėliais ir savižudžiais, tol ir negalėsime kalbėti apie jokias pozityvias permainas šioje srityje.

Nepadės nei jokie moralizavimai, nei ciniški linkėjimai narkomanams mirties.

Kai  dėl pačių narkomanų, tai, kaip aukų, jų galima ir, priklausomai nuo atvejo, dažnai netgi reikia gailėti, bet gailestis jokiu būdu neturi reikšti liberalaus abejingumo ar „tolerancijos“, o verčiau geranorišką ketinimą išspręsti pačią narkomanijos problemą, ko, galime būti tikri, niekas nesiima ir nesiims egzistuojančios santvarkos rėmuose.