Kodėl Europa nusispjaus į Pribaltikos raginimus nevažiuoti į Maskvą gegužės 9

Autorius: Anno Šaltinis: https://vz.ru/politics/2020/3/... 2020-03-08 13:47:00, skaitė 1132, komentavo 2

Kuo arčiau iki Pergalės 75-ojo jubiliejinio šventimo, tuo labiau pastebimi taps  bandymai atkalbinti pakviestus užsienio lyderius nuo kelionės į Maskvą gegužės 9 dieną. Pavyzdžiui, Lietuvos URM ministras agituoja europinius savo kolegas nevykti į paradą tiesiog susitikimo Kroatijoje metu. Tačiau šios Rusijos priešų pastangos nieko neduos.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius paragino Jevrosojūzo ministrus gegužę nevykti į Maskvą, į paradą, skirtą Antrojo pasaulinio karo pabaigai:

„Rusija mėgsta simbolius. Įvyksiantis  gegužės mėnesį paradas Maskvoje - ne tik iškilmės pergalei Antrajame pasauliniame kare paminėti. Tuo taip pat siekiama paminėti Rusijos dabar vykdomos karo politikos pergales“. 

Apie tai ketvirtadienį per neoficialų Jevrosojūzo užsienio reikalų ministrų susitikimą Zagrebe pareiškė Linkevičius. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vadovas paragino kolegas „kritiškai įvertinti oficialaus vizito į Maskvą planus“, nes „Rusija naudojasi daugybe savo kontaktų norėdama sukurti įprasto bendravimo įspūdį, ir jai tai pavyksta“.

Neoficialių diskusijų metu ministras pabrėžė, kad šiuo metu nėra jokių preteksto keisti Jevrosojūzo politiką Rusijos atžvilgiu, nes pati Rusija nekeičia savo užsienio politikos, toliau tęsia kišimasį į kaimyninių ir kitų valstybių reikalus, o pastaruoju metu jos elgesys tapo dar labiau agresyvesnis:

„Rusija demonstruoja savo galią ne tik regione, bet ir pasaulyje. Vakarai negali pasikliauti partneryste su Rusija, nes ji nedalyvauja konfliktų sprendime, o pati juos kuria. Mes kalbame ne tik apie Gruziją ir Ukrainą, bet ir apie Idlibą Sirijoje, apie eskalaciją Libijoje “.

Lietuvos vadovybės pozicija yra gerai žinoma, todėl ir nestebina - atvirai apgailėtina ir, kas svarbiausia, be jokių perspektyvų.

Gegužės 9-osios paradas yra svarbus Rusijai kaip jų pačių (ir mūsų pačių) šventė kartu su prieš kelerius metus gimusiu Nemirtingu pulku. Bet, be abejo, jiems svarbu įsitikinti tame, kad Rusijos vaidmuo toje pergalėje pripažįstama ir visame likusiame pasaulyje. Ypač jeigu kalbama apie tuometinius sąjungininkus, anglosaksus. Istorinės atminties karai yra tiesiogiai susiję su šių dienų geopolitinėmis kovomis. Ir neatsitiktinai, toje pačioje Europoje nuosekliai mažėja dalis tų, kurie žino apie lemiamą Rusijos indėlį į pergalę.

Dabartinės Rusijos demonizavimas yra tiesiogiai susijęs su jos vaidmens iškraipymu tame kare. Neseniai paskelbtoje Jevroparlamento rezoliucijoje iš esmės kaltė dėl karo pradžios padalijama tarp fašistinės Vokietijos ir komunistinės Tarybų Sąjungos, nuošalėje paliekant labiau negu aktyvias Britaniją ir Prancūziją. Tokiais tempais europiečius greitai įtikins, kad tai amerikonai ir anglai išlaisvino europiečius nuo fašistinių-komunistinių grobiku.

Todėl Rusijai svarbu - kas atvažiuos į Maskvą gegužės 9 dieną, o kas panorės likti namuose.

Pradedant nuo 2000 metų, kartą per penkerius metus, sukakus apvalioms datoms, kvietimai išsiunčiami visiems. Ir pats masiškiausias pagal Vakarų dalyvavimą buvo 2005 metų paradas. Tada atvyko ne tik Prancūzijos prezidentas ir Vokietijos kancleris, bet ir JAV prezidentas Bušas-jaunėlis. Ir tik anglai buvo atstovaujami vice-ministro pirmininko  lygyje. Tačiau buvo Kinijos ir Indijos lyderiai, Japonijos ir Italijos. Po penkerių metų, 2010 metais, Vakarų atstovavimas buvo truputi mažesnis, tačiau dalyvavo Vokietijos ir Kinijos lyderiai, jau nekalbant apie NVS šalių prezidentus.

70-osioms pergalės metinėms Rusijos ir Vakarų santykiai paaštrėjo iki ribos. Ir gegužės 9 dieną Raudonojoje aikštėje aukščiausiame lygyje iš visų Europos šalių buvo atstovaujama tik Serbijai ir Kiprui, visos kitos atmetė kvietimus. Tik Angela Merkel kitą dieną apsilankė Maskvoje -  padėti vainiką prie Nežinomo kareivio kapo. Tačiau tarsi įasmeninant Rusijos posūkį į Rytus, buvo daug ne vakarietiškų šalių lyderių - Kinijos ir Indijos, Egipto ir Venesuelos, Pietų Afrikos ir Vietnamo.

Šiais metais Maskvoje taip pat dalyvaus daug užsienio lyderių iš viso pasaulio - Kinijos, Indijos, Turkijos, Japonijos, jau nekalbant apie netokias dideles ir reikšmingas valstybes. Ir ne tik Rytų ar Pietų. Dabar konfrontacija tarp Rusijos ir Europos jau seniai atlėgo. Nepaisant besitęsiančių abipusių sankcijų, europiniai vadovai vis dažniau kalba apie būtinumą atkurti santykius ir užmegzti strateginį dialogą. Todėl gegužės 9 dienos parade Europa bus atstovaujama pačiais įvairiausiais  pirmaisiais asmenimis - pradedant nuo Prancūzijos, kurios prezidentas Emanuelis Makronas jau patvirtino savo dalyvavimą. Bus prezidentų, ministrų pirmininkų, karališkų asmenų - tiek iš vakarų, tiek iš rytų Europos.

Net anglosaksams nėra taip viskas paprasta. Po to, kai prezidentas Trampas pareiškė, kad jam norėtusi atvykti į Maskvą gegužės 9 dieną, tačiau jis kol kas dar nežino, ar tas jam pavyks, pradėjo galvoti ir Londone - prieš tai buvo planuojama pasiųsti ten ką nors iš karališkosios šeimos, bet Trampo dalyvavimo Raudonojoje aikštėje Maskvoje atveju susirinks keturių iš penkių "didžiojo penketuko" šalių vadovai. Ir tada Borisui Džonsonui teks vykti į Maskvą.

Net tos ES šalys, kurioms nebus atstovaujama aukščiausiu lygiu, atsiųs aukšto lygio delegacijas. Nebent tik lenkai su Pribaltika ignoruos iškilmes - jos paskutinės kurios stengiasi išlaikyti griežtai antirusišką liniją, demonizuodamos dabarties ir praeities Rusiją. Tačiau jei prieš keletą metų Linkevičiaus "spektaklis" būtų sulaukęs audringo britų, švedų, lenkų palaikymo ir nepatenkintų austrų bei italų paniurzgėjimo, tai dabar jis tiesiog bus paprasčiausiai ignoruojamas.

Niekas net neinformuos lietuviško ministro, kad Europa daugiau jau neketina "sulaikyti-atgrasyti” Rusijos arba bandyti daryti jai spaudimą pasitelkus ukro-situaciją. Europa nori grįžti prie normalaus bendradarbiavimo. Geriausias būdas parodyti savo gerus ketinimus - tai atvykti į Maskvą gegužės 9 dieną. 

Pribaltiką  ir lenkus taip pat būtų pakvietę, jei jų vadovybė nebūtų elgusis taip atvirai rusofobiškai  ir nebūtų bandžiusi dar daryti spaudimo savo kolegoms iš Europos, naudodamiesi visiems jau nusibodusia apeliacija  į amžinąją „Rusiškąją grėsmę“.