„Patriotai“ užsipuolė tarybinę animaciją

Autorius: LTnacionalistas Šaltinis: http://revoliucija.org/2015/07... 2015-07-13 14:22:03, skaitė 3333, komentavo 0

Internto platybėse tarp liberalkonservatorių ir kai kurių „tautinių patriotų“ populiarėja vienos „kacapų propagandos“ tariamų „demaskuotojų“ grupės (tikriausiai savo gretose turinčios ir „pilietiškai“ nusiteikusių VSD pareigūnų…) paskleisti kliedesiai, nukreipti prieš klasikinę tarybinių laikų animaciją, o konkrečiai, vaikams skirtą filmuką „Na, palauk“.

Anot šių „propagandos triuškintojų“, kaip jie save įvardija, skirtingai nei kad mano „suklaidinti“ žmogiukai, tarybinė animacija ne tik nebuvo padori ir meniniu bei pedagoginiu požiūriu vertinga, vaikų tarpe skatinanti sveikas moralines vertybes ir visuomenišką laikyseną, bet dar ir, girdi, propagavo rūkymą, alkoholizmą ir, apskritai imant, moralinį pakrikimą.

Šitokiems absurdiškiems teiginiams „pagrįsti“ mūsų mielieji „triuškintojai“ ima viršuje minėto animacinio filmuko pavyzdį, nurodydami, kad vienas pagrindinių jo herojų – Vilkas – ir gėrė, ir rūkė, iš ko tariamai seka, kad filmuke „Na, palauk“ yra propaguojamas girtuokliavimas ir rūkymas.

Kitų pavyzdžių savo teiginiams „pagrįsti“ šie veikėjai nepateikia, o verčiau tiesiog remiasi dezinformavimu užsiiminėjantiems propagandistams būdinga taktika – apeliavimu į publikos bukumą ir emocijas, kuriant tariamą „blogį“ kur jo net nėra.

Šiaip ar taip, bet kas, net nebūtinai nusimanantis apie tarybinę kinematografiją ar kultūrą apskritai, bet nors žiūrėjęs filmuko „Na palauk“ serijas ir turintis bent vidutinį intelektą, gali pasakyti, jog šie landsberginiai „teisuoliai“, švelniai pasakius, nusišneka, o tikriausiai sąmoningai meluoja savo skaitytojams – nebent manysime, kad jų esti ne sąmoningų apgavikų ir manipuliatorių, bet visiškų kvailių, kuo, sakykime, norėtųsi abejoti…

Vargu ar yra lietuvių ar, tuo labiau, buvusių tarybinių respublikų tautų atstovų apskritai, kurie nebūtų matę viršuje minimo animacinio filmuko serijų. Žinome, kad pagrindiniai jo veikėjai – kiškis ir vilkas.

Štai tokiais kliedesiais švaistosi “patriotais” save laikantys “kacapų” gaudytojai.

Kiškis – tai teigiamasis serialo herojus, doras, geranoriškas ir neabejingas kitų problemoms; nei rūko, nei geria. Tuo tarpu vilkas – neigiamas veikėjas, savanaudis, piktavalis, primityvus; girtuokliauja bei rūko.

Visas serialo kontekstas aiškiai demonstruoja kiškį kaip sektiną pavyzdį vaikams, kaip teigiamą personažą; o vilką ne tik parodo kaip „blogietį“, bet dargi jį pastoviai pašiepia, paversdami jį daugeliui šiandienos „patriotų“ tikriausiai nesuprantamo humoro objektu.

Nerūkantis, negeriantis, doras ir tvarkingas kiškis – sektinas pavyzdys; rūkantis ir geriantis, smulkiais nusikaltimais užsiiminėjantis vilkas – apgailėtinas pajuokos objektas. Akivaizdu, kad šitoks kontekstas kaip tik skatina jaunuosius žiūrovus negerti, nerūkyti, būti gerais, dorais ir pareigingais žmonėmis.

Tačiau mūsų „demaskuotojams“ tikriausiai atrodo kiek kitaip… Tarybinėje animacijoje, kurios pavyzdys yra „Na, palauk“, jie įžvelgia tariamas vulgarybes arba, jei neranda prie ko daugiau prisikabinti, „propagandą“.

Ties šita fraze – „propaganda“ – reikėtų trumpam stabtelėti…

Propaganda? Kas tai per dalykas? Tai yra žodis, kuriuo daug kas mėgsta labai įvairiai žaisti; populiariausias šio žodžio (ne) supratimas – tai formulė propaganda = melas/dezinformacija/smegenų plovimas ir t. t. Dažniausiai šitokie „propagandos aiškintojai“ sakys, kad propaganda – tai melas ir priskirs propagandą savo priešams, o patys nuo jos šventeiviškai atsižegnos.

Šitokią taktiką ypatingai mėgsta šiuolaikiniai „demokratai“, kurie, tiesą pasakius, dvigubai apsimeluoja. Pirma, jie meluoja „propagandą“ priskirdami vien tiktai savo priešininkams, bet patys nuo jos atsiribodami. Antra, jie iškreipia pačią „propagandos“ sąvoką.

„Propaganda“ – tai bet kurių nuostatų, idėjų skleidimas, jų propagavimas. Nei daugiau, nei mažiau. Ji gali būti tiek melaginga, tiek ir grynų gryniausia tiesa – viskas priklauso nuo propagandos santykio su objektyviais faktais ir nuo to, kuo yra suinteresuoti patys propagandininkai.

Šito kontekste galime paklausti: ar tarybinė animacija ar, sakykime, kinematografija apskritai, buvo propaganda? Be abejo, tai buvo propaganda. Ir labai stipri, vykusi bei galinga propaganda, kuria buvo propaguojamos socializmo idėjos.

Ši propaganda agitavo už sveiką, stiprų, protingą ir sąmoningą, nesavanaudį žmogų, skatino jaunimą siekti atitinkamo žmogaus idealo, skatindama laisvo ir už save atsakingo žmogaus pasaulėžiūrą.

Tuo tarpu šiandien madoje viešpataujantys filmai, kuriami kapitalistinėse visuomenėse, taip pat būna vienokia ar kitokia propaganda. Tiktai ši propaganda dažniausiai skatina silpną, savanaudę ir lengvabūdišką gyvenseną, savanaudišką, žiaurią individualizmo pasaulėžiūrą, vergų ir vergvaldžių pasaulėžiūrą.

“Demokratų” vertybės visame gražume: vakarietiškas animacinis filmukas “Happy tree friends” atvirai propaguoja smurtą ir sadizmą

Tarp kitko, kontrastą tarp tarybinės animacijos ir šiuolaikinės vakarietiškos animacijos ir jos idėjinio bei pedagoginio turinio puikiai atskleidžia „Šauksme“ išėjęs straipsnis „Mauglis JAV ir TSRS: kokius vaikus auklėja ideologija per animacinius filmus“, kurį tegalime pasiūlyti mūsų „tarybinės propagandos demaskuotojams“ pasiskaityti ir rimtai apmąstyti.

Žmonėms derėtų rimtai ir be iliuzijų palyginti kultūrą, kurią Lietuvoje ir kitose šalyse savo metu formavo socializmas, kultūrą, teigusią sveiką ir stiprų, dorą ir sąmoningą žmogų, su šiuolaikine buržuazine kultūra, kurioje voliojasi esamoji „vartotojų“ visuomenė – hedonizmo, trivialumo, sekso kulto ir išsigimimo kultūra.

Kontrastą puikiai parodo skirtumas tarp (pono Remigijaus Šimašiaus reikalavimu šią savaitę nuiminėjamų) Žaliojo tilto statulų ir ant tos pačios Neries stovinčio „vamzdžio“. Kur matyti kilnumas, grožis, jėga ir didybė, o kur – apgailėtina bjaurastis?

Liberalkapitalistinio “meno” šedevras.

Jeigu šie didieji „priešiškos propagandos triuškintojai“ tikrai sielotųsi dėl tautos moralės, padorumo ir t. t. ir pan. – tai jie turėtų ne kabinėtis prie tarybinės santvarkos kultūrinio palikimo, bet patys pasižiūrėti aplink savąjį liberaldemokratinį-kapitalistinį daržą, kurio „vertybės“ – lengvabūdiška, arogantiška ir savanaudė gyvenimo filosofija, švaistūniškas vartojimas ir įvairiausi lytiniai iškrypimai.