Viljamas Kilpatrikas. Europos krikščionims protinga bijoti masinės musulmonų imigracijos

Autorius: Viljamas Kilpatrikas Šaltinis: http://www.propatria.lt/2020/0... 2020-03-28 08:27:00, skaitė 984, komentavo 1

Daugelyje diskusijų ir pareiškimų popiežius Pranciškus išsakė pasipiktinimą europiečiais, mat pastarieji bijojo imigrantų. Kovo pradžioje Popiežius sugrįžo prie šios temos po „anti-imigrantų“ partijų sustiprėjimo per rinkimus Italijoje. Remiantis „Reuters“ ataskaita, „popiežius Pranciškus sekmadienį išreiškė susirūpinimą dėl nacionalinės politikos, kuri yra diktuojama baimės“. Įvairiomis progomis popiežius pasmerkė europiečius už jų ksenofobiją, tuo suponuodamas, kad imigrantų baimė esą iracionali. Bet kaip atskleidė ne viena apklausa, europiečiai nėra prieš migrantus, jie yra prieš musulmonų migrantus. Europiečiams nekyla problemų su indų, kinų, filipiniečių, ar Vest Indijos šalių migrantais. Jeigu europiečiai yra ksenofobai, kodėl jie nereikalauja šių migrantų grupių draudimo? 

Popiežius Pranciškus neseniai teigė, jog „šiandieninis pasaulis dažnai gyvena baime... Ir baimė dažnai atsigręžia į svetimus, kitokius, vargšus žmones, tarsi jie būtų priešai“. Vis dėlto neatrodo, kad italai ir kiti europiečiai savaime bijo žmonių, kurie tiesiog yra kitokie. Jų baimė yra labai specifinė. Tai nesireiškia visiems užsieniečiams, o daugiau dėmesio skiria tik konkrečiai žmonių grupei.

„Chatham House“ apklausa rodo, kad dauguma europiečių nori visiško ir nuolatinio musulmonų imigracijos sustabdymo, ir tai neturi nieko bendro su induizmo ar kinų imigracijos klausimu. Šis specifiškumas leidžia manyti, kad problema susijusi ne su italais, prancūzais, anglais, vokiečiais ir olandais, o su musulmonais. Arba - konkrečiau - su kažkuo musulmonų kultūroje. Tas kažkas yra islamo ideologija. Kaip europiečiai pagaliau supranta, islamo ideologija visiškai nesuderinama su Vakarų vertybėmis. Iš tikrųjų Koranas liepia musulmonams nesisaistyti su nemusulmonais, kurie Korano laikomi „klastingais padarais“.

Viena iš klaidinančių mūsų laikų prielaidų yra tai, kad baimė gimsta iš nežinojimo. Iš to išplaukia įsitikinimas, kad geresnis išsilavinimas ir pažintis su „kitais“ panaikins baimę. Pavyzdžiui, po Italijos rinkimų rezultatų Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Parolinas teigė, kad Bažnyčia turės tęsti „švietimo darbą“.

Bet iš tikrųjų italai kartu su vokiečiais, prancūzais, britais, olandais ir kitais dešimtmečiais buvo persunkti būtent tokiu išsilavinimu, kokį palaiko kardinolas Parolinas. Didelė Europos mokyklų programos dalis yra skirta mokyti jaunus žmones gerbti skirtingas rases ir kultūras. Iš tikrųjų daugeliui Europos studentų susidaro aiškus įspūdis, kad kitos kultūros yra moraliai pranašesnės už jų pačių kultūrą.

Panašu, kad kardinolas Parolinas ir kiti hierarchijos atstovai prisiima tai, kas galėtų būti vadinama Rogerso ir Hammersteino rasių santykių mokykla. Jų 1949 metų miuzikle Pietinis Ramusis vandenynas leitenantas Cable`as apgailestauja dėl išankstinio nusistatymo, kurį jis patirs, jei ištekės už savo azijietės mylimosios:

Jus reikia išmokyti bijoti
žmonių, kurių akys keistos.
Žmonių, kurių oda skirtingo atspalvio
Jus reikia išmokyti kruopščiai.

Vis dėlto metų metus Europos vaikai buvo mokomi visiškai priešingai. Jie buvo išmokyti nebijoti skirtingų rasių žmonių. Jie buvo išmokyti priimti kitų kultūrų žmones. Ir iš esmės, tai suveikė. Europiečiai ištiesė malonės ranką imigrantams. Ilgą laiką tai veikė net ir musulmonų atžvilgiu - kol tas nepasikeitė. Galų gale daugeliui europiečių paaiškėjo, kad jų pačių patirtis ir įgytos žinios prieštaravo optimistiniam požiūriui  į kultūrinius skirtumus, kuriuos jie išmoko mokykloje. Jie atrado, kad visos kultūros iš esmės nebuvo vienodos. Problema, kaip jie suprato, kilo ne dėl rasinių ar etninių skirtumų, o dėl ideologijos. Juk islamas nėra rasė. Musulmonai yra kilę iš įvairių rasinių, etninių ir tautinių grupių. Rasė nebuvo problema. Problema kilo su islamo vertybių sistema - sistema, kuri įtikino jaunus vyrus, kad jie gali tarnauti Dievui prievartaudami merginas ir traiškydami pėsčiuosius.

Kuo labiau europiečiai susipažino su islamo ideologija ir jos padariniais, tuo labiau jie jos bijojo. Jų patirtis buvo visiškai priešinga kitai Rogerso ir Hammersteino dainai, kuri teigia:

Pradedu tave pažinti
Pažinti viską apie tave
Pradedi man patikti
Tikiuosi, kad tau patiksiu ir aš.

Malonios nuotaikos. Bet toks modelis ne visada veikia. Pavyzdžiui, kuo daugiau žydų Vokietijoje susipažino su naciais ir jų ideologija, tuo labiau jie jų pagrįstai bijojo. Taip pat lenkai, vengrai ir čekai pagrįstai bijojo komunistinio Rytų Europos perėmimo. Deja, daugelis europiečių ir amerikiečių pakankamai nebijojo dvejopo nacizmo ir komunizmo keliamos grėsmės. Jų naivumas ir neapgalvotos baimės nebuvimas buvo pagrindinis veiksnys, suteikęs galimybę naciams, o paskui komunistams pavergti pusę Europos.

Tą patį galima pasakyti apie beveik visišką popiežiaus racionalios ir riziką ribojančios baimės stoką. Skatindamas žmones nebijoti realaus pavojaus, popiežius tik padidina pavojų. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais labai padaugėjo išpuolių prieš Europos žydus. Žydai Europoje vėl bijojo ne dėl tam tikrų neracionalių jų prietarų, bet dėl to, kad kyla ideologija, tokia pat antisemitinė, kokią puoselėjo naciai.

Žydai nėra vieniši su savo baime. Musulmonų imigrantų nusikaltimų aukos yra krikščionys, induistai, agnostikai, vyrai, moterys, vaikai, neįgalieji, pagyvenę žmonės ir kūdikiai vežimėliuose. Remiantis daugeliu Korano straipsnių, visi ne musulmonai, nepaklusę islamo valdžiai, yra teisėti taikiniai. Kai kurios nepilnametės musulmonų gaujų išžaginimo aukos praneša, kad jų prievartautojai jiems cituodavo Koraną, kad pateisintų prievartą. Dėl masinės musulmonų migracijos, kurią palaiko Pranciškus, vien Anglijoje buvo išprievartauta tūkstančiai mergaičių. Iš tikrųjų visiems kyla didesnė rizika: koncertų lankytojai Anglijoje, Bastilijos dieną švenčiančios šeimos Prancūzijoje, pirkėjai kalėdiniuose turguose Vokietijoje, pėstieji Barselonoje, traukinių ir metro keleiviai visoje Europoje.

Pranciškus, skatindamas migraciją dažnai remiasi religiniais sentimentais, kad nusvertų tiek statistinius įrodymus, tiek sveiką protą. Viena mėgstamiausių jo temų yra ta, kad migranto veidas yra Kristaus veidas. Kita tema yra ta, kad Kristus nori, kad mus priimtų migrantai „išskėstomis rankomis“. Bet kaip jis žino, kad Kristus nori, kad mes sutiktumėm milijonus nepažįstamų žmonių vienu metu? Kristus ragina mus pasveikinti nepažįstamąjį, tačiau jis nieko nesakė apie masinę migraciją. Ar eilutė apie nepažįstamojo priėmimą reiškia, kad Europa turi priimti daugiau musulmonų, nei ji gali asimiliuoti? Ar Dievo valia yra paversti Europą islamo kolonija? Smalsu, kas atsitiks, jei bus laikomasi popiežiaus „išskėstų rankų“ ir atvirų sienų rekomendacijų.

Net jei manome, kad Kristaus žodžiai taikomi tik asmenims, atrodo pagrįsta manyti, kad jis tikisi, jog mes laikysimės apdairumo. Ar našlė su dviem mažomis dukromis turi priimti tris įtartinai atrodančius nepažįstamus žmones? Ar Jėzus, sveikindamas nepažįstamus žmones, nori, kad mes pasinaudotume savo protu ir pasvertume įrodymus? Iš tiesų daugelis Kristaus palyginimų yra apie tai, kad žmonės elgiasi protingai: penkios kvailos mergelės, žmogus, kuris savo namus stato ant smėlio, namų savininkas, kuriam reikia budėti prieš vagis.

Atsižvelgiant į tai, kad popiežius ne kartą pritarė masinei migracijai, galima pamanyti, kad jo pozicija tiksliai atspindi Katalikų bažnyčios mokymą, tačiau iš tikrųjų Katalikų Bažnyčios katekizmas laikosi apdairesnio požiūrio. Čia yra antroji iš dviejų pastraipų apie imigraciją:

Kadangi nemaža dalis migrantų musulmonų Europoje menkai atsižvelgia į juos priimančių šalių dvasinį palikimą arba jo visai nepaiso, ir nejaučia jiems pareigos jausmo, atrodo, kad jie neatitinka teisės imigruoti kriterijaus net ir iš Katekizmo perspektyvos.

Tačiau apdairumas nėra stiprioji popiežiaus pusė. Iš tiesų jis įgijo reputaciją dėl neapdairumo. Pranciškus privačiai žurnalistams sako vieną, o viešai kitą. Jis ir toliau duoda interviu pagyvenusiam ateistui žurnalistui, kuris nesivargina daryti užrašų ir po to cituoja iš atminties. Be to, popiežius teigia dalykus kurie, panašu prieštarauja nusistovėjusiam Bažnyčios mokymui (pavyzdžiui, pragaro egzistavimas). Jis netgi yra sakęs, kad migrantų saugumas yra svarbesnis nei nacionalinis saugumas.

Visa tai gana neapgalvotai verčia susimąstyti, ar jis panašiai atsainiai vertina migracijos klausimą. Ar Pranciškus nesivargino susipažinti su imigrantų padėtimi Europoje? Ar jis yra susipažinęs su nusikalstamumo, smurto ir seksualinės prievartos statistika? Ar jis žino, kad, palyginti su kitomis imigrantų grupėmis, musulmonai parodė nenorą asimiliuotis? Ar jis supranta, kodėl baiminasi Europos žmonės, kuriuos jis taip atsainiai atmeta kaip „ksenofobus“?

Ar europiečiai kalti dėl neracionalios baimės, kaip suponuoja Pranciškus, ar jis nėra kaltas dėl neracionalaus optimizmo? Jis niekada nepaaiškina, kodėl jų baimė neracionali. Ir jis niekada nepaaiškina, kodėl jo optimizmas pateisinamas. Viskas, ką jis siūlo, yra neaiškus patikinimas, kad viskas pavyks, kai žmonės „susidurs“ vienas su kitu „autentiškais“ būdais ir dalyvaus kultūriniuose „mainuose“.

Popiežiaus Pranciškaus nurodymas nebijoti iš pirmo žvilgsnio neatrodo biblinis, tačiau yra ne visai taip. Kristus liepia nebijoti todėl, kad nepaisant persekiojimų ir sunkumų, jis visada yra su mumis. Vis dėlto jam nepatinka, kad mes kviečiame persekiotojus į savo tarpą ir tikimės, kad jis mus išgelbės nuo pasekmių. Persekiojimai ateis, bet Kristus mums neįsako palengvinti persekiotojų darbo.

Kai Kristus siunčia savo mokinius į baimingas situacijas, tai jis įsitikina, kad mokiniai supranta pavojų ir imasi atsargumo priemonių prieš jį:

„Štai aš jus siunčiu kaip avis tarp vilkų. Taigi būkite išmintingi kaip gyvatės ir nekalti kaip balandžiai“. (Mt 10, 16).

Kristus suprato, kad kai kurie vyrai yra tokie pat pavojingi kaip vilkai, ir jis norėjo, kad ir jo mokiniai tai suprastų. Pranciškus, priešingai, nepastebi pavojaus, kurį kelia vieniši vilkai, susimaišantys su į Europą atvykstančiais musulmonų migrantais, - nepaisant to, kad Islamo valstybės vadovai ne kartą kalbėjo apie savo planus pasėti Europą tūkstančiais vienišų vilkų teroristų.

Be vienišų vilkų, Europa taip pat užpildo „vilkų paketus“ - migrantų jaunimo gaujas, klajojančias su peiliais ir geležinėmis strypais, kurie terorizuoja visus savo kelyje ir tam tikrais atvejais net priversdami policiją bėgti iš jų kelio. Duisburge policija susirėmė su 80 musulmonų jaunuolių gauja, kurie buvo ginkluoti mačetėmis. Ar popiežius žino apie šį įvykį Duisburge? Ar jis žino apie 1400 išžaginimų, kuriuos Roterhame įvykdė musulmonų gaujos? Tūkstantis išžaginimų gaujų aukų Telforde? 1200 seksualinių išpuolių, įvykdytų už Kelno katedros 2016 m. Naujųjų metų išvakarėse?

Jei ir žino - o atrodo, kad ne - tai nepatenka į jo vertinimus. Pranciškus, atrodo, nesivargina su apdairiais skaičiavimais. Jis turi iš anksto paruoštą pasakojimą apie musulmonų migraciją ir viskas, kas jam netinka, tiesiog ignoruojama.

Jei iš tikrųjų, nepaisant visų faktų islamo ideologijos srautas į Europą yra tinkamas krikščioniškas dalykas, tada geri krikščionys turėtų vadovautis Pranciškaus patarimais. Tačiau Pranciškus niekada neišdėstė argumentų už masinę musulmonų imigraciją. Jis mums sako, kad Kristus to nori, tačiau jis nesivargina pateikti gausių įrodymų, kad taip vis gi yra. Yra daug stipresnė pozicija, paremta istorija, šventraščiais ir sveiku protu, raginanti krikščionis priešintis islamo invazijai į Europą.

Viljamas Kilpatrikas [William Killpatrick]
Iš www.lifesitenews.com vertė Justas Stankevičius