Leninas – nestandartiškos minties ir veiksmo pavyzdys

Autorius: Kristoferis Voiška Šaltinis: http://www.ekspertai.eu/lenina... 2020-04-22 13:37:00, skaitė 452, komentavo 48

Leninas – nestandartiškos minties ir veiksmo pavyzdys

Vladimiras Iljyčius Leninas

150 metų – tiek laiko praėjo nuo tada, kai 1870 metų balandžio 22 dieną gimė Vladimiras Leninas. Jubiliejus, kurį buržuaziniai komentatoriai arba nutylės, arba pažymės šmeižikiškais straipsniais. Su jais galima polemizuoti, dėstyti tikrąją šio asmens biografiją, ar kažką įrodinėti. Be abejo, istorinė tiesa svarbi. Bet šiame rašinyje sieksiu ko kito – nušviesti pagrindinę Lenino pamoką mums, kuri aktuali ne kažkur ir kažkada, o šiandiena – dabar ir čia.

Rašydamas „mums“, nešneku apie tuos, kuriems Leninas – didysis blogiukas, teroristas ar dar kažkoks baubas. Šneku apie tuos, kurie atviri tiesai, kad ši asmenybė savo gyvenimu, savo darbais įkūnijo ir išreiškė naujos, aukštesnės visuomenės vystymosi pakopos – komunizmo – perspektyvą tiek Rusijai, tiek pasauliui. Dar daugiau: šneku apie tuos, kuriems Lenino idėjos – komunizmo idėjos – yra savos; kurie sieja save ir su Tarybų Sąjungos, ir Tarybų Lietuvos istoriniu palikimu.

Taigi, pirmiausiai kreipiuosi ne į komunizmo priešininkus, bet šalininkus – kiek tokių lietuviakalbėje erdvėje apskritai esama – norėdamas parodyti ko, mano įsitikinimu, dabar labiausiai reikėtų pasimokyti iš Lenino. O pamokų daug: ir politinės nuovokos, ir organizacinių įgūdžių, ir atsidavimo idealams, ir paprasčiausio darbštumo – Leninas neabejotinai įkūnijo ir šias, ir daugelį kitų dorybių.

Bet nei vienos jų čia neaptarinėsime. Paskirsime dėmesį kitai Lenino pamokai, o būtent: Lenino gebėjimui išeiti, esant reikalui, iš standartinio mąstymo, tame tarpe standartiškai „marksistinio“, mąstymo rėmų; žodžiu, jo laikysenos – tiek teorinės minties, tiek praktinės veiklos – nestandartiškumui.

Leninas save ir laikė, ir buvo ortodoksiniu marksistu. Kiek tai lietė Markso nurodytus revoliucinius siekius, Leninas nepripažino jokių kompromisų. Jį domino ne dalinis visuomenės „pagerinimas“ taip vadinamus „pilvo reikalus“ liečiančiomis reformomis, bet kokybiškai naujo, komunistinio projekto įgyvendinimas. Šiuo požiūriu nelaikyti Lenino ortodoksu negalima.

Tačiau besąlygiška ištikimybė marksizmo dvasiai netrukdė Leninui „nusižengti“ Markso ir Engelso mokymo raidei. Iš tiesų, XIX amžiaus gale išėjusi jo knyga „Kapitalizmo išsivystymas Rusijoje“ įrodinėjo, kad Rusijoje, ypač po 1861 m. reformos, vystėsi kapitalistiniai santykiai; bet faktiškai Leninas pripažino esminius Rusijos ir Vakarų Europos skirtumus, privedusius prie paskiau, 1905 m. revoliucijos laikotarpiu pasireiškusios darbininkų ir valstiečių sąjungos šūkio.

Ortodoksiškiausi iš ortodoksiškiausių Rusijos marksistų, žodžiu – rusiškojo marksizmo dogmatikai – kaip Georgijus Plechanovas, laikėsi nuomonės, kad Rusija privalo pakartoti Vakarų Europos vystymosi kelią, vadinasi, kad Rusijoje pirmiausiai būsianti buržuazinė demokratinė revoliucija, o socializmo – kurį tegalinti sukurti tikrai masiška, reikiamai suorganizuota pramonės darbininkų klasė – teksią palaukti.

Marksizmo „raidės“ požiūriu ši pozicija buvo pats „teisiausia“. Bet, kaip bebūtų keista, praktiškai ji tapo paprasčiausiu pataikavimu Rusijos liberaliajai buržuazijai. Leninas šį požiūrį atmetė, vietoje jo iškeldamas teiginį, kad Rusijoje socialistinė revoliucija įmanoma, nežiūrint palyginti menko gamybinių jėgų išsivystymo. Pagrindinė sąlyga – aukščiau minėtoji darbininkų ir vargingųjų valstiečių sąjunga.

Nors Marksas „Kapitalo“ pratarmėje tvirtino, kad visuomenė negali „nei peršokti per natūralias vystymosi fazes, nei jų panaikinti dekretais“[1], Leninas faktiškai šnekėjo būtent apie tokį „peršokimą“ – jei ne visišką, tai nors dalinį. Dogmatiškai žiūrint, ši pozicija neabejotinai buvo „eretiška“, nes neatitiko nei Markso, nei Engelso pasisakymų. Dar daugiau: pastarieji gi socialistinės revoliucijos centrais įsivaizdavo tapsiant labiausiai išsivysčiusius kapitalistinio pasaulio kraštus.

Pradžioje Leninas Rusijos revoliucijos strategiją siejo su panašiomis viltimis. Pradėti keisti požiūrį paskatino 1914 m. prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo pasekmės: II-ojo Socialistų Internacionalo krachas, imperializmo, vadinamosios darbo aristokratijos bei kiti veiksniai privedė Leniną prie dar „eretiškesnės“ minties, – „kad socializmas iš pradžių gali laimėti nedaugelyje arba net vienoje kurioje nors kapitalistinėje šalyje“[2].


Spalio revoliucija iškėlė Leniną į Liaudies pasipriešinimo ir išsivadavimo lyderius

1917 m. Spalio revoliucija šį požiūrį patvirtino, nors Leninas tikėjosi šio proceso persimetimo į Europos kraštus. Bet revoliucijos Europoje pralaimėjimas 1918-1919 m. šios teorijos kortas „sumaišė“ galutinai: pasirodžiusi, anot Stalino, – „esanti dirbtinė, negyvybinga“[3], – XX amžiaus eigoje ji nepasitvirtino ir, su vienintele Levo Trockio išimtimi, jokių žymesnių sekėjų nebesulaukė.

Atsiskleidė Rusijos atvejo unikalumas. Jį Leninas ir bolševikai suprato bei juto, bet į klasikų citatomis paremtas formules suvesti jo negalėjo. Pirmoji laimėjusi, iš tikrųjų socialistinė revoliucija pasaulio istorijoje, žodžiu – Rusijos revoliucija – šiuo požiūriu, „marksizmą“ suprantant dogmatiškai, remiantis ne Markso idėjų dvasia, bet jų raide, iš tikrųjų turėtų būti laikoma per daug „nemarksistine“.

Šiuo požiūriu ne mažiau, o netgi labiau „nemarksistinė“ buvo 1921 m. Lenino ir bolševikų priimta, vadinamąjį karinį komunizmą pakeitusi Naujoji ekonominė politika (nepas), Tarybų Rusijoje ir faktiškai, ir oficialiai įvedusi kapitalistinio ūkio elementus, kad būtų pakeltas ir pilietinio karo nuniokoto, ir šiaip Vakarų Europos atžvilgiu techniškai atsilikusio krašto gamybinių jėgų lygis.

Pats Marksas „Gotos programos kritikoje“ pripažino tarp kapitalizmo ir komunizmo esant „pereinamąjį politinį laikotarpį“[4], bet jo ekonominių niuansų nenumatė. Be abejo, nesitikėjo ir jo įvedimo tokioje šalyje, kaip tuometė Rusija. Bet būtent joje tai įvyko. O Leninas atvirai pripažino, kad šnekamasis, žodžiu – proletariato diktatūros laikotarpis – „negali nejungti“[5] tiek kapitalizmo, tiek komunizmo ekonominių bruožų.

Milžiniškos Rusijos netektys tiek Pasauliniame, tiek Pilietiniame karuose parodė Leninui, kad reikalingas „ne tiesioginis socializmo kūrimas, o atsitraukimas daugelyje ekonomikos sričių prie valstybinio kapitalizmo, ne šturmavimas, o labai sunkus, varginantis ir nemalonus uždavinys vykdyti ilgalaikę apgulą, susijusią su daugeliu atsitraukimų“[6].

„Nepas“, viena vertus, „idealistiškai“ kėlė politiką aukščiau ekonomikos, parodydamas, kad proletariato diktatūra yra pajėgi valdyti ir kapitalistinį ūkį. Kita vertus, sprendimas įvesti „nepą“ buvo nuodugniai „materialistinis“, nes išreiškė sekimą ne išankstinėmis teorinėmis schemomis, bet socialine praktika, žodžiu – paties gyvenimo tiesa.

Ištikimybėje šiai tiesai, žodžiu, objektyviai tikrovei, slypėjo Lenino mąstymo jėga. Su Hėgeliu siejama frazė, – „jei faktai prieštarauja mano teorijai, juo blogiau faktams“, – yra šios, galime sakyti, metodologinės Lenino laikysenos antipodas, nes pastarasis teoriją tikrino ne kuo kitu, o būtent faktais. Ši laikysena pilnai atitiko dialektikos, kuri, anot Markso, „pačia savo esme yra kritinė ir revoliucinė“[7], dvasią. Tikras marksistas, žodžiu, Markso pasekėjas, iš principo negali būti dogmatiku, sausų ideologemų kaliku.

Leniną nuo Markso ir Engelso skyrė keli dešimtmečiai. XX amžiaus pradžios realijos buvo kitos, nei XIX amžiaus vidurio ir netgi pabaigos. Čia Lenino mokymas pasireiškė kaip naujas marksizmo etapas:

Jis negali būti paprastu Markso marksizmo pakartojimu“, – 1925-aisiais teigė Lenino bendražygiu buvęs Nikolajus Bucharinas, – „nes epocha, kurioje mes gyvename, nėra paprastas pakartojimas tos epochos, kurioje gyveno Marksas“[8].

Žodžiu, Lenino marksizmas buvo XX amžiaus pradžios marksizmas. Spalio revoliucija ir Tarybų Sąjungos sukūrimas šią teoriją praktiškai patvirtino. Kaip kiekvienas reiškinys, ji turėjo konkrečią vietą istorijoje ir negalėjo galioti amžinai. Bet dauguma Lenino paveldėtojų šito nesuprato: po Lenino tiek TSRS, tiek jos orbitoje buvusiame komunistiniame judėjime nebe objektyvi tikrovė, bet Lenino žodžiai, o tiksliau – oficialios jų interpretacijos – tapo tariamu tiesos matu.

Lenino ištara, – „abstrakčios tiesos nėra, tiesa visuomet konkreti“[9], – tiek chruščiovinių, tiek brežnevinių TSKP suvažiavimų autoritetams buvo suprantama tik formaliai, bet ne realiai, nes, praėjus ir 50, ir daugiau metų po 1917-ųjų Spalio revoliucijos, jokių tikrai radikalių kokybinių pokyčių epochos, gyvenamo laiko esmės prasme, šie veikėjai nei pripažino, nei norėjo pripažinti: netgi vadinamojo „sąstingio“ laikotarpiu laikytasi dogmos, kad toliau gyvename toje pačioje lenininės Spalio revoliucijos epochoje.

Simptomiška, kad, Tarybų Sąjungai žlugus, dauguma vadinamojo marksizmo-leninizmo dogmatikų „išvertė kailius“ pereidami į buržuazijos stovyklą. XX amžiaus pradžioje panaši – tik mažesnio mąsto ir todėl ne tokia tragiška – metamorfozė vyko II-ojo Internacionalo žlugimo metu: tariami marksizmo „korifėjai“ kaip Karlas Kautskis tapo liberalais, o Michailo Gorbačiovo kompanija irgi virto visokiausio plauko „demokratais“.


V. I. Leninas 1922 m. Gorkuose

Leninas savo meto įvykius suprato ir konceptualizavo. Be šito nebūtų buvę nei „leninizmo“, kaip tuometės epochos marksizmo, kurio dėka triuškinantį pralaimėjimą sekė neregėtu proveržiu tapusi Spalio revoliucija.

Tuo tarpu kapitalizmo restauravimas TSRS bei tai sekę įvykiai plačiųjų masių sąmonėje marksizmą ir komunizmą diskreditavo labiau nei bet kas istorijoje. Liko eilė klaustukų: kodėl sustojo tarybinė ekonomika? Kodėl įsigalėjo biurokratizmas? Kodėl išsigimė partija? Kodėl – pagaliau – pati darbo liaudis neapgynė savosios valstybės?

Dauguma likusių komunistų į juos pateikė arba schematiškus, į Markso, Engelso ir Lenino bei Stalino raštų citavimą susivedančius atsakymus, arba neatsakė visai, versdami kaltę Jungtinių Valstijų CŽV bei kitiems išorės faktoriams. Žodžiu, raudonoji stovykla reikiamo atsakymo į XX amžiaus pabaigos iššūkius nedavė.

Pačiam judėjimui, o tiksliau – jo liekanoms – šitai į gera neišėjo: didžioji komunistinių, su marksizmu-leninizmu save siejusių partijų dauguma arba liberalizavosi, virsdamos socialdemokratinėmis ir šiaip „kairiosiomis“, arba išliko, bet palyginti marginalinėmis – nei vietiniams, nei juo labiau pasauliniams procesams įtakos neturinčiomis sektomis – savotiškais Lenino, Stalino ir TSRS istorijos mėgėjų klubais.

Jie nesupranta arba nenori suprasti, kad šiandien kapitalizmas nebe tas, kurį matė Leninas. Iš tiesų, pasaulis gi keičiasi: Marksas ir Engelsas gyveno kapitalizmo jaunystėje, o Leninas matė bei veikale „Imperializmas – aukščiausia kapitalizmo stadija“ konceptualizavo jo puvimo pradžią. Tačiau XXI amžių nuo Lenino skiria ištisas šimtmetis, o puvimas gi nesustojo, bet eskalavosi, iš bazės apimdamas antstatą, įsiskverbdamas į žmonių sąmonę.

Rozos Liuksemburg frazė „socializmas arba barbarizmas“ pasirodo turinti daugiau nei retorinę prasmę. Bet klasikiniai kovos metodai nebeveikia, kaip nebeveikia klasikinės schemos. Patsai buržuazinis elitas perprato Markso atliktą kapitalizmo analizę ir vietoje tradiciško šios ekonominės formacijos vystymo, koks buvo prieš šimtą metų, verčiau renkasi regresą – sąmoningą kelią į naujus, technologizuotus viduramžius.

Vadinamojo trečiojo pasaulio kraštuose vystantis globaliam getui, jo eksploatacijos sąskaita gyvuojančiose „auksinio milijardo“ šalyse regime III-V amžių Vakarų Romos imperijos dekadansą primenančias visuomenes, kuriose prieš akis tirpsta vadinamasis modernas – visos naujųjų amžių kultūros, moralės vertybės bei socialiniai reguliatoriai, kadaise legitimavę kapitalizmą kaip feodalizmo atžvilgiu pažangią santvarką.

Tai reiškia akligatvį, kuriam TSRS egzistavimas teikė alternatyvą. Bet 1990-ieji šiuo požiūriu reiškė lemiamą lūžį: alternatyvus raidos vektorius buvo prarastas. Modernas baigia numirti, jį keičiant postmodernistinei kreivų veidrodžių karalystei, kurioje, kaip teigia vienas šios karalystės atstovų Slavojus Žižekas, lengviau įsivaizduoti apskritai pasaulio, negu tiesiog kapitalizmo galą. Iš tiesų, čia Fransio Fukujamos „Istorijos pabaigos“ idėja labai konkrečia, bet subtilia, specifiška prasme realizuojasi.

Praktinę vertę gali turėti tik teorija, suprantanti ir konceptualizuojanti konkretaus istorinio laikotarpio esmę, o konkrečiai dabar – regresą, kaip pagrindinį mūsų gyvenamos epochos turinį. Dauguma marksistų šiai dienai jo neapgalvoja, o kartais net nepripažįsta, manydami, kad gyvena Lenino arba Markso ir Engelso epochai analogišku laikotarpiu. Aukščiau minėta jų marginalizacija – dėsninga dogmatizmo pasekmė.

Čia išryškėja, koks mums aktualus Lenino būdas prieiti prie tikrovės, o būtent – tikrai dialektinė konkrečios situacijos analizė. Kaip Leninas nesivadovavo Markso ir Engelso mokymo raide, taip nereikia vadovautis ir Leninu. XXI amžius reikalauja kitokių, nei Lenino, teorinių bei praktinių sprendimų: o pirmiausiai, pripažinimo, kad „privalome“, – anot Sergejaus Kurginiano, – „veikti regreso sąlygomis“[10].

Nei Marksas ir Engelsas, nei Leninas tokiomis sąlygomis neveikė. Bet Lenino kaip naujo, komunistinio pasaulio projekto, kūrėjo palikimas aktualus ir XXI amžiuje. Tačiau šiam aktualumui atskleisti, praktiškai realizuoti – būtina tiek Lenino dvasia, tiek jo nestandartiška metodologinė laikysena. Geriausias būdas paminėti šią dieną – būtent jos ir pasimokyti.


Vladimiras Leninas ir Nadežda Krupskaja su Lenino giminaičiu Viktoru ir darbininkų dukterimi Vera, 1922 metų rugpjūtis-rugsėjis

[1] K. Marksas. Kapitalas. T. 1. V., 1957, p. 7.
[2] V. Leninas. Apie Jungtinių Europos Valstybių šūkį. – Pilnas raštų rinkinys. T. 26. V., 1983, p. 332.
[3] J. Stalinas. Spalio revoliucija ir Rusijos komunistų taktika. – Raštai. T. 6. V., 1950, p. 363.
[4] K. Marksas. Gotos programos kritika. – K. Marksas, F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. T. 2. V., 1950, p. 22.
[5] V. Leninas. Proletariato diktatūros epochos ekonomika ir politika. – Pilnas raštų rinkinys. T. 39. V., 1987, p. 259.
[6] V. Leninas. Partijos Maskvos gubernijos VII konferencija. – Pilnas raštų rinkinys. T. 44. V., 1988, p. 198.
[7] K. Marksas. Kapitalas. T. 1. V., 1957, p. 18.
[8] Н. И. Бухарин. Ленин как марксист. – Избранные произведения. Москва, 1988, стр.
[9] V. Leninas. Žingsnis pirmyn, du žingsniai atgal. – Pilnas raštų rinkinys. T. 8. V., 1978, p. 387.
[10] С. Е. Кургиниян. Суть времени, т. 2. Москва, 2012, стр. 32.