Istorinės datos: proletariato vadui Vladimirui Leninui šiandien sukanka 150 metų.

Autorius: Jonas Kovalskis Šaltinis: https://jonaskovalskis.com/202... 2020-04-23 04:22:00, skaitė 1182, komentavo 40

1870 m. balandžio 22 d.  gimė Vladimiras Iljičius Leninas (Uljanovas) (1870-04-22 – 1924-01-21) – proletarinės revoliucijos, darbo žmonių valstybės teoretikas ir praktikas, valstybės veikėjas, žymiausias 20-ojo amžiaus politikas, Visos Rusijos komunistų (bolševikų) partijos ir pirmosios žmonijos istorijoje darbo žmonių valstybės, Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (TSRS), įkūrėjas.

Vladimiras Iljičius Leninas (Uljanovas) gimė carinės Rusijos Simbirsko mieste (dabar Uljanovskas). Be Volodios šeimoje augo dar penki vaikai. Mokėsi Simbirsko gimnazijoje. 1887 m. gegužės mėn. jo vyresnysis brolis Aleksandras buvo nubaustas mirties bausme už dalyvavimą sąmoksle, kurio tikslas buvo fiziškai sunaikinti Rusijos carą Aleksandrą III. Po trumpo studijų Kazanės universitete laikotarpio Volodia buvo pašalintas iš universiteto dėl dalyvavimo studentų judėjime, Kazanės universitete veikusiame pogrindyje marksistų ratelio veikloje.

1893 m. Sankt Peterburge V.Uljanovas užsiima publicistika, studijuoja socialdemokratijos istoriją, teoriją ir praktiką, nagrinėja politinės ekonomikos klausimus. 1895 m. išvyko į užsienį. Grįžęs iš Vakarų Europos įsteigė partiją pavadinimu “Kovos už darbo klasės išlaisvinimą sąjunga“. Caro slaptosios tarnybos (ochrankės) buvo suimtas ir išsiųstas į tremtį Jenisejaus gubernijoje. Tremtyje Vladimiras Iljičius susituokė su Nadežda Konstantinovna Krupskaja. Būdamas tremtyje parašė daugelį savo politinių ir publicistinių darbų,  kurių pagrindinės temos buvo materialistinė filosofija, socialistinės revoliucijos teorija ir praktika,   socializmo ir komunizmo idėjų realizavimas praktikoje, socializmo politinė  ekonomija.

Pasibaigus tremties laikui 1900 m. V.Leninas apsigyveno Pskove. Kartu su kitais bendraminčiais įsteigė ir leido laikraštį „Iskra“ (rus., kibirkštis), žurnalą „Zaria“ (rus., aušra). Leninas buvo vienas iš Rusijos socialdemokratų darbo partijos (RSDDP) antrojo suvažiavimo organizatorių, parengė suvažiavimo darbotvarkę, būsimosios marksistinės partijos įstatus, suformulavo naujai proletarinei partijai tikslus – įvykdžius socialistinę revoliuciją sukurti naują darbo žmonių visuomenę.

1905 – 1907 m.m. revoliucijos Rusijoje metu Leninas buvo Šveicarijoje. Po nesėkme pasibaigusios revoliucijos dauguma partijos narių buvo suimti, vadovavimas partijai perėjo V.Leninui. Po trečiojo RSDDP suvažiavimo jis organizavo pilietinio nepaklusnumo akcijas, manifestacijas, mitingus, sukilimus, demonstracijas visoje Rusijoje. Nežiūrint į tai, kad gruodžio mėnesio sukilimas buvo numalšintas itin žiauriai, revoliucinės veiklos neatsisakė, rašo naujus darbus, leidžia laikraštį “Pravda” (rus., tiesa), telkia revoliucines partijas ir organizacijas. Tuo laikotarpiu  jam teko daug keliauti, gyventi emigracijoje.

1917 metais vasario mėnesį Rusijos imperijoje buvo įvykdyta liberali buržuazinė revoliucija, provakarietiškos Rusijos liberalų partijos privertė Rusijos carą Nikolajų II atsisakyti sosto ir panaikino 300 metus Rusiją valdžiusią Romanovų dinastijos monarchiją. Carą Rusijoje nuvertė ne bolševikai, carą nuvertė kompradorinis Rusijos elitas, Vakarams parsidavę liberalai. Po vasario revoliucijos 1917 m. Leninas grįžo į Rusiją ir paskelbė taip vadinamas Balandžio tezes, kuriose teoriškai pagrindžia proletarinės socialistinės revoliucijos Rusijoje būtinybę ir neišvengiamumą. Maža to, paneigia K.Markso teiginį, kad proletarinė revoliucija turi galimybę išgyventi tik tuo atveju, jeigu darbo žmonės sukils visame pasaulyje ir nuvers kapitalo diktatūras. K.Markso nuomone, tokia revoliucija gali kilti ir sėkmingai vystytis tik pramoninėse Vakarų valstybėse, kur yra išsvysčiusios darbo jėgos, aktyviai veikia darbo žmonių profesinės sąjungos, yra susiformavusios darbo žmonių organizacijos, aukštas darbp žmonių klasinis sąmoningumas. V.Leninas iškelią idėją, kad proletarinė revoliucija yra galima vienoje atskiroje šalyje, net ir tokioje agrarinėje, pramonės išsivystymo požiuriu atsilikusioje valstybėje , kaip Rusijos imperija.

Leninas įgyvendina paties sukurtą proletariato revoliucijos planą, vadovauja sukilimui prieš buržuazinę Kerenskio vyriausybę. Kerenskio valdžia išleidžia įsakymą Leniną suimti, dėl ko jis pasitraukia į pogrindį. Liaudies deputatų tarybų suvažiavime V.Leninas išrenkamas naujos darbo žmonių vyriausybės vadovu, Liaudies komisarų tarybos pirmininku. Jis vadovauja Tarybos posėdžiams ir susirinkimams.

Po 1917 m. Spalio socialistinės revoliucijos tik gimusios proletariato valstybės V.Lenino vadovaujama vyriausybė, siekdama išgyventi ir apsiginti nuo žymiai gausesnių Vakarų kapitalo priešiškų valstybių koalicijos grėsmės, buvo priversta imtis radikalių, labai nepopuliarių, tačiau gyvybiškai būtinų priemonių – buvo priversta sudaryti žeminančią taikos sutartį su kaizerine Vokietija, pripažino Suomijos, Lenkijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos nepriklausomybes, kurios tapo Vakarų kapitalo buržuazinėmis valstybėmis, Vakarų kolonijomis, kurias valdė marionetiniai Anglijai bei Prancūzijai pavaldūs antiliaudiniai režimai, kurie labai greitai, po 1926 metais įvykdytų karinių perversmų tapo atvirais fašistiniais, prieš Rusiją kovojančiais dariniais.

Revoliucija tik tada yra ko nors verta, jeigu ji moka apsiginti, teigė V.Leninas. Nuolatinės Vakarų kapitalo intervencijos prieš tarybinę Rusiją grėsmės akivaizdoje proletarinė vyriausybė imasi būtinų savigynos nuo tuometinės NATO agresijos veiksmų. Paskelbiama visiems darbo žmonėms, kapitalo tironijos aukoms suprantama ir priimtina programa – visa valdžia darbo žmonių Taryboms, taika tautoms, gamyklos darbininkams, žemė valstiečiams, laisvė darbo žmonėms, buvo įkūrta Darbo žmonių ir valstiečių Raudonoji armija, įsteigtas Trečiąsis komunistinis internacionalas (Kominternas). Visas Vakarų kapitalistinis pasaulis, imperialistai, kolonizatoriai, agresoriai, interventai – JAV, Anglija, Prancūzija, Vokietija, Japonija, Lenkija, Rumunija, Vengrija ir kitos, – metė visus savo turimus išteklius, armijas, kapitalus, kad sunaikinti pirmąją pasaulio istorijoje proletarinę valstybę, pavergti  išsivadavusius iš kapitalo tironijos darbo žmones, kolonizuoti tik gimusią darbo žmonių valstybę Tarybinę Rusiją. Jungtinės globalaus Vakarų kapitalo karinės pajėgos nuo Lenkijos iki Vladivostoko, nuo Krymo iki Murmansko puolė tarybinę Rusiją, šalyje kilo žiaurus Pilietinis karas su minėtų šalių remiamais baltagvardiečiais, šalyje vyravo suirutė, badas, savivalė.

Pirmoji pasaulyje tarybų socialistinė respublika Rusija, vadovaujama V.Lenino, itin daug aukų pareikalavusioje žūtbūtinėje dvikovoje su Vakarų kolonizatoriaiss sunkiai, tačiau sėkmingai atrėmė Vakarų imperialistinių šalių-tarptautinių karo nusikaltėlių masinę agresiją ir išvijo kapitalistų samdinių ordas iš šalies. Milžiniškų aukų ir titaniškų pastangų kaina socializmas įrodė savo gyvybingumą ir pranašumą prieš nusikalstamą parazitinį kapitalizmą. Ypatingai sunki padėtis šalyje, nepaprastai sudėtingi laikai, žmonijos istorijoje neturinčios precedento naujos valstybės išlikimas reikalavo išskirtinių, nestandartinių sprendimų. Vakarų šalių intervencijos ir Pilietinio karo metu veikusi karinio komunizmo politika atliko savo istorinį vaidmenį ir sunkiai iškovotos taikos metui ši politika jau netiko. Leninas šią politiką keičia į Naująją ekonominę  politiką (NEP‘ą), kurios tikslas liaudies ūkio atgaivinimas, vystymasis, augimas, socialistinės ekonomikos pajungimas darbo žmonių poreikių tenkinimui.

V.Lenino iniciatyva 1922 m. gruodžio 29 d. įkūriama pirmoji žmonijos istorijoje darbo žmonių socialistinė valstybė – Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga, TSRS, kurią tuo metu sudarė Rusijos Tarybų Federatyvinė Socialistinė Respublika, Baltarusijos Tarybų Socialistinė Respublika, Ukrainos Tarybų Socialistinė Respublika  ir Užkaukazės Tarybų Federatyvinė Socialistinė Respublika.

1923 m. V.Leninas parašė savo paskutinius darbus: “Dėl kooperacijos”, “Kaip mes turėtume pertvarkyti Rabkriną”, (rus., Rabkrin – darbininkų ir valstiečių inspekcija) “Geriau mažiau, bet geriau”, kuriuose pristato savo viziją į Tarybų valstybės ekonominę  politiką ir siūlo priemones, kaip pagerinti valstybės valdymo aparato ir komunistų partijos darbą naujomis sąlygomis. Tuo laikotarpiu jo sveikata smarkiai pablogėjo … Po sunkios ligos Vladimiras Iljičius Leninas mirė 1924 m. sausio 21 d. Gorkų rezidencijoje Maskvos srityje.

Faktai iš Lenino gyvenimo

Šiuo metu, po daugybėje pasaulio šalių JAV-NATO tarptautinių ir karo nusikaltėlių organizuotų ir įvykdytų buržuazinių nacionalistinių kontrrevoliucijų, Vakarų kapitalistai, siekdami išsaugoti savo tironiją, kapitalo parazitinę diktatūrą, savo privilegijas, nusikalstamo darbo žmonių išnaudojimo būdu įgytus turtus, išvystė neregėto mąsto antitarybinę agitaciją, antisocialistinę propagandą – kapitalistai labai bijo prarasti savo nusikalstamų liberalių kolonijų kontrolę dar kartą. Todėl vėl metė milžiniškus resursus tam, kad pavergti žmonių masinę sąmonę, kolonizuoti žmonių smegenis ir žmonės niekada nesvajotų gyventi laisvai, be parazitų buržujų, kapitalistų išnaudojimo, armijos samdomų vakarų propagandos samdinių dieną naktį kurpia klastotes, prasimanymus apie tarybų valdžią, socializmą, socialistinę ekonomiką, darbo žmonių socialinės, turtinės lygybės idėjas. Šioje informacinio karo prieš darbo žmonių valdžios idėją fronte, savaime suprantama, Vakarų kapitalo apmokami samdiniai daugiausiai dėmesio skiria socializmo idėjų realizavimo ryškiausių istorinių asmenybių, kurių centre stovi Vladimiras Leninas, diskreditacijai.  Vladimiras Leninas ir jo palikimas šiuo metu yra pateikiamas itin prieštaringai – nuo nevaldomos gyvuliškos kapitalistų neapykantos šiai neginčijamai ryškiai istorinei asmenybei iki marksistų beatodairiško susižavėjimo jo revoliucine veikla, energija, neeiliniu protu.

Vakarų imperialistai negali pripažinti savo ideologinio pralaimėjimo visuotinės žmonių lygybės socialistinei idėjai, negali susitaikyti su tokia realia grėsme kapitalistų parazitiniam privilegijuotam statusui kaip socializmas, todėl metė armijas liberalių istorijos klastotojų ir nesuskaičiuojamus milijardus pinigų, kad diskredituoti socializmą, darbo žmonių valstybės idėją, ir ypatingai socialistinio judėjimo lyderius. Labiausiai visoje žmonijos istorijoje liberalių klastotojų yra šmeižiamos tokios ryškios istorinės asmenybės  kaip TSRS vadovai V.Leninas ir J.Stalinas, kurių pasiaukojamas titaniškas darbas iš esmės nulėmė visą 20 amžiaus istorinį turinį.

Uljanovas – vienas iš nedaugelio 20 amžiaus žymiausių politikų, kuris niekada neturėjo parašęs autobiografijos. Archyvuose buvo aptiktas vos vieno popieriaus lapo apimties tekstas, kur Leninas bandė parašyti savo gyvenimo istoriją, bet tuo viskas ir baigėsi, jokio autobiografijos pratęsimo nebuvo.

Mėgstamas ir labai dažnai liberalių plunksnagraužių cituojamas, Leninui priskiriamas posakis “Bet kuri virėja gali valdyti valstybę” iš tiesų yra eilinis liberalų melas ir Leninas niekada to nėra sakęs. Ši klaidingai priskiriama jam frazė yra nevykusiai perfrazuota citata iš Vladimiro Majakovskio poemos „Vladimiras Iljičius Leninas“. Tikrovėje Leninas rašė: “Mes nesame utopistai. Mes žinome, kad paprastas juodadarbis ar virėja negali tuoj pat imtis valdyti valstybę… Mes reikalaujame, kad sąmoningi darbininkai ir kareiviai būtų mokomi valdyti valstybę ir pradėti juos mokyti būtina nedelsiant“.

V.I.Uljanovas būdamas 21 metų amžiaus tapo jauniausiu advokatu Rusijoje. Valdžia pašalino Leniną iš universiteto ir uždraudė studijuoti teisę kartu su kitais studentais įprastinių dieninių studijų programų forma. Todėl jam teko visą teisės studijų programą mokytis savarankiškai ir egzaminus laikyti eksternu. Egzaminus išlaikė puikiai.

V.Uljanovas buvo stačiatikių tikėjimo ir net susituokė bažnyčioje. Nedaug žmonių žino, kad Londone 1905 m. jis susitiko su šventiku Gaponu, liūdnai pagarsėjusiu 1905 metų revoliucijos, kurią žiauriai numalšino caro kazokai, provokatoriumi. Ir net padovanojo jam savo knygą su autografu.

Pirmosios darbo žmonių įkūrėjas V.Leninas sudrebino šimtmečiais egzistavusios išnaudotojiškos kapitalistinės, privačia gamybos priemonių nuosavybe grįstos parazitinės santvarkos pamatus ir visiems darbo žmonėms parodė, kad darbo žmonių išnaudojimu grįsta kapitalistinė visuomenė yra neteisinga, parazitinė, kad visuomeniniu darbu sukurtas produktas yra neteisingai nusavinimas privataus kapitalo sąvininkų pagal kapitalistų sukurtas taisykles, kurias išnaudotojų klasė nustato savo priimtais ir tik jiems naudingais įstatymais. Įstatymai yra ne kas kita, o išnaudotojų mažytės mažumos parazitinė valia, paversta įstatymu ir jėga primesta išnaudojamiems darbo žmonėms.

V.Lenino teoriškai ir praktiškai pagrįsta socialinė žmonių visuotinės lygybės visuomeninė politinė organizacija, socialistinė ekonomika be išnaudojimo, darbo žmonių teisių ir laisvių realios apsaugos sistemos, socializmas kaip idėja ne kartą įrodė savo gyvybingumą ir pranašumą prieš parazitinį nusikalstamą kapitalizmą, taip vadinamą liberalią demokratiją, laisvosios rinkos ekonomiką, sugebėjo per labai trumpą laiką tapti pažangiausia valstybe Žemėje, supervalstybe, atrėmė ne kartą viso Vakarų kapitalistinių šalių karines intervencijas, ekonomines blokadas, vakarų nuleistas geležines uždangas, informacines masines agresijas – Antantės bloko karinę invaziją Pilietinio karo metu, JAV, Anglijos, Prancūzijos ekonominius karus, Vakarų išauginto vieningos Europos nacizmo  puolimą Didžiojo Tėvynės (II Pasaulinio) karo metu. Ir visada nugalėdavo.

Laikina kapitalizmo, globalaus liberalaus fašizmo restauracija 1990 metais yra laikina jau vien todėl, kad visų žmonių siekis yra Laisvė, kuri yra neįmanoma liberalaus melo, nacionalistinio, dešiniojo fašistinio teroro ir kapitalistinio išnaudojimo visuomenėje.

Mūsų reikalas teisus. Pergalė bus mūsų. Liberalus fašizmas nepraeis.