Jūratė Markevičienė. Laike sustingdyta paveldosauga ir tirpstantis paveldas

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: http://www.propatria.lt/2020/0... 2020-05-16 13:21:00, skaitė 1159, komentavo 2

Vilnius buvo gražus, Vilnius yra gražus, Vilnius, reikia tikėtis, bus visuomet gražus. Grožis yra amžinas. Tai duona žmogaus sielai, tai jo gyvenimo prasmė, tai būtina sąlyga jo laimei.

Norint detaliai pažinti Vilniaus miestą – atskirus jo paminklus, gatves, aikštes, pavienius namus, reikia pirma mesti žvilgsnį į miesto visumą, į jo bendrą vaizdą, susipažinti su miesto topografija, su natūraliai susiklosčiusiomis gamtinėmis sąlygomis bei jų komponentais, suvokti tuos veiksnius, kurie lėmė miesto augimo ir plėtojimosi kryptis. Tik tada suprasime, kodėl Vilnius istorijos bėgyje susiformavo toks, o ne kitoks, kas lėmė jo profilį, jo savitą ir nepakartojamą grožį.

Vladas Drėma, „Dingęs Vilnius“ (1991)

Vilnius kaip kraštovaizdis

Kraštovaizdis yra žemės, vietos regimoji forma, o miestų formos – įdomiausi ir sudė- tingiausi žmogaus kūriniai. Miestų istorijos įrašytos jų formose, kaip žmogaus likimas – jo delno linijose. Miesto forma nėra pastatų suma – ji pati diktuoja architektūros pavidalus. Senojo Vilniaus kraštovaizdžio grožiu žavimasi nebe pirmas šimtmetis. Pasak Mikalojaus Vorobjovo, „Vilniaus meno turtai nėra saugomi kokiuose muziejuose ar privačiose kolekcijose. Tai neįkainojamas architektūrinis lobis, netgi ne pavieniai gražūs pastatai, išmėtyti kuokštais šen bei ten, o jų visuma – kitais žodžiais tariant, visas miestas, visa jo architektūrinė sąranga – yra svarbiausias Vilniaus meno kūrinys. Jame tarsi pasineriame į kokią legendą ar sapną, kur visa alsuoja praeitimi, bet ne muziejine, o paslaptingai gyva...

Tai miestas, kur laikas yra daugialypis ir daugiamatis, nes praeitis čia įaugusi į dabartį. Apie šio miesto dvasingumą mums kalba bet kuri daugiabokščio Vilniaus panorama; lieknas bokštų ir varpinių miškas iškyla viršum jo tarytum koks regimas simbolis, /.../ jie liudija, jog prieš mus – ne prislėgtas prie žemės didmiestis, paskendęs kasdienių reikalų triukšme, o maldų ir relikvijų, sapnų, stebuklų ir tikėjimo vizijų šventovė.“

Nuostabus Vilniaus senamiesčio jo gamtinėje aplinkoje grožis ir mūsų pareiga jį išsaugoti tapo vienu pagrindinių paveldosaugos sąjūdžio leitmotyvų. Paveldosaugos sąjūdis ėmė formuotis paskutiniaisiais sovietinės aneksijos metais iš intelektualų, mokslininkų ir platesnės patriotiškai nusiteikusios visuomenės. Jis prasidėjo nuo 1987 metais „iš viršaus“ įsteigto, bet labai greitai tautinės kultūros šaukliu tapusio Lietuvos kultūros fondo, gyvos polemikos žiniasklaidoje („Literatūroje ir mene“, „Vakarinėse naujienose“, „Gimtajame krašte“, „Sąjūdžio žiniose“, „Atgimime“ ir kitur), nuo 1988 metų pabaigoje „Minties“ leidyklos rūselyje Romualdo Ozolo organizuotų garsiųjų diskusijų dėl Lietuvos paveldo apsaugos principų, 1989 m. kovo 18 d. Vilniuje įvykusios Paminklosaugos sąjūdžio steigiamosios konferencijos ir jo įsteigtos visuomeninės mokslinės Lietuvos kultūros paveldo globos tarybos, kurios pirmininku buvo išrinktas R. Ozolas. Paveldosauga priklausė plačiam Lietuvos kultūros sąjūdžiui, kurio peržvalgos, įžvalgos, godos ir viltys atsiskleidė Lietuvos kultūros kongrese. Šio kongreso iniciatorius R. Ozolas rašė: „Kultūros kongresas yra neeilinis (netgi revoliucinių 1990-ųjų metų) Lietuvos gyvenimo įvykis. Rengtas beveik metus, aprėpęs visas svarbiausias kultūros sritis ir klausimus, sukrėtęs viso pasaulio lietuvius /.../“. Kultūros kongrese plačiai kalbėta apie tai, ką tautai reiškia tėvynės istoriniai kraštovaizdžiai, kaip turėtume saugoti ir puoselėti senųjų miestų dvasią.

Būtent šiuo nepriklausomybės ištakų laikotarpiu atsakyta į klausimus, kas yra mūsų paveldas, ką ir kaip turėtume saugoti, kas trukdė ir trukdo. Tačiau kodėl, skaitinėjant senus savo ir bičiulių tekstus apie tai, kokią praamžę vertybę paveldėjome, kaip išmintingiausia Vilniaus senamiestį saugoti, bloškia į tą nelemtą déjà vu, tarsi langoljerai trisdešimt nepriklausomybės metų būtų suriję... Juk vis dar nėra atsakymo, kodėl šios paprastos tiesos, kaip ir sovietmečiu, tebėra valstybinės paveldo apsaugos doktrinos paraštėse, o oficialioji paveldosauga seniai sustingo laike ir sistemiškai vengia žengti XXI amžiaus link.

Būtent dėl šio nesuvokiamo sąstingio šiandien visiškai aktualu tai, kas buvo pasakyta 1990 metais:

„Yra du miesto formos /.../ archetipai – Babelis ir Jeruzalė. Jie simbolizuoja du kelius, kuriuos žmonių giminė pramynė, eidama iš išdidžios ir atsainios Henocho – miesto patiems sau, teikiančio vien fizinį prieglobstį ir tenkinančio vien pirmines fizines reikmes – vienatvės, du būdus sugrįžti į Amžinybę, į Nemirtingumą, į Dievą... Šie keliai – priešpriešos.

Statydamas Babelį, bokštą, kuris atvestų dangun, žmogus pabandė tapti nemirtingu be Dievo pagalbos; jis ketino būti Demiurgas ir sukurti kitą, tik Savo pasaulį, kurį pats sumąstytų, pasistatytų ir valdytų. Deja, Babelio statybos būta ne Pasaulio, bet Paminklo statybos. Šie du dalykai perdėm skiriasi. Sutverti pasaulį reiškia pradėti gyvenimą. Paminklas – baigties ženklas. Todėl pasaulio didžioji vertybė – pats gyvenimas, o paminklų (arba utopijų) kūrėjų akys nukreiptos tik į ateitį – Statybos baigtį. Į tikrovę jie žvelgia kaip į šios statybos įrankį, todėl savo idėjų prie jos nė neketina derinti, priešingai, tikrovė yra laužoma pagal sugalvotos sistemos formą, o atminties, istorijos ar tradicijos sąvokos apskritai nebetenka prasmės. Pirmasis Babelis buvo vienintelis ir baigėsi apokalipse. XX amžiuje jais nuberta visa Žemė, bet gausiausia jų ten, kur utopija, pavadinta socializmu, buvo ir tebėra įgyvendinama...

Kitas archetipas – Jeruzalė – tai šventovė, vieta, kur Dievas nusileidžia į žemę, o žmogus atneša Jam auką. Tai gyvos istorijos miestas, kur kiekviena dabarties akimirka yra ir amžinybės dalelytė, kur tebebranginamos visos trys Kaino atmestosios vertybės – Dievas, žmogus, gamta. Jeruzalė – tai Kosmoso modelis. Šio tipo miestų jau porą šimtmečių su- kurti nebepavyksta...

/.../ Senosios Lietuvos gyvenvietės (jei ne visos, tai didžiuma) yra Jeruzalės tipo. Jų Šventovė – Gamta, o architektūra jai arba antrina, arba paryškina gamtinį karkasą. Tai tradicija, kilusi iš etnoso gelmių, be abejonės, pagonybės reliktas. Vilnius, apie kurį ir norėčiau pakalbėti, dar XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje tebeturėjo gyvą, augališką tiek plano, tiek erdvės sandarą – su gatvių gyslomis ir santakomis, kur namų forma paryškindavo erdvės tėkmę, su šventyklų pumpurais ir vienuolynų ataugomis ant kalvų gūbrių...

/.../ Šventovės rimtį ir ramybę pažeisti kur kas lengviau, negu nustelbti kokį didingą monumentą. Vilniaus destrukcija prasidėjo jau XIX amžiuje: papildomi namų aukštai keitė miesto proporcijas bei mastelį, užgožė kai kurias šventyklų ar kalvų perspektyvas (sumenkindami itin savitą Vilniaus gatvelių bruožą), pernelyg puošnūs gyvenamųjų namų fasadai ėmė pažeisti ankstesnę bažnyčių, rūmų ir miestiečių namų dekoro tipų pusiausvyrą... Kitaip tariant, miesto įprasmintų formų vieninga sistema ėmė eižėti, birti paskiromis salelėmis. Šis demiurgiškos sąmonės pagimdytas procesas tarpukary buvo aprimęs, tačiau per penkiasdešimt sovietinių metų vis smarkėjo (ir dar nesilpsta).
/.../

Vilniaus senamiestyje ir kitose senose jo dalyse nesaugomi arba beveik nesaugomi: kraštovaizdis ir miestovaizdis, tradicinė želdynų bei jų sąryšio su miesto erdvėmis sąranga, posesijų ir kiemų tūrių bei erdvių struktūra bei mastelis.

/.../ Sąrašą galima tęsti...

/.../ Baugina tai, kad /.../ kainiškoji dvasia tebegena pirmyn į naujas statybas, o saugoti kviečią balsai tebeaidi tyruose. /.../ O kiekvienam, kuris ima ir pasijunta Demiurgu, vertėtų bent retsykiais prisiminti G. K. Chestertono žodžius: „geriau būti barbaru, kuris naikina tai, ko pats (... ) nekenčia ar nesupranta, tačiau galbūt nuoširdžiai gėrisi visais jam suprantamais dalykais, negu būti vulgariu statytoju, renčiančiu statinį, tiksliai išreiškiantį asmeninius poreikius, ir tokiu savo poelgiu sukuriančiu kolosalų savo sielos menkumo įvaizdį (...). Grubus kuriantis vandalas yra daug baisesnis už marą ar kitokią pražūtį (...). Pasaulį nusiaubę vandalai buvo pranašesni vien tuo, kad jie nereikalaudavo atsiminti visų jų niekšybių ir barbarybių. Kaip tik tai ir daro „kuriantis“ vulgarus žmogus.“

Istorinis miestas kaip paveldo skeveldros istorijos nepaisančio miesto tinkle 1988 metais šio straipsnio autorė buvo Lietuvos kultūros fondo parodos „Senasis Vilnius piešiniuose ir nuotraukose“ kuratorė. Parodos kataloge istorikė Skaidra Kulakauskienė rašė:

„Senamiestis, nors įteisintas kaip urbanistikos paminklas, vis dar nenoriai vertinamas kaip vientisas istorijos dokumentas, kultūros palikimo visuma. Priešingai, į seniausiąją miesto dalį dažnai žvelgiama kaip į patogių centre išsidėsčiusių sklypų sankaupą. Organizacijos, įsikūrusios ar besiruošiančios įsikurti čia, reikalauja viso šiuolaikinio komforto: patogaus privažiavimo, vietų mašinoms statyti, organizacijos veiklai pritaikyto vidaus, galimybės plėstis... Į paminklo apsaugą žvelgiama kaip į ne itin parankų, nemalonų priedą, į kurį geriau nekreipti dėmesio.“

Tokia tendencija tęsiasi iki šių dienų. Pirmoji šios virtinės grandis – 1988 metais pradėti rengti 1977 metų Senamiesčio regeneravimo projekto pakeitimai, vėliau pavirtę Senamiesčio regeneravimo planu. Po to periodiškai rengti kiti planavimo dokumentai (patvirtinti arba likę projektais): du Vilniaus miesto bendrieji planai (apėmę ir Senamiestį), taip pat tiesiogiai Senamiesčiui skirti reglamentai, detalieji ir specialieji planai arba esamų planų korektūros: 2003 metų Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas, 2004 metų Senamiesčio detaliojo plano projektas, 2008 metais daryti 2003 metų reglamento pakeitimai, 2012 pradėtas rengti, bet dėl gausios visuomenės ir specialistų kritikos iki šiolei (su pertraukomis) rengiamas specialusis (tvarkymo) planas, dabar baigiamas rengti Vilniaus miesto teritorijos bendrojo plano projektas ir kiti.

Paradoksalu, tačiau kiekvienas jų sukeldavo nepriklausomų ekspertų, Vilniaus tyrinėtojų ir restauratorių, paveldu besirūpinančios visuomenės protestus – dėl tų pačių, dar Sąjūdžio metais įvardytų paveldo apsaugos sisteminių trūkumų, labiausiai dėl to, kad projektai nesu- derinami su Vilniaus senamiesčio vertėmis, jiems stinga vertybinio pagrindo, sprendiniai subjektyvūs, nepagrįsti tyrimais, neatsižvelgia į Senamiesčio visumą, istorinį karkasą, erdvinės raidos savybes. Spaudžiant visuomenei, institucijos tų projektų arba netvirtindavo, arba tvirtindavo dalimis. Daugiau būdavo patvirtinama tada, kai visuomenę pavykdavo apeiti. Vilniaus senamiesčio kaip vieningos paveldo vertybės požiūriu šios projektų virtinės grandys pasižymi simbioze – iš vieno į kitą nekritiškai perkeliamais tais pačiais sprendiniais, skirtais anaiptol ne paveldui išsaugoti ir puoselėti. Todėl nesigilinsime į kiekvieną, pakalbėsime tik apie pirmtako – Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekto – vertinimus, 1990–1993 metais atliktus daugelio įvairių ekspertų.

1989 metų pabaigoje – 1990 metų pradžioje Sąjūdžio įsteigtos Lietuvos kultūros paveldo globos tarybos pavedimu ir Vilniaus senamiesčio regeneravimo valdybos iniciatyva šio projekto ekspertizę atliko grupė Lietuvos kultūros paveldo globos tarybos ekspertų: Romas Devinduonis, Irena Jučienė, Sigitas Lasavickas, Nijolė Lukšionytė, Stasys Miku- lionis, Algimantas Miškinis, Stasys Pinkus, Žibartas Simonaitis, Arimeta Vojevodskaitė. Daugiausia abejonių ekspertams sukėlė siūlymas atstatyti Vilniaus senamiestį tokį, kokio būta iki 1940 metų, visai neatsižvelgiant į carinės aneksijos laikotarpio poveikį istorinei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinei. Projekte taip pat pasigesta vertybinių ir pažintinių pagrindų: objektyvių vertinimo kriterijų, kuriais vadovaujantis konkrečiais atvejais siūloma saugoti, griauti arba atstatyti; senamiesčio struktūros ir funkcijų raidos analizės, miesto prieigų ir gatvių tinklo raidos tyrimų; pastatų tipologinės (funkcinės, planinės ir kt.) analizės; gamtinių formantų ir kraštovaizdžio urbanistinės raidos analizės ir kt. Ekspertai konstatavo, kad „faktinės medžiagos ir projektinių samprotavimų suma yra pakankama tik teritorijos zonavimo, zonų režimų ir urbanistinių klausimų projektui. Architektūros visumos ir konkrečių jos objektų detalaus tvarkymo receptų projektui trūksta fundamentaliųjų, profesionalių žvalgomųjų ir gilesnių kiekvieno objekto tyrimų visame 1914 m. ar 1940 m. Vilniaus plote.“

Po nepriklausomybės atkūrimo 1992–1993 metais valdžios institucijos svarstė galimybes tvirtinti Vilniaus senamiesčio regeneravimo projektą. Ekspertizes, recenzijas, vertinimus savivaldybės paminklotvarkos skyriaus pavedimu 1993 metų sausio–vasario ir spalio mėnesiais, o Valstybinės kultūros paveldo inspekcijos pavedimu 1993 metų liepą pateikė atskiri ekspertai ir ekspertų grupės.

A. Miškinis atsiliepime rašė: „Pasigendama Senamiesčio vertybių plano, kuriame būtų užfiksuoti vertingi plano ir užstatymo elementai, erdvinės struktūros komponentai, nurodant, kuo jie vertingi. Nepateikus vertybių plano, pakimba ore ir siūlymai. Neaišku, ar atskiros jų pozicijos pagrįstos vertybiniais dalykais, ar tie siūlymai išplaukia iš tyrimų, kaip ir ar jie užtikrina Senamiesčio formavimo tęstinumą.“ Tai, kad nėra šio plano, A. Miškinis vadina esminiu projekto trūkumu. Antano Pilypaičio recenzijoje teigiama, kad „autoriai dėsto savo pozicijas, paremtas „jausmu“, be istorinės urbanistinės analizės, todėl darbas „plokštuminis“, o turėtų būti „erdvinis“.

Kiti ekspertai identifikavo dar 1990 metais įvardytus, bet taip ir neištaisytus sisteminius trūkumus: nėra posesijų istorinio architektūrinio ir archeologinio palikimo vertybių skalės, visai nesusisteminta šių tyrimų informacija, autorių išvados subjektyvios, prieštarauja istorinei tiesai; juntamas neapibrėžtumas, intuityvus, subjektyvus vertinimas sprendžiant problemiškus posesijų ribų, urbanistinės struktūros klausimus; sunku suprasti, kokiais kriterijais vadovaujantis kai kurių istorinių priemiesčių dalys įtraukiamos į senamiestį,  o kitos lyg ir paliekamos industrinei urbanistinei plėtrai; dėl papildomų istorinių, archeologinių, architektūrinių ir kitų tyrimų stokos pati teritorija apibrėžta labai subjektyviai, istoriškai nepagrįstai; labiausiai pasigendama schemų, vaizduojančių gamtinio, socialinio konteksto įtaką istorinio miesto susiformavimui, jo raidai; trūksta vertybių analizės, neaiški vertinimo metodika, nėra aiškios išsaugojimo krypties, tačiau jau siūlomos naujų statybų vietos, įteisinamas esamų valdų prioritetas, o ne istorinė tiesa; neatsižvelgta į kraštovaizdį, nenustatyti erdvinės struktūros komponentai, senamiesčio istorinis erdvinis karkasas; regeneravimo projekto siūlymai labai pakeistų senamiesčio vaizdą, tačiau šie keitimai grindžiami ne tyrimų ir analizių duomenimis, bet subjektyvia autorių nuostata, kad „reikia atstatyti“, o atstatymo ir naujų statybų formavimo kriterijų projektas nesustato.

Pradedant 2003 metų Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentu, į Senamiesčiui skirtus planavimo dokumentus diegiama itin veiksmingai paveldą naikinanti naujovė – istorinei raidai pabrėžtinai prieštaraujanti ir Senamiesčio istorinę sandarą paneigianti, tarsi iš vadovėlio pirmakursiams atkeliavusi užstatymo morfotipų sąvoka. Per šių paveldo požiūriu ydingų morfotipų prizmę į paveldo kraštovaizdį žvelgiama atsiribojus nuo istorijos, praeityje susiklosčiusios funkcinės ir meninės morfologinės sandaros. Matyti vien „belaikės“ teritorijos su abstrakčiai suraizgytais statinių dariniais, kurių dalys skiriasi tik fiziniais parametrais (dažniausiai kiekybiniais) ir nėra susijusios su semantine ir morfologine miesto istorinės raidos raiška.

Nė viename iš šiais morfotipais besiremiančių Vilniaus planavimo dokumentų Senamiestis iš esmės nelaikomas istoriją liudijančia erdvine visuma, darnia sistema, vienijančia gamtą ir miestą, miestiečių kelius ir takus, didikų rūmų ir vienuolijų ansamblius, pirklių ir amatininkų buveines. Abėcėliniais morfotipais ardomos pagrindinės Vilniaus senamiesčio dominantės – vienuolijų ansambliai su jų istorinėmis valdomis. Tokios valdos paprastai būdavo kompaktiškos, jas sudarydavo bažnyčia, vienuolyno gyvenami namai, ūkiniai pastatai (oficina, ratinė, arklidė, bravorai) ir želdynai (sodai, daržai, vandenys). Panašiai plėtoti ir didikų dvarai. Dabar apie šias didžiąsias istorines valdas nė neužsimenama. Visos suskaldytos į atskirus šiuolaikinius sklypus, kurie atsitiktinai sujungiami, kiekvienam nustatant savą morfotipą ir naudojimo prioritetą, įskaitant naujų statybų galimybes.

Taip „saugant“ Senamiestį, nelieka nei kultūros, nei istorijos, nei paveldo... Nutrinamas regimasis senosios Lietuvos sostinės istorinis laikas ir kultūrinis kontekstas, didžiosios mūsų paveldo vertybės fizinis ir dvasinis vienis, kurį išstumia istorijos plynėje padrikai pabirę atskirų statinių „rinkiniai“. Būtent taip sunaikintas Senamiesčio simbolis, jo karūna – barokinis Misionierių ansamblio ant Išganytojo kalvos kraštovaizdis. Daugia- aukščiais pastatais dangstomos iškilios Senamiesčio panoramos, tokios kaip vaizdas nuo senojo Ukmergės kelio ir Žaliojo tilto. Aiškinama, neva Senamiestyje kur kas svarbiau tęsti „perimetrinio reprezentacinės Neries krantinės užstatymo“ tradiciją, tačiau kukliai nutylima, kuo ši aneksijos laikotarpio statyba, pradėta XIX amžiaus pabaigoje carizmo,  o pratęsta stalinizmo ir vėlesnio sovietmečio, vertingesnė Vilniaus senamiesčio paveldui negu plati, daugelio Vilniaus bažnyčių bokštais vainikuota senovinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės panorama.

Dėl tokių paveldo saugai labai tolimų, bet Vilniaus istorinėms teritorijoms atkakliai taikomų nuostatų kenčia ir nyksta Senamiesčio istorinis karkasas ir jo ašių – Vilnios ir Neries slėnių – kraštovaizdis, senosios LDK sostinės erdvinė ir architektūrinė sandara, jos sandermė su gamta, gamtos (kalvų, upių, želdynų) ir statinių simbiozė, laiko tėkmės ženklai, gamtoje ir daiktuose glūdinti senamiesčio dvasia.

Kartu, o gal tiesiog nenorint saugoti vietovių paveldo, vengiama įteisinti kultūros paveldą kaip istorinį kraštovaizdį – šios sąvokos iki šiol nėra Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme, neatsirado jos Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano koncepcijoje, jau nekalbant apie Vilniaus planavimo dokumentus.

2017 metais pradėto rengti Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano koncepcijos (parengta 2019 metais) įvadinėse dalyse cituojamos Jungtinių Tautų ir UNESCO konvencijos, rekomendacijos ir strateginiai tikslai, išreiškiantys šiuolaikinę kultūros paveldo sampratą. Siūloma paveldui skirti ypatingą vaidmenį skatinant socialinę ir ekonominę raidą, traktuoti jį kaip neįkainojamą tvaraus vystymosi šaltinį, vertinti per istorinio kraštovaizdžio (įskaitant asociatyvųjį gamtinį) ir sociokultūrines dimensijas, skatinti materialiojo ir nematerialiojo paveldo sinergiją, formuoti tvirtos tapatybės visuomenę ir stiprų teritorinį identitetą, atsižvelgti į teritorijos socialinę, kultūrinę ir istorinę sanklodą ir panašiai.

Tačiau šios nuostatos neperkeltos į Koncepcijos sprendinius, jos neminimos ir Strateginio poveikio aplinkai vertinime (SPAV). Nežinia kodėl, bet SPAV ataskaitoje kultūros paveldo samprata neperžengia dar sovietinės tradicijos sumeistrauto Prokrusto guolio: kultūros paveldas susiaurintas iki nekilnojamojo kultūros paveldo; kraštovaizdis ir paveldas pabrėžtinai atskirti vienas nuo kito netgi tada, kai kalbama apie istorinį, tradicinį kraštovaizdį. Kultūros paveldu laikomos ne teritorijos, o tik jose esantys daiktai ir, vėlgi nežinia kodėl, tik tie, kurie įtraukti į Kultūros vertybių registrą, o pastarųjų būklė sutapatinta su viso Lietuvos kultūros paveldo būkle.

Galiojančiame Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane buvo įteisinti ir į Lietuvos nacionalinį kraštovaizdžio tvarkymo planą, kiek modifikavus, perkelti Lietuvos istorinio kultūrinio karkaso objektai, atspindintys Lietuvos valstybės raidą (kultūrinio ir gamtinio kraštovaizdžio teritorijos, kuriose regimi visi istoriniai miesto ir kaimo kraštovaizdžio tipai, nacionalinės ir regioninės reikšmės kultūros paveldo arealai). Tačiau SPAV ataskaitoje ši sąvoka susiaurinta iki... „registrinių vertybių sankaupų“, taip iš esmės be pakeitimų perkeliant sovietinės paveldosaugos principus.

Dabar baigiamo rengti Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano projek- to dalyse, skirtose kultūros paveldui, tęsiamos „šaunios“ istorijos nepaisymo tradicijos: dingsta unikali Vilniaus miesto dvasia, regimoji jo istorijos raiška, iškilios LDK sostinės pavidalai – Vilnius, kuris „išdėstytas itin tapybiškai – ant kelių kalvų, kaip kad Senovės Roma, ties Neries upe, fantastiškais vingiais besiraitančia tarp tų kalvų, su iškiliu Pilies kalnu viduryje – šis miestas vien tik vietovės geomorfologinės sandaros dėka turi aukščiausias menines vertes, kurias vienaip ar kitaip panaudojo ir paryškino praėjusių amžių architektūra. Kalvų viršūnes ji vainikavo išdidžia pilimi, puikiomis bažnyčiomis ir aibe monumentalių statinių, slėnius tarp kalvų užpildė gatvėmis su oriais miestelėnų namais ir didikų rūmais, ir visa tai apgobė gausių sodų žaluma. Šitaip buvo sukurta itin gyva, bet podraug darni visuma, iš visų pusių užgožta miškų žiedo ant kalvų, kurios juosia miestą.“3 Užuot saugojus unikaliausią Senamiesčio ypatybę – istorinį kraštovaizdį, ištisi kvartalai sukišti į morfotipų abstrakcijas, draugėn suvertus tipologiškai, istoriškai ir morfologiškai skirtingas miesto ansamblių, kompleksų, gatvių planines erdvines struktūras.

Tam pačiam (komponentiniam) morfotipui priskirti Aukštutinės ir Žemutinės pilies teritorija (su Valdovų rūmais, tačiau be Katedros), vienuolynų ansambliai (atskiromis,  su jų istorine raida nesusijusiomis dalimis), kai kurie miestiečių gyvenamieji namai ir sovietinių laikų statiniai (kalėjimas, mokyklos, biblioteka ir kt.). Kitas (perimetrinio už- statymo) morfotipas akivaizdžiai susietas ne su istorine miesto raida, o su brandinamais Senamiesčio tankinimo planais: jam priskirta daugelis kvartalų, tarp jų tokių, kurie istoriškai buvo užstatyti dvarais ir dvareliais, apjuostais sodų, bet niekada nesiglaudusiais prie gretimų valdų statinių (kaip kvartaluose tarp Tilto ir Žygimantų gatvių), netgi miesto skverų, pavyzdžiui, M. Mažvydo skvero, nors XV amžiuje čia būta seniausios Vilniaus turgavietės. Sodybinio užstatymo morfotipo nebeliko net Užupyje ir Paplaujoje. Istorinių ansamblių parkai, pavyzdžiui, Misionierių ansamblio, ir Pilių rezervato kalvynas, virto tiesiog „atviromis erdvėmis“, o aikštės, tokios kaip Katedros arba Rotušės, nudažytos ta pačia „žaliąja parkų spalva“.

Dar įdomesnis šio Bendrojo plano projekto autorių gebėjimas Vilniaus senamiestyje aptikti „pakitusių, nesusiformavusių urbanistinių struktūrų bei nevertingų struktūrų teritorijas“, kuriose pagal morfotipus galima vykdyti naujas statybas.

Kita vertus, projekte nutylėta, kad tokiais sprendiniais tiesiogiai paneigiami Senamiesčio įtraukimo į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą pagrindai: juk Senamiestis įtrauktas kaip materialiai išlikęs autentiškas paveldas. Jo išskirtinė visuotinė vertė yra LDK sostinės (miesto nuo XIII amžiaus iki XVIII a. pabaigos) savybės: gamtinis pagrindas, kuriame formavosi miestas; viduramžiškas gatvių tinklo modelis su mažomis gatvelėmis, dalijančiomis miestą į netaisyklingas sankaupas, tačiau su dideliais kvartalais, terptais vėlesniais periodais; gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo stiliaus pastatai. Išskirtinės visuotinės vertės apraše nurodyta, kad visa tai sukuria daugialypį, tačiau harmoningą miestovaizdį, kurį charakterizuoja iki šių dienų išsaugoti bendra miesto plano struktūra, gatvių, aikščių bei žemės sklypų ir jų ribų tinklas, urbanistinės struktūros elementai ir jų santykis  su gamtine aplinka, lemiantys savitus siluetus, panoramas ir perspektyvinius vaizdus. Apraše taip pat nurodytos Senamiesčio autentiškumo savybės: dabartinė miesto forma, išsaugojusi savo autentiškus ypatumus materialiose savybėse bei tęstiniuose procesuose; erdvinė miesto jį supančioje aplinkoje struktūra ir didžioji dalis tą struktūrą užpildančių pastatų, kurie išlieka autentiški savo forma, medžiagomis ir statymo technika.

Kyla klausimas, kas gi yra akli – UNESCO ekspertai, įvertinę Vilniaus senamiestį kaip vieningą, išskirtinę ir išlikusiomis LDK sostinės savybėmis autentišką vietovę, ar Bendrojo plano projekto autoriai, „nepastebėję“ Senamiestyje UNESCO saugomų vertės savybių, tačiau aptikę pasaulio paveldo vietovėje aibę „pakitusių, nesusiformavusių urbanistinių struktūrų bei nevertingų struktūrų teritorijų“, tinkamų naujoms statyboms?

Ar verta nepaisyti įžvalgų?

Daug ir daugelio kalbėta ir rašyta, esą laike įstrigusi ir beveik trisdešimt nepriklausomy- bės atkūrimo metų atkakliai stabarėjanti oficialioji paveldosauga nuolat pradeda „reformas“, kiekvienąsyk užsiimdama kėdžių rikiavimu, tačiau sistemingai apeidama konceptualius, vertybinius paveldo saugos trūkumus – tiek paveldėtus sovietinius, tiek užklupusius ir įstrigusius nepriklausomybės atkūrimo pradžioje.

Todėl mąstant apie Vilniaus senamiesčio kaip istorijos vertybės išlikimą, verta prisiminti keletą senų, dar Sąjūdžio laikais įvardytų, bet nė kiek nepasenusių įžvalgų.

1999 metais UNESCO tyrė Pasaulio paveldo miestų Vidurio ir Rytų Europoje atgaivinimo procesus. Misiją vykdė žinomas paveldo specialistas iš Škotijos Denis Rodvelas (Dennis Rodwell). Taiklūs eksperto pastebėjimai kai kuriems tuometiniams paveldosaugos pareigūnams sukėlė mažai minčių, bet daug pykčio, jie netgi puolė skųstis Pasaulio paveldo centrui dėl „netinkamos kritikos“. Gaila, kad nebuvo rimtai įsigilinta, nes ataskaitoje nestigo įspėjimų apie daugelį tada ryškėjusių grėsmių paveldui. Dauguma jų vėliau pasitvirtino, tačiau pacituosiu tik kelias.

Pirma, pastatų irimas, nusidėvėjimas šalinamas paveldui nepalankiu būdu, o tai kelia didžiausią grėsmę istoriniam audiniui, nors būtent dėl jo vietovės buvo įtrauktos į pasaulio paveldo sąrašą.

Antra, agresyvios trumpalaikės investicijos labiausiai gresia trijose Baltijos šalių vietovėse, nes tai „naujos naujųjų šalių sostinės, kurios (iki 1991 metų) neturėjo šiuolaikinės nepriklausomos teisinės sistemos ir kontrolės mechanizmo istorijos“. Respondentai iš šių sostinių išsakė nuomones, jog investuotojai tiek nerimauja dėl ekonominio stabilumo, kad siekia trumpalaikių investicijų (grąžos per vienus arba pusantrų metų), nors jos nesuderinamos su jautriu istorinių struktūrų pritaikymu ir restauravimu. Todėl čia įprasta vykdyti sparčią, bent jau visų interjerų, rekonstrukciją.

Trečia, stinga bendro supratimo, kuo skiriasi reali investicija ir spekuliavimas. „Esama stipraus pojūčio“, kad norint pritraukti investuotojus į paveldo vietoves, jiems reikia pasiūlyti maksimalų lankstumą, kurio siekiant iš esmės svarbu suteikti planavimo laisvę – leisti patiems vystytojams rinktis, kaip jie panaudos pastatus. Kylančiose Baltijos šalių ekonomikose dėl tokio spekuliavimo sunaikinama daug statinių audinio.

Ketvirta, pastaruoju metu trijų Baltijos valstybių sostinių paveldo vietovėse pastebimai prarasta ir toliau prarandama daug originalaus audinio ir autentiškumo. Taip atsitinka dėl politinio ir ekonominio spaudimo, drauge stokojant veiksmingai taikomo apsauginio reglamentavimo. Šių vietovių architektūrinei vertei kyla grėsmė, todėl sustabdyti šį procesą – neatidėliotinas prioritetas.

Penkta, trijose Baltijos šalyse galiojantys įstatymai iš esmės atlieka vien tikslų pareiškimo funkcijas. Jie yra nekonkretūs, todėl atviri plačioms interpretacijoms, taigi veikia labiau kaip diskusijų pradžios taškas negu kaip reglamentavimo priemonės. Jie yra nuolatinių diskusijų tarp valstybės ir miesto valdžios institucijų, privačių interesų ir jų advokatų šaltinis. Tokie įstatymai netarnauja Pasaulio paveldo teritorijų apsaugai kaip praktiški instrumentai.

Paskutinis klausimas

Per dvidešimt metų Baltijos šalys pramynė savus kelius paveldo išsaugojimo link, savaip atsižvelgė arba neatsižvelgė į joms anuomet skirtus UNESCO pasaulio paveldo eksperto pastebėjimus.

Vis dėlto Lietuvai šie pastebėjimai tebėra aktualūs – tada įvardytus neigiamus procesus šiandien regime ne vien paveldo apsaugos, bet ir kitose gyvenimo srityse, o pasidairius po Senamiestį matyti, kaip tos grėsmės paveldui intensyvėja.

Reikšmės taip pat nepradaro įžvalgos, Lietuvos paveldosaugos sąjūdžio ir pirmaisiais nepriklausomybės metais išsakytos daugelio paveldo specialistų, politikų, visuomenės veikėjų. Jei nenurodytume datų ir vardų, nemažai tuometinių tekstų atrodytų tarsi šiandien parašyti.

Todėl kyla paskutinis klausimas – negi, trisdešimčiai metų praslinkus, sąstingis, sukantis ratu ir stumdant kėdes, vis dar laikomas veiksmingu Lietuvos kultūros vertybių apsaugos būdu?