M. Kundrotas. Iš ko kursime Europą?

Autorius: Marius Kundrotas Šaltinis: http://alkas.lt/2020/05/16/m-k... 2020-05-16 20:45:00, skaitė 259, komentavo 5

M. Kundrotas. Iš ko kursime Europą?

Pixabay.com nuotr.

Europos Sąjungos architektas Žanas Monė (Jean Monnet) teigė, kad Europos niekada nebuvo, ją reikia sukurti. Tarp mūsų dešiniųjų – pradedant Žygimantu Pavilioniu, baigiant Vytautu Radžvilu – vyrauja priešinga nuomonė, kad Europa – tai duotybė, kurią belieka priimti. Šiuo atveju kyla klausimas, ką žmonės turi mintyse, kalbėdami apie Europą.

Jei Europa, pirmiausiai, geografinė sąvoka, tai jos ribos ne visur aiškios. Rytuose nuo Azijos ją skiria Uralo kalnai, o štai pietinė siena – sutartinė ir pritempta. Pietų Kaukazo šalys politiškai priskiriamos Europai, nes kažkada priklausė Rusijos imperijai, o štai šalimais esančios Turkijos bei Irano šalys – jau Azija. Nežiūrint to, kad Turkija valdo buvusias armėnų ir gruzinų žemes, o Iranui priklauso didžioji dalis istorinio Azerbaidžano, kuris pats dabar priskiriamas Europai.

Jei Europa – tai indoeuropiečių tautų šeima, tada už jos ribų lieka suomiai ir estai, vengrai ir baskai. Jei tai – krikščionybė, tai kur dėsime musulmonus bosnius, albanus, totorius? Nekalbant jau apie gausybę imigrantų. Pagaliau, krikščionybė gimė Artimuosiuose Rytuose, šiandien turi daug stipresnes pozicijas Amerikoje, sėkmingai plinta Afrikoje ir Azijoje. Kuo čia dėta Europa? Kur čia jos išskirtinumas?

Jei Europa – tai humanizmas, atvirumas kitokiam ir pagarba žmogaus teisėms, tai yra viso Vakarų pasaulio principai, mažų mažiausiai – Šiaurės Amerikos. Kur čia išsiskiria Europa? Pagaliau verta pabrėžti, jog pačioje Europoje – jos Rytuose ir Vakaruose – daugelis vertybių, kaip žmogaus teisės, demokratija, tauta, šeima, suvokiamos gana skirtingai. Lenkija ar Vengrija būtų artimesnės dabartinėms Jungtinėms Amerikos Valstijoms, Prancūzija ar Skandinavija – Kanadai.

Vidurio bei Rytų Europos konservatizmas ir Vakarų bei Šiaurės Europos liberalizmas su socializmo priedais jau dabar kultūriškai, moraliai ir politiškai dalija Europą į skirtingus žemynus. O jei dar žiūrėsime geopolitiškai, tai kokia nors Varšuva daug greičiau susikalba su Vašingtonu, nei su Briuseliu, Paryžiumi ar Berlynu. Į Rytus nuo Oderio istorinė problema yra Rusija, o Amerika – gelbėtoja, į Vakarus – beveik atvirkščiai. Prancūzai kalba apie bendrą bloką su Rusija prieš Ameriką, vokiečiai tiesia dujotekius su Rusija, apeidami Lenkijos ir Baltijos šalių interesus.

Bet kuri tapatybė yra kartu ir jungianti, ir skirianti. Šiandien panašu, kad pačioje Europoje – daugiau skirčių, nei Europa jų turi išorinio pasaulio atžvilgiu. O štai jungtys – tik hipotetinės. Net antropologiškai vengras ar bulgaras artimesnis turkui, nei baltui ar skandinavui. Kultūrinės bendrybės istoriškai apima tik dalį Europos, nors ir didžiąją, o kartu jungia ją su kitais regionais. Kaip ir nėra to, kas išskirtų Europą iš viso pasaulio ir kartu vienareikšmiai vienytų ją iš vidaus.

Jeigu Europos, kaip išskirtinės ir vieningos tapatybės, nėra, ją belieka sukurti. Esminis klausimas – kas šiandien galėtų sudaryti pagrindą tokiai kūrybai? Ko gero, įtikinamiausias atsakas – bendra galimybė konkuruoti globalių galių žaidimuose. Nė viena Europos šalis (atmetus Rusiją) nėra pajėgi varžytis nei su Amerika, nei su Kinija nei ekonomiškai, nei politiškai. O dar kyla Indija, artimiausiu metu teks susidurti su daug vieningesniu ir stipresniu islamo pasauliu. Taigi, Europai belieka vienytis tam, kad galėtų tapti galybe tarp kitų galybių.

Deja, tiek politiškai, tiek kultūriškai Europa – per daug skirtinga, kad galėtų kurti bendrą vertybių ir interesų erdvę. Lieka ekonomika. Taigi, faktiškai – tai, nuo ko pradėta Europos Sąjunga. Užuot svajojus apie bendrą ir kartu – išskirtinę civilizaciją verčiau palikti kultūrą tose erdvėse, kuriose ji ir gimė – tautose ir tautinėse valstybėse, o vienyti ekonomikas. Kitaip tariant – grįžti į Europos Bendriją iki Mastrichto sutarties. Žinoma, pasukti atgal didelėms struktūroms gali būti sunkiau, nei išvis išsivaikščioti, bet šiandien alternatyva – būtent tokia. Išlikti ar išnykti.

Politiniu ir kariniu požiūriu Europą gina NATO ir to visiškai užtenka. Tai – struktūra, išeinanti už Europos ribų. Kultūros požiūriu bandymai primetinėti Vakaruose konjunktūriškai įtvirtintas vertybes Rytams sukels tik atmetimo reakcijas, kas jau matyti Višegrado šalių grupėje. Bandymai išplauti tautų struktūras imigrantais, o šeimos struktūrą – homoseksualais bei transseksualais remiasi utopine prielaida, kad visos visuomenės to trokšta ir tam bręsta, bet akivaizdu, jog taip nėra. Kai kurios šalys greičiau išeis iš Europos projekto, nei priims tokias vertybes.

Ar verta rizikuoti tais laimėjimais, kuriuos sukūrė bendra ekonominė erdvė, dėl utopijų? Bendra ekonomika ir be politinio antstato, ir be pretenzijų į bendrą kultūrą sudarė sąlygas išvengti karų. Atvėrė sienas važinėtis be vizų ir keistis gėrybėmis. Tai ir yra pagrindinis Europos projekto gėris. Šio gėrio pagrindu ir verta kurti Europą. Be ne jos tautų ir kitų prigimtinių struktūrų sąskaita.