Nuomonių įvairovė ir žinių stoka

Autorius: Michailas Bugakovas Šaltinis: http://www.ekspertai.eu/nuomon... 2020-05-20 10:11:00, skaitė 1897, komentavo 1

Sisteminė globalinio kapitalizmo krizė jau senokai „sublimavosi“ (naudojant froidistinę terminiją) į socialinės minties bei filosofijos raidos „dekadentiškai žavingą“ degradavimą ir pirmiausia į dabartinę pažinimo teorijos bei praktikos tikrovę. Pastaroji, kuri specialioje literatūroje dar vadinama epistemologija arba gnoseologija, tiria žinių ir pažinimo prigimtį bei principus. Pagrindinis pažinimo teorijos klausimas: kas yra žinojimas ir kuo jis skiriasi nuo tikėjimo ar nuomonės?

Žinios – tai praktikos patvirtintas pažinimo proceso produktas, kuris teisingai atspindi egzistuojančią sisteminę realybę protinėje žmogaus veikloje ir veda mus į tiesos suvokimą. Nuomonė- tai paviršutiniškas ir vienpusis kokio nors tikrovės fragmento suvokimas, kuris neturi pakankamo ir gilaus pagrįstumo.

Žinios ir nuomonės – dialektiškai susiję dalykai. Žinios gimsta iš įvairių žmonių nuomonių. Tam ir reikalingos atviros bei laisvos diskusijos. O nuomonės formuojamos tam tikrų žinių pagrindu, vienos grindžiamos didesne žinių baze, kitos mažesne. Todėl visada itin reikalinga kompetentingų specialistų nuomonė. (Kitas klausimas, kad bendros įvairių „ekspertų“ bei „analitikų“ žinios šiandien yra labai sumenkusios ar/ir perdaug ideologizuotos).

Šioje vietoje svarbus pats nuomonių tapimo žiniomis procesas. Socialiai diferencijuotoje visuomenėje, kurioje veikia įvairūs klasiniai, grupiniai bei individualūs interesai visada atsiranda jėgos, kurios suinteresuotos deformuoti nuomonių virtimo žiniomis procesą arba tiesiog žinias ir nuomones sukeisti vietomis. Šiandien mes stebime būtent tokią žinių ir nuomonių transformaciją, kai nuomonės apibūdinamos kaip žinios, o žinios suvedamos į nuomones.

Visa tai pristatoma kaip demokratijos privalumas, kaip jos vieno pagrindinių užkariavimų – taip vadinamo pasaulėžiūrinio pliuralizmo - išraiška. (Velionis rašytojas V. Petkevičius tai vadino „pliurpalizmu“). Pliuralizmas – tai kaip tik ir yra nuomonių įvairovė dėl ekonominių, politinių, dorovinių, kultūrinių, mokslinių ar kitokių problemų. Štai šiame (nuomonės) lygmenyje pažinimo procesas šiandien kaip taisyklė ir buksuoja ar net dirbtinai stabdomas. Tolimesnis ir gilesnis pažinimas, tai yra tiesos paieška, neskatinamas ir nepageidaujamas. Pradedant XIX amžiaus pozityvizmu per XX amžiaus iracionalistines ir lingvistines filosofines sroves ir baigiant mūsų dienų postmodernizmu, pati tiesos problematika buvo nuosekliai eliminuojama iš buržuazinės filosofijos turinio kaip perdėm abstraktus ir neapibrėžtas reiškinys. Galutinai toks požiūris įsitvirtino dabartinėje taip vadinamos „post-tiesos“ sąvokoje.

Nuomonių įvairovės konstatavimas tampa finaliniu pažinimo proceso tašku. Nuomonės užima žinių vietą. Kuo iškalbingiau ir išradingiau deklaruojama viena ar kita nuomonė, tuo daugiau ji turi šansų patapti teisingu žinojimu. Tuo tarpu tiesa realioje mūsųn tikrovėje dažniausiai nereikalauja jokių įmantrių teorinių išvedžiojimų ir ypatingos gražbylystės. Tiesa neretai būna grubi, tiesmukiška ir pavojinga bei skausminga. Neveltui liaudyje sakoma „tiesa kandžiojasi“.

Visa tai reikalauja trumpai atsigręžti į žinių ir nuomonių problematikos ištakas, į Antikos filosofijos laikus. Simboliška, kad ir materialistinės filosofinės minties pradininkas Demokritas ir objektyvaus idealizmo filosofijos „tėvas“ Platonas nepriklausomai vienas nuo kito pirmieji įžvelgė skirtumus tarp žinių ir nuomonių. Šioje vietoje jie abu paprieštaravo savo pirmtako Protagoro teiginiui, kad bet kuri nuomonė yra tiesa.

Demokritas aiškiai atskyrė du pažinimo lygius: žinojimą – nuomonę ir žinojimą – tiesą. Pirmas žinojimo lygis remiasi mūsų jutiminiais organais (regėjimu, klausa ir t.t.) ir jis priklauso ne tik nuo daiktų savybių, bet ir nuo konkretaus žmogaus jutiminių organų ypatumų. Antras žinojimo lygis remiasi žmogaus protu, logika, abstrakčiais apibendrinimais ir kadangi žmogus yra vientisa protaujanti būtybė - tai šis žinojimas yra kelias į adekvatų tikrovės pažinimą, t. y. suteikia mums tiesos žinias.

Platonas savo ruožtu teigė, kad žinios – tai dangiškų idėjų pasaulio suvokimas, o nuomonės – tai jų žemiškų daiktinių kopijų atvaizdas. Idėjos - tai daiktų esmė, kuri vėlgi suvokiama tik abstraktaus loginio mąstymo pagalba, o konkretūs daiktai – tai išoriniai jutiminiai reiškiniai.

Taigi, gnoseologinis žinių ir nuomonių skirtumas išplaukia iš 2-jų ontologinių būties pradų – esmės ir reiškinio skirtumų. Esmė ir reiškinys, kaip žinios ir nuomonės, vėlgi dialektiškai susieti dalykai. Kaip teigė Hegelis, esmė reiškiasi, o reiškinys yra esmingas. Bet būtent esmė visada nulemia reiškinio formą ir specifiką, jo sisteminę visumą, o ne atvirkščiai. Reiškinių gali būti daug, esmė visada viena ir nedaloma. Reiškiniai net gali sudaryti priešingą esminiam objekto turiniui formalų vaizdą. Kaip sakė K. Marksas, jeigu reiškiniai sutaptų su esme, joks mokslas būtų nereikalingas. Turiningos esmės pažinimas ir yra tiesos kelias, o tuo tarpu reiškinių pažinimas – tai nuomonių formavimas. Sisteminis objektas keičiasi kai pasikeičia esmė, o ne jį atspindintys reiškiniai.

Šiems samprotavimams pagrįsti pateiksiu vieną pavyzdį iš gamtos pasaulio. Bet kurios upės gyvastį, jos vagos vingius, krantų landšaftą, augmenijos ir gyvūnijos ypatybes nulemia giluminės povandeninės srovės, o ne paviršiaus bangos, sūkuriai ar putos, kurios ir atsiranda dėl šių srovių ir kitokių faktorių poveikio. Putos matomos, giluminės srovės nesimato, bet būtent jos viską ir lemia. Kita vertus, pagal paviršiaus vandenų vaizdą galima iš dalies spręsti apie povandeninių srovių stiprumą, kryptingumą ir kitką. Bet tam, kad upės paviršiaus reiškinius nors iš dalies susieti su šiomis nematomomis srovėmis irgi reikalingas nors minimumas hidrologinių žinių.

Dar sudėtingesni reikalai visuomenės gyvenime. Čia, kaip jau minėjau, veikia interesai. Todėl vienos nuomonės ignoruojamos ar slopinamos, o kitos vos ne per jėgą brukamos į žmonių sąmonę. Pavyzdžiui, socialinėje-ekonominėje kapitalizmo teorijoje nuolat peršama nuomonė, neva, „verslas kuria darbo vietas“. Suprask, todėl valdžia per visas krizes pirmiausia turi gelbėti verslą. Atseit, tokiu būdu ji gina visos visuomenės interesus. Deja, paviršiuje visa tai atrodo gana logiškai.

Bet pasigilinus į šį reiškinį atsiveria kitoks paveikslas. Verslas kapitalistinėje visuomenėje – tai kapitalo (įvairūs ekonominiai ištekliai, mechanizmai, žemė, namai, intelektas, mašinos, technologijos ir t.t.) savininkų (kapitalistų) sujungimas su samdomu darbu. Kapitalas be darbo yra negyvas, neveikiantis reiškinys. Tik gyvas darbas prikelia kapitalą iš „negyvėlių“. Darbas yra pirminis, o kapitalas antrinis dalykas.

Kapitalas be darbo negali apsieiti, o darbininkas gali išsiversti ir be kapitalisto. Tiesiog jis gali pats pasisamdyti vadybininkus ir kitus specialistus, kurie atliks darbo organizavimo, technologijų priežiūros, remonto, saugojimo ir kitas funkcijas. Darbas pats gali valdyti kapitalą savo reikmėms. Nes jis jį ir gamina, pats kapitalas gimsta iš darbo. Paprasčiausios staklės – tai pirmiausia darbo produktas ir tik paskui nuosavybės objektas. Darbas, kurdamas kapitalistui pelną, tuo pačiu kuria sau ir darbo vietas, nes tam tikra pelno dalis skiriama būtent verslo plėtrai ir kapitalo ekspansijai. Taigi, iš esmės ne verslas ir ne kapitalas kuria darbo vietas, o pats darbas bei jo evoliucija. Tikras visuomeninis interesas – tai samdomo darbo žmonių interesas.

Šiandien, deja, įvairios politizuotos manipuliacijos – tai kasdienis ir įprastas dalykas. Beveik kiekviename teoriniame žingsnyje tenka susidurti su nuomonių įvairove ir žinių stoka. Tam pasitarnauja ir elementaraus raštingumo bei bendro kultūrinio lygio smukimas, dabartinės tausojančios intelektą skaitmeninės technologijos bei internetinės informacijos užšiukšlinimas. Kapitalo valdžia bukina žmones. Švietimo sistema, žiniasklaida ir politikai vietoje logikos bei dialektikos pradmenų ir abstraktaus mąstymo įgūdžių formuoja visuomenėje demagogijos, eklektikos ir subjektyvizmo kultūrą. Akivaizdus Vakarų civilizacijos išsigimimas diktuoja ir savo išgyvenimo taisykles. Racionalaus mąstymo ir mokslo (ypač socialinio) tiesos visaip diskredituojamas, o įvairios „gyvybiškos energijos“, „kosminės įtakos“, „pasąmonės intuicijos“, „religinio nušvytėjimo“, „dvasinių praktikų“, „vakcinavimo grėsmės“, „visuomenės saugumo“, „žydiško-masoniško sąmokslo“ ir panašaus pobūdžio nuomonės bei jomis pagrįstos teorijos tampa itin madingos ir populiarios. Jų pagrindu gimsta įvairios organizacijos, partijos, judėjimai bei socialinių tinklų favoritai.

Kita vertus, žmogus lieka žmogumi. Jo kūnas reikalauja duonos, instinktai – pramogų, o siela – tiesos. Atsisakymas nuo tiesos reiškia ir atsisakymą nuo mokslo, nuo polemikos, nuo pažinimo, išvis nuo žmogaus. Jis paverčiamas tiesiog bedvasiu ir beveidžiu „idiotiškai laimingu“ vartotoju ir pridėtinės vertės kaliku. Bet jis visada turi savo nuomonę.

Protas ir protavimas tampa pavojingi valdančiai klasei. Nes jie pasako vieną nemalonią tiesą – viskas laikina šiame pasaulyje. Tame tarpe ir šios vengiančios tiesos klasės viešpatavimas.