Covid19: Nelaimės istorijos

Autorius: Lidžita Kolosauskaitė Šaltinis: https://lidzita.lt/covid19-nel... 2020-05-25 12:51:00, skaitė 273, komentavo 1

Covid19: Nelaimės istorijos

Karantino laikotarpiu girdėjau daug visokių nelaimės istorijų. Pradžioje daugiausiai apie baimes – baimę eiti į darbą ar parduotuvę, baimę, kad mirs artimieji, baimę bendrauti ar ką nors paliesti. Tuo metu buvo nemažai žmonių, kurie laisva valia užsibarikadavo namie, ištisas valandas atakuodavo Barborą, tikslu aprūpinti šeimą maistu, o, jei tekdavo kažkur išeiti, apsiginkluodavo guminėmis pirštinėmis, veido kaukėmis, dezinfekciniais skysčiais ir keliaudavo lyg per apkasus – vengdami bet kokio gyvo ar negyvo objekto, paskubomis, nervingai dairydamiesi pavojaus.

Vėliau daugiau klausiausi apie kitas problemas – dirglius, nuolat verkiančius vaikus, begalinį nuovargį, kai keturių ar penkių asmenų šeima glaudžiasi mažame būste, depresijos simptomus, apatiją. Klausiausi apie mokytojas, kurios verkė po nuotolinių pamokų ir apie motinas, kurios paslapčia nuo vaikų išgerdavo stikliuką, nes kitaip nebegalėjo ištverti.

Antroje karantino pusėje daug kas pradėjo skųstis dar ir sumažėjusiomis arba netektomis pajamomis, vėluojančiomis išmokomis, susirūpinimu dėl ateities ir absurdiškais sunkumais patekti į gydymo įstaigas, ko pasekoje labai padaugėjo savigydos – kartais net gana sunkių traumų atvejais.

Šiandien viena draugė prisipažino, kad per visą karantiną jos vyras negalėjo prisibelsti pas gydytojus, jį konsultavo ir „gydė“ telefonu, ragino būti kantriu. Kai pagaliau priėmė, paaiškėjo, kad jam… limfoma (kraujo vėžys). Teko girdėti ir dar liūdnesnių istorijų – apie tuos, kurių nebepriėmė; nes tiesiog nebereikėjo. Ir net palaidoti normaliai negalėjo.

Kuo ilgiau tęsėsi karantinas, tuo daugiau nelaimės istorijų girdėjau, tačiau keisčiausia istorijos, kurių… negirdėjau. Neteko girdėti istorijos „susirgau koronavirusu, liga tokia sunki ir klastinga, kad vos išsikapsčiau“. Nors teko girdėti , kad  „tai panašiai kaip peršalimas“. Sunkesnį atvejį pasakojo tik apie vaiką, bet net ir jis sėkmingai pasveiko. Taip pat neteko girdėti nelaimės istorijos „praradau artimą žmogų dėl koronaviruso“, nors kai kas skundėsi „gydytojai norėjo rašyti, kad koronavirusas“.

Labai neįprasta, kai vaikai praranda mokyklas, o tėvai – darbus, žmonės netenka elementarių konstitucinių teisių dėl… labai pavojingo susirgimo, kuriuo beveik niekas neserga, o dauguma susirgusiųjų lengvai pasveiksta. Be abejo, sutinku, kad yra kitokių atvejų, bet nuo kada sprendimai, taikomi daugumai, priimami pagal… mažumą, iš esmės netgi mikroskopinę mažumą? Nuo kada medikai, kurie neišmano ir nėra atsakingi nei už ekonomiką, nei už žmogaus teises, priiminėja sprendimus, kaip turėtų gyventi ištisos valstybės ir nacijos? Nuo kada apskritai medikai priiminėja sprendimus, kaip gydyti… sveikus? Ir nuo kada taikoma prezumpcija, kad kiekvienas žmogus, pradedant Prezidentu ir baigiant santechniku, serga?

Tokios prezumpcijos ir jų pagrindu ribojamos žmonių teisės neatlaiko elementarios kritikos, dar daugiau, tai skatina visišką nusivylimą ir nepasitikėjimą tiek valdžios įstaigomis, tiek ir gydytojais, kurie neįvertino savo kompetencijos ribų ir ėmė įžūliai kištis į valstybės valdymą, remdamiesi net ne siauromis savo srities žiniomis, bet…. stipriai hiperbolizuotais spėjimais apie galimas blogiausias pasekmes. Kurie sistemingai gąsdino, grąsino ir netgi terorizavo visuomenę esą jei nebus paisoma jų diktatūros, tai jie nebegydys.

Sunku patikėti, kad visą šią nelaimingą situaciją sukūrė tik atsitiktinumas ar nekompetencija, ypač vis daugiau išgirstantant apie gydytojus, kuriems buvo mokama už jų šiurpius pasakojimus TV ekrane ar spaudoje ir įvertinant, kad net nesipildant blogiausioms prognozėms valdžios laiku ir tinkamai nekoregavo savo veiksmų, o toliau elgėsi (ir dauguma tebesielgia) taip lyg vyktų karas.

Iš esmės Covid19 nelaimės istorijos atskleidė, kad visuomenė privalo peržiūrėti valdymo strategijas, reikalauti atsakomybės už sprendimus, galų gale iš pasyvaus stebėtojo tapti aktyviu politikos dalyviu. Pasitikėjimas valdžios įstaigomis turi būti nukarūnuotas.