Kuba paminėjo savo revoliucijos pradžią

Autorius: LTnacionalistas Šaltinis: http://revoliucija.org/2015/07... 2015-07-29 13:10:16, skaitė 2646, komentavo 1

Vakar, liepos 26-ą dieną, Kubos piliečiai Havanoje 10 tūkst. žmonių sutelkusiu mitingu paminėjo 62-ąsias savo revoliucijos pradžios metines – 1953-iais metais Fidelio Kastro ir jo bendražygių organizuotą Monkados kareivinių puolimą. Šis pirmas nepavykęs mėginimas nuversti tuometinę Kubą kaip JAV pavaldžią „bananinę respubliką“ valdžiusio Fulgencio Batistos režimą įėjo į istoriją kaip ginkluoto kubiečių pasipriešinimo vietos ir užsienio kapitalistų priespaudai pradžia, iš kurios išsirutuliavęs „Liepos 26-osios judėjimas“ jau 1959-aisiais sugebėjo nuversti F. Batistą ir jo pakalikus, iškovoti Kubos nepriklausomybę iš JAV imperializmo gniaužtų ir pradėti socialistinės santvarkos kūrimą šalyje.

Iš tiesų, tai buvo kubiečių kovos už nacionalinį išsivadavimą ir socializmo sukūrimą pradžia. Kaip žino kiekvienas, kuris susipažinęs su Kubos revoliucijos istorija, iki F. Kastro vadovautos revoliucijos valdant F. Batistai, 43% kaimo gyventojų buvo neraštingi, o 60% kubiečių gyveno lušnynuose; tai buvo atsilikusi ir silpna Trečio pasaulio šalis, į kurią pramogauti ir mėgautis vietinių prostitučių paslaugomis masiškai važiuodavo jankių kapitalistai ir mafiozai. Socializmas atnešė radikalias permainas į Kubos gyvenimą, pakėlė šalies materialinį bei kultūrinį gyvenimo lygį – tai yra nepaneigiamas faktas. Juk šiandien Kuba, kaip bebūtų, nebėra Trečiojo pasaulio „atsilikęs kraštas“, bet dar ir pirmauja ne vienoje srityje (pavyzdžiui, medicinoje: Kubos gydytojai šį birželį paskelbė apie savo išrastą būdą garantuotai išgelbėti ŽIV sergančių motinų naujagimius nuo šios ligos – ko padaryti taip ir nepadarė vakarietiškos farmacinės korporacijos, orientuotos ne į žmogų, bet į pelną).

Net 1990-aisiais žlugus socialistiniam blokui ir Kubai, kaip ir Šiaurės Korėjai, netekus anksčiau patikimų prekybinių partnerių, vadovaujama F. Kastro, ši šalis tvirtai laikėsi savos pozicijos bei socialistinių idealų, nenusileisdama Vakarų kapitalo ar kultūrinės-ideologinės invazijos grėsmei.

Tačiau toli gražu ne viskas sviestu patepta, ypatingai, jei pasižiūrėsime į esamą Kubos padėtį, kuri toli gražu ne tokia jau puiki ar herojiška, kokia buvo šios salos praeitis.

Jau kuris laikas, kaip, pasenus ir nuo valstybės vairo pasitraukus didžiajam revoliucionieriui F. Kastro, JAV imperialistų spaustoje šalyje ėmė stiprėti politinio-ideologinio degradavimo, oportunizmo ir liberalizavimosi tendencijos (įvedami rinkos ekonomikos, privačios nuosavybės elementai, taigi, kapitalistinio išnaudojimo daigai, jau atveriamos durys JAV ir kt. užsienio kapitalistų „investicijoms“, jau kuris laikas, nepaisant sveikesnių visuomenės ir Kubos Komunistų partijos sluoksnių nepritarimo, leidžiami lytinių iškrypėlių paradai Havanos gatvėmis ir t. t.).

2014-ųjų pabaigoje tarp Kubos ir JAV prieitas taip vadinamas susitarimas, kuriuo JAV ir Kuba atkūrė savo abipusius diplomatinius ryšius su sąlyga, kad Kuba leistų dar didesnį savo vidaus politikos liberalizavimą bei JAV kapitalo įsiskverbimą į šalies vidų. Tai, visuomenininko ir publicisto Ramūno Alaunio žodžiais tariant, ne kas kita, kaip „perversmas be šūvio“: šiandien Kuboje, nepaisant gražių iškilmių, galime matyti, kaip yra išduodami tie kilni Revoliucijos idealai, socializmo ir nepriklausomybės idealai, dėl kurių savo laiku narsiai kovėsi F. Kastro su garsiuoju Ernestu Če Gevara ir kitais savo bendražygiais.

 

Tokiame kontekste tegalime kelti klausimą, kokia bus Kubos ateitis, ypatingai po to, kai ateis metas pasitraukti, ar dėl mirties, ar dėl negaluojančios sveikatos, F. Kastro broliui Rauliui Kastro: ar tai bus galutinis Kubos, kaip nepriklausomos ir socialistinės valstybės palaidojimas, ar atsinaujinimo pradžia? Norėtųsi tikėtis, kad pastarasis variantas galėtų tapti tikrove, bet esamu momentu faktai, deja, leidžia manyti, kad šiandieninė Kuba važiuoja, kad ir netiesiu, bet vis dėlto aiškiu keliu kapitalizmo ir pasidavimo JAV imperijai link. Apie tai ir derėtų susimąstyti tiek patiems kubiečiams, tiek ir nuoširdiems šios šalies draugams, antiglobalistinių ir anti-imperialistinių pozicijų šalininkams.