Surogacija – moderni vergovės forma

Autorius: LVI Šaltinis: https://laisvavisuomene.lt/sur... 2020-06-25 13:54:00, skaitė 2668, komentavo 2

Gegužės mėnesį, pačiame karantino įkarštyje interneto erdvėje pasklido įrašas, kuriame rodoma, kaip slaugės rūpinasi 46 naujagimiais, laikinai apgyvendintais lopšeliu paverstoje Ukrainos viešbučio konferencijų salėje. Dėl koronaviruso pandemijos valstybės buvo priverstos uždaryti savo sienas, o pagal surogacijos susitarimus pasaulį išvydę vaikai užstrigo savo kilmės valstybėse ir nepasiekė užsakovų. Įrašą įkėlusi Ukrainos įmonė „BioTeXCom“, teikianti surogacijos tarpininkavimo paslaugas, jo pabaigoje kreipėsi į surogacijos praktiką draudžiančias valstybes, kad jos „padarytų išimtį ir leistų savo piliečiams susijungti su savo vaikais“.

Kaip abortų atveju, kai, naudojantis koronaviruso situacija, buvo siekiama liberalizuoti medicininio aborto atlikimą, sudarant galimybę abortuojantį preparatą įsigyti be gydytojo recepto ir konsultacijos, o pačią procedūrą atlikti namų sąlygomis, be mediko priežiūros arba telekonferencijų būdu, taip ir šiuo atveju svajota apie tarptautinių surogacijos susitarimų legalizavimą. Tačiau pamiršta, kad aborto teisinio reglamentavimo situacija Europoje yra visai kitokia negu surogacijos. Po „lūžio“ Airijoje, kai referendumu pakeitus šalies Konstituciją buvo panaikinta abortą draudžianti konstitucinė norma, Europoje iš esmės nebeliko nė vienos šalies, kurioje nėštumo nutraukimas nebūtų galimas. Ir nors kaimyninėje Lenkijoje abortas vis dar ribojamas (nėra nėštumo nutraukimo moters pageidavimu, bet jis galimas moters išprievartavimo, incesto ir didelio vaisiaus apsigimimo atveju), iki tol Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje naudotas argumentas, kad Europoje nėra konsensuso nėštumo nutraukimo klausimu, leidęs šalims ginti savas gyvybę saugančias teisės normas, po Airijos referendumo pakibo ore.

Visai kitaip yra surogacijos atveju, kuriai kur kas sunkiau sekasi skintis kelią panašaus „pripažinimo“ link. Komercinė surogacija Europos šalyse iš esmės yra draudžiama, o taip vadinama „altruistinė“ jos forma galima tik penkiose šalyse: Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Danijoje, Belgijoje ir Olandijoje. Lietuvos teisė surogacijos klausimu tyli, tačiau netiesiogiai jos draudimą galima įžvelgti LR Baudžiamojo Kodekso 157 str., draudžiančiame vaiko pirkimą arba pardavimą. Netgi Europos Parlamentas, gana liberaliai suvokiantis žmogaus teises, surogacijos atveju, neišskirdamas jos „altruistinių“ ir „komercinių“ aspektų, ne kartą savo rezoliucijose yra pabrėžęs, jog surogacija yra ne kas kita, kaip moters kūno ir jos reprodukcinių organų išnaudojimo forma, ir ją pasmerkęs kaip žeminančią moters orumą, nes moters kūnas ir jos reprodukcinės funkcijos paverčiamos preke. Europos Parlamentas taip pat pabrėžęs, kad ši praktika, kai moterų kūnas naudojamas finansinės ir kitokios naudos tikslais, didina prekybos moterimis ir vaikais bei neteisėto įvaikinimo, kertant nacionalines sienas, mastus.

Visgi realybėje surogacijos pratika de facto egzistuoja, o komerciniai susitarimai, kai vienos, paprastai turtingos, šalies pilietis ar piliečiai užsako kūdikį iš kitos, paprastai žemesnį pragyvenimo lygį turinčios šalies, yra įgyvendinami. Europos, besididžiuojančios įstatymo viršenybe ir žmogaus teisių apsauga, gėdai reikia pasakyti, kad daugumos Europos šalių teismai tyliai pripažįsta šią praktiką, leisdami įvaikinti pagal kontraktą užsienyje pagimdytus vaikus. Ir tik tose valstybėse, kur draudžiama bet kokia surogacijos forma, tokiam sandėriui išaiškėjus, byla keliauja į teismą, nes surogacijos atveju dažniausiai nesilaikoma tarptautinių įsivaikinimo procedūrų (pvz. reikalavimo, kad, saugant vaiko teisę į tapatybę, pirmiausia būtų siekiama jo įvaikinimo kilmės valstybėje) arba nacionalinės teisės reikalavimų (pvz. Lietuvoje apleistas vaikas visų pirma turi būti įrašytas į įvaikinamų vaikų sąrašą ir tik neatsiradus norinčių jį įvaikinti Lietuvoje teismas leidžia vykdyti tarptautinį įvaikinimą).

Negana to, minėtas vaizdo įrašas iškėlė į paviršių faktą, kad ši žmogaus teisėms prieštaraujanti moters gimdų nuomos praktika vyksta ne kur nors kitur, bet Europoje, mūsų pašonėje, kaimyninėje Ukrainoje. Jis susilaukė griežtos Ukrainos graikų katalikų vyskupų konferencijos reakcijos, kurie savo kreipimesi į Ukrainos valdžią reikalavo pasmerkti šią žmogaus orumą paminančią praktiką. Ukrainos vyskupai pabrėžė, kad negalima žmogaus prilyginti užsakomai, pagaminamai ir parduodamai prekei. Surogatinės motinystės praktika, dėl savo savybių, tikslo ir priemonių, yra moraliai nepriimtina. Vyskupai pabrėžė, kad tai galioja netgi taip vadinamos „altruistinės“ surogacijos atveju – „nors surogatinės motinos intencija gali būti ir gera, bet priemonės ir objektas (surogacija – aut.past.) yra moraliai blogi.“ Pasmerkė ją ir Europos Katalikų šeimų asociacijų federacija (FAFCE), cituodama 2016 m. Fatimoje priimtą Tarybos rezoliuciją, teigiančią, kad nėra jokių teisinių ar etinių priežasčių įteisinti šią moteris ir vaikus žeminančią praktiką, kai negerbiamas žmogaus orumas ir nesilaikoma fundamentalių etinių principų.

Reaguodami į tai, LR Seimo nariai Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas užregistravo rezoliucijos projektą, kuriuo siūloma LR Seimui pasmerkti bet kokios formos surogaciją, taip pat paraginti Lietuvos Respublikos institucijas siekti, kad surogacija, kaip prekybos žmonėmis ir moterų išnaudojimo forma, būtų tarptautiniu lygiu uždrausta.

Kalbant apie surogaciją, dažnai spekuliuojama, kad ją uždraudus bus diskriminuojamos šeimos, kurios negali susilaukti vaikų. Tai netiesa, nes alternatyvų surogacijai tikrai yra: tai ir nevaisingumo gydymas, ir dirbtinis apvaisinimas, galiausiai – įvaikinimas. Vaikų, kuriuos galima įsivaikinti, visada yra. Bet ar to norima? Galima manyti, kad nenoro pasmerkti surogaciją kaip moters išnaudojimo praktiką priežastis yra ne medicininė, o pasaulėžiūrinė, t.y. labiau susijusi ne su nevaisingų heteroseksualių porų negalėjimo susilaukti vaikų problema, bet su homoseksualių porų (ypač vyrų) idėja fix tokiu būdu „susilaukti vaiko“. Siekiant šio tikslo prieš dirbtinį kiaušialąstės apvaisinimą netgi yra sumaišoma partnerių sperma, tikintis (bent jau įsivaizduojant), kad biologiškai vaikas bus jų abiejų, nors visuotinai žinoma, kad apvaisinimas įvyksta vienam spermatozoidui susijungus su viena kiaušialąste. Taigi, genetiškai vaikas visada bus arba vieno, arba kito ir niekada – jų abiejų. Ir šiuo atveju norisi ne homoseksualius asmens smerkti, bet liūdėti dėl medijų kurstomų nerealių fantazijų ir medicinos pajungimo tam, kas neįmanoma – surogatinė motina ir jos pagimdytas vaikas tampa žaisliuku komercinės industrijos rankose.

Surogacijos ir įsivaikinimo palyginimas gerai atskleidžia moralinę reiškinio vertę, tačiau tai visiškai skirtingos praktikos, atspindinčios du iš esmės skirtingus požiūrius į vaiko asmenį bei teises. Įvaikinimas yra susijęs su konkrečiais jau gimusio vaiko poreikiais, o surogacija atspindi vien suaugusiųjų troškimus dar nesančio vaiko atžvilgiu. Surogacijos būdu yra sąmoningai nutraukiami jau esami šeiminiai ryšiai, o įvaikinimu siekiama sukurti šeimą apleistam vaikui.

Pagal surogacijos susitarimą jau iš anksto ketinama vaiką apleisti, o tokį ketinimą, kaip prieštaraujantį viešajai tvarkai, draudžia tarptautinė teisė. Būtent todėl tiek Hagos konvencija „Dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje“ (1993) tiek ir Europos Tarybos konvencija dėl įvaikinimo (1967, 2008) reikalauja, kad moters sutikimas atiduoti vaiką būtų duodamas tik po vaiko gimimo (ET konvencijoje netgi patikslinama – ne mažiau kaip po šešių savaičių, kad nebūtų pasinaudojama pažeidžiamu gimdyvės statusu).

Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) Vaiko teisių konvencija įtvirtina vaiko teisę žinoti savo biologinius tėvus ir būti jų globojamam (7 str.), taip pat jo teisę į tapatybę, kuri apima ir teisę išlaikyti biologinės šeimos ryšius (8 str.). Surogacijos praktika iškelia klausimą, ką turėtume vaidinti vaiko tėvais: užsakovus, donorus ar surogatinę motiną? Teisine prasme surogacijos metodai sąlygoja situaciją, kai tėvystės teisės vaiko atžvilgiu yra reiškiamos genetiniu, biologiniu ar teisiniu pagrindu, tai tarptautinėje ir šalių praktikoje kuria teisinį chaosą. Europos Žmogaus Teisių Teismas bando spręsti ši klausimą, naudodamas užsakovų biologinio ryšio su vaiku principą. Kad suprastume jo taikymą, pirmiausia reikia išskirti surogacijos rūšis. Jos yra dvi: tradicinė ir gestacinė.

Tradicinės surogacijos atveju apvaisinimui naudojama užsakovo ar donoro sperma ir surogatinės motinos kiaušialąstė. Moteris pastoja dirbtinio apvaisinimo būdu arba lytinio akto metu (tai pasitaiko retai). Gestacinės surogacijos atveju surogatinė motina tik išnešioja vaiką, moteris pastoja dirbtinio apvaisinimo būdu, o apvaisinimui yra naudojama užsakovo ar donoro sperma ir užsakovo ar donoro kiaušialąstė. Tradicinės surogacijos atveju pagimdžiusi moteris yra biologinė (genetinė) vaiko motina, o gestacinės surogacijos atveju ji neturi biologinio ryšio su vaiku. Dėl šios priežasties Europos Žmogaus Teisių Teismas, vadovaudamasis geriausių vaiko interesų principu, jei nėra jokio užsakovų biologinio ryšio su vaiku, neleidžia pripažinti teisių, kylančių iš surogacijos kontraktų (Paradiso ir Campanelli pr. Italiją (2017)). O jei biologinis ryšys visgi yra, pvz. tais atvejais, kai surogacijai yra panaudojami užsakovų sperma ir (ar) kiaušialąstė, teismas, vadovaudamasis tuo pačiu geriausių vaiko interesų principu, leidžia tėvystės teisės pripažinimą, su sąlyga, kad vaiko kilmės valstybėse vaiko kilmė yra nustatyta užsakovui (Byla Mennesson pr. Prancūzija (2014)).

Visgi, ši teismo argumentacija labiau primena norą išsisukti iš nepatogios situacijos: daugumos valstybių, tarp jų ir Lietuvos, įstatymuose įtvirtintas principas, kad vaiko kilmė yra nustatoma pagal vaiko gimimo iš motinos faktą. Taigi, jei motina yra žinoma, ja automatiškai tampa pagimdžiusi moteris, o tėvu, jei ji gyvena santuokoje – jos sutuoktinis. Netgi jei vaikas gimsta ne santuokoje, daugumą Europos valstybių (įskaitant ir Lietuvą bei Ukrainą) saisto Europos konvencijos dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso 2 straipsnis, kuris numato, jog kiekvieno nesantuokinio vaiko motinystė nustatoma remiantis tik vaiko gimimo faktu.

Kartais teigiama, kad su surogacija susijusios problemos išsispręstų, jei ji būtų teisiškai reguliuojama. Kai kurie sutinka, kad komercinės surogacijos susitarimai turėtų būti draudžiami, tačiau mano, kad taip vadinamoji „altruistinė“ surogacija turėtų būti leidžiama. Visgi, su tuo negalima sutikti.

Pirmiausia, statistika rodo, kad absoliuti dauguma vaikų pagal tarptautinius surogacijos susitarimus yra gimę komercinio susitarimo pagrindu. Europos Tarybos užsakymu 2016 m. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos Socialinių reikalų, Sveikatos ir Darnaus vystymosi komitetas parengė ataskaitą apie vaiko teises surogacijos atveju, kurioje konstatavo, kad 98–99 proc. tokių atvejų yra komerciniai. Kitaip tariant, norinčių neatlygintinai pagimdyti svetimam žmogui vaiką yra, bet labai nedaug, o jei ir yra, tai, kaip taisyklė, jie kilę ne iš Europos regiono. Britų laikraščio „London Sunday Telegraph“ atliktas tyrimas parodė, kad 2011 m. santykis tarp Didžiojoje Britanijoje ir Indijoje atliktų surogacijų buvo 1 su 10. Ir britai vyksta į Indiją užsakyti vaikų ne tik todėl, kad procedūra ten yra greitesnė, pigesnė ar mažiau reguliuojama, bet ir todėl, kad ten yra daugiau moterų, sutinkančių tai padaryti. Turbūt akivaizdu, kad norą gimdyti britams vaikus lemia ne indų moterių kolonijiniai jausmai pirmųjų atžvilgiu, bet paprasčiausias skurdas.

Labai abejotina, kad, egzistuojant tokiam poreikiui, būtų galima uždrausti net ir komercinę surogaciją. Tai, beje, pabrėžė ir minėtą ataskaitą Europos Tarybai paruošusi belgė Petra De Sutter, konstatavusi, kad Europos Ministrų Taryboje net komercinės surogacijos atveju nėra vieningos daugumos. Taigi, iš esmės kalbėjimas apie „altruistinę“ surogaciją yra ne kas kita, kaip figos lapas, kuriuo norima pridengti tikruosius senstančios Europos visuomenės, atidėliojančios nėštumą, naudojančios kontracepciją ir norinčios turėti vaiką patogiu laiku pagal užsakymą, troškimus.

Be to, uždraudus komercinę surogaciją, bet įteisinus „altruistinę“ jos formą, egzistuoja didelė ir labai reali tikimybė, kad pasinaudojant ja bus nelegaliai mokama už paslaugas, t. y. atsiras juodoji rinka. Apie tai, kad yra piktnaudžiaujama visomis surogacijos formomis, kalba 2018 m. JT Specialiojo pranešėjo prekybos vaikais ir vaikų seksualinio išnaudojimo, įskaitant vaikų prostituciją, vaikų pornografiją ir kitas seksualinio smurto prieš vaikus formas parengta tematinė ataskaita apie surogaciją. Lygiai tokia pati išvada padaroma ir Švedijos parlamento atliktame tyrime, kuriuo rekomenduojama uždrausti visų formų surogaciją dėl realios rizikos moterims patirti spaudimą tapti surogatinėmis motinomis.

Ekspertai perspėja, kad, panašiai kaip yra eutanazijos atveju, vienos surogacijos formos legalizavimas gali sukelti „sniego gniūžtės“ efektą, galintį nuvesti net iki teisės į vaiką atsiradimo. Šalių, panaikinusių baudžiamąją atsakomybę už prostituciją (Olandijos, Vokietijos), patirtys rodo, kad, dekriminalizavus šią praktiką, padidėjo moterų išnaudojimo ir prekybos žmonėmis mastas. Dabar šios šalys mėgina trauktis. Panašus scenarijus, greičiausiai, išsipildytų ir surogacijos atveju. Problemos esmė turbūt geriausiai nusakoma Prancūzijos feminisčių organizacijos už surogacijos panaikinimą (ICASM) kreipimesi į kandidatus per paskutinius Europos Parlamento rinkimus: „surogacija pažeidžia vaikų ir moterų teises, nes ji prisideda prie visuomenės kūrimo, kurioje naudojamasi ir išnaudojami asmenys, ji skirsto visuomenės narius į pirmos ir antros klasės žmones, taip kurdama nelygybę ir skatindama diskriminacija paremtą pasaulio tvarką.“ Net pats popiežius nepasakytų geriau.

Švedijos pavyzdys rodo, kad, iš esmės įsigilinus į surogacijos fenomeno esmę, suvokus jos pasekmes, į surogacijos klausimą peršasi vienas vienintelis atsakymas: ši praktika turi būti visiškai ir galutinai uždrausta. Vien dėl to, kad, kaip dabar populiaru sakyti, kuria naują rasizmo formą, paremtą ne odos spalva, bet socialine padėtimi.

Skirtingai nuo technologinės pažangos, kurios pasiekimai beveik automatiškai perduodami kitai kartai, apie moralinę pažangą to pasakyti negalima. Kiekvienai kartai moralės tenka mokytis iš naujo, ir, beje, kaskart vis kitomis sąlygomis. JTO Konvencija dėl vergovės, pasirašyta dar 1927 m., apibrėžė vergovę kaip asmens padėtį arba būseną, kai jo atžvilgiu taikomos visos ar dalinės nuosavybės teisės. Surogacija – ne kas kita, kaip vergija, tik moderni jos forma.