Justas Stankevičius. Kaip pasikeitė Vokietijos viešasis saugumas nuo pabėgėlių krizės pradžios?

Autorius: Justas Stankevičius Šaltinis: http://www.propatria.lt/2020/0... 2020-07-04 11:10:00, skaitė 1083, komentavo 2

Viešasis saugumas yra vienas iš svarbiausių piliečių lūkesčių, nes viešasis saugumas yra kritinė visuomenės progreso sąlyga (šalys su aukštu viešuoju saugumu turi geresnius ekonominius rodiklius, įprastai jose yra žemas nusikalstamumas). Tačiau dėl neteisingos valstybės politikos gyvenimo kokybės indeksas gali stipriai nukentėti dėl neatsakingos politikos ir būtent tai nutiko Vokietijoje.

Klausimas skaldantis visuomenę ir ES

Vyriausiasis „Politico“ korespondentas Europoje Matthey Karnitschingas teigė, kad „kai Angela Merkel sutiko priimti tūkstančius pabėgėlių, prisiglaudusių pagrindinėje Vengrijos traukinių stotyje 2015 m. vasarą, ji tai suvokė kaip humanitarinį veiksmą ir europietiško solidarumo gestą. Ji vylėsi, kad kitos ES šalys taip pat „atliks savo pareigą“ ir priims dalį pabėgėlių“. Tačiau tas neatsitiko ir suskaldė Europą į dvi dalis: į Vakarus, kurie gan noriai dalinosi solidarumu ir į Rytų Europą, kurioje politikai atvirai kritikavo tokią ES politiką. 

Tačiau Europą buvo bandoma suvienyti viršnacionalinėse ES struktūrose įvedant migrantų kvotas, kurios turėjo sudiktuoti aiškias sąlygas visom šalims kas ir kiek turi priimti migrantų. Migrantų kvotas ir atviras sienas kaip Europos Sąjungos išsigelbėjimo planą matė ir George Sorošas. Be to, žiniasklaidoje pasirodęs nutekintas Atviros visuomenės fondo dokumentas sako, jog Europos pabėgėlių krizę reikia priimti kaip „naują normą“ ir, kad pabėgėlių krizė reiškia „naujas galimybes“ Sorošo organizacijai paveikti migracijos politiką pasauliniu mastu, o tokios pat pozicijos tarp Sorošo fondų ir ES yra nieko nuostabaus. G. Sorošo organizacijos paskelbė 177 puslapių knygą, kurioje yra pateikta išsami informacija apie 226 patikimus „draugus“, kurie dirba Europos Parlamente. Tai reiškia, jog mažiausiai trečdalį parlamento vietų užima G. Sorošo „patikimi sąjungininkai“.

Tačiau viršnacionalinėse struktūrose sukurta kvotų sistema neveikė ir išprovokavo antrą egzistencinį referendumą ES, šį kartą Vengrijoje: rinkėjams buvo pateiktas klausimas „ar norėtumėte, kad Europos Sąjunga turėtų teisę privaloma tvarka perkelti asmenis, kurie nėra Vengrijos piliečiai, į Vengriją net be Nacionalinės asamblėjos (parlamento) pritarimo?“. Tiesa, nors referendumas laikomas neįvykusiu, savo valios išreikšti atėjo 44% Vengrijos rinkėjų, iš kurių daugiau kaip 98% atsakė neigiamai ES migracijos politikai. Tokiu būdu Vengrijos piliečiai palaikė savo vyriausybės poziciją priešintis pabėgėlių kvotoms. Galų gale kaip ir teigė Matthey Karnitschingas „pabėgėlių antplūdžiui į Vokietiją pasiekus rekordinį lygį, likusi Europa tik dar labiau įsitikino, kad nenori tapti A. Merkel humanitarinės misijos dalimi“.

Pabėgėlių krizė ir ideologiniai šešėliai 

Dabartinė atvirų sienų politika vadovaujasi nuostata, kad senojo žemyno gyventojai sensta, tad senasis žemynas privalo priimti migrantus, jog jie mokėtų pensijas europiečiams. Tai skamba sąžiningai, jei užmerksime akis faktui, jog artėjame link automatizacijos įgyvendinimo. Taip pat mes nežinome, kiek kainuoja pabėgėlių išlaikymas ES. Pamirštant tai ir grįžtant prie nuostatos gali peršasi mintis, jog siekiant sukurti ekonominę gerovę su naujais žmonėmis privalome turėti informaciją apie diplomus ir kvalifikaciją žmonių, kurie atvyksta į Europą: deja, vargiai ką nors žinome apie žmones, kurie yra jau tarp mūsų.

Tą liudija faktas, jog 2016 m. agentūra Europol teigė, kad ES yra tarp 3000 ir 5000 asmenų, kurie buvo apmokyti ISIS ir šiuo metu gyvena Europoje.

Kitas svarbus aspektas yra tai, kad sunkiai šie žmonės yra „pabėgėliai“ turint omeny 1951 m. Ženevos konvencijos pabėgėlių apibrėžimą. O kur dar vieša paslaptis, kad didžioji dalis Sirijos karo pabėgėliais vadinamų asmenų nėra net iš Sirijos: „DailyMail“ teigia, kad tik vienas iš penkių Sirijos pabėgėlių yra išties iš Sirijos.

Viešojo saugumo iššūkis

Ryšys tarp viešojo saugumo pokyčių ir pabėgėlių atsiradimo yra gan akivaizdus. Ryškiausias to pavyzdys 2015–16 m. naujųjų metų išvakarių šventės Vokietijoje kuomet daugiau nei 1250 moterų mažiausiai dvylikoje miestų buvo seksualiai užpultos. Tačiau svarbu dar ir tai, jog kelias dienas po išpuolių daugelis Vokietijos nacionalinės žiniasklaidos atstovų nenorėjo tyrinėti galimų sąsajų tarp išpuolių ir pabėgėlių antplūdžio, mat nusikaltėlių tautybės įvardinimas primena į nusikaltėlių tautybės akcentavimą nacistinėje Vokietijoje. 

Prieš šį incidentą 2015 m. gruodžio mėn. Allensbacho institutas atliko tyrimą, kuriame paaiškėjo, jog 53% Vokietijos piliečių teigė netikintys, kad žiniasklaida pateikė tikrovę atitinkančią informaciją apie pabėgėlių klasifikaciją, įsidarbinimo galimybes ir pan. Ir jie buvo visiškai teisūs.   

Net 40% tokios šalies gyventojai, kuri vis dar kenčia nuo antrojo pasaulinio karo nusikaltimų gėdos pripažįsta, kad medija yra šališka pabėgėlių klausimu. Jie yra teisūs, nes net masinės Vokietijos medijos žurnalistai pripažįsta faktą, jog jie sąmoningai slėpdavo nusikaltėlių tautybę. Ar visgi teiginys, kad masinės žiniasklaidos priemonės yra Fake News neskamba įtikinamai? Tad matome, kad saugumo situacija reikšmingai pablogėjo. Nutekintas ir į Vokietijos dienraštį „Bild“ patekęs Vokietijos Federalinės kriminalinės policijos agentūros pranešimas atskleidžia, kad 2014-aisiais ir 2015-aisiais metais atvykėliai iš trečiųjų šalių Vokietijoje atliko daugiau nei 200 tūkst. nusikaltimų. Kitaip sakant per metus už 100 tūkst. nusikaltimų buvo kalti būtent pabėgėliai.

Klausimas yra paprastas: ar mes norime to pačio Lietuvoje? Žiūrint į Vokietijos patirtį peršasi mintis, jog absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų nenori, kad jų gretas papildytų nedokumentuoti migrantai iš Afrikos bei artimųjų Rytų. Be to, tai kuria įtampą tarp vietinių ir atvykstančių žmonių, kuomet dėka atviros sienos politikos patys atvykstantys žmonės tampa pabėgėlių nusikaltimų pasėtos baimės aukomis.

Galų gale kalbant apie menamą pabėgėlių atnešamą naudą galime paklausti savęs, ar šitaip pablogėjusi saugumo situacija niekaip nėra atsveriama tariamai ekonominės naudos, kurią sukuria nekvalifikuoti imigrantai.