Neringa Venckienė: Kurio iš mūsų gyvenimas yra prasmingesnis?

Autorius: Neringa Venckienė Šaltinis: https://bukimevieningi.lt/neri... 2020-07-11 12:59:00, skaitė 527, komentavo 3

Neringa Venckienė: Kurio iš mūsų gyvenimas yra prasmingesnis?

Girdėjau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko Gintaro Kryževičiaus žodžius: „Manau, kad ji (Neringa Venckienė) negali dirbti teisėja“.

Dėl ko negali?

Ar ne dėl to, kad jos, teisėjos, brolio mažametę dukrelę seksualiai išnaudojo iškrypėliai?

Ar ne dėl to, kad jos, teisėjos, brolis Drąsius Kedys ieškojo teisybės ir siekė, kad vaiką nuskriaudę siaubingi nusikaltėliai būtų nubausti?

O gal dėl to, kad jos, teisėjos, brolis Drąsius Kedys buvo nužudytas ir šis brutalus nusikaltimas iš tiesų liko neišaiškintas?

O gal dėl to, kad G. Kryževičius ramus dėl savo dabartinio gyvenimo, ramus dėl savo ateities? Jis mano, kad asmeniniame gyvenime niekada nesusidurs su tuo, su kuo susidūriau aš: su nusikaltėliais, neteisybe, melu, korupcija… Iš esmės susidūriau su tuo, kuo einant ketvirtiems metams nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, jau nebeliko jėgų nei šlykštėtis, nei bjaurėtis…

Stebėjau G. Kryževičiaus elgesį, jo žodžius R. Miliūtės laidoje „Teisė žinoti“. Manau, kad ne tik aš, bet tūkstančiai tą laidą mačiusių žmonių neteko žado dėl G. Kryževičiaus arogancijos, paniekos visuomenei ir bet kokios užaujautos bei supratingumo nebuvimo.

Manau, kad G. Kryževičiaus pasisakymai yra stimulas svarstyti man penktos drausmės bylos kėlimą. Drausmės bylos pagal pilietės A. Šileikienės skundą, kurios nenaudai prieš daugelį metų dar dirbdama Kauno rajono apylinkės teisme išsprendžiau civilinę bylą. Pagal pilietės A. Šileikienės skundą, kurios vadovaujama gydymo įstaiga išdavė siuntimą mažametę mano brolio dukrelę vežti į Vaiko raidos centrą, nežinant nei mažametės tėvui, nei man, jos tetai.

Iš tiesų artimiausiu metu bus svarstomi piliečių A. Šileikienės ir L. Stankūnaitės skundai, pagal kuriuos, atsižvelgiant į G. Kryževičiaus komentarus, man neabejotinai turėtų būti vėl keliama drausmės byla. Prieš tai buvau svarstyta ir pagal piliečio, kaltinamojo pedofilija A. Ūso, tos pačios pilietės L. Stankūnaitės draugo, nuomojusio jai butą, kuriame, kaip nurodė prokurorai kaltinamajame akte, buvo seksualiai išnaudota mažametė mergaitė.

Apsvarsčiusi G. Kryževičiaus pasisakymus, manau, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas sąmoningai pats uždegė žalią šviesą teisėjų pažeidimams. Mano prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones Panevėžio apygardos teismas išsprendė daugiau nei po mėnesio laiko, nors įstatymas aiškiai ir nedviprasmiškai reglamentuoja, kad prašymai, susiję su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, išsprendžiami nedelsiant, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos (Civilinio proceso kodekso 147 straipsnio 1 dalis). Mano prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones Panevėžio apygardos teismas įstatymo nustatytu terminu nesprendė, o LAT pirmininkas G. Kryževičius, kai aš kreipiausi į jį, nematė jokių problemų dėl įstatymo pažeidimų. Manau, kad tai yra faktai, liudijantys, jog įstatymų laikymasis ir jų vykdymas Lietuvoje privalomas ne visiems. Kad aukščiausi Lietuvos Respublikos teisėsaugos pareigūnai gali patys laisvai nuspręsti, kam, kada ir kokiomis aplinkybėmis įstatymų reikia laikytis ir jų paisyti, o kada galima tiesiog nematyti jų nevykdymo ir pažeidinėjimo, ir ne tik nebandyti ieškoti kaltų ir tikro teisingumo, bet sąmoningai dengti nesąžiningus ir neteisėtus sprendimus, taip klaidinant visuomenę. Paradoksalu, tačiau tokius dalykus toleruoja būtent Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininkas G. Kryževičius, kuris valstybėje turėtų būti didžiausias moralinis ir teisinis autoritetas.

Negana to, viešoje erdvėje esu nuolat puolama ir šmeižiama būtent dėl to, kad nesilaikau įstatymo vykdymo. Atsakingai pareiškiu, jog tie, kurie mane dėl to kaltina, elgiasi mažų mažiausiai nesąžiningai ir neteisiškai, nes sąmoningai užsimerkia prieš faktus, kokie neteisingi tie ,,mano neva nevykdomi” sprendimai priimti. Tai veidmainiška, neetiška ir netgi nehumaniška pozicija, nes ir V. Kondratjevo priimtas sprendimas dėl mergaitės skubaus grąžinimo motinai, ir Panevėžio apygardos teismo teisėjų mano prašymo atmetimas grubiai pažeidžia ir Lietuvos Respublikos Konstituciją, ir įstatymus, ir Lietuvoje ratifikuotą Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją, nesiderina su žmogaus teisių gynimo principais. Apie tai spaudoje savo nuomonę ne kartą išsakė ir vienas didžiausių teisinių autoritetų – Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, advokatas Kazimieras Motieka, kiti teisinės sistemos atstovai. Akivaizdus ir tiesiog ciniškas šių reikšmingų dalykų nepaisymas visiškai diskredituoja valstybės teisinę sistemą ir jos darbą, įteisina nepagarbą mažamečiam asmeniui, leidžia ignoruoti jo asmeninius gyvenimiškuosius interesus, veda į brutalią prievartą prieš vaiką.

Nekalbant jau apie tai, jog ši visuomenei rūpima istorija, kurioje kiekvienas teisinės sistemos veiksmas yra žmonių akylai stebimas ir viešai svarstomas, ir šis teisinis nihilizmas, nukreiptas prieš mažametį asmenį, visuomenės yra gerai matomas ir suvokiamas, didina nusivylimą Lietuvos valstybės teisėsauga kaip neveiksnia, iškreipiančia teisingumo esmę, didina nusivylimą ir nepasitikėjimą visomis šalies teisėsaugos grandimis. Esu giliai įsitikinusi, jog būtent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas yra labiausiai atsakingas dėl šio kritusio nepasitikėjimo teismais (jais pasitiki jau vos 15 proc. šalies gyventojų).

Tiesa, būtina pabrėžti ir tai, jog G. Kryževičius viešai daug kalba apie moralę ir etiką. Man sunku suvokti, kad apie šiuos dalykus kalba žmogus, leidžiantis Lietuvoje laisvai įsigalėti tokiems nesąžiningiems teisiniams sprendimams, laisvai toleruojantis įstatyminę prievartą prieš vaiką, sąmoningai ir bet kokiomis priemonėmis siekiantis atimti iš teisėjos, kovojančios už tiesą, mantiją. Tokiu atveju drįstu pabrėžti, kad mano ir Aukščiausiojo Teismo pirmininko etikos ir moralės samprata niekada nebus artima.

G. Kryževičius mano, kad aš negaliu dirbti teisėja. Savo ruožtu esu giliai įsitikinusi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko pareigų negali eiti Gintaras Kryževičius. Šioms pareigoms Lietuvai reikalingas sąžiningas, atsakingas, kompetentingas žmogus, tikras teisinis ir moralinis autoritetas.

Visiems Lietuvos žmonėms tenoriu pridurti, jog jau daugybę metų man tenka skaudžiai susidurti su melu, neteisybe, nuolatiniu persekiojimu, engimu ir terorizavimu. Tai vyksta ne vien teisinėje barikadų pusėje, darbe, bet ir viešoje erdvėje, spaudoje ir televizijoje, internete.

Viena, kas mane palaiko ir verčia kovoti – tai TIESA. Tiesa, kurią mažametė mano brolio dukrelė pasakojo apie patirtą šlykščiausią seksualinę prievartą. Tiesa, kurią mergytė pasakojo apie asmenis, nevertus žmogaus vardo. Tiesa, jog mano brolis, gindamas dukrelės interesus ir siekdamas, kad iškrypėliai būtų nubausti, už tai buvo nužudytas. Galų gale, tiesa, kad tokioje Lietuvoje gyventi darosi jau nebeįmanoma.

Praėjo daugiau kaip dvidešimt metų, kai Lietuva atkūrė savo valstybinę Nepriklausomybę. Tačiau akivaizdu, kad šis laikotarpis tapo ne vien šalies kūrimo ir statymo, bet ir neleistino biurokratinio melo, egoistinės savivalės ir nebaudžiamumo suklestėjimo epocha. Ne kartą teko girdėti, jog nepriklausomybės dvidešimtmetis išsityčiojo iš savo aukų. Tad nejau žmonės aukojo savo gyvybes vardan tokios laisvos ir nepriklausomos Lietuvos, kurioje tarptų melas, korupcija, nebaudžiamumas už padarytus nusikaltimus?.. Manau, jog šiandien Lietuvoje yra būtent tik taip.

Mums visiems yra skirtas vienoks ar kitoks gyvenimo kelias, likimas ir mirtis. Mes, gyvieji, į pasaulį ateiname būti ir veikti. Veikti prasmingai, ir – ne.

Nuolat svarstau: kurio iš mūsų gyvenimas yra prasmingesnis ir tauresnis? Gerbiamo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko, mano viršininko, pono G. Kryževičiaus, davusio leidimą mane niekinti ir atimti teisėjos mantiją, solidarizuojantis su piliečiais A. Ūsu, L. Stankūnaite, A. Šileikiene ir kitais tokiais pačiais, ar mano, užstojusios mažą bejėgę našlaitę mergaitę? Klausimas telieka skaudžiai atviras.

Neringa Venckienė