Sionistų ir nacistų bendradarbiavimas. Tarptautinių atsiskaitymų bankas. Šešėlinė Europos Sąjungos istorija. Planai, mechanizmai, rezultatai. Četverikova O.N. (9 dalis)
Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: https://lebionka.blogspot.com/... 2020-07-16 12:13:00, skaitė 1189, komentavo 7
Svarbu tai, kad sionistų organizacijos ir Yishuv demonstratyviai nedalyvavo jokiuose protestuose prieš vokiečius, kad nesukurtų kliūčių pasiektiems susitarimams. Šios sąjungos garbei Gebelso potvarkiu buvo nukaldintas atminimo medalis, kurio vienoje pusėje buvo pavaizduota Dovydo žvaigždė, o kitoje - svastika. Kalbant apie SS, tai ji net bendradarbiavo su Hagano sionistų militarizuota organizacija Palestinoje ir „Mossad Le Alia Bet“ agentūra, užsiimančia ginklų kontrabanda ir neteisėtu žydų perkėlimu (įvedus apribojimus jų imigracijai Didžiojoje Britanijoje) [78].
Iškalbingiausias sionistų ir nacistų bendrų interesų įrodymas buvo 1941 m. oficialus pasiūlymas ekstremaliausios iš sionistinių grupių „Lechi“ („Kovotojai už Izraelio laisvę“, kurios vienas iš lyderių buvo Yitzhakas Šamiras) apie karinę sąjungą su naciais prieš Didžiąją Britaniją, kuri tuomet stengėsi apginti pilietines teises palestiniečių ir mėgino apriboti žydų emigraciją į Palestiną. Parengtame komunikate aiškiai buvo nurodyta, kad „nauja Europos tvarka“, pagrįsta vokiečių samprata ir žydų patriotiniais siekiais - IEE (Palestinos nacionalinės karinės organizacijos) gali turėti „bendrų tikslų ir interesų“ ir kad „suformavimas istorinės žydų valstybės ant nacionalistinio ir totalitarinio pagrindo, kuri būtų surišta sutartimi su vokiečių reichu, tarnautų interesams palaikymo ir sustiprinimo vokiečių valdžios Artimuosiuose Rytuose “[79].
Tačiau šis „bendradarbiavimas“ turėjo savo išvirkščią pusę, išryškinusią tikruosius sionizmo tikslus ir parengusią dirvą sukūrimui holokausto ideologijos, paverstos politinių tikslų pasiekimu ginklu. Kai Vokietija atsidūrė karo stovyje su Didžiąja Britanija ir sionistų viršūnė atsidūrė prieš pasirinkimą - palaikyti britus, apribojusius žydų imigraciją į Palestiną, ar vokiečius, - ji tai padarė, nesusimąstydama, stojusi anglų pusėn. Svarbiausia sionistams buvo situacijos panaudojimas Izraelio valstybės sukūrimui. Kaip nurodo Ben Gurionas, vadovavęs tuomet Žydų agentūrai, esančiai pagrindiniu Yishuv valdymo organu, reziduojančiu Londone, „jeigu aš žinočiau, kad galima išgelbėti visus Vokietijos vaikus ir išvežti juos į Angliją arba – tik pusę ir išvežti juos į Erec Izrael, aš pasirinkčiau antrą variantą, nes mes turime atsižvelgti ne tiktai į šių vaikų gyvybes, bet ir į Izraelio tautos likimą“[80]. Gerai žinomi taip pat jo žodžiai: „Sionisto užduotis – ne išgelbėjimas Izraelio „likučio“, kuris yra Europoje, o išgelbėjimas Izraelio žemės žydų tautai“ [81].
Žydų agentūros vadovai sutarė, kad sionistų projekto Palestinoje reikmėms reikėtų pasirinkti mažumą, kurią būtų galima išgelbėti. Agentūros 1943 m. memorandume buvo aiškiai pasakyta, kad būtina išgelbėti „pirmiausia tuos, kurie gali būti naudingi Izraelio žemei ir judaizmui“ [82].
Mes jau nurodėme, kaip vertino judėjų viršūnė „antros rūšies“ žydus - „Am Haaretz“, „plebeians“ ar „įstatymų nežinančius asmenis“. Jiems priskyrė ir asimiliuotus žydus, kuriais buvo galima atsipirkti ir panaudoti kaip „mainų objektą“ su tikslu demonizuoti judaizmo priešus ir stiprinti pozicijas. Reikšmingi šiuo atžvilgiu yra sionistų lyderio, Pasaulio sionistų organizacijos prezidento Chaimo Vaicmano žodžiai, pasakyti atsakant į pasiūlymą išpirkti žydus, kurie buvo Vokietijos koncentracijos stovyklose: „Visi šie žydai nėra verti vienos Palestinos karvės“. 1934 m. pokalbyje su A. Eichmanu, į jo klausimą: „Ar galite, pone Vaicmanas, bendrai priimti tiek daug žydų?“ Ch. Vaicmanas atsakė: „Mes noriai priimsime čia pajėgas, kurios gali kovoti už mus Palestinoje, o likusius reikia likviduoti kaip nenaudingas šiukšles“ [83].
Tuo tarpu dar 1937 m. Vaicmanas padarė tokį pareiškimą: „Aš užduodu klausimą:„ Ar galite perkelti 6 milijonus žydų į Palestiną? “ Aš atsakau: „ne“. Iš tragiškos bedugnės noriu išgelbėti 2 milijonus jaunų ... ir tik jauna šaka gyvuos“[84]. Vaicmanui buvo „sausų šakų genėjimas“. Taigi neatsitiktinai M. Schonfeldas, autorius tyrimo, kuriame cituojami Vaicmano žodžiai, autorius vadina jį pagrindiniu nusikaltėliu, kaltu dėl genocido.
Stebina, be abejo, pats pasitikėjimas prognoze dėl visuotinio žydų naikinimo. Bet sionizmo lyderiai tai pradėjo numatyti dar anksčiau. Teodoras Herclis buvo vienas iš pirmųjų, kuris tai padarė jau pirmuosiuose savo „Dienoraščių“ įrašuose, įvardydamas 6 milijonus žydų, kuriems tariamai gresia pavojus Europoje, skaičių. Tada šį skaičių įvardindavo išvakarėse ir Pirmojo pasaulinio karo metu, kad pavaizduoti vokiečius absoliučiu blogiu, galinčius sunaikinti tiek žydų. Ir tik po Antrojo pasaulinio karo šis skaičius buvo įtvirtintas Europoje kaip visuotinai pripažintas ir nepatiriantis jokios kritinės analizės.
Bendra sionistų politika nacių režimo metais, be abejo, verčia juos atsakyti už Antrojo pasaulinio karo žiaurumus, ką pripažįsta daugelis žydų ortodoksų. Kaip rašė, visų pirma M.A. Friedmanas, vyriausiasis Austrijos antisionistinės žydų bendruomenės rabinas, „sionistai, kurie siekė politinės ir finansinės paramos, reikalingos kuriant žydų Izraelio valstybę, iš tikrųjų buvo suinteresuoti žydų genocidu. Skaičius „šeši milijonai“ buvo ir tebėra sionistų išmonė. Kai šiandien kalba apie „blogio ašį“, tai reikia susieti su gešeftu aplink holokaustą ir nusikalstamų sionistų tikslų palaikymą“[85]. Ne be reikalo ir žinoma tyrinėtoja K. Arend pažymėjo, kad „žydų lyderių vaidmuo sunaikinant savo tautą – tai juoda dėmė žydams, šioje tamsioje istorijoje“.
Reikia pažymėti, kad iki pat 1970-jų oficialiai holokausto versijai niekas negrėsė, tačiau pasirodžius rimtiems moksliniams tyrimams situacija pasikeitė, ir holokaustą ėmė versti ir iš tiesų pavertė į savotišką religiją, kurią negalima niekaip moksliškai analizuoti. Kaip rašė lenkų tyrėjas Tomaš Gabis, holokausto religija turi savo šventas vietas, visų pirma Osvencimą; savo šventas knygas, pavyzdžiui Anos Frank dienoraštį; savo šventikus, pavyzdžiui Eli Vizel; savo šventoves, pavyzdžiui Holokausto muziejus Vašingtone; savo relikvijas, savo eretikus, pavyzdžiui Rože Garodi. Pagrindinis holokausto religijos požymis – tai paaiškinimas jos misterija, racionaliai nepaaiškinama, taip kad geriau jos protu nesuvokti. Kaip nurodė vienas iš „aukščiausių žynių Eli Vizel, „Holokaustas - tai šventa misterija, kurios paslaptį žino tiktai išgyvenusių dvasiškiai [86].
4. Pagaliau, svarbiausia Trečiojo reicho misija buvo apjungti Europą į vieną finansinį-ekonominį organizmą, kuriame nacionaliniai verslo segmentai būtų griežtai kontroliuojami vokiečių finansinio kapitalo. Šio vieningo finansinio tinklo pagrindu galima būtų jau kurti politiškai suvienytą Europą ir formuoti vieningą „Europos naciją“.
Ryšium su tuo pan-Europos sąjungos veiklą laikinai „atjungė“ tam, kad „perkrauti“ ją jau naujomis sąlygomis. Atėjus nacistams į valdžią Vokietijoje ši organizacija buvo uždrausta, jos idėjas ėmė atmetinėti, o šalininkus – persekioti. Hitleris asmeniškai pavadino pan-Europą „idealiu rasinių išsigimėlių ir žydų instrumentu užgrobti Europą“ [87]. Po Austrijos anšliuso 1938 m. kovą pan-Europos sekretoriatas Vienoje buvo uždarytas, jo archyvai areštuoti (po karo jie pateko į Maskvą, kur yra iki šiol), Kudenhove-Kalergi knygos sudegintos, o jis pats pervažiavo į Šveicariją. 1939 metais po Čekoslovakijos suskaldymo jis priėmė Prancūzijos pilietybę, kurios nepakeitė iki pat mirties, ir 1940 m. pervažiavo ir iki 1946 m. dirbo Niujorko universitete glaudžiai bendradarbiaudamas su savo amerikiečių globėjais. Rėmuose seminaro „Tyrimai palaikymui pokarinei Europos federacijai“, sukuria projektą „Europos steigiama asamblėja“.
Nacistinė Vokietija ima kurti savo „naują tvarką“ Europoje. Svarbiausią vaidmenį Vokietijos finansinei oligarchijai turėjo tvirtų ryšių išlaikymas su Britanijos ir JAV bankininkais, užtikrinti kuriuos turėjo dar 1930 m. įsteigtas Tarptautinių atsiskaitymų bankas (TAB), užsitarnavęs reputaciją „labiausiai ekskliuzyvinio, paslaptingo ir įtakingo viršnacionalinio klubo „pasaulyje“ [88].
Atskleisdamas pagrindinį vaidmenį, kurį TAB vaidino užkulisiuose pasaulio finansų srityje, tyrėjas K. Kvikly, 20 metų tyrinėjęs šio tinklo operacijas, rašė: „Finansinio kapitalo jėgos siekė dar vieno plataus užmojo tikslo: sukurti nei daug nei mažai privačiose rankose pasaulinės sistemos finansinės kontrolės, turinčios valdžią politinėms sistemoms visų šalių, taip ir pasaulio ekonomikai visumoje. Šią sistemą feodaliniu stiliumi turėjo koordinuotai valdyti veikiantys pasaulio centriniai bankai pagal susitarimus, pasiektus reguliariai šaukiamuose privačiuose susitikimuose ir konferencijose. Sistemos viršūnė turėjo būti Tarptautinių atsiskaitymų bankas, esantis Šveicarijos mieste Bazelyje “[89].
TAB buvo privatus bankas, kurio steigėjai buvo Belgijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Italijos, Prancūzijos, Japonijos centriniai bankai, taip pat grupė JAV bankų, vadovaujamų „Morgan Banking House“ („D.P. Morgan & Company“, „Naujasis nacionalinis bankas“ Jorkas “ir„ Pirmasis Čikagos nacionalinis bankas “), iki 1932 m. jo dalyvėmis tapo dar 19 Europos šalių. Šios įmonės įkvėpėjas vis dar buvo tas pats J. Šachtas, tuometinis Reichsbanko prezidentas, turėjęs plačius ryšius Volstrytu ir puoselėjęs idėją sukurti tokią instituciją, kuri net kilus visuotiniam kariniam konfliktui išsaugotų ryšius tarp didžiausių pasaulio finansininkų ir vykdytų įvairius sandorius. Todėl, suinteresuotoms šalims sutikus, į TAB chartiją buvo įtrauktas straipsnis, užtikrinantis banko neliečiamumą bet kurioje situacijoje: jis nebuvo konfiskuojamas ar likviduojamas, o jo veikla nebuvo kontroliuojama [90].
Tai buvo tikrai svarbus susitarimas. Nors TAB buvo sukurtas kaip komercinis valstybinis bankas, susitarimas dėl jo įsteigimo garantavo jo imunitetą nuo vyriausybės kišimosi ir netgi mokesčių tiek taikos, tiek karo metu. Naujoji organizacija turėjo palengvinti centrinių bankų bendradarbiavimą ir suteikti papildomų galimybių tarptautinėms finansinėms operacijoms vykdyti, o kadangi jos veikla buvo labai pelninga, jai nereikėjo jokių vyriausybės subsidijų ar pagalbos.
Nors pagal „Jango planą“ bankas buvo sukurtas kontroliuoti užsienio valiutos pervedimo iš Vokietijos į užsienį operacijas, kad būtų sumokėtos skolos, jau po metų jis pradėjo atlikti visiškai priešingas funkcijas, virsdamas kanalu pervesti amerikiečių ir anglų pinigus į nacių rezervuarus, kuris efektyviausiai dirbo pirmaisiais dvejais Hitlerio valdymo metais. Prasidėjus agresyviai Vokietijos politikai, į TAB seifus ėmė perkėlinėti auksą nugalėtų valstybių - Austrijos, Čekijos [91], Lenkijos ir kt. auksas.
Prasidėjus karui banką pilnai ėmė kontroliuoti Hitleris, į jo valdybą įėjo tuomet vadovas „I.G. Farbenindustri“ G. Šmits, baronas K. von Šrioder, bankininkai V. Funk ir E. Poole (paskutinius du asmeniškai į valdybą paskyrė Hitleris). TAB investavo sukauptą auksą į Vokietijos pramonę, ir visa tai vyko aktyviai palaikant Didžiosios Britanijos bankininkų sluoksniams, kurią jie teikė ir po Vokietijos įstojimo į karą. Montagiu Normanas per visą karą buvo TAB direktorių valdybos narys, o amerikietis Tomasas McKitrickas, artimas Morgano draugas, atstovavęs tarptautinei finansinei „brolijai“, karo metu liko banko prezidentu. Visų pirma T. McKitrickas užtikrino kelių milijonų Šveicarijos aukso frankų vertės paskolą vokiečių okupaciniam režimui Lenkijoje ir bendradarbiaujančiai Vengrijos vyriausybei. Per visą karą dauguma TAB valdybos narių laisvai kirto kariaujančių Europos šalių sienas susitikimams Paryžiuje, Berlyne, Romoje ar Bazelyje (pavyzdžiui, J. Šachtas didžiąją karo dalį praleido Ženevoje ir Bazelyje, kur sudarė užkulisinius sandorius, naudingus Vokietijai).
Bankas, kuris tęsė veiklą visą karą (nutrūko tik susirinkimai kiekvieną mėnesį), net ir jam pasibaigus nebuvo likviduotas. Nors 1944 m., po Čekijos apkaltinimo iš Europos pavogto aukso plovimu, Amerikos vyriausybė palaikė Breton Vudso konferencijoje priimtą rezoliuciją, raginančią likviduoti TAB, tačiau galiausiai ji nebuvo patvirtinta. Bankas išlaikė savo svarbą kaip viršnacionalinė organizacija kuriant ir įgyvendinant globalią valiutinę strategiją, o iš tikrųjų - kaip privatus centrinių bankų klubas, veikiantis po kauke tarptautinių kliringo rūmų [92].
Be to, pagrindiniu klubo nariu tapo JAV federalinis rezervas, kurį „Bazelio savaitgalį“ paprastai atstovauja jo pirmininkas arba valdytojas. Finansinė internacionalizacija ir centralizacija leido Vokietijai užtikrinti ekonominį Europos susivienijimą, į kurį naciai įsitraukė labai kruopščiai. Kaip rašė vienas iš pirmaujančių Ekonomikos ministerijos veikėjų, F. Landfriedas, „Mes gavome pralaimėto karo ekonomines pamokas... Šiandien turime ekonominę generalinę būstinę, kurios mums trūko 1914 m. Mes žinome, kad negalime laimėti karo kariniu požiūriu, jei jį pralaimėsime ekonomiškai“[93].
Užkariautose šalyse Vokietijos ekonominė politika, nukreipta į jų žaliavų ir darbo jėgos naudojimą, galėtų būti veiksminga tik remiantis į kolaboracionistines jėgas tarp vietinių globėjų ir politikų. Tai buvo nepaprastai svarbu Prancūzijai, su kurios valdančiąja klase Vokietijos verslas turėjo ne tik istorinį susitaikymą, bet ir strateginį aljansą, kaip vyresniojo partnerio teisėmis. Siekdama užtikrinti plačią progermaniškų jėgų paramą Vokietija sutiko pripažinti „suverenitetą“ Prancūzijos administracijos visoje – ir neokupuotoje ir okupuotoje- teritorijoje (nors tai iš esmės buvo propagandinio pobūdžio), ir tiems patiems tikslams tarnavo nutarimas Vokietijos valdžios gerbti nuosavybės teisę. Priešingai nei Rytų Europos šalyse Prancūzijoje nevyko rekviziciją Vokietijos naudai įmonių ir bankų, išskyrus atvejį rekvizavimo tam tikrų valstybės atsargų. Vokietijoje dirbo
600 tūkst. prancūzų. Gamyklos „Citroen“, „Renault“, „Aluminium France“ ir kitos gavo vokiečių karinius užsakymus.
Tuo pat metu „Citroën“ gamyklos tapo Vokietijos „Opel“ įmonės filialu, „Renault“ gamyklos perėjo į Vokietijos automobilių koncernų rankas, o Prancūzijos chemijos pramonė buvo pavesta I. G. Farbenindustri.
5. Amerikiečių pokario Vieningos Europos projektas ir jo įgyvendinimo mechanizmai
Antrojo pasaulinio karo metu Pan-Europos sąjunga veikė JAV kontroliuojama Amerikos valdančiųjų sluoksnių, planavusių padaryti idėją europinė vienybės pagrindiniu savo pokario politikos punktu. Tiesiogiai šį judėjimą kuravo Johnas Fosteris Dalesas, Viljamas Bulitas, senatoriai Fulbraitas ir Vileris. Savo aktyvų vaidmenį ima vaidinti V.Čerčilis, matęs vieningą Europą kaip „europinę nacijų šeimą“, veikiančia vieningu frontu prieš TSRS. Žinomi jo žodžiai iš 1942 m. memorandumo: „Visos mano mintys visų pirma nukreiptos į Europą... Įvyktų baisi katastrofa, jeigu rusų barbariškumas sunaikintų kultūrą ir nepriklausomybę senųjų Europos valstybių“. 1943 m. liepą kelios dienos iki darbo pradžios V Pan-Europinio kongreso, įvykusio Niujorke, jis pasisakė per radijų su kalba, kurioje vėl išsakė savo nuogąstavimus dėl augančios Rusijos įtakos ir pabrėžė būtinybę kompleksiškai spręsti Europos klausimą. 1944 m. po perėjimo mūsų kariuomenės valstybės sienos jiems buvo pasakyta jau visiškai atvirai: „Sovietinė Rusija tapo mirtinu pavoju laisvajam pasauliui“.
78. Там же.
79. Гароди Р. Основополагающие мифы израильской политики. С.11.
80. Гароди Р. Указ, соч., с. 9.
81. Там же, с. 9-10.
82. Цит. по: Гароди Р, с. 9.1940 m. Haganah nariai įlankoje netoli Haifos susprogdino laivą „Patria“ kartu su žydų pabėgėliais iš Vokietijos. Tai buvo padaryta siekiant sukelti pyktį prieš britus, kurie ketino vežti žydus į Mauricijaus salą. Dėl to žuvo 252 žydų keleiviai ir anglų laivo įgūla.
83. Исследование холокоста. Глобальное видение. Материалы международной Тегеранской конференции 1112 декабря 2006 г., с. 38.
84. Shonfeld М. The Holocaust Victims Accuse. Documents and Testimony on Jewish War Criminals. N.-Y., 1977, p. 25.
85. Исследование холокоста. Глобальное видение, с. 39.
86. Цит. по: Граф Ю. Крах мирового порядка. М., Алгоритм, 2008, с. 438.
87. http://www.paneuropa.ru/home.php?id=4&id2=0&id3=9&lang=
88. Базельская башня http://www.warandpeace.ru/ru/analysis/view/36525/
89. Цит. по: Steinberg J. Synarchism: The Fascist Roots of the Wolfowitz Cabal History of the synarchist movement and its resurgence. http://modemhistoryproject.org/mhp?Article=Synarchism
90. Хайэм Ч. Указ, соч.: www.x-libri.ru/elib/highm000/00000008.htm
91. Dar prieš Čekijos užgrobimą Čekijos vyriausybė per TAB pervedė aukso atsargas į Anglijos banką. Tada naciai kreipėsi į Nyderlandų atstovą TAB vadovybėje su prašymu grąžinti Čekijos auksą į Bazelį. Šis paskambino Montague Normanui, kuris auksą gabeno per Bazelį į Berlyną, kur jis buvo naudojamas strateginėms prekėms, reikalingoms artėjančiame kare, įsigyti.
92. Властители денег из Базеля, http://goldenfront.ru/articles/view/vlastiteli-deneg-iz-bazelya
93. Семиряга. Коллабрационизм. М., 2001, с. 610.
Vertimo pradžia:
2d.http://lebionka.blogspot.com/2020/06/pradzia-httplebionka.html
3d.http://lebionka.blogspot.com/2020/06/cetverikova-on-seseline-europos_28.html
4d.http://lebionka.blogspot.com/2020/07/cetverikova-on-seseline-europos.html
5d.http://lebionka.blogspot.com/2020/07/cetverikova-on-seseline-europos_4.html
6d.http://lebionka.blogspot.com/2020/07/rnkudenhove-kalergi-kaip-vieningos.html
7d.http://lebionka.blogspot.com/2020/07/rnkudenhove-kalergi-kaip-vieningos_11.html
8d.http://lebionka.blogspot.com/2020/07/hitleris-ir-es-seseline-europos.html
Vertimo pradžia (portale www.manolietuva.com):
1d. https://manolietuva.com/?p=3037
2d. https://manolietuva.com/?p=3044
3d. https://manolietuva.com/?p=3057
4d. https://manolietuva.com/?p=3104
5d. https://manolietuva.com/?p=3114
6d. https://manolietuva.com/?p=3138