Apie Pribaltikos 'tigrų" likimą-išlikimą

Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt... 2020-07-21 03:25:00, skaitė 886, komentavo 98

Apie Pribaltikos 'tigrų

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Pribaltikos šalys padarė visišką ir galutinį „civilizacinį pasirinkimą“ ir ilgą laiką joms atrodė, kad tai buvo teisingas ir vienintelis galimas žingsnis. Tik štai dešinisis-liberastinis globalusis pasaulis skilo ir subyrėjo į gabalus, o prisiekę jam ištimybę „Baltijos tigrai“ staiga pasidarė niekam nereikalingais gatviniais  katinais. Pažvelkime, kokius gi variantus jie turi norėdami rasti naujus namus.

Vėlgi, eilinį kartą, Estijos, Latvijos ir Lietuvos būsimo kelio pasirinkimą beveik visiškai lemia Rusijos strategija ir veikimas ar neveikimas. Faktiškai kalba eina apie mažesnio masto situacijos pasikartojimą visam pasauliui, pasikartojimą, kada sprendimą pasirinkti konkretų, iš galimų globalų scenarijų lemia JAV veiksmai. Tiesa, kelių pasirinkimas yra labai ribotas todėl, kad tiesiog nėra varianto išlaikyti sveiku globalų pasaulį, byrėjimas vyks, vienintelis klausimas yra dėl proceso greitis, suskilusių gabalų dydis ir geometrija.

Taip ir Rusija gali rinktis tarp „trečiosios Romos“ ir „kairiojo posūkio“ strategijų, kelias, kuriuo ji nueis artimiausiais metais, nulems visų kaimyninių šalių ir tautų ateitį.

Šiandien siūloma apžvelgti  tris Pribaltikos respublikas, kas žino, gal artimiausiu metu joms gali prireikti skubiai prisiminti rusų kalbą ir vėl entuziastingai kalbėti apie nuoširdžią meilę Gorkio, Tolstojaus ir Dostojevskio kūriniams, apie jų kūrybos gilumą. 

Toks jau yra limitrofo likimas ...

Strateginė padėtis

Padėtis su projektų realizacija Pribaltikoje šalyse yra katastrofiška. Galime drąsiai konstatuoti, kad integracija į Europą praėjo sėkmingai, iškritimo procesas  iš istorinio proceso yra beveik visiškai įvykdytas. Be problemų psichoistoriniame kontekste, ekonomikoje ir apsirūpinant ištekliais, taip pat viskas yra blogai, nes 2019–2020 metais baigiasi Europos Sąjungos finansinės pagalbos programos ES viduje (pinigai bus nukreipti į Europos pietus), o Rusijos tranzitas faktiškai artėja prie nulio.

Apskritai situacija yra tokia, kad prasminga Estiją ir Latviją nagrinėti kartu, atskirai nuo Lietuvos. Pirmosios dvi respublikos visiškai pretenduoja tik į teritorijų statusą be jokių perspektyvų: 

  • nėra jokių nacionalinių projektų, nacionalistinės idėjos daro daugiau žalos nei naudos, veikdamos ne kūrimui, o vidiniam naikinimui;
  • nėra jokių regioninių projektų, ES jų sau pati nesuformavo, o kitų variantų nėra;
  • abi respublikos maksimaliai kuo glaudžiau stengėsi integruotis į dešinįjį-liberastinį globalų pasaulį, be teisės balsuoti, be jokio kokios apžiūrėjimo ar apsidraudimo. Globalios darbotvarkės išnykimas joms tampa katastrofa;
  • pagal besibaigiančio Rusijos krovinių tranzito netekimo proceso duomenis, bent kažkokių tai išteklių praktiškai neliko;
  • gyventojų aktyvumas yra minimalus.

Padėtis Lietuvoje yra šiek tiek geresnė, yra regioninio projekto (katalikiškas pasaulis) elementai, dalyje valdančiojo sluoksnio pasireiškia nacionalinio elito bruožai, be to, yra išlikęs istorinis mitas (be tęstinumo) apie „Lietuvos, Rusijos, Žemaitijos ir kitų Didžiosios Kunigaikštystės“ didybę, nors pirmgimystės teisė atitenka Baltarusijai, kuri mano, kad litvinai yra tiesioginiai šiuolaikinių baltarusių protėviai, ir  ne kitaip. Dabartiniai lietuviai jiems žemaičiai. Nematau prasmės aiškintis, kas yra teisus istoriniu požiūriu, čia kaip vakarietiškame teisme - teisus savas, o jei savi abu, tai tas, kuris turi daugiau valdžios ir pinigų.

Kalbant apie tranzitą, situacija yra labai parodomoji, iš pat pradžių priimtas rusofobijos kursas politikoje, tame tarpe ir nacionalinės segregacijos režimas, ir „nepiliečių“ kategorijos įvedimas net 90-ųjų metų sąlygomis negalėjo nesukelti neigiamos Rusijos reakcijos. Supratimas apie būtinybę nutraukti ekonominius ryšius su beveik atviru priešu, o būtent tranzito atsisakymas jau tada buvo akivaizdus.

Ust Lugos uosto vystymas buvo inicijuotas 1993 metais, ir vyko neskubant iki pat 2003 metų, kada dar jokio tranzito per jį nebuvo. Jau iki 2012 metų perkrovimo apimtys pasiekė 47 milijonus tonų, o nuo 2016 metų jos pasiekė stabilų 100 milijonų tonų per metus lygį, o tai dar toli gražu nėra uosto vystymo pabaiga. Analogiški darbai vyksta ir  pietine (ukraina) kryptimi.

Didelė dalis tranzitinių krovinių srauto buvo nuimta iš Ukrainos ir Pribaltikos respublikų. Jei 2005-2011 metais prekių tranzitas per pribaltikos šalis sudarė 65–70 milijonų tonų, tai 2016 metais jis sumažėjo daugiau nei trečdaliu ir toliau mažėja. Kalbama apie visišką jo nutraukimą artimiausiais metais.

Bet kokie „Baltijos tigrų“ lobistų atstovų bandymai siekiant išsaugoti naftos ir naftos produktų tranzitą yra griežtai blokuojami Rusijos Federacijos prezidento administracijos lygmenyje, kad ir kas juos ten pateiktų. Tai reiškia, kad yra padarytas, politinis sprendimas.Dėl to šia tema nėra net diskutuojama. Buvo priimtas principinis sprendimas ir šiuo klausimu buvo pasiektas elito susitarimas.

Padėtis Pribaltikos šalyse taip pat rodo demografijos būklę, nes Estijos, Latvijos ir Lietuvos gyventojų skaičius per 27 nepriklausomybės metus sumažėjo atitinkamai 15%, 27% ir 24%, iš esmės visa socialinė politika yra orientuota į pigios darbo jėgos auklėjimą Vakarų Europos šalims. Vaikai ištisomis klasėmis išvyksta dirbti į užsienį iškart tik pabaigę mokslus, ir viskas čia teisinga - sugebėta sukurti atvirą darbo jėgos rinką.

Estai, latviai ir lietuviai turi savo bendruomenes, visų pirma anglo-saksoniškose šalyse, tačiau jų svoris yra nereikšmingas ir jie yra labiau svetimos valios instrumentas, nei Tėvynės interesų gynėjai. Tiesą sakant, visa „nepriklausomų“ vyriausybių, dalyvaujant bendruomenėms-diasporoms, politinė istorija tą patvirtina.

Tiesa, taip pat atkreipkite dėmesį į Estijos ir Latvijos etninę sudėtį, nes bendras rusų gyventojų skaičius (nuskriaustas ir viską atsimenantis) šiose respublikose yra panašus į latvių ir estų skaičių. Tai tarsi šautuvas, kuris kabo ant sienos spektaklio pirmo akto metu, o trečiame...

Trijų svarstomų respublikų subjektyvumo problema yra ta, kad pastaraisiais dešimtmečiais jos neturėjo net minimalios galimybės ką nors padaryti, kad pakeistų dabartinį kursą. Jau pirmieji bandymai pasukti į šoną nuo dešinės-liberalios linijos virstu sunkiomis pasekmėmis. Tik štai atsižvelgiant į požiūrių dėl ateities skirtumą tarp fininterno (finansinio internacionalo, banksterių)  ir JAV pramoninio elito, bet kokiu atveju kiltų problemų. Citata - Dmitrij Džangirov - „tai tarsi klausti vaiko, su kuo jis nori likti gyventi, su patėviu ar su pamote?“

Taigi, mes galime daug kalbėti apie projekto planavimo stoką (psicho-istorinių reikšmių), sunaikintą gamybą, nykstantį Rusijos tranzitą, energetines problemas, priklausomybę nuo subsidijų ir pan., Bet pasakykime sąžiningai, jei reikėtų parašyti visavertę Estijos ir Latvijos strategiją, tai visų pirmiausia reiktu sužinoti - ar yra supratimas, kokiomis sąlygoms esant įvairūs išoriniai žaidėjai yra pasirengę priimti kapituliaciją, ar surengti referendumą, ar įmanoma viską nuspręsti užkulisiuose. Su Lietuva yra šiek tiek įdomiau, ji turi galimybę išlikti jaunesniuoju partneriu, o ne paprasta teritorija. Dešinio-liberastinio nuokrypio globalaus pasaulio skilimas į gabalus ir susilpnėjusi kontrolė atveria nedidelį langelį pakeisti siuzereną, bet ne daugiau.

Estijos ir Latvijos strateginė padėtis

Bet kokie pokalbiai apie trijų respublikų nepriklausomą politiką ar subjektumą ateityje, gali būti vedami tik tarp trijų, t.y., tu, cigaras ir konjakas, kad niekas neišgirstu. Tai, žinoma, pokštas, tačiau jame yra didelė dalis tiesos.

Artimiausioje kartoje (žmonių kartoje) politinės kovos centras persikels iš Šiaurės Atlantikos į Ramiojo vandenyno regioną. Trys svarstomos respublikos bus toli nuo bet kokių reikšmingų kelių, jos praktiškai niekam bus neįdomios. Net limitrofų vaidmuo - mažų pusiau nepriklausomų valstybinių darinių tarp stiprių žaidėjų - vaidmuo liks praeityje. Ką šiandien jaudina Centrinės Amerikos valstybių būklė ir sienos ? Va panašiai toks požiūris bus į Pribaltikos šalis.

Teoriškai įmanoma užsienio karinio anklavo dislokacija Pribaltikos teritorijoje, kad būtų galima kontroliuoti regioną ir kelius, panašiai kaip Rusijos bazė Sirijoje, britai Kipre ir pan.. Tačiau nė vienam iš pasaulinių žaidėjų to tikrai neprireiks. Per daug pažeidžiama padėtis, nenaudingumas karine prasme, gynybos sudėtingumas ir daug negatyvo iš Rusijos pusės.

Kitų geopolitinių žaidėjų karinės bazės Skandinavijoje būtinai bus, tačiau pravartu būtų jas pastatyti ne taip arti Rusijos sienų ir padaryti mažas. Šiuolaikinė sekimo technologija, palydovai ir kitkas, viską pasaulyje padaro arčiau, o degradacija mažiausiai palies karines technologijas. Kraštutiniu atveju  galima išsinuomoti iš Estijos salas ar Gotlandą 99 metams. Tas labiau apsimoka nei prisiimti atsakomybę ir aprūpinimą žemyninės dalies. Išlaikyti Gibraltarą yra lengviau ir paprasčiau nei imtis kontroliuoti vieną iš Ispanijos provincijų.

Kaip jau buvo minėta anksčiau, Estijos ir Latvijos likimus galima ir būtina svarstyti kartu, ir jų ateitis nepavydėtina. Faktiškai yra trys scenarijai:

  • integruotis į Rusijos sudėtį vieningos gubernijos - respublikos, pavyzdžiui, ... Narvos, teisėmis;
  • tapti dešiniosios liberastinės pakraipos „New Hansa“ dalimi, kaip mažai ką dominanti teritorija;
  • užsidaryti savyje, visiškai atsisakius bet kokios užsienio politikos, rusofobijos ir t.t., patampant balanos gadynės vienkiemio ūkio pasaulėliu, tokiu savotišku draustiniu.

Narvos gubernijos sudėtyje (Estijos-Latvijos autonominė respublika) - nei Ryga, nei Talinas nebus administraciniais centrais, kad nekiltų iškraipymų, bet štai Narva, Rusijos miestas, taip. Apjungtos gubernijos etninė sudėtis dalinsis į tris maždaug vienodas dalis - estus, latvius ir rusus. Plotas, gyventojų skaičius atitinka vidutinį Rusijos regioną.

Sukurti administracinius valdymo organus naujoje vietoje nebus taip sunku, Leningradas nėra taip jau toli, o ir visada galima papasakoti apie Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Pribaltikos šalys padarė visišką ir galutinį „civilizacinį pasirinkimą“ ir ilgą laiką joms atrodė, kad tai buvo teisingas ir vienintelis galimas žingsnis. Tik štai dešinisis-liberastinis globalusis pasaulis skilo ir subyrėjo į gabalus, o prisiekę jam ištimybę „Baltijos tigrai“ staiga pasidarė niekam nereikalingais gatviniais  katinais. Pažvelkime, kokius gi variantus jie turi norėdami rasti naujus namus.

Vėlgi, eilinį kartą, Estijos, Latvijos ir Lietuvos būsimo kelio pasirinkimą beveik visiškai lemia Rusijos strategija ir veikimas ar neveikimas. Faktiškai kalba eina apie mažesnio masto situacijos pasikartojimą visam pasauliui, pasikartojimą, kada sprendimą pasirinkti konkretų, iš galimų globalų scenarijų lemia JAV veiksmai. Tiesa, kelių pasirinkimas yra labai ribotas todėl, kad tiesiog nėra varianto išlaikyti sveiku globalų pasaulį, byrėjimas vyks, vienintelis klausimas yra dėl proceso greitis, suskilusių gabalų dydis ir geometrija.

Taip Ir Rusija gali rinktis tarp „trečiosios Romos“ ir „kairiojo posūkio“ strategijų, kelias, kuriuo ji nueis artimiausiais metais, nulems visų kaimyninių šalių ir tautų ateitį.norus išsaugoti senus istorinius miestus be pakeitimų. Na o , kad tai būtų dar linksmiau, galite aptarti Pskovo ir Leningrado sričių plotų padidėjimus naujų rajonų sąskaita, kad būti labiau sukalbamesniais.

Integracija į Rusiją įmanoma įgyvendinant bet kurią iš neatidėliotinų Rusijos strategijų („Trečioji Roma“ ir „Kairysis posūkis“), nes ši problema nėra reikšminga ir esminė, tačiau Rusija gali ja ir nesusidomėti. Tuomet Estijai ir Latvijai tereikės tapti „Naujosios Hanzos“ dalimi - tai yra probritiška teritorija su miestais, kuriuose apgyvendinami imigrantai iš musulmoniškų ir Afrikos šalių, ir kaimais, su vietos gyventojų liekučiais, na arba atsiriboti nuo visų, ir pereiti į 19 amžiaus pabaigos - 20 amžiaus šeimininkavimo lygį,  nes  labiau aukštesnis autonominis darbo pasidalijimo lygis yra neįmanomas. Tik štai žmonės iš tokio „vienkiemio ūkio rojaus“ bėgs dar greičiau, ir nebus jėgų kovoti su paprastomis gaujomis.

Variantas integruoti Estiją ir Latviją į kontinentinį europinį projektą „Naujoji Bizantija“ / „Ketvirtoji Roma“ nėra įmanomas, nes Rusija gal ir galėtų leisti šalia savęs laukines žemių, tačiau kitos potencialiai stiprios valstybės - jau ne.

Tokiu būdu,  Estijai ir Latvijai yra išties nedidelis ateities pasirinkimas - integruotis į Rusiją be jokių teisių, rizikuojant tapti lygiavertės pagal reikšmę su suomių-ugurų tautomis udmurtais ir mordviais, arba ieškoti išsigelbėjimo dešiniojoje liberastinėje „New Hansa“, turint ypač didelę perspektyvą prarasti netgi nacionalinio identiteto likučius ir išnykti tarp svetimo kraujo ir kultūros migrantų. 

Ar Rusijai yra koks reikalas iki Estijos ir Latvijos likimo? Ne. Problemų su jų integracija gyvenimu kartu būtu minimum, be to, galima truputį sugriauti Didžiosios Britanijos planus su „New Hansa“, ir nereikia pamiršti pamiršti apie rusus gyventojus. Mes kalbame apie „Rusijos pasaulio“ vidinės įvairovės didinimą na ir istorinio teisingumo atkūrimą, nes jie jau seniai rusams suteikė  casus belli atsakomiesiems veiksmams, juk nacionalizmas atriša rankas priešininkams.

Lietuvos strateginė padėtis

Situacija Lietuvoje yra įdomesnė, įvairesnė ir daugiau variantų. Nėra prasmės kalbėti apie geopolitinį subjektumą, tačiau yra daugiau ateities variantų, palyginus su anksčiau apžvelgtomis respublikomis:

integracija į Rusiją kaip atskiros gubernijos - respublikos. Ši variantas įmanoma tik tuo atveju, jei Rusija įgyvendina kairiojo konservatyvaus scenarijaus „kairįjį posūkį“;

kaip jaunesnio partnerio integracija į dešiniosios liberastinės pakraipos probritišką „New Hansa“. Pagal šį scenarijų Lietuva įgyja daugiau svarbos ir svorio nei Estija ir Latvija;

aljansas su Baltarusija  „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė - 2“ (Baltarusija, Lietuva ir Malorosija) kaip jaunesnysis partneris. Šis scenarijus galimas tik tuo atveju, jei Rusija įgyvendina 'Trečioji Roma" strategiją;

prisijungimas prie žemyninės Europos projekto (branduolys buvusi  Austrijos-Vengrijos imperija) kaip pakraščio, su nedidelėmis teisėmis. Šis scenarijus yra įmanomas tik smarkiai susilpnėjus arba visiškai atmetus iš Rusijos pusės vakarinę plėtros kryptį, kas atrodo mažai tikėtina.

Lietuvos elitas yra padalintas į dvi dalis, didesnė linkusi į dešinį-liberastinį modelį, ne paskutinėje eilėje prie šito prisideda diasporų (bendruomenių) ir jos palaikymas anglosaksų šalių valdančiųjų sluoksnių. Čia nėra vietos žmogiškumui, tiesiog ten lengviau valdyti pusiau kolonijas. Tarp vietinio „ofisinio planktono“ ar aptarnavimo sferos darbuotojų susiraskite nelabai protingą diasporininką ir pasiųskite jį į ne istorinę tėvynę vadovauti vietiniams aborigenams. Jis kalbės su jais gimtąja kalba ir darys viską, ko iš jo reikalauja sahibai.

Problema tame, kad ši schema artimiausiais metu nustos veikti, JAV elitui neberūpės Lietuva, o Britanijai neužteks jėgų, net „New Hansa“ kūrimas vyks pusiau partizaniniai metodais.

Norėdama prisijungti prie kontinentinės Europos projekto, Lietuva turės priešpastatyti save Lenkijai ir stiprinti ryšius su neslaviška Vengrija ir Austrija. „Sąjunga“ su Lenkija bus ištemptas laike tautinės savižudybės ir virsmo į Wilno kraštą variantas, labai jau stiprios Lenkijoje yra sausumos "sausumos" valstybės tradicijos, ištrūkti lietuviams iš jos asimiliacijos politikos nepavyks.

Rusijos sudėtyje - sausumos imperija, turinti tinklinį ( be suvereniteto praradimo) požiūrį į žemių integraciją, lietuviams nebus jokių ypatingų problemų dėl savo tapatybės išsaugojimo. Ir tiems, kurie siūlo Rusijai atsisakyti imperinių principų, galima patarti atidžiau pažvelgti į Lenkiją, jos tradicijas ir istorinį likimą.

Tokiu būdu, Lietuva, skirtingai nei Estija ir Latvija, turi daugiau ateities galimybių, nors šis pasirinkimas taip pat susiveda į klausimą - prie kurio prisišlieti, idant geopolitinis mastas ir dydis yra svarbu.

Optimaliausiu atrodo sąjunga su Baltarusija (LDK-2) arba prisijungimas prie kontinentinės Europos projekto, tačiau sprendimas dėl to (tiesiogiai ir (arba) netiesiogiai) vis tiek bus priimtas Maskvoje.

Ar Rusija turi interesų Lietuvai ? Minimalus, jei tik europiniams gyventojams, kurių poreikis bus vystant Tolimuosius Rytus.

Reziume

Ateitis nepriklauso nuo Pribaltikos respublikų nuomonės ir norų, joms yra tik vienas klausimas - prie ko prisišlieti. Tačiau šio pasirinkimo laisvė yra iliuzinė, viskas priklauso nuo Rusijos strategijos ir noro - jei panorės paimti - tai imsis, jei nenorės - galės rinktis iš kitų siuzerenų.

Ateinančiais metais negalima atmesti ilgalaikės nuomos ar salų paėmimo iš Estijos karinėms bazėms, likusiame kontekste Pribaltikos šalys išorės žaidėjų susidomėjimo nekelia.

Baltijos tigrų integracija į Rusiją leis jiems išsaugoti savo nacionalinį identitetą, nors kalbos apie jokį suverenitetą nebus, jiems reikės stoti į vieną eilę  su Pavolgio respublikomis, na o Estija ir Latvija išvis turės gyventi vienos gubernijos - respublikos rėmuose.

Prisijungimas prie „Naujosios Hanzos“ („Arktine Afriką“) perspektyvoje prives tik iki nacionalinės katastrofos, tačiau tai leis išlaikyti kuriam tai laikui valdžią esančiam šūdeličiui. Manau, nereikia net sakyti, kad šis nepalankus scenarijus yra inertiškas Pribaltikai ... Ilgalaikėje perspektyvoje tai virs antropologinėmis dykumomis ir nauja kolonizacija.

Lietuva turi šiek tiek daugiau variantų, palyginti su Estija ir Latvija - tapti jaunesne partnere galimuose Baltarusijos ir kontinentinės Europos projektuose, tačiau pasirinkimas vėl bus daromas Maskvoje.

Tokia yra mažų šalių ir tautų dalia, kurios istoriškai (tarpukaryje, 90-taisiais, ir dar anksčiau) padarė neteisingą ir klaidingą  pasirinkimą.

Ir taip, nereikia (nors dabar) labai užtempti su naujų namų paieškomis, nes kitaip galima ir gatvėje likti,  o tai žiemos laukia šaltos.