576 tūkst. lietuvių – žemiau skurdo ribos

Autorius: Kibirkštis.lt Šaltinis: https://kibirkstis.blogspot.co... 2020-07-28 12:09:00, skaitė 367, komentavo 13

576 tūkst. lietuvių – žemiau skurdo ribos

Taigi, tokie yra skaičiai, pirmiausiai skelbiami ne Putino, ne „Sputniko“ ar dar kokio Lietuvai „nedraugiško“ šaltinio, bet mūsų lietuviškojo statistikos departamento: iš tiesų, būtent tiek žmonių, anot oficialių skaičiavimų, 2019 m. Lietuvoje gyveno žemiau skurdo ribos. Ir tai – tais pačiais metais išrinktojo prezidento Gitano Nausėdos kalbų apie „gerovės valstybę“ fone...

Iš pirmo žvilgsnio, galima sakyti: taip, gi Nausėda tik ką pradėjo prezidentauti – norint pakeisti situaciją, reikia laiko, o būtent ryšium su šiomis, t. y. skurdo ir nelygybės problemomis (beje – anot to paties statistikos departamento, daugiausiai ir mažiausiai uždirbančių pajamos Lietuvoje skiriasi apie 6,4 karto; ; įdomu – o kiek gi skiriasi šių dirbančių pajamos nuo įmonių akcininkų ir oligarchų pajamų?..), „gerovės valstybės“ lozungas ir buvo keliamas. Tačiau taip galvoti – mažų mažiausiai naivu, o daugiausiai – idiotiška.

Kodėl? Patsai Nausėda – profesionalus bankininkas. Kaip ir kiti politikieriai, jis atstovauja ne ko kito, o būtent konkrečių sluoksnių, šiuo atveju – vietinės Lietuvos kriminalinės buržuazijos ir Švedijos finansinio kapitalo – interesus. Be abejo, šie interesai Vilniaus, o taip pat ir Kauno bei Klaipėdos centruose sukūrė darbo vietų, sukūrė ir tam tikrą gerovės, miesčioniško liuksuso šarmą. Žodžiu – materialinio klestėjimo įvaizdį.

Ir tai daugiau nei tik įvaizdis. Viršūnės iš tikrųjų klesti. Nors patsai kraštas, galime sakyti, merdi. O tiksliau – gyvena savo ateities sąskaita. Kaip suprasti? Ogi labai paprastai: skurdo rodikliai, nors ir dideli, lygtais mažėja (tai juk byloja statistika ir čia nėra pagrindo manyti, jog skaičiai būtų klastojami); bet kraštas tuštėja: per paskutinius 20 metų Lietuva prarado apie 1 milijoną gyventojų, kuriuos atidavė Vakarų Europai kaip pigią bei kvalifikuotą darbo jėgą. Lygiai taip pat, kaip ir kitos Rytų Europos šalys. Už tai gavo mainais ES fondų paramą ir šiaip teisę įsilieti į „auksinio milijardo“ pasaulį – nors ir periferijos, nors ir paribio teisėmis. Bet vis dėlto, įsilieti.

Problema yra tame, kad šiandien skurdas daugiausiai koncentruojasi provincijoje – ten, kur ES pinigai ir visas kitas Vakarų gėris, sakykime, neatiteka – arba atiteka pernelyg menkai. Jauni iš ten evakuojasi (ir ilgainiui jų lieka vis mažiau; tuo tarpu likusiųjų neretai laukia alkoholizacija, narkotizacija ir šiaip marginalizacija), tuo tarpu seni lieka ir sudaro didžiąją mūsų skurstančių piliečių masę. Tuo tarpu trys aukščiau minėti didmiesčiai gyvuoja – bet gyvuoja ne organiško šalies augimo, progresyvaus jos vystymosi, o savotiško parazitizmo, pagrindu.

Ir už šį parazitizmą anksčiau ar vėliau, bet teks susimokėti. Istoriškai, visuomeniškai, ekonomiškai. Be abejo – ir politiškai, nes laikui bėgant, technologijoms vystantis (vadinasi – kaip įrodė kadaise Marksas – krentant ir gamybinių procesų pelningumui, t. y. bendrajai pelno normai), vis daugiau ir daugiau žmonių darysis nereikalingi. Ne tik „trečio pasaulio“ kraštuose, ne tik Lietuvoje ar Rytų Europoje – bet ir pačiuose Vakaruose. Valdantysis elitas net neslepia, kad priešaky – nauja kastų sistema, nebe „normalus“, klasikinis, o mutacinis, hibridinis kapitalizmas, kuriame galėsime rasti ir feodalizmo, ir – galbūt – netgi vergovės elementų.

Ryšium su tuo, tegalime prisiminti dabar dergiamą, juodinamą „sovietmetį“. Žodžiu – tarybinius laikus: taip, problemų, ydų visuomenėje buvo ir tada – bet santykiai gi buvo žmogiškesni, darbas reiškė ne prekę, bet piliečio garbę ir pareigą visuomenei. Provincija, tame tarpe kaimai – klestėjo: augo kolūkiai, buvo statomos mokyklos, kilo kultūrnamiai, bibliotekos. Taip, augo ir miestai – bet ne nykstančių „periferijų“ sąskaita. Tuo tarpu jaunimui buvo užtikrintas tiek nemokamas švietimas, tiek konkrečios oraus darbo ir karjeros perspektyvos: dalykai, kuriais šiuolaikinėje „gerovės“ valstybėje pasidžiaugti gali toli gražu ne kiekvienas.

Taip, Lietuva – „gerovės“ valstybė... Tiktai toji „gerovė“ – ne visiems. Ir toli gražu ne visiems dirbantiems. Toji gerovė – buržuaziniam elitui, jo liokajams ir šiaip aptarnaujančiam personalui, kurio atstovai dresiruojami, kad, lyg klusnūs naminiai gyvuliukai, lyg nuolankūs mankurtai, tarnautų šeimininkui, gyventų „vien duona“, vien šia diena – ir būtų patenkinti. Ir, pripažinkime – kol kas šita schema veikia.

O kokia bus šios „gerovės“ valstybės ateitis? Link ko nueisime? Iš tikrųjų, kol kas nieko gero nematyti. Bet būtent aukščiau minėtame, žodžiu – tarybiniame istoriniame patyrime – slypi raktas į galimą mūsų problemų sprendimą. Tereikia nebijoti tą raktą paimti ir panaudoti...

Kibirkštis