Dž. Orvelas. 1984 (15)

Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/dz-orvelas-... 2015-08-16 17:42:58, skaitė 2799, komentavo 1

7

Vinstonas pabudo ašarotomis akimis. Džulija mieguista pasiraivė šalia jo, murmėdama:

— Kas atsitiko?

— Aš sapnavau…— pradėjo jis ir staiga nutilo. Tai buvo per daug sudėtinga, neišsakoma žodžiais — ir pats sapnas, ir su juo susiję prisiminimai, atplaukę sąmonėn per keletą sekundžių.

Jis gulėjo ant nugaros užsimerkęs, vis dar apimtas sapno nuotaikos. Tai buvo erdvus, šviesus sapnas, kuriame visas jo gyvenimas atrodė nusidriekęs priešaky lyg vasaros vakaro peizažas po lietaus. Visa tai buvo stiklinio prespapjė viduje, bet stiklo paviršius buvo dangaus skliautas, o viskas po juo — užlieta skaidrios švelnios šviesos, kurioje galima įžvelgti neišmatuojamus tolius. Be to, sapno motyvas, gal net jo esmė, buvo motinos rankos judesys, po trisdešimties metų pasikartojęs kino kronikoje, kai žydė motina bandė uždengti nuo kulkų savo vaiką. Paskui malūnsparniai sukapojo juodu į gabalus.

— Tu žinai,— tarė jis,— iki pat šio momento aš maniau, kad esu nužudęs savo motiną.

— Kodėl tu ją nužudei?— paklausė Džulija beveik miegodama.

— Aš jos nenužudžiau. Fizine prasme.

Jis sapnavo tą paskutinį kartą, kai ją matė, o pabudus užplūdo visa tos dienos smulkių įvykių grandinė. Tai buvo prisiminimas, kurį jis sąmoningai stūmė iš savo sąmonės daugybę metų. Tikslios datos jis nebeprisiminė, bet kai tai atsitiko, buvo ne mažesnis kaip dešimties metų, gal dvylikos.

Jo tėvas jau anksčiau buvo dingęs, prieš kiek laiko — nebeprisiminė. Aiškiau jis prisiminė skurdą ir nelengvas to meto gyvenimo sąlygas: nuolatinę baimę, keliamą antskrydžių, slėpimąsi metro stotyse, krūvas griuvėsių, nesuprantamas proklamacijas, išlipintas gatvių sankryžose, būrius paauglių vienos spalvos marškiniais, didžiules eiles prie kepyklų, triukšmingą kulkosvaidžių šaudymą tolumoje, ir svarbiausia — tą faktą, kad niekad neužtekdavo maisto. Jis prisiminė ilgas popietes, praleistas su kitais berniukais, slankiojant apie šiukšlių dėžes ir šiukšlynus, rankiojant kopūstlapių gyslas, bulvių lupenas, kartais net sužiedėjusios duonos gabalus, nuo kurių kruopščiai grandydavo pelėsius. Kaip laukdavo įprastais maršrutais važiuojančių sunkvežimių su pašarais gyvuliams, iš kurių, besikratant blogesnio kelio ruožuose, kartais pabirdavo išspaudų.

Kai dingo jo tėvas, motina perdėm nenustebo ir labai nesielvartavo, tik staiga neatpažįstamai pasikeitė. Pasidarė tarsi visai besielė. Net Vinstonas matė, kad ji laukė atsitinkant kažko, ką žinojo atsitiksiant. Ji darė viską, ką reikėjo — virė valgį, skalbė, taisė drabužius, klojo lovas, šlavė grindis, valė dulkes — visada labai lėtai, kažkaip keistai taupydama judesius, tarsi manekenas. Atrodė, kad jos didžiulis beformis kūnas natūraliai gęsta. Valandų valandas ji nejudėdama sėdėdavo ant lovos, supdama jo jaunesnę seserį, mažutę, sirguliuojančią, labai tylią dvejų ar trejų metų mergaitę, iš liesumo subeždžionėjusiu veiduku. Retsykiais ji paimdavo Vinstoną ant rankų ir ilgai laikydavo prispaudusi prie savęs, nieko nesakydama. Nors jis buvo mažas ir savanaudis, suprato, kad tai kažkaip susiję su tuo niekad neminimu dalyku, kuris turi atsitikti.

Jis prisiminė kambarį, kur jie gyveno — tamsų, pridvisusį, beveik visą užimtą lovos su baltu užtiesalu. Židinyje buvo dujų degiklis, ant sienos lentyna maistui, laiptų aikštelėje ruda keraminė kriauklė, bendra keliems kambariams. Jis prisiminė stotingą mamos figūrą, palinkusią prie viryklės ir kažką maišančią puode. Kuo aiškiausiai prisiminė nuolatinį alkį ir įnirtingas rietenas prie stalo. Jis prisispyręs įkyriai klausinėdavo mamą, kodėl nėra daugiau maisto, imdavo triukšmauti ir šaukti ant jos (net prisiminė savo toną, mat buvo beprasidedanti ankstyva mutacija ir balsas kartais savotiškai sududendavo), arba imdavo verkšlenti, stengdamasis iškaulyti daugiau. Ir mama duodavo. Jai buvo savaime aišku, kad jis, „berniukas“, privalo gauti didžiausią porciją, bet kad ir kiek jam pridėdavo, jis reikalaudavo dar daugiau. Jai nuolat tekdavo maldauti jį, kad nebūtų savanaudis ir neužmirštų, jog jo mažoji sesutė serga ir jai taip pat reikia maisto, bet viskas būdavo veltui. Vos tik ji padėdavo samtį, jis imdavo rėkti, verkti, mėgindavo ištraukti puodą jai iš rankų, graibstydavo maistą iš sesers lėkštės. Jis suprato, kad skriaudžia jas abi, bet kitaip negalėjo; netgi jautė turįs teisę taip daryti. Atrodė, kad veriantis alkis skrandyje pateisina jį. Pavalgęs, jei tik mama nesaugodavo, jis nuolat vagiliaudavo iš varganų atsargų ant lentynos.

Vieną dieną jiems davė šokolado talonų. Po daugelio savaičių ar mėnesių pertraukos. Jis labai aiškiai prisiminė tą brangų mažą šokolado gabalėlį. Tai buvo dviejų uncijų plytelė (tais laikais dar buvo uncijos), skirta visiems trims. Buvo aišku, kad ją privalu padalinti į tris lygias dalis. Ir staiga jis lyg iš šalies išgirdo save reikalaujant, kad visas gabalas būtų atiduotas jam. Mama liepė jam nebūti godžiam. Prasidėjo ilgas, varginantis ginčas — su riksmais, verkšlenimais, ašaromis, priekaištais, derybomis. Jo mažytė sesuo, visai kaip beždžioniukas abiem rankomis įsikibusi į mamą, žiūrėjo pro petį į jį didelėmis liūdnomis akimis. Galų gale mama atlaužė tris ketvirtadalius šokolado ir padavė Vinstonui, o likusį gabalėlį — seseriai. Si suspaudė šokoladą ir bukai įsispoksojo į jį — matyt, nežinojo, kas tai yra. Vinstonas stovėjo ir kelias sekundes žiūrėjo į ją. Paskui staiga šoktelėjo, pagriebė šokoladą iš sesers rankos ir leidosi pro duris.

— Vinstonai, Vinstonai!— šaukė mama.— Sugrįžk! Atiduok seseriai šokoladą!

Jis sustojo, bet negrįžo. Neramios jo motinos akys buvo įsmeigtos į jo veidą. Net dabar ji galvojo apie tą neišvengiamą dalyką, kurio jis nežinojo ir kuris turėjo netrukus atsitikti. Sesuo, supratusi, kad iš jos kažkas atimta, ėmė silpnai knarkti. Mama apkabino ją ranka ir priglaudė galvą prie krūtinės. Kažkas tame judesyje jam sakė, kad sesuo miršta. Jis nusisuko ir nulėkė laiptais, jausdamas, kaip rankoje limpa šokoladas.

Daugiau mamos jis nematė. Prarijęs šokoladą, jis pajuto gėdą ir keletą valandų slankiojo gatvėmis, kol alkis parvijo namo. Kai grįžo, mama buvo dingusi. Tai jau buvo pasidarę normalu tais laikais. Kambaryje ničnieko netrūko, tik mamos ir sesers. Jos nepasiėmė jokių drabužių, net mamos paltas liko. Ir iki šios dienos jis nebuvo tikras, ar motina gyva, ar ne. Visai galimas dalykas, kad ji buvo išsiųsta į darbo stovyklą. O jo sesuo galėjo būti išgabenta, kaip ir pats Vinstonas, į kokią nors benamių vaikų koloniją (jos buvo vadinamos pataisos centrais), kurios atsirado po pilietinio karo; galėjo kartu su mama atsidurti stovykloje arba paprasčiausiai buvo palikta kur nors numirti.

Sapnas buvo labai ryškus atmintyje, ypač tas globiantis mamos rankos judesys, kuriame tarsi buvo sutelkta visa jo prasmė. Jo mintys nukrypo prie kito sapno, sapnuoto prieš du mėnesius. Kaip šiandien sapne mama sėdėjo ant sukrypusios baltai užklotos lovos, taip tame sapne sėdėjo nuskendusiame laive, toli apačioje kas minutę skęsdama vis giliau, bet vis tebežvelgdama į jį pro tamsėjantį vandens sluoksnį.

Jis papasakojo Džulijai, kaip dingo mama. Džulija neatsimerkdama apsivertė ant kito šono ir įsitaisė patogiau.

— Kaip matau, tu tada buvai tikras sužvėrėjęs paršiukas,— sumurmėjo ji.— Visi vaikai būna paršiukai.

— Taip. Bet svarbiausia čia yra…

Iš jos kvėpavimo jis suprato, kad ji vėl tuoj užmigs. O jam norėjosi pasikalbėti apie. mamą. Iš visų prisiminimų ji neatrodė buvusi kokia nepaprasta moteris, tuo labiau itin protinga, bet vis dėlto ji turėjo kažkokio kilnumo, dorumo, nes vadovavosi tik savo asmeniškais principais. Jos jausmai buvo jos vienos jausmai, kurių iš išorės niekas negalėjo pakeisti. Jai nė į galvą nebūtų atėjusi mintis, kad jei koks nors veiksmas neduoda rezultato, tai yra beprasmiškas. Jeigu ką nors myli, tai myli, o kai nebeturi jam ko duoti, tai vis tiek duodi meilę. Kai šokolado neliko, mama suspaudė kūdikį glėbyje. Tai buvo beprasmiška, nieko negalėjo pakeisti, negalėjo sutverti daugiau šokolado, negalėjo atitolinti vaiko ir jos pačios mirties, bet tai atrodė natūralu. Toji bėglė motina valtyje irgi dengė savo berniuką ranka, kuri nuo kulkų galėjo apsaugoti ne daugiau kaip popieriaus lapas. Baisiausia, kad partija visą laiką įtikinėja, jog paprasčiausi impulsai, jausmai yra visai nesvarbūs, ir tuo pačiu metu atima iš žmogaus visą gebėjimą valdyti materialų pasaulį. Kai patenki į partijos nagus, tai, ką tu jauti ar nejauti, tai, ką tu darai ar nedarai, nebeturi jokios reikšmės. Tu vis tiek išnyksi, ir nei apie tave patį, nei apie tavo veiksmus niekas daugiau nebegirdės. Tu būsi be jokių purslų ištrauktas iš istorijos upės. Bet žmonėms, gyvenusiems vos prieš dvi kartas, tai neatrodė šitaip svarbu, nes jie nemėgino keisti istorijos. Jie buvo susiję asmeniniais ištikimybės ryšiais, kuriais niekad neabejojo. Svarbiausi buvo žmonių santykiai, savaiminę vertę turėjo net visiškai bejėgiškas gestas, apkabinimas, mirštančiam žmogui ištartas žodis. Staiga jam dingtelėjo, kad proliai ir liko tokioje būsenoje. Jie netarnauja nei kokiai nors partijai, nei kokiai nors šaliai, nei idėjai, jie ištikimi tik vienas kitam. Pirmą kartą gyvenime jis galvojo apie prolius be paniekos, nelaikė jų tiesiog inertiška jėga, kuri vieną dieną pabus ir atgaivins pasaulį. Proliai yra išlikę žmogiški. Jų vidus dar nesužiedėjęs. Jie išsaugojo primityvias emocijas, kurias jam pavyksta susigrąžinti tik sąmoningomis pastangomis. Šitaip galvodamas, jis kažkodėl prisiminė, kaip prieš keletą savaičių pamatė ant šaligatvio nutrauktą ranką ir nuspyrė ją į purvyną lyg kokį kopūstkotį.

— Proliai yra žmonės,— pasakė jis garsiai.— O mes ne žmonės.

— Kodėl?— paklausė vėl atsibudusi Džulija.

Jis pagalvojo.

— Ar tau neatėjo į galvą,— tarė jis,— kad geriausia būtų, jeigu mudu išeitume iš čia, kol ne vėlu, ir daugiau niekada nesusitiktume?

— Taip, mielasis, aš keletą kartų apie tai pagalvojau. Bet vis tiek nežadu taip darytį.

— Mums kol kas sekėsi,— tarė jis,— bet taip nebus amžinai. Tu esi jauna. Atrodai normali ir nepagedusi. Jeigu laikysies atokiau nuo tokių žmonių kaip aš, tai gali nugyventi dar penkiasdešimt metų.

— Ne. Aš viską apgalvojau. Ką darysi tu, tą darysiu ir aš. Ir labai nenusimink. Aš esu labai gyvybinga.

— Mudu galim išbūti kartu dar šešetą mėnesių… metus… nežinia. Galų gale vis tiek turėsim išsiskirti. Ar tu įsivaizduoji, kokie vieniši būsime? Kai tik jie mus nutvers, neliks nieko, absoliučiai nieko, kuo mudu vienas kitam galėtume padėti. Jei aš prisipažinsiu, jie tave nušaus, o jei neprisipažinsiu, vis tiek nušaus. Niekas, ką aš padarysiu ar pasakysiu arba nutylėsiu, nenutolins tavo mirties net penkioms minutėms. Mudu net nežinosim, ar kitas yra gyvas, ar miręs. Mudu būsime absoliučiai bejėgiai. Vienintelis svarbus dalykas kad neišduotume vienas kito, nors ir tai neturi jokios reikšmės.

– Jei tu turi galvoje prisipažinimą,— pasakė ji,—tai mes puikiausiai prisipažinsime. Visi visada prisipažįsta, Gi nieko nepadarysi, Jie; kankina.

– Aš kalbu ne apie tai. Prisipažinimas — tai dar ne išdavystė. Tai, ką tu sakai ar darai, nesvarbu: svarbu tik jausmai. Jeigu jiems pavyktų priversti mane nebemylėti tavęs — štai tada būtų tikra išdavystė.

Ji pagalvojo.

— To jie negali padaryti,— pagaliau pasakė ji.— Tai vienintelis dalykas, kurio jie negali. Jie gali priversti sakyti bet ką… bet ką, bet negali priversti patikėti tuo. Jie negali įlįsti į žmogaus vidų.

— Negali,— pasakė jis kiek džiugiau,— tikrai negali, tai tiesa. Negali įlįsti į žmogaus vidų. Jeigu tu dar jauti, kad verta likti žmogumi, net jeigu tai neduos jokių rezultatų, tai tu juos nugalėjai.

Jis pagalvojo apie teleekraną su niekad neužmiegančia ausimi. Jie gali sekti tave dieną ir naktį, bet jeigu gerai pasistengsi, tai vis tiek gali juos pergudrauti. Nors ir labai gudrūs, jie vis dėlto dar neįvaldė paslapties sužinoti, ką galvoja kitas žmogus. Gal patekus į jų rankas atrodo nebe taip. Negali žinoti, kas atsitinka Meilės ministerijoje, bet galima spėti: kankinimai, vaistai, tikslūs prietaisai, registruojantys nervų reakciją, nuolatinis sekinimas nemiga ir vienatve, nesiliaujantis klausinėjimas. Faktų, be abejo, ten nenuslėpsi. Juos galima išaiškinti tyrimais, išgauti kankinimais. Bet jeigu turi tikslą ne išlikti gyvas, o išlikti žmogus, visa tai yra nereikšminga. Jie negali pakeisti tavo jausmų, tiesą sakant, tu negali jų pakeisti ir pats, net jeigu ir labai norėsi. Jie iki smulkmenų gali išaiškinti viską, ką tu darei, sakei ar galvojai, bet širdis, kurios elgesys net tau pačiam yra paslaptingas, liks neprieinama.