Šventoji Sofija: turkų pasakos prieš istorinius faktus
Autorius: Reimondas Ibrahimas Šaltinis: http://www.propatria.lt/2020/0... 2020-08-06 12:32:00, skaitė 1420, komentavo 13
Milijonai stačiatikių ir kitų krikščionių visame pasaulyje buvo šokiruoti, supykdyti ir/arba nuliūdinti sužinoję, kad Turkija ką tik patvirtino Šventosios Sofijos (Šventosios Išminties) muziejaus – šventovės, kuri buvo pastatyta 532‒537 m. ir beveik tūkstantį metų veikė kaip krikščionių bazilika – pavertimą mečete.
Sakydamas ilgą šį sprendimą pagrindžiančią kalbą, pagrindinis jo iniciatorius Turkijos prezidentas R. Erdoganas teigė:
„Stambulo [Konstantinopolio] užėmimas ir Šventosios Sofijos pavertimas mečete yra vienas šlovingiausių Turkijos istorijos puslapių. 1453 m. gegužės 29 d. osmanų sultonas Mehmedas II po ilgos apsiausties įžengė į miestą ir patraukė tiesiai prie Šventosios Išminties bazilikos. Įžengęs į Šventovę, jos viduje baimingai savo likimo laukiančius bizantiečius jis nuramino, kad jų gyvybei ir laisvei niekas negresia … [Tada jis] rečitavo pirmąjį adhaną [kvietimą maldai], taip patvirtindamas savo užkariavimą. Tada Šventosios Sofijos kertėje jis du kartus dėkodamas parpuolė kniūbsčias. Šiuo gestu sultonas parodė, kad Šventosios Išminties soboras yra paverčiamas mečete… Nuo tada 481 metus [iki jos tapimo muziejumi 1934 m.] Šventovės skliautai ir sienos aidėjo nuo maldų ir takbirų [šūkių „Allahu Akbar“].“
Toks idealizuotas įvykio atpasakojimas mažai tesiskiria nuo pozicijos, kurios laikosi žinomiausi Turkijos istorikai, tarp jų ‒ profesorius Selimas Akdoganas. Neseniai "Al Jazeera" eteryje jis tvirtino, kad sultonas Mehmedas II iš tikrųjų „nusipirko“ Šventają Sofiją iš nukariautų krikščionių.
Ar tokie rožinėmis spalvomis piešiami pasakojimai yra tikslūs? Laimei, mums nebūtina remtis turkų propaganda –turime prieigą prie pirminių šaltinių, tiksliai aprašančių, kaip elgėsi turkai ir sultonas Mehmedas 1453 m. užėmęs Konstantinopolį ir jo Šventosios Išminties soborą. (Visos žemiau pateiktos citatos yra paimtos iš amžininkų šaltinių, daugiausia iš savo akimis viską mačiusių liudininkų.)
1453 m. gegužės 29 d. patekę į miestą, „įsiutę turkų kareiviai… nerodė jokio pasigailėjimo“:
Kadangi tūkstančiai miestiečių pasislėpė Šventosios Išminties sobore, vos tik šio durys buvo išverstos, ten užkariautojų laukė puikus vergų derlius.
„Vienas turkas ieškojo belaisvio, kuris atrodė turtingiausias, kitas rinkosi gražesnį veidelį tarp vienuolių… Ne vienas turkų plėšikas vesdavo savo belaisvį į saugią vietą, tada grįždavo antro ir trečio laimikio… Buvo galima matyti ilgas belaisvių voras, tarsi avių bandas varomas iš bazilikos bei jos koplyčių.“[3]
Vergų medžiotojai kartais netgi mirtinai susikaudavo dėl „kokios nors gražiai nuaugusios merginos“, nors daugelis jų „verčiau rinkdavosi šokti į šulinius ir nusiskandinti, nei pakliūti į turkų rankas“.
Užėmę Šventąją Sofiją, vieną didingiausių ir seniausių krikščionijos bažnyčių, skaičiavusią beveik tūkstantuosius savo metus, įsibrovėliai „jos viduje užsiėmė visomis įmanomomis nešvankybėmis, paversdami ją viešnamiu“.[4] Ant „jos šventųjų altorių“ jie „santykiavo su mūsų moterimis, mergelėmis ir vaikais“, įskaitant „Didžiojo Kunigaikščio dukrą, kuri buvo gana graži.“[5]
Toliau „jie savo stovykloje surengė pašaipią procesiją, nešdami pagrindinį bazilikos Nukryžiuotąjį, mušdami būgnus, spjaudydami į jį, piktžodžiaudami ir keikdamiesi. Jam ant galvos jie uždėjo turkišką kepurę... ir tyčiodamiesi šaukė: „Štai krikščionių Dievas!“[6]
Beveik visas senovinio miesto bažnyčias ištiko toks pats likimas. „Ant bažnyčių stogų ar sienų įtaisyti kryžiai buvo nuplėšti ir sumindyti“. Eucharistija buvo trypiama kojomis, nuo šventųjų ikonų nuplėštas auksas, „jos buvo nutrenktos ant žemės ir sutryptos“. Nuo Šv. Rašto knygų, prieš jas sudeginant, buvo nuplėštos auksinės ir sidabrinės dekoracijos. „Visos ikonos be išimties buvo sudegintos.“ Patriarchų liturginiais rūbais buvo aprengti šunys, kunigų rūbais buvo dengiami žirgai.[7]
„Visur buvo netektys, visi buvo ištikti skausmo“, kai sultonas Mehmedas galiausiai įžengė į miestą. „Kiekviename name girdėjosi raudos, kryžkelėse skardėjo klyksmai, liūdesys supo visas bažnyčias. Suaugusių vyrų dejonės ir moterų riksmai lydėjo plėšimus, pavergimus, artimųjų išskyrimą ir prievartavimus.“[8]
Sultonas nujojo iki Šventosios Sofijos, nulipo nuo žirgo ir įėjo į vidų, „gėrėdamasis“ didžiosios bazilikos vaizdu. Pašalinęs iš jos visus kryžius, statulas ir ikonas – pats Mehmedas sudaužė ir sutrypė jos pagrindinį altorių – jis įsakė muedzinui lipti į sakyklą ir skelbti „jų šlykščias maldas. Tada šis pražūties sūnus, šis Antikristo pirmtakas, užlipo ant Šventojo Stalo kalbėti savo paties maldų“, tokiu būdu „paversdamas Didžiąją Baziliką į savo dievo ir savo pranašo pagonišką šventyklą.“[9]
Vainikuodamas savo triumfą, Mehmedas įsakė į vakarinius pasilinksminimus atvilkti „vargšus Konstantinopolio piliečius“ ir „daugelį jų sukapoti į gabalus pramogai.“ Likusi miesto dalis – apie keturiasdešimt penki tūkstančiai – buvo išvaryti iš miesto su grandinėmis ir parduoti kaip vergai.[10]
Tad štai ko vertas R. Erdogano tvirtinimas, esą sultonas Mehmedas „nuramino bizantiečius, jog jų gyvybei ir laisvei niekas negresia“ ar kad Šventoji Sofija buvo garbingai „nupirkta“.
Bet kuriuo atveju šią istoriją garbina milijonai turkų. Kaip sako jų prezidentas R. Erdoganas, „Stambulo užėmimas ir Šventosios Sofijos pavertimas mečete yra vienas šlovingiausių Turkijos istorijos puslapių.“
Jei užkariavimas, protu nesuvokiami žiaurumai ir prievartavimai, bažnyčių išniekinimai – vykdomi džihado vardu – yra „šlovingiausi Turkijos istorijos puslapiai“, galima tik stebėtis, kokie šlovingi gali būti Turkijos ateities planai?
ŠALTINIS: raymondibrahim.com
Istorija yra nuostabus propagandos ir manipuliavimo žmonėmis įrankis - šis straipsnelis puikus to pavyzdys, kadangi jame su neapykanta ir panieka parodoma viena pozicija - "nusikaltėlio" - ir su ašara akyse ir begaline empatija apdainuojama kita pozicija - "aukos". Jeigu straipsnelį rašytų kitos pusės nuomonę atstovaujantis autorius - "nusikaltėlis" ir "auka" būtų natūraliai sukeisti vietomis. Tuo tarpu situacija paprasta iki ašarų. Konstantinopolis - "Konstantino miestas" - tai banditų ir plėšikų sukurtos Romos imperijos antroji sostinė. Po išsigimusios ir dėl degradavusio valdymo sunaikintos Romos imperijos atsiradusi Bizantija sėkmingai toliau engė ir terorizavo užgrobtas žemes, naikindama jose bet kokią konkurenciją jos priimtai ir platinamai žydkrikščių religijai. Kiek galėdama karuose plėšdama kaimynus ir toliau "klestėdama" ant svetimo kraujo ir kančių, tuo pat prisidengdama "Dievo ir Kristaus vardu".
Būtent Bizantijoje buvo apiforminta šiandieninės satanistinės žydkrikščių sektos dogmatinės normos, įvesta šventvagystė, pagal kurią pranašas Jošua paskelbtas "dievu", išgalvota taip vadinama "šventoji trejybė" - tokios manipuliacijos su religija buvo būtinos, kad žydkrikščionių pavergtos tautos NIEKADA negalėtų per šią pseudoreligija "dasikapstyti" iki DIEVO - VIENATINIO PASAULIO SUTVĖRĖJO. Pagal faktą, Bizantija tapo SATANIZMO PLATINIMO CENTRU, tapačiu pirminiam satanimo šaltiniui - Judėjai.
Nieko keisto, kad Dievas neapsaugojo Bizantijos, kai venecijiečiai nukreipė vieną iš kryžiaus žygių šiek tiek į šoną nuo Palestinos ir kryžiuočiai vietoj klajoklių arabų kaimų su džiaugsmu išplėšė auksu ir turtais aptekusius savo "tikėjimo brolius". Sunaikintas Konstantinopolis davė startą visos Bizantijos imperijos saulėlydžiui ir turkų-osmanų genčių, kurias šimtmečius terorizavo "šventieji" bizantiečiai antpuolis tapo neišvengiamas. Ir baigėsi dėsningai - Konstantinopolio paėmimu, Osmanų imperijos sukūrimu ir žydkrikščių kulto vietų pavertimu musulmonų kulto vietomis.
Juokingiausia iš aukščiau publikuoto straipsnio vietų yra toji, kur "pražūties liudininkas" pasakoja kaip baigiasi Šventosios Sofijos soboro konvertavimas į mečetę: „paversdamas Didžiąją Baziliką į savo dievo ir savo pranašo pagonišką šventyklą.“ Kokiu besarmačiu propagandonu reikia būti, kad "nežinoti" jog musulmonų ir krikščionių dievas yra VIENAS ir TAS PATS! Kad musulmonų ir krikščionių pranašai yra VIENI ir TIE PATYS! Kad abidvi šios religijos teigia, jog yra kilusios iš pranašo Abraomo sandoros su Dievu, tik vargšai krikščionys yra apkvailinti judėjų ir gavo iš judėjų APMELUOTĄ ir IŠKRAIPYTĄ raštą, o musulmonams Dievas per pranašą Mahometą perdavė "tikėjimą be iškraipymų".
Bet kuriuo atveju - mano, kaip lietuvio, kurio protėvius ginklu bandė pavergti ir išnaikinti išgamos žydkrikščiai, akimis - Bizantija gavo ko nusipelniusi ir nėra ko žydkrikščiams purkštauti, kad jų prakeikto medžio vaisiai yra tokie kartūs. Kaip neva sakė pačių žydkrikščių apmeluotas ir į Dievo rangą "paaukštintas" tūlas žydas: - Kas sėja vėją, tas pjaus audrą!
---
NUORODOS
[1] Nicolo Barbaro, Diary of the Siege of Constantinople, New York: 1969, pp. 65-66.
[2] Mellvile-Jones, John, The Siege of Constantinople 1453, Seven contemporary accounts, Amsterdam: 1973, p. 39.
[3] Ten pat, 98-99.
[4] Sphrantzes, Georgios, The Fall of the Byzantine Empire: A Chronicle, Amherst: 1980, p. 131.
[5] Thomas the Eparch, Account of the taking of Constantinople, 1976, p. 235.
[6] Mellvile-Jones, p. 123.
[7] Ten pat, p. 112.
[8] Sphrantzes, p. 131.
[9] Mellvile-Jones, p. 103.
[10] Ten pat, p. 124.