Vytautas Sinica. „Tik įgyvendinus mūsų programą taps įmanomi kitų partijų pažadai“

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: http://www.propatria.lt/2020/0... 2020-08-11 17:49:00, skaitė 1286, komentavo 4

Dominykas Rinkevičius kalbina politologą, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininką, Vytautą Sinicą. Pirma dalis. Pokalbio vaizdo įrašą galite peržiūrėti šioje nuorodoje. 

– Šiandienos pokalbyje aptarsime pačias įvairiausias politines temas, bandydami suprasti Nacionalinio susivienijimo partijos ir paties Vytauto pasaulėžiūrą. Taigi nieko nelaukęs užduodu pirmąjį klausimą. „Pakelk galvą, lietuvi!“ – taip skamba Nacionalinio susivienijimo šūkis. Kodėl jis būtent toks?

– Iš tikrųjų šis šūkis sugalvotas kažkada tarpukariu. O labiausiai jį išgarsino vienas iškiliausių Lietuvos rezistentų Jonas Noreika. „Pakelk galvą, lietuvi!“ šiandien skamba kaip niekad aktualiai, nes dabar Lietuvos visuomenėje ir mūsų valstybės politiniame gyvenime labai trūksta savigarbos ir savivertės.

Gyvename valstybėje, kurios eilinis pilietis, nepriklausomai, tiesą sakant, nuo tautybės, yra nulenkęs galvą prieš stambųjį kapitalą, nulenkęs galvą prieš politikus, kuriuos kartą per ketverius ar penkerius metus išrinkęs, palieka jiems visišką sprendimų laisvę ir teisę tvarkyti to piliečio gyvenimą taip, kaip tiems politikams atrodo geriausia. Galų gale esam nulenkę galvą prieš išorinius visokios įtakos centrus, stiprius įtakingus kaimynus, prieš Briuselį; ypač tai atsispindi mūsų Užsienio reikalų ministerijos veikloje. Mūsų gyvenimą yra visapusiškai persmelkęs nuolankumas ir negebėjimas būti šeimininkais savo valstybėje. 

Mano nuomone, šiandien pats svarbiausias dalykas yra vėl tapti šios valstybės šeimininkais. Ir tai turi ryškiai atsispindėti kasdieniniame gyvenime: tiek politikoje, tiek darbe ir versle, ūkyje, diplomatijoje ir visur kitur, kur tiktai kyla šitas klausimas.

– Vytautai, įvardijote, kad viena iš pagrindinių jūsų idėjų yra sugrąžinti galbūt ne tiek valstybės valdymą, kiek įtaką visam politiniam gyvenimui. Ar tai būtų jūsų pagrindinė žinia Lietuvai ir tautai? Ir antras  klausimas: kuo jūs skirsitės nuo kitų dešiniųjų partijų?

– Mes keliame esminį tikslą: valstybė turi būti sugrąžinta jos piliečiams, o valstybės kontrolės mechanizmai privalo atsidurti piliečių rankose. Tuo mes, tiesą sakant, ir skiriamės nuo visų kitų partijų. Atkreipkit dėmesį, visos partijos – ar jos skelbiasi esančios sisteminės, ar antisisteminės, parlamentinės ar neparlamentinės – kalba apie problemas, tarsi apie atskirų sričių tam tikrų klausimų neišsprendimą, būtinybę ką nors padaryti geriau, tobuliau, ką nors patvarkyti ir t. t.  Tačiau jos nesako, kad kai kas yra neteisinga iš principo. Jos nesako, kad mūsų šiandieninė demokratija ir apskritai politika veikia blogai. 

Mes gi sakome, kad yra principinė problema – piliečių negalia ką nors lemti valstybės gyvenime. Nepašalinę šios negalios, mes nepajėgsime išspręsti jokių sektorinių problemų: nepriimtinos propagandos, požiūrio į šeimą – žmonėms, kuriems labiau rūpi vertybės; suverenumo svarbos – žmonėms, kuriems labiau rūpi tautiniai klausimai ir pan. Socialinė atskirtis, ypač maži atlyginimai, pigia darbo jėga grįsta Lietuvos ekonominė struktūra – visų šių ir kitų dalykų neįmanoma spręsti tol, kol nebus sukurta tokia politinė situacija Lietuvoje, kai bet kurie sprendimų priėmėjai – teisėjai, politikai ar kas tik norit – nepajaus, kad pagrindinis galios šaltinis, pagrindinis jų, tam tikra prasme, teisėjas yra pilietis. Toks pilietis, kuris pirmiausia pats jaučia ir tiki, kad jis yra pajėgus reikalauti ir įsakinėti politikams. 

Tik sukūrus tokią situaciją galima tikėtis, kad visi sprendimų priėmėjai – pirmiausia Seimo ir Vyriausybės nariai – labiau bijos žmonių. Čia aš tyčia vartoju žodį „bijos“. Ir mums nereikia bijoti žodžio „bijos“. Sakydamas „labiau bijos žmonių“, kalbu apie tuos abstrakčius piliečius, kurie yra pagrindiniai politikų galios šaltiniai. Tai visai ne tie žmonės, kurie fiziškai ateina į kabinetą ir ko nors reikalauja, pavyzdžiui, didžiųjų verslų atstovai, įvairių nevyriausybinių organizacijų veikėjai, Europos Sąjungos fondų „melžėjai“, visokių teisingų ideologinių pažiūrų aiškintojai, žurnalistai – visi tie nuolatos įtakingiausiais Lietuvoje vadinami, ir iš tikrųjų esantys be galo įtakingi, politikų akyse neabejotinai įtakingesni už visuomenę.

Mes siekiame, kad įtakingiausia, svarbiausia ir galinti lemti politikų sprendimus vėl taptų visuomenė. Kol to nepadarysime, tol neišspręsime jokių problemų, apie kurias dažniausiai kalba visos kitos partijos. Galima sakyti taip: visų kitų programas galima įgyvendinti tik tada, kai prieš tai bus įgyvendinta Nacionalinio susivienijimo programa.

– Vytautai, viename pokalbių šou Jūs palietėte itin prieštaringą temą ir tai siejasi su kitu mūsų klausimu. Taigi jeigu pavadinčiau jus nacionalistais, ar sutiktumėte? Kuo pasireiškia tas nacionalizmas ir ar tai yra ta baisi etiketė, kurios turėtų baidytis rinkėjas?

–  Esu nacionalistas ir tuo didžiuojuosi. Manau, kad mes gyvename tokioje iškreiptų veidrodžių karalystėje, kur nacionalistas yra paverstas arba bandomas paversti fašisto sinonimu ir abi tas etiketes kartais bandoma klijuoti.

Tačiau reikia suprasti vieną dalyką. Kaip šioks toks dėstytojas ir politologas, drąsiai galiu pasakyti: nacionalizmas yra doktrina, skelbianti, kad kiekviena tauta gali ir turi turėti savo valstybę ir pati save valdyti, jei tik ji pati to trokšta. Čia nėra absoliučiai nieko blogo, agresyvaus, biologiško, rasinio, antisemitiško ar pan., su kuo bandoma nacionalizmą susieti. Nacionalizmas savo esme yra tautų išsivadavimo pagrindinis principas – visos imperijos griuvo dėl to, kad jų pavergtose tautose užgimė nacionalistiniai sąjūdžiai. Tai galioja ir Lietuvai. Vasario 16-oji XX a. pradžioje yra nacionalistinio sąjūdžio triumfas. Kovo 11-oji XX a. pabaigoje taip pat yra nacionalistinio sąjūdžio triumfas. Teigti kitaip yra paprasčiausias melas, faktų ignoravimas ir neigimas.

Taigi jei mūsų širdyse yra gyva Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios dvasia, šiandien mes turėtume nesigėdyti ir drąsiai pasakyti: taip, esame nacionalistai ir tas idealas nėra kur nors numestas, pamirštas ar pasenęs, kaip dažnai bando sakyti koks nors Valatka ar kiti „teisingų pažiūrų“ žmonės.

Kodėl nacionalizmo idealas ir šiandien aktualus? Logiška, kad šitoks klausimas gali iškilti: juk, atrodo, turime savo valstybę, gyvename niekieno neokupuoti ir tuomet nacionalizmas tarsi ima atrodyti jau atlikęs savo vaidmenį ir nebereikalingas. Tačiau jeigu mes pripažįstame tautų laisvo apsisprendimo principą, kurį U. Vilsonas prieš daugiau negu šimtą metų įtvirtino viso pasaulio tarptautinėje teisėje, ir jeigu mes kalbame apie tautą, kuri pati save valdo, tai suprantame, kad kiekviena tauta turi savitą charakterį, gyvenimo būdą, savitas normas, tiek moralės, tiek ir kitas – visa tai, ką turi atspindėti tos tautos įstatymai. Bėda tik ta, kad dėl servilizmo, apie kurį jau užsiminiau, dėl tos nulenktos galvos mes dažną sykį nedrįstame šiandien elgtis pagal moralines, kultūrines ir kitas mūsų visuomenės nuostatas, nedrįstame atitinkamai tvarkyti savo valstybės gyvenimo.

Kai kurie šalies inteligentai, įvairios užsienio organizacijos ir jėgos mus įtikinėja, kad pokario rezistencija yra gėdinga, kad mūsų partizanai ir kiti laisvės kovotojai yra žydšaudžiai ir t. t. ir pan., o mes dažną sykį nuolankiai su tuo sutinkame. Mes pradedame gėdytis savo istorijos. Pavyzdžiui, visuomenė nori Vyčio Lukiškių aikštėje, pagal apklausas net 76 procentai to nori, tačiau mažesnė visuomenės dalis,  turėdama didelę įtaką žiniasklaidoje, sugeba įtikinti, kad galbūt to nereikia, kad tai pasenę, netinka ir t. t. 

Antras pavyzdys: kartkartėmis pasigirsta labai mažų visuomenės grupių reikalavimų įvesti daugiakalbystę Lietuvoje ar bent tam tikroje jos teritorijoje, dažniausiai Pietryčių Lietuvoje. Užuot pasipriešinus, iškart prasideda nuolaidžiavimas ir nerišlūs samprotavimai, kad tai būtų gražu, kad galbūt taip reikia, kad tai neva vakarietiška... Nors faktai akivaizdūs ir vienareikšmiški – niekur Vakaruose, bent jau niekur į Vakarus nuo buvusios geležinės uždangos daugiakalbystė nėra įvedama. Oficialūs dokumentai, piliečių ir valstybės santykiai – viskas yra fiksuojama ir viskas vyksta tik valstybine kalba. 

Taigi apibendrindamas galiu pasakyti, kad visose nacionaliniu požiūriu svarbiose srityse mes esame tarsi nuleidę galvas. Mes gėdijamės savo šalyje tvarkytis pagal savo tvarką, mes nedrįstame didžiuotis savo kultūra, istorija, kalba, mes nesiekiame jas įtvirtinti, nesirūpiname jų sklaida. Visa tai reikia pakeisti, apversti aukštyn kojomis, susigrąžinti drąsą ir norą gyventi savo valstybėje pagal savo normas.

– O kokia yra Jūsų vizija, Vytautai? Ar Lietuvoje daugės nacionalistinių pažiūrų žmonių, ar bus atvirkščiai? Galbūt mes prarasime valstybę ir visą savo valstybės politinio gyvenimo kontrolę? Ar  į valdžią ateis vadinamieji leftistai ir išnyks tokios kaip Jūsų pažiūros, o apie nacionalizmą kalbėsime tik vadovėliuose? 

– Prognozuoti yra labai sudėtinga. Jeigu kokiais 2012-aisiais, kuriuos ne tik aš vienas pusiau juokais pavadinu gūdžiais, būčiau viešai pasakęs ką nors panašaus, apie ką dabar su jumis šneku,  tai būčiau pasmerktas, aplipdytas visomis įmanomomis etiketėmis ir tiesiog nebebūčiau įleidžiamas į jokią viešąją erdvę. Tai buvo metas, kuomet tas „internacionalas“, kurį šiandien vadiname globalizmu, jau atrodė besantis vienintelė beįsivyraujanti „pasaulio piliečio“ ideologija.

Šiandien, praėjus 8-eriems metams, šiuo požiūriu yra geriau: mūsų viešojoje erdvėje bent jau nacionaliniu klausimu turime daugiau išdrįstančių kalbėti.  Ar tai yra mūsų pačių pergalė? Aš manau, kad procesams Lietuvoje daug įtakos turi pasaulio galios centruose vykstantys poslinkiai. Šiuo metu JAV – mūsų pagrindinis saugumo garantas ir NATO partneris – rodo naują kryptį link nacionalumo, o ne link globalizmo. Tai teikia vilties, kad iš ten ateis vieni ar kiti sprendimai, kurie lems pokyčius tiek Europoje, tiek ir kitur. O jeigu jūs klausiate, kaip vystysis procesai Lietuvoje, tai atsakymas paprastas: jei Lietuvoje nepasikeis politinės tendencijos ir toliau viskas tekės ta pačia pastaruosius penkiolika–dvidešimt metų vyravusia vaga, tai mes, ko gero, visiškai prarasime ir nacionalinį jausmą, ir tautinę savimonę. Šiuos dalykus dar turintys žmonės po truputį išmirs, o jaunimas dėl atitinkamai veikiančios žiniasklaidos, švietimo ir visokios kitokios įmanomos ir kryptingai daromos įtakos šių vertybių dažniausiai tiesiog nebeturės. Norėčiau šito scenarijaus išvengti. Tiesą sakant, tik todėl ir „veliuosi“ į politinę veiklą, kad galėčiau kompetentingai ir įtikinamai apginti tas nuostatas ir principus, apie kuriuos čia kalbėjau.

Jei pokyčiai pasaulyje tęsis į teigiamą pusę, tai gali mums padėti – išsivadavimas iš globalizmo bus lengvesnis. Bet, žinoma, mes patys turime tuos pokyčius ir skatinti, nes jeigu niekas nesikeis, mūsų laukia blogasis scenarijus: tautinė sąmonė nyks. Pačiu blogiausiu atveju – galbūt ir vėl iki XIX a. viduryje vyravusio lygmens. 

Pokalbio tęsinys – antroje dalyje.