Žaisliukas politikų rankose, kurį "užmušė" dėl Jevrosojūzo

Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt... 2020-09-08 00:46:00, skaitė 452, komentavo 4

Žaisliukas politikų rankose, kurį

Ignalinos AE: „okupantų“ dovana, kurios Lietuva atsisakė (vienintelė pasaulyje)

Stotis nustojo gaminti elektros energiją 2009 m. Ignalinos AE - kadaise buvusi galingiausia TSRS ir pasaulio atominė elektrinė - pigia elektra aprūpindavo ne tik Lietuvą, bet ir Latviją, Estiją, Baltarusiją ir Kaliningrado sritį.

Tačiau dėl įstojimo į Jevrosojūzą Vilnius nusprendė uždaryti elektrinę. Būtent toks buvo griežtas Briuselio reikalavimas mainais už narystę. Paskutinis Ignalinos AE maitinimo blokas nustojo veikti 2009 m. gruodžio 31 d., pirmasis blokas buvo uždarytas penkeriais metais anksčiau. Dabar Lietuvos valdžia užsiėmusi jo ardymu, lėšas kuriam skiria ES.

Uždarius elektrinę, respublika susidūrė iš karto su keliomis problemomis: energijos trūkumu, staigiu kainų šuoliu ir ekonomikos konkurencingumo sumažėjimu. Be to, nukentėjo miestas - elektrinės palydovas Visaginas, perkrikštytas iš Sniečkaus, iš kurio gyventojai aktyviai išvyksta dėl darbo stokos. Visiškas Ignalinos AE uždarymas numatytas 2038 m. Kaip objektas atrodo dabar, žiūrėkite žemiau pateiktame vaizdo įraše:

Kas moka už „Ignalinkos“ uždarymą?

Pinigus pagrinde skiria Jevrosojūzas. Naujoje jevrosojūzinėje semilietkoje iš jevrosojūzo biudžeto šiam reikalui buvo skirta 490 milijonų eurų. Po 70 milijonų kasmet, lyg ir pakankamai, kad darbai vyktu pagal grafiką. Tačiau kokia bus padėtis po 2027 metų, sunku pasakyti. Be to, 2056 m. Lietuva turi pradėti statyti ilgai aktyvių atliekų kapinyną, kurio vertė - 2,5 mlrd. dolerių.

Lietuvos vyriausybė nesitiki europinio finansavimo: energetikos ministerija siūlo pati kaupti pinigus specialiajame rezerviniame fonde, pervesdama į jį 25% valstybės įmonių dividendų.

Ignalinos AE buvo višta, nešanti auksinius kiaušinius. Ji aprūpindavo Lietuvą super-pigia elektros energija ir iškėlė ją iki labiausiai išsivysčiusių šalių lygio, turinčių atominę generaciją.

O šiandien tai yra našta. ir nešti ją reikės dar ne vieną dešimtmetį. Tai yra kaina, kurią Lietuva sumokėjo už savo “europinę svajonę”.