Kokie yra 2020 metai: uraganai ir gaujos nustato pasaulines dujų kainas

Autorius: Aleksejus Sobko Šaltinis: https://sputniknews.lt/analyti... 2020-09-22 11:47:00, skaitė 1264, komentavo 7

Dujų rinka pamažu atsigauna: biržos kainos Europoje bei Azijos ir Ramiojo vandenyno regione (SGD rinkai) yra atitinkamai 130 ir 150 dolerių už tūkstantį kubinių metrų

Kainų kilimas susijęs tiek su paklausa, tiek su pasiūla. Aštuonis šių metų mėnesius bendras SGD importas, nors ir tik 1,3 proc., buvo didesnis nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. Indija ir Kinija rodo staigų SGD importo padidėjimą liepos ir rugpjūčio mėnesiais.

Tai yra, jei atliktume paprastą vertinimą, pasaulinė SGD paklausa dabar yra panaši kaip pernai, nepaisant to, kad dujotiekio dujų paklausa yra mažesnė (tai matyti ir iš Rusijos eksporto į Europą, o Kinija mažina dujų importą iš Centrinės Azijos). Tačiau SGD rinka taip pat turi perteklinį pajėgumą, nes ankstesnės investicijų bangos metu užbaigtų jėgainių (daugiausia JAV) paleidimas  buvo pradėtas atsižvelgiant į dabartines aplinkybes.

Todėl pasiūlos trikdžiai taip pat padeda stabilizuoti kainas: vis dar neveikia plūduriuojanti gamykla "Prelude" Australijoje (ten yra techninių problemų), toje pačioje šalyje sustabdyta viena iš Gorgon SGD linijų. Apie JAV jau buvo pasakyta daug. Dėl pastaruoju metu itin žemų kainų, kurios net neatpirko eksploatacinių išlaidų, SGD siuntos vasarą buvo sumažintos iki pusės arba mažesnės už planuojamą gamyklų pajėgumą, dabar eksportas gali palaipsniui atsigauti kartu su pasaulinių kainų kilimu, tačiau uraganų sezonas trukdo greitai grįžti į normalią padėtį. JAV eksporto augimas artimiausiais mėnesiais vėl darys spaudimą kainoms.

Tai reiškia, kad kainų atkūrimas dar neatrodo tvarus (prie to pridėkite užpildytas saugyklas), nors, remiantis kai kuriomis prognozėmis, neatidėliotinos kainos Azijoje šildymo sezono metu gali viršyti net 200 USD už tūkstantį kubinių metrų. Šie skaičiai jau atitinka visiems gamintojams priimtiną ilgalaikę kainą. Tiesa, yra vienas "bet": toks kainų lygis turėtų būti vidutinis metinis, o ne tik "žieminis".

Bet metai yra sunkūs, netipiški, todėl negalima daryti ilgalaikių išvadų. Visus domina perspektyva. Ir čia yra įdomiausias dalykas: šiemet pirmą kartą per dvidešimt metų nebuvo priimtas nė vienas naujas investicinis sprendimas dėl naujų suskystinimo gamyklų statybų. Šių metų rezultatų prognozės yra nuo nulio iki vieno ar dviejų sprendimų. Prisiminkime, kad praėjusiais metais buvo priimtas rekordinis investicinių sprendimų skaičius, o tai savo ruožtu įvyko po ilgo trejų metų sąstingio (2016–2018 metais, nedaug sprendimų), dėl pakartotinių investicijų per ankstesnį ciklą (2011–2015 metais).

Kodėl tai vyksta? Paprastas atsakymas: visos naftos ir dujų įmonės prarado didelę dalį savo pajamų, todėl mažina savo investicijų programas.

Bet, kaip žinote, investicijos sumažėjo tik trečdaliu, todėl kažkas, atrodo, turėtų tekti ir SGD.

Iš dalies taip yra todėl, kad SGD rinka pastaraisiais metais vystėsi paradoksaliai. Viena vertus, matome dabartinį dujų perteklių, taip pat intensyvią konkurenciją ateityje (Kataras, JAV, Rusija, Rytų Afrika), visa tai neprisideda prie aukštų kainų ir nesiunčia pakankamai rinkos signalų investicijoms į naujus projektus. Tuo tarpu rinka laikoma perspektyvia (dujų paklausa augs esant visiems, net ir žaliausiems scenarijams). Vienas iš rinkos plėtros variklių buvo naftos ir dujų TNK dalyvavimas, kuris palaipsniui pradėjo pereiti nuo "atgyvenusios" naftos prie perspektyvių SGD.

Todėl su brangia nafta (kaip atrodė tada, ilgą laiką) naftos ir dujų įmonės galėjo investuoti į perspektyvias suskystintas dujas iš bendro pajamų krepšelio. Arba tiesiogiai per tiesiogines investicijas į gamyklas, arba netiesiogiai, perkant SGD į savo portfelį pagal ilgalaikius kontraktus, kurie leido gauti paskolas gamyklų statybai likusiems, palyginti mažiems SGD rinkos dalyviams.

Dabar, sumažėjus naftos kainoms, naftos TNK neturi tam laiko. Be to, kai kurie iš jų nerimauja ir praneša apie aštrų savo investicijų planų "žalinimą". Savo ruožtu naftos gigantams, norintiems išlikti atsidavusiems iškastiniam kurui, taip pat yra baisi padėtis. Tai galima pastebėti remiantis "ExxonMobil", kurio finansinė padėtis šiuo metu yra sunki, pavyzdžiu.

Ši įmonė turėjo planuose (ir, kaip vis dar tikėtasi praėjusiais metais, su "greitomis" investicijomis) du stambius SGD projektus: "Golden Pass" SGD JAV (kartu su "Qatar Petroleum") ir "Rovuma" SGD Mozambike. Dabar jie abu yra atidėti geresniems laikams, sprendimai dėl Amerikos gamyklos atidedami mažiausiai metams, Mozambike — iki 2023 metų. Planai išplėsti esamą bendrovės SGD gamyklą Papua Naujojoje Gvinėjoje taip pat atidedami iki geresnių laikų.

Likusios Amerikos gamyklos, be abejo, taip pat neskuba priimti naujų sprendimų, nes dabar sunku garantuoti statybas ilgalaikėmis SGD pardavimo sutartimis. Visoje Rytų Afrikoje padėtis stringa. Primename, kad šio regiono (Mozambikas, Tanzanija) šelfas buvo laikomas vienu iš naujų perspektyvių gamybos centrų. Jau buvo minėta apie "Exxon" projekto vėlavimą. Tačiau kalbant apie Mozambiko SGD (kontroliuojama "Total") gamyklą, dėl kurios sprendimas buvo priimtas jau pernai, regione veikiančios ekstremistų grupės reguliariai kišasi, todėl kyla abejonių dėl jos užbaigimo. Gamyklų Tanzanijoje planai pastaruoju metu beveik neminimi.

Iš viso to būtų galima padaryti išvadą, kad vidutinės trukmės laikotarpiu matysime tiekimo deficitą. Taip būtų buvę, jei ne Kataro planai sukurti keletą naujų gamyklų vienu metu. Oficialaus sprendimo dėl investicijų dar nėra, tačiau parengiamieji darbai vyksta. Maža SGD kaina leis Katarui statyti minimaliai atsižvelgiant į kainas.

Galiausiai dar vienas neapibrėžtumą sukeliantis veiksnys: kainodaros mechanizmai. Nepaisant neatidėliotinos rinkos plėtros, dar neseniai naftos kainos susiejimas leido SGD gamintojams garantuoti atsipirkimą. Tuo tarpu brangios naftos ir augančios konkurencijos SGD kontekste pastaraisiais metais šio susiejimo koeficientas naujose sutartyse vis mažėjo. Dabar nafta yra pigesnė, tačiau vargu ar pirkėjai norės grįžti prie senų, aukštų santykių.

O kai nafta kainuoja 45 USD ir pastaruoju metu būdingas 0,11 koeficientas, SGD kainuos tik apie 5 USD už milijoną BTU arba apie 180 USD už tūkstantį kubinių metrų. Tuo tarpu pirkėjai vis labiau domisi dujomis neatidėliotinomis kainomis, juolab, kad palaipsniui pasibaigus ilgalaikėms Kataro sutartims, į biržos rinką pateks vis daugiau SGD iš šios šalies.

Prisiminkime ir tai, kad besivystančios Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono šalys yra pajėgios "suvirškinti" didelius dujų kiekius (dėl to prognozuojama, kad SGD rinka padvigubės per 15 metų), tačiau tik žemomis kainomis — ne daugiau kaip 200 USD už tūkstantį kubinių metrų ar dar palankesnėmis.

Visi šie veiksniai lemia neaiškumus ir tam tikrą rinkos plėtros paradoksą. Gamtinės dujos apskritai ir ypač SGD išlieka labai perspektyvus kuras, tačiau labai konkurencingoje rinkoje, kurios paklausa savo ruožtu stabiliai augs tik pakankamai žemomis kainomis.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.