Nacionalinis susivienijimas. Telkianti nacionalinio saugumo politika

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: http://www.propatria.lt/2020/1... 2020-10-05 16:23:00, skaitė 2524, komentavo 9

Nacionalinio saugumo programos dalis neatsiejamai susijusi su istorijos politikos programos dalimi, kurią rasite šioje nuorodoje.

1. KONVENCINIŲ GRĖSMIŲ UŽKARDYMAS

1. 1 Bendras požiūris į šalies gynybą. Situacijos įvertinimas

Saugumo užtikrinimas yra vienas iš pagrindinių valstybės uždavinių. Kadangi Lietuva yra unikaliai nesaugioje geopolitinėje padėtyje, Lietuvos saugumo užtikrinimui būtini išskirtiniai gynybiniai pajėgumai. Kad valstybė ir jos piliečiai jaustųsi saugūs, gynybos sistema privalo būti stipri, moderni ir gerai organizuota.

Klaidingi aiškinimai, jog išlaidos gynybai „neatsiperka“. Stipri šalis reiškia, kad joje yra saugu gyventi, kurti šeimą ir auginti vaikus, dirbti, kurti verslą ir investuoti. Kariuomenėje tarnavę žmonės labiau prisiriša prie savo šalies, įgyja daugiau socialinių ryšių su savo bendrapiliečiais, kas mažina emigracijos tikimybę, gerina socialinį klimatą šalyje, integruoja visuomenę. Ne finansinės kliūtys yra didžiausi trukdžiai pasiekti tikslų gynybos srityje, o daugiau klaidingi visuomenėje populiarūs įsitikinimai, kad „Lietuvai nereikia kariuomenės“, „Lietuva neapsigintų“ ir t.t. Valstybė privalo ugdyti suvokimą, jog sugebėjimas patiems gintis būtinas net ir tam, kad sulauktume NATO pagalbos.

Iki Rusijos agresijos Ukrainoje ir Krymo okupacijos Lietuvos gynybos sritis buvo apleista ir nustekenta. Tačiau po šių įvykių buvo susivokta, kad aplaidumas gynyboje tapo rimta grėsme valstybės saugumui ir net išlikimui, todėl buvo laiku imtasi reikalingų priemonių padėčiai taisyti.

Šiuo metu galime teigti, kad gynybos sritis yra turbūt vienintelė sritis valstybėje, nereikalaujanti esminių ir radikalių reformų. Pastaruosius 4-5 metus šiai sričiai skirta santykinai daugiau dėmesio ir buvo priimti dauguma reikalingų sprendimų. Tačiau tai nereiškia, kad nėra ką tobulinti ir gerinti. Vietoje radikalių reformų gynybos srityje reikalingas kokybinis šuolis stiprinant gynybinius pajėgumus. 

NATO - pagrindinis Lietuvos saugumo garantas. Saugumo iniciatyvos ES rėmuose gali būti palaikomos tik tiek, kiek jos papildo, o ne pakeičia NATO saugumo skėtį ir nesukelia įtampų tarp dviejų tarptautinių organizacijų. Jokie kariniai aljansai nerizikuos savo karių gyvybėmis ir resursais, jeigu šalis pati atsainiai žiūrės į savo gynybą ir neįneš būtino indėlio į bendrą aljanso saugumą. Verta labiau plėsti bendradarbiavimą ir integruoti gynybinius planus su artimiausiomis ir toje pačioje grėsmės zonoje esančiomis kaimynėmis: Latvija, Estija, Lenkija, Švedija ir Suomija. Karinis bendradarbiavimas su Ukraina turi būti tęsiamas ir plėtojamas. Išskirtinį dėmesį Lietuva turi skirti bendradarbiavimui su JAV gynybos srityje. Gynybiniams pajėgumams stiprinti būtini šie veiksmai: 

1.2.1 Dviejų saugumo grandžių koncepcijos įtvirtinimas. 

Diplomatinė tarnyba ir žvalgyba - pirmoji saugumo grandis.

Saugumo užduotis diplomatinei tarnybai -  išvengti Lietuvos tarptautinės izoliacijos, megzti naujas ir sutvirtinti esamas politines sąjungas tarp Lietuvos ir užsienio valstybių, kurios padėtų užtikrinti nacionalinį saugumą. Saugumo užduotis žvalgybai - rinkti informaciją apie grėsmes nacionaliniam saugumui užsienyje ir padėti užkardyti ankstyvuoju grėsmės periodu. Kad abi pirmos saugumo grandies tarnybos galėtų įgyvendinti keliamus saugumo uždavinius, reikia žymiai didinti jų finansavimą ir perduoti vykdyti su nacionaliniu saugumu susijusias užduotis. 

Kariniai pajėgumai – antroji saugumo grandis. 

Kariniai pajėgumai panaudotini tada, kai nebelieka kitų nekarinių būdų užkardyti grėsmes Lietuvos Respublikai. Karinius pajėgumus vystyti kainuoja brangiau, nei investuoti į žvalgybą ir diplomatinę tarnybą.

1.2.2 Krašto apsaugos modelis. Kadangi nesame didelė ir turtinga valstybė, nei gyventojų skaičiumi nei resursais ir niekada neturėsime didelės reguliarios kariuomenės. Dėl to Lietuvai labiausiai tinka panašus į Izraelio ar Šveicarijos gynybos modelis, kurį sudaro: 

a) Mišri reguliari modernizuota kariuomenė, susidedanti iš profesionalių karių ir šauktinių(bendrai apie 25000-30000 karių). Šauktinių tarnyba (9 arba 12 mėn.) turi būti privaloma visiems vaikinams nuo 18 metų.

b) paruoštas greitai mobilizuotis ir reguliariai karinius įgūdžius atnaujinantis, tinkamai aprūpintas ekipuote, ginklais ir technika rezervas - visi vyrai nuo 18 iki 50 metų (apytiksliai 150.000 – 200.000). Reguliariai (bent jau kas 3 - 4 metai) turi vykti visiems nurodyto amžiaus vyrams privalomi įgūdžių atnaujinimo kursai/pratybos trunkantys 10 – 14 dienų įvairiais metų laikais.

c) stipri, valstybės ženkliai finansiškai palaikoma savanoriška tarnyba – Krašto apsaugos savanorių pajėgos ir Lietuvos šaulių sąjunga.

Prie šio modelio reikia eiti kryptingai ir nuosekliai, remiantis gynybos profesionalų kruopščiai paruoštu planu. Laikantis nuoseklaus šio modelio įgyvendinimo tempo, tikslą galima pasiekti per 10-15 kryptingo darbo metų. Įgyvendinant šį modelį reiktų ženkliai plėsti karinę infrastruktūrą ir didinti personalo skaičių šalies regionuose. Tai būtų ir papildoma paspirtis ne tik regionų ekonominiam stabilumui, bet ir visos šalies  ekonomikai, nes investuojamos lėšos liktų Lietuvoje, o ne iškeliautų į užsienį.

1.2.3 Krašto apsaugos finansavimas. Nėra abejonių, jog būtina išlaikyti NATO narių įsipareigojimą skirti 2 procentus BVP šalies gynybai. Tačiau programos tikslams įgyvendinti būtinas perėjimas prie didesnio, apie 2,5 procento BVP, finansavimo. Siekiant šio rodiklio reikia atsakingai atsižvelgti į valstybės ekonomikos ir socialinę padėtį, laikytis principo, jog krašto apsaugos sistemos plėtra turi gyvinti ir skatinti šalies ekonomiką, didinti finansavimą gynybai tik pirmiausiai žinant, kam jis bus leidžiamas, ir optimizavus ligšiolines dažnai neefektyvias išlaidas. 

1.2.4. Visuotinis privalomas šaukimas. 9-12 mėnesių privalomai tarnybai turi būti šaukiami visi 18 metų sulaukę vaikinai. Kiekvienas vaikinas turi būti išmokytas karinių įgūdžių, būtinų mobilizacijos atveju. 

1.2.5. Rezervo įgūdžių atnaujinimo tarnyba. Ši tarnyba turi būti privaloma ir reguliari visiems 18-50 metų vyrams. Ji turėtų būti suplanuota taip, kad kursai-pratybos vyktų bent jau kas 3-4 metus po 10-14 dienų visais metų laikais. Šį tarnyboje praleistą laiką valstybė turi apmokėti. Rezervo tarnybos tikslas atnaujinti karinius įgūdžius, susipažinti su nauja karine technika. Rezervo tarnybos sistemos įgyvendinimas turi būti ilgalaikė ir nuosekliai įgyvendinama valstybinio lygmens programa, kurią pilnai įgyvendinus, kiekvienas 18-50 metų vyras turėtų reikiamus įgūdžius ginti Tėvynę ir būtų pasiruošęs operatyviai mobilizacijai pavojaus atveju. Profesionalai turi paruošti šios programos įgyvendinimo planą. Nuosekliai ir kryptingai veikiant įmanoma per 10-15 metų visiškai sukurti ir parengti veikti rezervo tarnybos sistemą.

Tiek privaloma šauktinių tarnyba, tiek ir rezervo įgūdžių atnaujinimo tarnybos – tai ir socialinių ryšių tarp skirtingų socialinių sluoksnių žmonių atsiradimas, emocinės socialinės atskirties mažinimas, bendrumo jausmo tarp piliečių ir patriotinių nuostatų stiprinimas.

1.2.6. Įsigijimai. Dėl viruso sukelto ekonominio nuosmukio negalime atsisakyti jau pradėtų technikos įsigijimo projektų (Boxerių, priešlėktuvinės gynybos sistemų), ir turime juos tęsti. Tačiau turime laikinai atsisakyti naujų brangios technikos įsigijimo projektų (pvz. išminavimo laivo už 60 mln. eur, ir pan.), kol šalies ekonomika atsistatys. Verčiau lėšas investuoti į karinės infrastruktūros ir personalo plėtrą, savanoriškų tarnybų stiprinimą, tokiu būdu įdarbinant pinigus Lietuvos ekonomikoje.

Turime plėtoti vietinę gynybos industriją, kad bent dalis smulkiosios ginkluotės ir kito su krašto apsauga susijusio inventoriaus būtų gaminama ir perkama Lietuvoje. Taip pat aktyviai dalyvauti europinėse ar transatlantinėse gynybos industrijos iniciatyvose, jeigu yra intencija po to pirkti ginkluotę.

Remiantis Izraelio pavyzdžiu, priklausant nuo valstybės poreikių, žvalgytis galimybių antrinėje rinkoje su intencija įsigytą naudotą techniką optimizuoti ir modernizuoti pagal aukščiausius standartus. Standartizuoti visą įsigijamą produkciją pagal NSN (NATO standartizacijos) kodus. Įsigijimus vykdyti tik iš gamintojų, nesinaudoti tarpininkų paslaugomis.  Aktyviau naudotis NATO ir ES įsigijimo agentūromis.

Turime inicijuoti didesnio kiekio profesionalių snaiperių ir taikliųjų šaulių paruošimą bei reikiamą aprūpinimą. Tai ypač aktualu esant ribotiems finansiniams ištekliams, tačiau labai efektyvi gynybos priemonė atsižvelgiant į investuojamas lėšas ir gaunamą naudą.

1.2.7 Ženkliai padidinti Lietuvos šaulių sąjungos finansavimą skiriant papildomus pinigus personalui, mokymams, taip pat kiekviename rajone, kuriame yra LŠS, skiriant finansavimą bent 2-3 papildomiems etatams, kurie užsiimtų organizaciniu ir koordinavimo darbu. Skirti papildomas lėšas apmokymų rengimui. Taip pat reikia skirti finansavimą bent jau pagrindinei bazinei šaulio ekipuotei įsigyti (apranga, taktinė liemenė, batai). Tai reikalinga tam, kad ir mažiau pasiturintys galėtų tapti šauliais. Investicijos į LŠS ne tik liktų Lietuvos ekonomikoje, bet ir didintų žmonių atsparumą hibridinio karo grėsmėms, karinį pajėgumą, o esant ypatingoms situacijoms (kaip karantinas ar pan.) tiek LŠS, tiek KASP savanorių resursai netgi padeda valstybei sutaupyti biudžeto lėšų.

1.2.8.  Vieninga savanoriška krašto apsaugos tarnyba. Visuomenėje ir karinėje bendruomenėje seniai sklando idėjos dėl LŠS ir KASP sujungimo. Kadangi tai yra jautrus klausimas, siūlome pradėti plačią, konstruktyvią ir geranoriškais pagrindais paremtą diskusiją tiek visuomenėje, tiek profesionalų bendruomenėje dėl šių tarnybų sujungimo, tokiu būdu ieškant geriausio įmanomo sprendimo. 

1.2.9. Visiškas sužeistų karių aprūpinimas. Kariams, kurie tarnybos metu, buvo suluošinti ir tapo neįgaliais 100 procentų kompensuoti aukščiausio lygio gydymą ir orias gyvenimo sąlygas užtikrinantį aprūpinimą. Yra skandalinga, kai valstybė nesugeba deramai pasirūpinti savo sužeistų karių oriu gyvenimu. Tokio aprūpinimo nebuvimas atspindi ne tik atsainų požiūrį į savo gyvybe rizikuojantį karį, bet ir į visus Lietuvos piliečius bei Lietuvos valstybę. Šio klausimo neišsprendimas ypač keistas žinant, kad tokių karių nėra daug ir tam yra reikalingos menkos biudžeto lėšos. 

1.2.10. Civilinės saugos ugdymas mokyklose. Šalies mokyklose aktyviau vesti kursus apie krašto gynybą, pilietinį pasipriešinimą bei elgesį ekstremalių situacijų bei karo metu. Sukurti tam reikalingą lektorių tinklą, į užsiėmimus įtraukti atsargos kariškius.

1.2.11. Eksperimentinės ginkluotės dirbtuvių įkūrimas. Tęsiant tarpukario tradicijas įkurti ginkluotės kūrimo biurą, kuris vystytų ginkluotės tyrimus ir kurtų įvairios ginkluotės produktus pagal valstybės gynybos poreikius ir atsižvelgiant į lietuvišką kontekstą. 

1.2.12. Kariuomenės biurokratinio aparato mažinimas. Kariuomenės administracinis aparatas, kaip ir apskritai viešasis sektorius, susiduria su darbo našumo stygiumi, artimų žmonių protegavimu, abejotino poreikio ir trumpalaikių etatų kūrimu. Šie veiksniai kenkia kariuomenės pasirengimui, veiksmų ir lėšų panaudojimo efektyvumui, galimybėms tinkamai ir greitai reaguoti į įvykius esant neplanuotoms ir realioms situacijoms. Todėl reikalingas administracinio aparato darbo efektyvumo platesnis peržiūrėjimas ir didinimas pasitelkiant kitų NATO šalių kaip, pavyzdžiui, JAV kariuomenių geruosius pavyzdžius.

1.2.13. Civilių ginklų savininkų įtraukimas į šalies gynybą (pilietinį pasipriešinimą). Esamas ginklų kontrolės lygis civiliams gyventojams yra tinkamas, tačiau tiek ES, tiek nacionaliniu lygiu gausėja nepagrįstų jo griežtinimo iniciatyvų. Prieštaraujame bet kokioms ginklų prieinamumo ribojimo pataisoms (dėtuvių dydis, švino naudojimas, etc.), o ypatingai projektams, kuriais siekiama konfiskuoti ginklus iš teisėtų savininkų karo atveju (2019 m. tokį Seimo sprendimą sustabdė tik Prezidento veto). Visi civiliai gyventojai, teisėtai turintys ginklą, privalo būti įtraukti į šalies gynybos planus, o ne iš jų likviduojami. Taip pat turi būti sudarytos sąlygos įsigyti automatinius ginklus šauliams ir kariams savanoriams. Ugdydami piliečio ištikimybę tėvynei reikalaujame ir valstybės pasitikėjimo savo piliečiais.

1.2.16.  Gynybos tyrimų institutai. Plėtojant karinę pramonę, skirti daugiau dėmesio Lietuvos moksliniam potencialui. Didinti finansavimą moksliniams tyrimams, įgalinantiems kurti Lietuvos karo pramonės produkciją.

2. HIBRIDINIŲ GRĖSMIŲ UŽKARDYMAS

2.1. Atsižvelgiant į šiandieninę geopolitinę situaciją, Lietuvos saugumo garantas yra narystė NATO ir Europos Sąjungoje, bei dvišalių santykių su kaimyninėmis valstybėmis stiprinimas. Stebint Rusijos, Kinijos bei kai kurių kitų tarptautinės politikos subjektų vykdomus hibridinius karus, ekonominę ekspansiją bei kitus grėsmę keliančius veiksmus, valstybės užduotis yra apsaugoti valstybę ir visuomenę nuo šių grėsmių, kam būtina:

2.1.1 Parengti įstatymą, arba papildyti Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, kad jis reglamentuotų, kad ir kaip Lietuvos Respublika reaguotų į prieš ją vykdomus hibridinius veiksmus. Šiame įstatyme turėtų būti nustatyta, kaip į grėsmes atsako ir kokių veiksmų jų akivaizdoje imasi konkrečios valstybės valdžios šakos bei joms pavaldžios institucijos - VSD, AOTD, LGGRTC ir kitos.

2.1.2. Vadovaujantis klaidinga nuostata, kad piliečiai negali būti laikomi grėsme nacionaliniam saugumui, jeigu neturi įrodytų sąsajų su priešiškais užsienio subjektais, Lietuvoje iki šiol visiškai ignoruojama valstybingumo ir teritorinio vientisumo pagrindus griaunanti žiniasklaidos, politikos, kultūros ir kitų sričių atstovų veikla. Ilgą laiką nuosekliai skleidžiamos atvirai faktams ir istorinei tiesai prieštaraujančios, Rusijos interesus ir jos skleidžiamus propagandos naratyvus atitinkančios viešųjų asmenų pozicijos. Neretai tokios žalingos deklaracijos laikomos sveiko demokratinio pliuralizmo dalimi ir toleruojamos visų už nacionalinio saugumo priežiūrą atsakingų institucijų. Toks požiūris į politinę ir propagandinę antivalstybinę veiklą turi būti iš esmės keičiamas, o antivalstybinės propagandos sklaida užtraukti realias pasekmes.

2.1.3 Svarbiausios socialinių ir humanitarinių mokslų institucijos, o taip pat švietimo ir mokslo politikos formavimo institucijos, turi būti laikomos neatsiejama valstybės nacionalinio saugumo visumos dalimi. Jų darbuotojams ir ypatingai vadovams turi būti keliami atitinkami lojalumo valstybei, interesų skaidrumo ir nepriekaištingos reputacijos reikalavimai. Ypatingas dėmesys šiuo požiūriu turi būti skirtas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutui, kuris privalo tapti pagrindine mokslo įstaiga, valstybei rengiančia visų rūšių politines grėsmes atpažįstančius ir neutralizuojanti jas gebančius specialistus. Šiuo metu Institutas šios misijos neprisiima ir nevykdo, priešingai, deklaruoja tikslą rengti specialistus globalios rinkos poreikiams.

2.1.4. Būtina parengti ir įgyvendinti hibridinių grėsmių atpažinimo programą vidurinio bei aukštojo mokslo įstaigose.

2.1.5. Istorijos klastojimo neutralizavimas turi būti vertinamas, kaip viena iš Nacionalinio saugumo užtikrinimo priemonių.

2.1.6. Kultūros finansavimo skirstymo standartizacija. Valstybei skiriant finansavimą konkretiems kultūros projektams (knygoms, filmams ir kt.), privalu įvertinti, ar juose pateikiama informacija nedarys žalos valstybės nacionaliniam saugumui.

2.1.7. Pagal galiojančius įstatymus atsakingos institucijos privalo įvertinti ir užtikrinti, kad viešosios informacijos priemonės neskleistų antivalstybinės propagandos ir netaptų vienos kurios pasaulėžiūros ar pozicijos propagandos platformomis. 

2.1.8. Suformuluoti ir įteisinti aiškią „teroristinės valstybės“, „teroristinės nevyriausybinės organizacijos“ sąvoką šiuolaikinio hibridinio karo kontekste ir taikyti šias kategorijas, numatant baudžiamąsias priemones tokiems subjektams.

2.1.9. Įstatymų leidybos pagrindu konsoliduoti ir prižiūrėti Lietuvos Respublikos politikos formavimą ir įgyvendinimą hibridinių grėsmių akivaizdoje.

2.1.10. Aktyvinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezidencijos centro veiklą formuojant Lietuvos Respublikos poziciją genocido klausimais bei ginant valstybės interesus susiduriant su Holokaustu ir kitais su Lietuvos laisvės kovų istorija siejamais klausimais. Pavyzdžiu galėtų būti laikomas Lenkijoje priimtas įstatymas, numatantis bausmes asmenims, kurie viešai priskiria lenkų tautai arba Lenkijos valstybei atsakomybę arba bendrą atsakomybę už Trečiojo Reicho įvykdytus nusikaltimus.

2.1.11. Baudžiamajame kodekse išplėtoti antivalstybinės veiklos sampratą, be špionažo įtraukiant ir ardomąją veiklą bei sabotažą. Skirti atskirą prokurorą, kuris persekiotų tokias veikas. Viešojoje erdvėje designifikuoti praeityje atvirai prieš valstybę veikusių politinių ir kitų veikėjų atminimą.