Paskubėjo ir prajuokino. Kaip Latvija tyliai aplenkė Lietuvą dujų rinkoje

Autorius: Borisas Marcinkevičius Šaltinis: https://sputniknews.lt/columni... 2020-10-08 13:15:00, skaitė 1719, komentavo 2

2009 metais Baltijos šalių ministrai pirmininkai pasirašė "trišalį energetikos susitarimą", kurio tikslas buvo paskelbti energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos. Politikai sugalvojo, kaip gauti nemažą sumą, dabar reikia sugalvoti susitarimo sėkmingo vystymo algoritmą

2007 metais Latvijoje buvo baigta užsitęsusi valstybinės įmonės "Latvijas Gaze", valdžiusios visą Latvijos dujų ūkį — magistralinių ir skirstomųjų dujotiekių, kompresorių stočių, užtikrinančių jų veikimą, Inčukalno požeminės saugyklos — privatizavimą.

Nepaisant gerai žinomo Latvijos politinės vadovybės požiūrio į Rusiją, mūsų šalių energetikai bendradarbiavo abipusiškai naudingomis sąlygomis: "Gazprom", gavusi 34 proc. "Latvijas Gaze" akcijų, prisiėmė įsipareigojimą modernizuoti Rusijos magistralę "Šiaurės pašvaistė", kuris Rusijos jis driekiasi į Pabaltijį ir Baltarusiją; atnaujinti Inčukalno įrangą vamzdynais, einančiais iš UGS įrenginių per Latvijos, Estijos ir Lietuvos teritoriją.

Ilgalaikės sutartys su Rusijos koncernu garantavo Latvijos energetinį saugumą, o pasitikėjimas dujų tiekimo stabilumu leido Latvijai pradėti įgyvendinti didžiausią posovietinio laikotarpio energetikos projektą — Rygos ŠE rekonstrukciją. Valstybinė monopolija "Latvenergo" pasirašė atitinkamą sutartį su Ispanijos įmone "Iberdrola", darbai buvo baigti 2013 metų rudenį. Už 190 milijonų eurų ispanai ne tik modernizavo esamas jėgaines, bet ir pastatė dvi naujas, dėl kurių didžiausios Latvijoje dujų šiluminės elektrinės galia padidėjo nuo 330 turimų iki 600 megavatų. Pagamintos elektros energijos visiškai pakanka ne tik sostinei, bet ir jos priemiesčiams, žiemą Rygos ŠE-2 taip pat aprūpina vartotojus šilumos energija.

Europos energetikos chartija ir Trečiasis energetikos paketas

Porą metų Latvijos ir Rusijos santykiai energetikos srityje vystėsi stebėtinai harmoningai: "Gazprom" teikė importą, "Latvijas Gaze" pardavimus teikė galutiniams vartotojams, pelnas daugiausia buvo investuotas į dujų perdavimo sistemos modernizavimą ir Inčukalno PDS įrenginį, taip pat buvo atlikti geologiniai tyrimai. Bet kadangi 2004 metų Latvija tapo ES dalimi, 2009 metų įvykiai įsiterpė į energetikų, kurie puikiai atrado bendrą kalbą, santykius. Tada Rusija oficialiai pasitraukė iš Europos energetikos chartijos, atsakydama į tai, kad Europos Komisija iš karto patvirtino kelis dokumentus, apibrėžiančius dabartinius Rusijos ir ES santykius. Tai Trečiasis energetikos paketas ir Atsinaujinančių energijos išteklių direktyva.

Nesigilinant, pagrindinis Trečiojo energetikos paketo tikslas yra pasiekti, kad vartotojai dominuotų Europos dujų rinkoje, pagrindinis AEI direktyvos tikslas yra sumažinti būtino gamtinių dujų importo apimtį. Būtent šie dokumentai nustatė antirusišką tendenciją ES energetikos pramonėje — visiškai politinę tendenciją, kuri mažai susijusi su ekonominiu tikslingumu ir pačių Europos vartotojų interesais.

Europos Komisija maždaug aštuonerius metus siekė, kad Briuselyje sugalvoti visiškai "žali" dokumentai būtų įtraukti į nacionalinę teisę, tuo tarpu "eurodisciplinos" įgyvendinimas nebuvo lengvas — EK pateikė ieškinį... 18 ES vyriausybių, kurios sužlugdė numatytus terminus. Bet tai yra atskira pokalbio tema, dabar mums įdomiau prisiminti, kaip į visa tai reagavo Baltijos šalių politiniai lyderiai. Trumpai tariant, Taline, Rygoje ir Vilniuje buvo aiškiai suvokiamas pagrindinis dalykas: kadangi Europos Komisija buvo pasirengusi sumokėti už bet kokius antirusiškus projektus, reikėtų tuo pasinaudoti.

Baltijos šalių "trigubas energetikos paktas"

Tais pačiais 2009 metais Estijos, Latvijos ir Lietuvos ministrai pirmininkai pasirašė "trigubą energetikos paktą", kurio tikslas buvo paskelbti visišką energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos. Estija ir Suomija tuo metu jau sujungė savo energetines sistemas, o "trigubas energetikos paktas" numatė antrą jūrinį energetikos tiltą. Kadangi būtent 2009 metais Lietuvos politikai visiškai uždarė Ignalinos atominę elektrinę, Lietuvai buvo numatyta nutiesti jūrinį kabelį į Švediją, kuris sujungė Lietuvos energetikos sistemą su bendra Šiaurės Europos energetikos sistema NORDELL (Suomija taip pat yra NORDELL dalis), ir nutiesti elektros oro liniją į Lenkiją, kuri sujungė Lietuvos energetikos sistemą su bendra Vidurio Europos energetikos sistema UCTE.

Paskutinė "trigubo energetikos pakto" dalis yra pakartotinio dujinimo terminalo statyba Rygos įlankos pakrantėje, nuo kurio iki Inčukalno PDS yra ne daugiau kaip 60 kilometrų. Šalių susitarimui pritarė Europos Komisija ir priskyrė jį "regioninės svarbos projektui", kuris atvėrė galimybę tiesiogiai subsidijuoti visas "trigubo energetikos pakto" nuostatas iš ES biudžeto. Tai buvo pirmosios nuostabios pjesės dalies pabaiga, tačiau per ateinančius dešimt metų žiūrovų laukė baisiausi siužeto vingiai.

Politikai suprato, kaip gauti nemažą sumą ir net negrąžinant pinigų; dabar jie turėjo sugalvoti algoritmą, kuris turėjo užtikrinti sėkmingą pasinaudojimą tuo. Jei kas nors mano, kad aš paskelbsiu, jog buvo duotas kyšis, tai netiesa — aš daug politiškai korektiškesnis, todėl pateikiama tokia formulė: kadangi buvo žinoma, kad Europa padės, reikėjo paskirstyti pinigus visiems koncesijos dalyviams. Kaip paskirstyti, jei visi nori daugiau, o projektai buvo skirtingų svorio kategorijų? Estija ir Lietuva — tik kažkokie kabeliai, laidai ir stulpai, o Latvija — visas terminalas SGD priėmimui? Taigi, terminalas yra du trečdaliai "finansinio pyrago", kaip jūs galite tai toleruoti?

SGD projektas lietuviškai

Pirmoji respublika, kurios nervai neišlaikė, buvo Lietuva. Jau 2011 m. valstybės įmonė "Klaipėdos nafta" pasirašė sutartį su Norvegijos įmone "Höegh LNG", kurios pagrindu pastaroji iš "Hyundai Heavy Industries" užsakė plūduriuojantį dujinimo įrenginį, 2014-aisiais išdidžiai pavadintą "Independence". Norvegai buvo įtraukti į projektą dėl dviejų priežasčių. Pirmoji — Lietuvos biudžete laisvi 330 milijonų dolerių, antroji — Lietuva niekada neturėjo darbo su suskystintomis gamtinėmis dujomis patirties. Apskaičiuota, kad Latvija ir Estija tyliai praris šią kūrybinę iniciatyvą, o Europos Komisija pinigų srautus nukreips išimtinai į Lietuvą. Pagrindinis dalykas yra energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos, ar yra prasmė atidžiai nagrinėti mažas organizacines naujoves?

Tiesą sakant, Baltijos vienybė liko praeityje — visiems laikams ir negrįžtamai. Ryga ir Talinas, kuriuos Vilnius — vadinkime daiktus tikraisiais vardais — išmetė, sureagavo greitai ir paprastai: Europos Komisija gavo pranešimus, kad Latvija ir Estija neturi nieko bendro su Lietuvos projektu. Vienas dalyvis nebėra regioninis projektas, tai yra kažkas, ko finansuoti neturi Europos Komisija, vidaus įstatymai tai tiesiogiai draudžia.

Lietuva liko viena su savo "Independence" ir iš jo kylančiomis problemomis: reikėjo skubiai nuspręsti, kur iš tikrųjų laikyti dujas, kai jos grįš į įprastą agregatinę būseną. Kaip susigrąžinti projektą, jei Latvija ir Estija aiškiai pareiškė, kad šias dujas pirks savo reikmėms tik tuo atveju, jei Lietuva pasiūlys palankesnes sąlygas, nei siūlo "Gazprom"? Paaiškėjo, kad su "Latvijas Gaze" dėl saugojimo Inčukalnyje pavyko susitarti, tačiau dalį aktyviųjų talpyklų išsinuomoti buvo galima tik komerciniais pagrindais.

"Pumpuokite, mes pasirengę priimti!" — "Latvijas Gaze" pranešė lietuviams. Bet iš Inčukalno nutiesti vamzdžiai nepasiekė Lietuvos pakrantės. "Parašykite, paskambinkite, jei praeisite, eikite pro šalį", — atsakė Latvijoje. 110 kilometrų dujotiekio Klaipėda–Kuršėnai (Kuršėnai yra ta vieta, kur naujasis dujotiekis buvo prijungtas prie "Šiaurės pašvaistės" sistemos, kurios skersmuo 80 centimetrų (tuo tarpu "Nord Stream-2" vamzdžių skersmuo yra 115 centimetrų), Lietuva sugebėjo pastatyti per pusantrų metų. Ne, ne todėl, kad Lietuvos dujų meistrai dirba lėtai — valstybė ne iškart skyrė 60 milijonų eurų, kurie buvo reikalingi pagal sąmatą, juos rado Lietuvos galutinių vartotojų kišenėse, kurie savo sąskaitose išvydo "transportavimo koeficientą".

Viskas atrodo tiesiog puiku: nusipirkite SGD, išdujinkite ir pumpuokite susidariusias dujas į Latvijos teritoriją, sumokėkite už Inčukalno talpyklų nuomą ir perpumpuokite. Atsižvelgiant į tai, kad paties laivo "Independence" nuoma Lietuvoje kainuoja apie 60 milijonų eurų per metus, tada gauname dar vieną aiškų nepajudinamos aksiomos įrodymą: rusofobija rusofobams yra ne brangi, o labai brangi.

Kalbant apie Lietuvos super-duper projekto rezultatus, kaip tokiais atvejais sako Donaldas Trampas, Latvija užtikrintai laimėjo.

Latvija užtikrintai laimėjo — Inčukalno kaimo, kaip Baltijos šalių dujų sostinės, statusas tik sustiprėjo. Naujas dujotiekis, į kurio statybą "Latvijas Gaze" neinvestavo nė cento, naujas klientas, išsinuomojantis rezervuarus, — puikus verslas. Tačiau stebuklai tuo nesibaigė — Europos Sąjunga pradėjo finansuoti naują dujotiekių sistemą, kurios vienas iš komponentų yra Danijos ir Lenkijos dujotiekis jūroje "Baltic Pipe". Rezultatas — 2020 metų sausio 1 dieną atsirado nauja regioninė dujų rinka, apimanti Suomiją, Estiją ir Latviją — be Lietuvos ir Lenkijos. Apie tai, kaip pavyko pasiekti tokį nuostabų rezultatą, — kitą kartą.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.