Homo africanus. Erectus vaikšto tarp mūsų

Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: https://lebionka.blogspot.com/... 2020-10-09 12:29:00, skaitė 2129, komentavo 46

Žemiau pateikiu RICHARD D. FUERLE (2008) knygos „Erectus Walks Amongst Us. The evolution of modern humans“ (Erectus vaikšto tarp mūsų. Šiuolaikinių žmonių evoliucija) 28skyriaus vertimą. Visas knygos tekstas pateikiamas čia:

https://www.unz.com/wp-content/uploads/2020/10/ErectusWalksAmongstUs-Unz.pdf

https://www.unz.com/runz/white-racialism-in-america-then-and-now/

https://www.unz.com/text/ErectusWalks/Chap28.html

Tikiuosi, kad ši publikacija paskatins susipažinti su šios įdomios knygos tekstu.

UNESCO pareiškimas „visi žmonės priklauso vienai rūšiai“ 1950 m. Birželio 18 d.

Taksonomija – mažai žinomas žodis, tačiau jo reikšmė paprasta – gyvų organizmų klasifikacija. Mokslininkai klasifikuoja augalus ir gyvūnus, naudodami Linėjaus klasifikacijos sistemą, kur kiekviena rūšis identifikuojama lotyniškais genties ir rūšies pavadinimais, pavyzdžiui Homo sapiens. Kai kada pridedamas porūšio pavadinimas, pavyzdžiui Homo sapiens sapiens. Štai žmogaus klasifikacija:

Karalystė: Animals – Gyvūnai – gyvos būtybės, skiriasi nuo bakterijų ir gyvūnų.

Tipas: Chordates – Chordinai – turi nugaros chordą.

Potypis: Vertebrates – Stuburiniai – kaulinis stuburas ir kaukolė.

Klasė: Mammals – Žinduoliai – šiltakraujai su plaukais ir keturių kamerų širdimi; patelės savo vaikus maitina iš pieno liaukų.

Būrys: Primates – žinduoliai su statmenu nykščiu, pavyzdžiui, žmonės, beždžionės, lemurai, ilgakulniai.

Šeima: Hominides – dvikojai primatai, pavyzdžiui, išmirusios dvikojės beždžionės ir žmogus, o taip pat dabar gyvenantys žmonės.

Gentis: Homo – įrankius gaminantys hominidai, pavyzdžiui, habilis, ergaster, erectus, аrchaiškas žmogus ir gyvenantis žmogus.

Rūšis: sapiens – išmirę beveik šiuolaikinis žmogus, neandertalietis ir gyvenantis žmogus

Porūšis: sapiens – šiuolaikinis žmogus.

Ant augalų ir gyvūnų nėra etiketės, kuri mums sakytų, kokia jų klasifikacija. Gamta neklasifikuoja savo kūrinių; tiktai žmogus klasifikuoja daiktus, kurie yra ar buvo gyvi. Sprendimą apie tai, kaip kažkas turi būti klasifikuota, priima sistematikai pagal tai, kiek populiacija skiriasi nuo giminingų populiacijų, kas neišvengiamai yra šališka.

Evoliucijai kuriant savo magiją, senos rūšys, šeimos ir net tipai išmiršta, ir atsiranda nauji. Tačiau nėra ryškios skiriamosios linijos tarp buvusios rūšies ir rūšies, į kurią ji evoliucionuoja. Net jei rūšis skila į dvi populiacijas, kurios tampa tiek skirtingos, kad gali būti klasifikuojamos, kaip dvi populiacijos, kurios tampa tokios skirtingos, kad gali būti klasifikuojamos kaip atskiros rūšys, paprastai nėra aišku, kuriam iš trijų rūšių priklauso individai, gyvenę rūšies skylimo metu. Kada rūšis evoliucionuoja, ji laipsniškai kinta, nors kai kurie pokyčiai gali būti „staigūs“ geologiniu periodu; tai yra jie gali atsirasti pas vieną individą, o vėliau paplisti po visą populiaciją per dešimtis tūkstančių metų vietoj milijonų.

Pasikeitimai iš kartos į kartą beveik visada tokie maži, kad nei vienas individas negali būti pagrįstai priskirtas kitai rūšiai, besiskiriančiai nuo savo tėvų. Net jeigu mes žinotume genomą kiekvieno individo mūsų giminėje, būtų sunku nurodyti į konkrečias motinas ir pasakyti: „ji ir jos vaikas – skirtingos rūšys.

Paleontologai praleidžia daug laiko ginčams apie tai, ar iškastinis gyvūnas priklauso egzistuojančiai rūšiai ar yra nauja rūšis. Dažnai linija, skirianti rūšis, brėžiama ten, kur tarpiniai iškastiniai gyvūnai dar nesurasti. Bet net jei kaulai kiekvieno individo nuo pirmo iki paskutinio būtų pasiekiami teisinga seka, žymėjimas linijos, skiriančios šią seką į rūšis, vis vien būtų atsitiktinis.

Dauguma žmonių tiki, kad jeigu du gyvūnai negali kryžmintis, tai skirtingos rūšys, ir atvirkščiai, jeigu jie gali kryžmintis, tai viena rūšis. Jeigu du gyvūnai nesikryžmina, jie visada klasifikuojami kaip skirtingos rūšys. Bet jeigu du gyvūnai gali kryžmintis, jie gali būti klasifikuojami kaip skirtingos rūšys, o gali ir nebūti taip klasifikuojami. Yra daug pavyzdžių, kada sistematikai klasifikavo du gyvūnus kaip skirtingas rūšis, nors jie gali ir kryžmintis. Net dauguma žodynų neapibrėžia „rūšių“ kaip populiacijas, nesugebančias kryžmintis. Iš tikrųjų, vienas žodynas sako: “ ... giminingi organizmai arba populiacijos, potencialiai galinčios kryžmintis... daugelis rūšių gali kryžmintis, bet paprastai to nevyksta. Pavyzdžiui, daugelis paukščių rūšių, tokių kaip Smailiauodegė antis (Anas acuta) ir Didžioji antis (Anas platyrhynchos), gali kryžmintis. Vilkas (Canis lupus) ir šuo (Canis lupus familiaris), kojotas (Canis latrans) ir paprastasis šakalas (Canis aureus) turi skirtingus rūšių pavadinimus (lupus, latrans ir aureus), bet visi jie gali kryžmintis ir veda vaisingus palikuonis. Net dvi rūšys orangutangų (Pongo abellii iš Sumatros ir Pongo pygmaeus iš Borneo) gali kryžmintis (Angier, 1995)*, nežiūrint į tai, kad pas juos skirtingas chromosomų skaičius, ir taip pat gali kryžmintis dvi šimpanzių rūšys, paprastoji šimpanzė (Pan troglodytes) ir šimpanzė bonobo (Pan paniscus). Tokiu būdu, tas faktas, kad visos žmonių rasės gali kryžmintis ir turėti vaisingus palikuonis, nereiškia, kad jos turi būti klasifikuojamos kaip viena rūšis.

Nustatymas to, kada populiacija tapo pakankamai skirtinga nuo kitos populiacijos, kad ji būtų klasifikuojama kaip „nauja“ rūšis arba porūšis, ypatingai svarbu ištirti skirtumus sandūroje tarp archaiško žmogaus Homo sapiens ir jo tiesioginio protėvio Homo erectus, o taip pat tarp archaiško žmogaus ir šiuolaikinio žmogaus (Homo sapiens sapiens). Nei viena populiacija, klasifikuota tokiu būdu, staiga neperėjo į kitą klasifikaciją. Pavyzdžius, erectus egzistavo apie du milijonus metų ir laipsniškai virto iš labai primityvaus ankstyvojo erektuso (ergaster) į ne tokį primityvų vėlyvąjį erektusą, po ko sistematikai nutarė jį pavadinti archaišku „sapiens“ vietoj „erectus“.

Ir taip, nors ankstyvasis erectus, gali būti, ir negalėjo turėti hibridų su Homo sapiens sapiens, ką galėjo turėti vėlyvasis erectus. Kai kurie mokslininkai apskaičiavo, kad būtinas 2 milijonų metų periodas sukurti genetiniam atstumui, kad atsirastų nauja rūšis.

Vėl gi, tik žmogus nusprendžia, ar yra populiacija pakankamai skirtinga, kad būtų klasifikuota kaip kita rūšis. Tačiau mes galime paprašyti sistematikų būti sąžiningais priimant šiuos sprendimus. Tai yra, kokie bebūtų kriterijai apibrėžimo vienos populiacijos gyvūnų kaip „rūšies“, jie turi naudoti tuos pačius kriterijus priimant sprendimus apie tai, ar yra kita populiacija gyvūnų „rūšimi“ ar ne. Dabar žinoma, kad egzistuoja daug „rūšių“ paukščių, kurie gali kryžmintis, bet skiriasi taip nežymiai savo spalva, kad tik ekspertai gali atskirti juos vieną nuo kito, tuo metu kai skirtumai tarp rasių tokie dideli, kad net 3-jų mėnesių vaikas gali atskirti vieną nuo kito, o suaugę 85% atvejų gali teisingai nustatyti žmogaus rasę vien pagal jo siluetą. Sistematikai neturi taikyti vieną įvairovės kriterijų gyvūnams, skirtingiems nuo žmogaus, ir taikyti kitą kriterijų pačiam žmogui.

Šioje knygoje ir jos citatose yra pakankamai įrodymų, paremiančių išvadą, kad rasė yra realybė, o ne iliuzija, sugalvota piktų rasistų. Bet tie patys įrodymai iškelia kitą klausimą: ar pakanka šių įrodymų, kad klasifikuoti afrikiečius ne tik kaip kitą rasę, bet kaip kitą rūšį, Homo africanus?

Kitas būdas galvoti apie perklasifikavimą afrikiečių (ir primityvių Azijos aborigenų) – tai įsivaizduoti, kad jie išmirė, ir vieninteliu įrodymu to, ką mes apie jus žinome, buvo jų kaulai ir DNR. Tada, lyginant skirtumus tarp jų ir dabar gyvenančius eurazijiečius, ar būtų galima pagrįsti jų klasifikaciją kaip skirtingos rūšies?

Egalitaristams šis klausimas savaime bus šokiruojančiai įžeidžiantis, ir jie įsitikinę smerks bet kurį, net keliantį šį klausimą. Bet daug anksčiau, negu egalitarizmas ėmė dominuoti antropologijoje, šis klausimas buvo antropologijos nagrinėtas. Nors visi sutiko su tuo, kad afrikiečiai nėra atskira rūšis, kai kurie skaitė, kad tai yra ne taip.

Iki nesenų laikų rūšys buvo klasifikuojamos pagal jų morfologiją, tai yra pagal formą ir išorę. Tai ne visuomet buvo tikslu, nes populiacijos, kurios nėra tampriai surištos, gali patirti paralelinę evoliuciją, tai yra jos gali būti nesurištos net tipo lygyje, bet visgi atrodo labai panašiai, kaip, pavyzdžiui, paukštis, šikšnosparnis ir vabzdys, arba ryklys ir delfinas. Klasifikuodami žmones morfologijos pagalba ar sistematikai buvo objektyvūs ir nešališki, ir ar naudojo jie žmonėms tuos pačius standartus, kaip klasifikuodami kitas rūšis? Na, ne visai taip.

„Skirtumai morfologijoje (kaukolės ir veido bruožai) tarp žmonių rasių paprastai maždaug dešimt kartų viršija atitinkamus skirtumus tarp lyčių tos rasės viduje, net daugiau, negu lyginami skirtumai, kuriuos naudoja sistematikai, kad atskirti dvi rūšis šimpanzių viena nuo kitos. Kiek mums žinoma, rasiniai skirtumai tarp žmonių viršija rasinius skirtumus tarp bet kurių kitų nedomestikuotų rūšių. Būtina kreiptis į šunų rūšis, kad surasti palyginamą laipsnį skirtumų morfologijoje.

Tačiau mums nebereikia kliautis morfologija, kad atskirt skirtingas rūšis. DNR analizė gali būti naudojama nustatyti genetiniams skirtumams tarp populiacijų, kas yra geriausiu rūšių klasifikacijos būdu. Kol tai dar nepadaryta, mažiau subjektyvi klasifikavimo sistema gali sakyti, kad genetinis atstumas, mažesnis nei „x“ - porūšis (rasė, variacija, ar veislė), mažesnis nei „y“, bet didesnis nei „x“ - rūšis, mažiau nei „z“, bet daugiau nei „y“- gentis ir pan.

Naudodami truputi egalitarizmo, pradėkime nuo prielaidos, kad vienas ir tas pats klasifikacijos standartas turi būti naudojamas klasifikacijai visų gyvūnų. Tai yra paukščių populiacija, pavyzdžiui, neturi būti suskirstyta į didelį skaičių rūšių dėl nedidelių genetinių skirtumų, tuo metu kai populiacija Homo rūšies viduje, žmonių rūšies, klasifikuojamo į vieną rūšį, net jei genetiniai skirtumai tarp jų didesni, negu genetiniai skirtumai tarp paukščių rūšių.

Naudojant šią tarprūšinę lygiavą žmogui ir gorilai pagalba genetinį atstumą, kaip standartą klasifikuojant populiacijas, nes genetinis atstumas tarp dviejų gorilų rūšių, Gorilla gorilla and G. beringei yra 0.04%. Tai beveik šešis kartus mažiau, negu genetinis atstumas afrikiečių (į pietus nuo Sacharos), afrikiečių (Bantu) ir euraziečių (anglų) 0.23% (lentelė 7-1), arba afrikiečių ir eurazijiečių, kurie turi būti klasifikuojami kaip dvi skirtingos rūšys, arba garilos turi būti klasifikuojamos kaip viena rūšis. Genetinis skirtumas tarp paprastos šimpanzės ir bonobo sudaro 0,103% (Curnoe, 2003, lent. 2), dvigubai mažesnis, negu anglų-bantų, kurių genetinis atstumas sudaro 0,23%, ir todėl arba negrai į pietus nuo Sacharos ir eurazijiečiai turi būti klasifikuojami kaip skirtingos rūšys, arba šimpanzes ir bonobo (ir dvi rūšys orangutangų) reikia priskirti vienai rūšiai. Nors vilkai (Canis lupus) ir šunys (Canis lupus familiaris) – tai skirtingos rūšys (lupus), negu kojotai (Canis latrans), „ ... egzistuoja mažesni skirtumai mtDNR tarp šunų, vilkų ir kojotų, negu tarp skirtingų etninių grupių žmonių...“ (Coppinger, 1995). Panašu, kad sistematikai truputi iškreipė savo objektyvumą.

Dabar pažiūrėkim, kaip sistematikai klasifikavo neandertaliečius. Iki 1960-jų metų neandertaliečiai buvo klasifikuojami kaip Homo neanderthalensis, skirtinga nuo mūsų Homo sapiens rūšies. Bet genetinis atstumas tarp Homo sapiens ir Homo neanderthalensis (<0,08%) 20 kartų mažesnis, negu tarp dviejų rūšių šimpanzių (0,103). Šiandien neanderdaliečiai klasifikuojami kaip Homo sapiens neanderthalensis, porūšis mūsų rūšies, tuo metu kai mes esame dar vienu porūšiu Homo sapiens sapiens. Genetinis atstumas (į pietus nuo Sacharos) afrikiečių ir euroazijiečių (0.2%) daugiau negu du kartus didesnis, negu tarp šiandien gyvenančių žmonių ir neandertaliečių (0.08%) taip, mažiausiai, afrikiečiai turi būti klasifikuoti kaip porūšis, Homo sapiens africana ir aurazijiečiai, kaip kitas porūšis, Homo sapiens eurasiensis.

Pagaliau, genetinis atstumas tarp Homo sapiens ir Homo erectus vertinamas kaip 0,170 (vidutinė reikšmė 0,19), maždaug toks pats, kaip genetinis atstumas tarp afrikiečių bantu ir eskimų, bet genetinis atstumas tarp šiuo metu gyvenančių afrikiečių ir eurazijiečių yra 0,23 (lentelė 7-1, psl. 45). Tokiu būdu, Homo sapiens artimesnis su Homo erectus, negu eurazijiečiai su afrikiečiais į pietus nuo Sacharos. Arba erectus turi būti perklasifikuotas kaip Homo sapiens erectus, arba afrikiečiai į pietus nuo Sacharos turi būti perklasifikuoti kaip Homo africanus.

___
*nuorodas žiūr. originale.

Mano ankstesnė publikacija žmonių rasių skirtumų klausimu:

http://lebionka.blogspot.com/2018/08/del-protiskai-atsilikusiu-zmoniu.html