Trumpa istorija kaip aš atkūrinėjau komunistų partiją Lietuvoje ir kodėl neatkūriau.

Autorius: Vladimiras Troščenka Šaltinis: https://esavicius.blogspot.com... 2020-11-14 00:11:00, skaitė 944, komentavo 19

Prieš keliolika metų, kuomet buvau jaunas idealistas, matydamas vis sunkėjančias samdomų žmonių gyvenimo sąlygas Lietuvoje (neišmokamas algas, nepagrįstus atleidimus iš darbo, nežmoniškas darbo sąlygas ir valdančiųjų patyčias), pradėjau aktyviai kurti profesines sąjungas (jų esu įkūręs respublikinių ir įmonėse per dvi dešimtis, daugelis veikia iki šiol) ir užsiemiau politine veikla (buvau Lietuvos socialdemokratų partijos, jaunimo sąjungos, Vilniaus skyriaus pirmininku, socialdemokratų geležinkeliečių skyriaus pirmininku, Lietuvos socialistų partijos valdybos pirmininku ir paskutinis mano politinis projektas buvo Lietuvos komunistų partijos atkūrimo iniciatyvinio komiteto vadovas) viską mesti ir nueiti į Bažnyčią mane paskatino vienas vienintelis įvykis.

Pradėsiu nuo pradžios. Su socialdemokratais susipykau dėl jų aiškios ir iki šiol neslepiamos "liberal - globalistinės" politikos, kuri yra be galo veidmainiška. Žmonės tiki, jog socdemai atstovauja samdomus piliečius, o realybėje tai tas pats globalistinis projektas (socialinės inžinierijos pagalba žmonės iš lėto verčiami savanoriškais vergais, pagal Levo Trockio/Leibos Dovydovyčiaus Bronšteino sufomuluotą permanentinės revoliucijos modelį, kuris paslėptas po gražia "mokymosi visą gyvenimą" formuluotę ir nesibaigiančiom struktūrinėm reformom. Kvailesni stengiasi ir mokosi būti vergais patys, protingesnius ir atsparesnius verčia įstatymais. Būtent iš čia Landsbergių - laisvanoriškų vergų mokymo verslai, bei priverstinis "intensyvios pagalbos šeimoms" - nepaklusniųjų dresiravimo modelis).

Dėl tos priežasties, netgi Seimo narys, Socdemų Vilniaus skyriaus pirmininkas, Algirdas Kunčinas, tiesiogine to žodžio prasme, gavo nuo manęs į snukį. Nebegalėjau matyti šios parsidaveliškos "gnydos" fizionomijos, todėl užteko nedidelės kibirkšties ir žodis tapo Kunčino kūnu besivoliojančiu purve. Po to buvau pašalintas iš partijos ir su manimi išėjo beveik visas socialdemokratų geležinkeliečių skyrius.

Neturėdamas nei asmeninių finansų nei Sorošinių fondų palaikymo, radau vienintelę išeitį politinei samdomųjų Lietuvos gyventojų atstovavimo formai - atkurti ultą kairiąją Lietuvos komunistų partiją. Įsuktas brendas, visiems žinomas, senolių nostalgija ir protestinis ekeltoratas būtų mūsų. Todėl 5 procentus seimo rinkimuose paimčiau be jokių didelių pastangų ir finansų.

Apie tai paskelbiau viešai ir pradėjau formuoti organizacinę struktūrą. Be abejo iškarto į komunistų "atkūrėjus" pradėjo lysti visokie provokatoriai ir samdyti agentėliai. Mačiau tai ir nekreipiau dėmesio, žinojau ko jie siekia ir naudodamasis, bei manipuliuodamas jais, nuosekliai kūriau tinkamą terpę šios politinės jėgos atsiradimui Lietuvoje. Panašiai kaip prieš revoliucija "Eserai" Rusijos Caro "ochrankos" pagalba, vaidindami jog jie kvailiai ir leisdami "savimi naudotis", sukūrė galingą politinį tinklą, kuris buvo lemiamas 1917 metų perversmo organizavime. Apvažiavau pusę Europos, gavau labai įtakingos Graikų komunistų partijos vadovybės palikymą savo iniciatyvai, per juos taip pat įtalai, ispanai, belgai, danai ir net britų komunistai susidomėjo mano projektu. Be abejo, reikėjo įdėti dar daug darbo ir įgyti jų pasitikėjimą, nes tai naturalu, kad iš karto į jauno politiko, besiblaškančio po Europą, potencialą žiūrima skeptiškai. Bet po truputį man pradėjo duoti aiškius signalus, jog palaikymas bus visapusis. Būtent Graikų komunistai Europarlamentarai suorganizavo mano pranešimą Europarlamente Strazbūre. Danų komunistai įtakojo, kad būtų skirta paramą mano profsąjungiečių mokymams Lietuvoje. Danai netgi pasiūlė per mane skirti Lietuvos geležinkeliams dosnią dovaną, aštoniolika pilnai renovuotų keleivinių traukinių sąstatų, kad pakelti mano politinius reitingus visuomenės akyse. Natūralu, kad socdemai, kurie valdė geležinkelius, iškarto užblokavo šią iniciatyvą. Rusijos komunistai pakvietė skaityti pranešimą apie profsąjungų ir komunistų partijos santykį naujaisiais laikais, išplėstiniame centrinio komiteto posėdyje, kuris įvyko Lenino kalvų muziejuje Maskvoje. Po oficialios dalies neoficialiame bendravime, kuriame dalyvavo du Rusijos atsargos admirolai ir trys generolai (be je vienas iš Admirolų buvo tas kuris davė įsakymą taranuoti JAV laivą Juodojoje jūroje), labai rimtai pasiūlė tapti Rusijos kariuomenės dalimi. Kalbėdami tarpusavyje jie aptarinėjo, ar per tris mėnesius man galima sutekti papulkininkio laipsnį. Padėkojau už tokį aukšą įvertinimą, bet pasakiau, kad tarnavau Lietuvos kariuomenėje ir daviau vienintelę priesaiką savo gyvenime - ginti Lietuvą, todėl užsiimsiu Lietuvos reikalais.

Be abejo visą šią veiklą akylai stebėjo "spec tarnybos". Kartą mano vaikystės draugas, padaugines degtinės, išliejo man širdį pasakęs: "Vladai aš tavęs neišdaviau". Paklausiau kaip? Jis dirbo jėgos struktūrose. Darbo metu jį iškvietė pas dalinio vadą. Kabinete sėdėjo kostiumuoti tipeliai, kuriuos vadas prisistatė kaip"Valdo Adamkaus aplikos žmonės". Tada vadas išėjo, o tipeliai liko su juo pokalbiui. Jie iškarto pasakė, kad žino jog jis yra mano vaikystės draugas ir mes artimai bendraujam, todėl pasiūlė jam 800 litų kas mėnesį už tai, kad pildytų jiems ataskaitas apie tai, ką aš pasakoju, kur važinėju su kuo bendrauju ir pan.. Nenustebau, nes lygiai tokie patys pradėjo sukinėtis ir aplink mano žmoną (spec tarnybose būtent žmonos padarymas informatoriumi yra sėkmės garantas. Apie tai man labai detaliai pasakojo tėvas, kuris buvo to meto milicijos karininkas.). Visa tai mane mažiausiai jaudino, žinojau ką daryti ir kaip pasiekti to ko noriu. Bet su laiku pradėju jausti labai didelį dvasinį diskonfortą. Susitikdamas su labai įvairais žmonėmis, pradėjau vis dažniau užduoti sau klausimą, ar teisingai aš darau? Finansiškai viskas gerai, valdžią aš galų gale vis vien paimsiu, bet kas iš to? Kokius žmones aš atvesiu į tą valdžią ir ar aš galėsiu sukontroliuoti vėliau tų atvestųjų veiksmus?

Tuo metu buvau Lietuvos socialistų partijos valdybos pirmininkas. Ir štai per vieną valdybos posėdį (būtent šios partijos pagrindu aš ir norėjau atkurti Komunistų partiją Lietuvoje) viena iš valdybos narių pareiškė: "ką mes čia Vladimirai vis apie smulkius dalykus diskutuojame, reikia aiškiai partijos vardu pareikšti dėl juodaskvernių Bažnyčios klerikų smegenų plovimo ir jų didėjančios įtakos". Buvau priblokštas. Visą tą laiką galvojau tik apie taktiką, strategiją ir struktūros kūrimą, visiškai nesusimąstes apie mano pastangomis į valdžią stumiamą ideologiją. Tuo metu labai staigiai visos mano abejonės susirikiavo į vieną vietą. Nuo pat ankstyvos vaikystės, kiek save atsimenu, mamos buvau išmokytas melstis. Bibliją skaičiau pastoviai, bet niekada niekam apie tai nesakiau. Maniau, kad tai tik mano asmeninis reikalas. Daugelis sėkmingų organizacinių sprendimų, buvo būtent paimti iš Biblinio mokymo. Kai kas nors manęs klausdavo, kur aš išmokau tokių sėkmingų gudrybių, sakydavau jog nesvarbu. Kiti klausinėdavo, kas tavo "stogas", nes be galingos apsaugos iš viršaus nieko panašaus man neleistų daryti. Į tai visada šypsodamasis atsakydavau: "Net neįsivaizduojate koks pas mane "stogas", pačiam pačiam viršuje". O čia, kažkokia damelė iš manęs reikalauja pasmerkti tai, kuo aš gyvenu ir beveik visa valdyba pritariamai linkčioja galvomis. Siaubas. Aš atsisegiau marškinius ištraukiau mano mamos man padovanotą kryželį ir laikydamas jį prieš save pasakiau: "Esu giliai tikintis Jėzumi Kristumi žmogus, todėl kol aš esu Socialistų partijos valdybos pirmininkas, nei viena iniciatyva prieš bažnyčią iš čia neišeis".

Po šio posedžio, nebegalėjau toliau nieko daryti. Tada dar gavau asmeninį kvietimą iš Danijos. Jie užsakė 5 žvaigždučių viešbutį Kopenhagos centre, apmokėjo kelionės išlaidas man ir mano šeimai, kad aš atvykčiau savaitei su šeima pailsėti ir neoficialiai pabendrauti su jų aukštas pareigas užimančiais politikais. Bet niekur vykti nebegalėjau. Aš pasiėmiau palapinę, miegmaišį, kuprinę su keliais pamaininiais drabužiais, Bibliją, pasą ir be pinigų tiesiog išėjau naktį niekam nieko nesakęs ir nelabai žinodamas kur. Po dvylikos dienų aš atsiradau Graikijos Tesalonikų mieste. Visas dvylika dienų, važiavau pakeleivinėmis mašinomis, ėjau pėstute, nakvojau įvairiuose miškuose, nieko nevalgiau, tik skaičiau Bibliją ir meldžiausi. Tesalonikuose, supratau, kad visiškai nusilpau ir grįžti taip pat, pakeileivinėmis mašinomis nesugebėsiu. Paskambinau vienam pažystamam Europarlamentarui, jis davė man 300 eurų ir aš traukiniu gryžau į Lietuvą. Būtent po to, 12 dienų pasniko, aš pasitraukiau iš visų savo politinių projektų, nes aiškiai supratau, kad mano visos pastangos yra tuščios, nieko aš nepadarysiu mūsų visuomenės gerovei, tik atversiu vartus siaubingai ideologijai į valdžią.

p.s. Visada reikia prisiminti senolių posakį, "gerais norais grystas kelias į pragarą". Gali visiškai nesąmoningai, vadovaujantis geriausiai ir kilniausiais tikslais padaryti vien tik žalą ir sau ir aplinkiniams. Keisti visuomenę iš išorės neturi jokios prasmės, jeigu nėra vidinio žmogaus pasikeitimo. O vidini žmogų pakeisti gali tik Kristus, kito kelio nėra.