K. Jovaišas. Batka – gyvas lavonas, jį reanimuoja daktaras Putinas

Autorius: Karolis Jovaišas Šaltinis: http://alkas.lt/2020/11/25/k-j... 2020-11-25 16:22:00, skaitė 287, komentavo 17

K. Jovaišas. Batka – gyvas lavonas, jį reanimuoja daktaras Putinas

Lukašenka su automatu | Alkas.lt ekrano nuotr.

Batka – politinis lavonas ir kruvinas zombis, bet mūsų politinis lavonas ir kruvinas zombis. Ir mes pratęsime jo agoniją tiek, kiek laikysim reikalinga.

Tokia ciniška logika vadovaujasi Kremlius, kuris spjovęs į Vakarų pasipiktinimą dėl gėdingų ir nežmoniškų Batkos gestapininkų veiksmų prieš taikius demonstrantus, suteikė sukrėstam režimui svarią politinę paramą ir padėjo uzurpatoriui išvengti gėdingo kracho.

Bet! Stebėtis reikia ne dėl to, kad Kremlius remia Aleksandrą Lukašenką, stebėtis reikėtų, jeigu jis leistų pasodinti kolchozų fiurerį į baltarusiško Niurnbergo tribunolo suolą.

Vladimiras Putinas su neslepiama nostalgija pareiškęs, jog sovietų imperijos krachas- tai didžiausia XX-jo amžiaus geopolitinė katastrofa, iš esmės tęsia agresyvią SSRS politiką. O svarbus tęstinis užsienio politikos elementas- visų planetos tironų ir žmogėdrų palaikymas. Žmogėdrų perkeltine ir tiesiogine prasme.

Štai Leonido Brežnevo kvietimu 1970 m. Sovietų Sąjungą aplankė Centrinės Afrikos Respublikos diktatorius ir kanibalas viename – Žanas Bedelis Bokasa (Jean Bedel Bokassa). Kartą, nužudęs neįtikusį ministrą, jo mėsa pavaišino kitus kabineto narius, o po kviestinės vakarienės atskleidė jiems „pagrindinio patiekalo“ sudėtį. Ar ne subtili pavaldinių auklėjimo ir dresūros pamoka!?

Sakoma, kad gerai įmitęs Brežnevas labai patiko Bokasai. Ne kaip politikas, o kaip gurmaniško patiekalo pagrindinis ingredientas. Potencialus, žinoma.

Kanibalui buvo suteikta proga pavarvinti seilę ir į vaikučius. 1973 m. rugpjūčio 28 d. Bokassa aplankė Arteką – garsiąją pionierių stovyklą, kurioje jam iškilmingai buvo užrištas pionieriškas kaklaraištis.

Ar ne simboliškas gestas- žmogėdrai kaklaraištį užrišo vaikučiai, kurie išauklėti Pavliko Morozovo dvasia galėjo įskųsti ir garantuotai mirčiai pasmerkti savo tikrą tėvą?

Šis nedidelis istorinis ekskursas rodo, koks stiprus dvasinis ryšys sieja dabartinį Kremliaus šeimininką su raudonaisiais jo pirmtakais. Šie rėmė socialistinės pakraipos totalitarinius režimus, o putinistai remia prorusiškus režimus, tegul ir pačius kruviniausius.

Logika geležinė: jeigu Kremlius palankus ir dosnus Kubos, Venesuelos ar Sirijos tironams, tai kodėl jis turėtų daryti išimtį paskutiniam Europos diktatoriui. Tiesa, būtent pastarasis kaip suktas, įžūlus ir neprognozuojamas vasalas, yra patekęs į didelę Kremliaus ir asmeniškai Putino nemalonę.

Visai neatsitiktinai po Batkos mėsininkų susidorojimo su demonstrantais, protestavusiais prieš rinkimų cirko rezultatus, Putinas padarė pauzę. Jos metu blykstelėjo Kremliui artimas kultūros veikėjas- smuikininkas ir dirigentas, Rusijos Federacijos nusipelnęs artistas Vladimiras Spivakovas.

Kadangi broliškoje šalyje įsigaliojo „tironija, smurtas ir siaubingas žiaurumas, kurį naudodama valdžia slopina piliečių valią visoje šalyje“, o jo „širdis plaka unisonu su Baltarusijos tauta ir teisėtai reikalauja, kad būtų laikomasi elementarių teisių ir laisvių“, V. Spivakovas pareiškė, kad yra priverstas atsisakyti ordino, kuriuo jį apdovanojo Lukašenka.

Gerbtina pilietinė pozicija, tiesa? Bet yra vienas „bet“. Šis, 2020 m. rugpjūčio 12 d. V. Spivakovo pareiškimas sukėlė keistą rezonansą. Panašia dvasia savo pasipiktinimą Batkos veiksmais išreiškė ne kas kitas, o Rusijos propagandos asas Nr. 2- Vladimiras Solovjovas. Jam antrino ir žurnalistikos mastodontas – Vladimiras Pozneris.

Tai ne atsitiktinis sutapimas, o tikslinga propagandinė kampanija, nukreipta prieš trenktą fiurerį, siekiant perduoti valdžią politiniam veikėjui, kuris būtų ir lojalus Rusijai, ir prognozuojamas. Toks Kremliaus favoritas- Gazpromo kontroliuojamo banko „Belgazprombank“ buvęs vadovas Viktoras Babaryka.

Tačiau Putino aplinka neįvertino fakto, kad valdžia Lukašenkai yra narkotikas, stipresnis netgi už natūralų savisaugos instinktą. Tai lėmė neprognozuojamus padarinius. Siekdamas bet kokia kaina išsilaikyti valdžioje, Batka spjovė netgi į tokius pasiūlymus, kurių Kremliaus nuomone, jis negalėjo atsisakyti.

Ar Putinas galėjo išspręsti nesukalbamo Lukašenkos problemą tik spragteldamas pirštais, kaip teigia Rusijos opozicija?

Taip. Baltarusija ekonomiškai yra labai priklausoma nuo Rusijos, o vienintelis realus Batkos valdžios šaltinis- generolai, kurie savo radarais klusniai gaudo Maskvos siunčiamus signalus. Jeigu gavę Kremliaus komandą „fas“, jie būtų perėję į tautos pusę, tai uzurpatorius būtų atsidūręs ten, kur jo vieta- istorijos šiukšlyne.

Kodėl Putinas to nepadarė? Dėl paprastos priežasties. Ne kartą pareiškęs, kad Rusija yra išsėmusi revoliucijų limitą, Putinas tokiais pareiškimais dangsto zoologinę baimę, kad Baltarusijos revoliucija gali tapti sektinu modeliu Rusijai. Išvada: revoliucijos džino jokiu būdu negalima išleisti iš butelio, nes tautos pergalė labai pavojingas precedentas.

Tai reiškia, kad išlikimo faktorius stipresnis už antipatijas, o geopolitiniame žaidime Putinas stato už Lukašenką. Ne be reikalo Kremlius atsiuntė į Minską Rusijos žurnalistų desantą. Jis varo agresyvią propagandinę kampaniją, kartodamas nuvalkiotą klišę, kad protestų priežastis yra ne Kremliaus palaikomo kolchozų fiurerio režimas, bet išorės jėgų, pirmiausia Amerikos, Lenkijos ir Lietuvos kišimasis.

Kyla klausimas, ar mes nedarome analogiškos klaidos kaip ir Kremliaus propaganda, kai dėl Batkos išlikimo visą kaltę suverčiame Maskvai ir asmeniškai Putinui?

Ne. Akivaizdu, kad tik išimtinai Kremliaus dėka Lukašenka liko neišverstas iš balno. Kitas dalykas, jeigu baltarusių taikus pasipriešinimas įgautų totalų pobūdį, o silovikai savo iniciatyva, be Kremliaus komandos pereitų į tautos pusę. Tuomet vargu, ar Putinas ryžtųsi tiesioginei intervencijai, rizikuodamas amžiams užsitraukti broliškos tautos neapykantą.

Kalbant apie diktatoriaus išlikimą, negalima ignoruoti ir tokio svarbaus faktoriaus kaip jo asmeninės savybės. Kritišku momentu Batka, nors sudrebėjo ir iškrėtė kelis patentuoto idiotizmo numerius (ko vertas vien jo beprotiškas lakstymas su Kalašnikovo automatu!), bet galutinai nesupanikavo.

Priešingai, jis sugebėjo mobilizuoti savo smogikus ir padarė tai tradiciniais būdais: a) moka jiems didelius atlyginimus, riebius priedus, premijas ir suteikia svarias socialines garantijas; b) išdavęs leidimą smurtauti ir žudyti, jis padarė smogikus savo nusikaltimų bendrininkais, sutvirtindamas nusikalstamus ryšius krauju.

Neatsitiktinai OMONo smogikai yra „rekrutuojami“ remiantis negatyvios atrankos principu. Dauguma jų yra fiziškai stiprūs, bet riboto proto, skurdaus emocinio intelekto ir negalintys kitur save sėkmingai realizuoti žaliūkai. Žiauriai susidorodami su „očkarikais“, jie ne tik pasiekia savotišką socialinį revanšą, bet ir nebaudžiamai realizuoja savo sadistinius polinkius.

Šia prasme OMONo smogikai yra ir visuomenės šiukšlės, ir dinamitas. Panašiai kaip savo laiku stribai Lietuvoje.

Ištikimi Batkai liko ir korumpuoti valdininkai, žiūrintys į demono apsėstą bosą nuolankiomis akimis. Sakyti, kad primušto šuns akimis, reikštų įžeisti šunį. Išties, nors žeminami ir niekinami, jie kabinasi už Batkos, nes gali prarasti statusą ir prieigą prie lovio.

Bet istorijos rato nepasuksi atgal. Nors ir žiauriai slopinama, luošinama ir prievartaujama, nors ir springdama savo pačios krauju, revoliucija Baltarusijoje jau įvyko. Ji įvyko mentaliniame lygmenyje, žmonių sąmonėje.

Klausimas ne tas, ar revoliucija laimės, o tas, kada ji laimės, kokia kaina laimės ir kada jos banga nušluos Lukašesku ir jo kliką. Tuomet nepadės ir reanimatorius Putinas, kurio pastangomis prie gyvybės palaikymo aparato prijungtas politinis lavonas viduriuoja neadekvačiais kliedesiais ir terorizuoja gyvuosius.

Autorius yra advokatas, socialinių mokslų daktaras