Kaip durninti visą pasaulį ir žmoniją

Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2020-12-30 08:46:00, skaitė 1895, komentavo 36

Tikriausiai ne visi žino, kas yra Monrealio protokolas (MP). Tai tarptautinis susitarimas, kurio visas pavadinimas anglų kalba bus toks: The Montreal Protocol on Substances that Deplete the Ozone Layer. Išvertus: Monrealio protokolas dėl medžiagų, kurios ardo ozono sluoksnį.

Ozono fobijos  ir Monrealio protokolas

Kai kuriems pasirodys, kad kalbama apie kažkokį atskirą, specialų klausimą, įdomų siauram specialistų ratui. Tačiau šio dokumento reikšmė yra labai didelė. Pirma, praktinis MP įgyvendinimas palietė ir vis dar daro poveikį visai žmonijai, įskaitant ir Rusiją, ir Lietuvą. Antra, visa ta istorija  su MP yra labai pamokanti, tai pavyzdys to, kaip galima durninti visą žmoniją. 

Praėjusio amžiaus viduryje niekas nesvarstė apie ozono sluoksnio problemą, kaip kad , pavyzdžiui, kiekvieną dieną nediskutuojame apie su stratosfera susijusiais klausimais. Net labai siauro profilio specialistai nesuko sau galvos dėl ozono, kurio, kaip vėliau paaiškėjo, yra stratosferoje, 25–30 km aukštyje virš Žemės. Tačiau 1957 metais, paskelbtais Tarptautiniams geofizikos metais, buvo pradėta tirti daug Žemės ir jos biosferos paslapčių, įskaitant ir sistemingą ozono sluoksnio stebėjimą. Impulsą tokiems stebėjimams taip pat davė pasiekimai tyrinėjant kosmosą, dirbtiniai žemės palydovai, kosminiai laivai ir orbitinės stotys.

Visiems buvo netikėta, kad 1957–1962 metais buvo užfiksuotas ozono sluoksnio suplonėjimas, kurio storis jau yra jau ir taip labai mažas - esant įprastam mums slėgiui, tai būtų buvę mažiau nei keturi milimetrai. Daugelis geofizikų, biologų ir gydytojų manė, kad ozono sluoksnis yra svarbus žmonėms ir viskam kas gyva planetoje, nes jis apsaugo visą gyvastį nuo stipraus ultravioletinio Saulės spinduliavimo. Pasirodė pirmosios nerimą keliančios publikacijos apie ozono sluoksnio irimą. Tiesa, po penkerių metų stebėjimo laikotarpio ozono sluoksnis vėl pradėjo normalizuotis. 1970–1980 metais vėl buvo stebimas jo retėjimas ar „išsekimas“. Ypač pastebimas buvo sluoksnio suplonėjimas virš Antarktidos. Maždaug prieš keturiasdešimt metų atsirado bauginantis žodžių derinys - „ozono skylė“ (kurios esmė ir reikšmė yra tokia pati kaip ir -"rusai puola").

Įvykiai toliau vystėsi labai sparčiai ir greitai. Žibalo ugnį papylė amerikiečių mokslininkai Š. Roulandas ir M. Molina, taip pat Vakarų Vokietijos mokslininkas P. Krutcenas (VFR). Šie chemikai 1973–1974 metais iškėlė hipotezę (tik hipotezę ir nieko daugiau), pagal kurią pagrindinė „ozono skylių“ susidarymo priežastis ir gresiantis visai planetai pavojus yra freonai, tiksliau, chlorfluorangliavandeniliai (CFC). Freonuose esantis chloras tikrai ardo ozoną. (alkoholis ardo smegenis, tačiau dugybė žmonių gyveną be smegenų kurių joks alkoholis neardė, ir nieko). Šie chemikai teigė, kad vienas chloro atomas gali sunaikinti mažiausiai 10 000 ozono molekulių.

Nėra baisesnio žvėries už freonus

Iš kur atsiranda freonai? Juos gamina žmogus. Nemaža chemijos pramonės dalis užimta freonų gamyba, kuriuos žmonės naudoja kasdieniame gyvenime, taip pat juos vartoja įvairios pramonės šakos. CFC yra naudojami kaip šaldymo agentas buitiniuose ir pramoniniuose šaldytuvuose, automobilių oro kondicionieriams, mikroelektronikos spausdintinių platų paviršių valymui, kosmetikos ir kitų produktų aerozoliu purškimui iš aerozolių balionėlių, porėtai  žaliavai gaminant plastikinius gaminius, gesinant gaisrus. Kiti CFC yra naudojami gaminant įvairius porolonus ir putplasčius - medžiagoms, plačiai naudojamoms gaminti daugelį plataus vartojimo prekių, pradedant vienkartiniais putplasčio indais ir baigiant izoliacinėmis medžiagomis, valant elektros įrangą ir netgi plaunant kosminius laivus po skrydžių. CFC yra paklausūs ir gynybos pramonėje.

Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą mokslininkams buvo pavesta sukurti  skirtas pigias, nedegias ir netoksiškas medžiagas panašiam panaudojimui, ir tas buvo padaryta. 

Populiariausiais CFC tapo tokie kaip „Freon-11“ ir „Freon-12“, skirti buitiniams šaldytuvams ir oro kondicionieriams. Audringa jų gamyba ir vartojimas prasidėjo po karo. Nuo 1950 iki 1975 metų pasaulyje CFC gamyba kasmet padidėdavo 7–10%, o padvigubėjo trumpiau nei 10 per metų. Devintajame dešimtmetyje pasaulyje kasmet buvo pagaminama apie milijonas tonų CFC.

Aštuntajame dešimtmetyje, pasirodžius ozoninei hipotezei, USA prasidėjo lengva panika. Nors iš esmės USA chemikų išvados turėjo tik hipotezės statusą, prasidėjo stichinės piliečių kampanijos prieš tolesnį freonų naudojimą. Ypač buvo puolami aerozoliniai balionėliai  (dezodorantų, kosmetikos) jose taip pat buvo freonai. Tokių purškiamų balionėlių pardavimai krito daugiau nei dvigubai. 1978 metais USA netgi priėmė įstatymą, draudžiantį naudoti CFC kaip aerozolinius purškiklius. Tai sudavė rimtą smūgį chemijos pramonei, ypač amerikoniškai. Liūto dalis freonų gamyboje tuo metu teko amerikoniškai kompanijai „DuPont“, Diupon. Tai pačiai, kuri 1930-ųjų metų pradžioje ir tuos pačius CFC sukūrė savo laboratorijose.

„DuPont“: kova dviem frontais

Iškart po Roulando-Molino hipotezės paskelbimo korporacija „DuPont“ pradėjo kontrataką, amerikoniškų chemikų išvadas pavadindama „fantazijomis“. Taip korporacijos atstovas 1974 metais USA Kongrese padarė sekantį pareiškimą:

Hipotezė apie sąsają tarp chloro ir ozono sluoksnio irimo šiuo metu yra grynai spekuliacinė ir neturi jokių tą patvirtinančių įrodymų.

Siekdamas pasirodyti nešališkas, jis pridūrė:

Jei patikimi moksliniai duomenys ... įrodys, kad ... CFC negalima naudoti nepakenkiant sveikatai, "DuPont" nustos gaminti šiuos junginius.

„DuPont“ pirmininkas 1975 m. Liepos 16 d. „Chemical Week“ straipsnyje parašė, kad ozono sluoksnio mažėjimo teorija yra mokslinė fantastika, nesąmonė, neturinti jokios prasmės.

14 metų kompanija „DuPont“ veikė dviem frontais, tikėdamasi pergalės bent viename iš jų. Pirmasis frontas - tai hipotezės apie freonų destruktyvų poveikį planetos ozono sluoksniui paneigimas. Antrasis frontas - buvo naujų junginių, galinčių pakeisti senus freonus, kūrimas savo laboratorijose, dėl kurių savybių  negalima  būtuų įtarti jokio poveikio gamtai. Pirmajame fronte pergalės pasiekti nepavyko, tačiau antrame nusimatė pasiekimai. Pavyko sukurti naujų tipų CFC, kurie tikrai jokiu būdu neturėjo įtakos ozonui (žinomiausias yra „Freon-134“).

Ir devintojo dešimtmečio viduryje įmonės taktika patyrė rimtą pokytį: „DuPont“ staiga tapo pagrindiniu senųjų freonų kritiku ir ... naujųjų propagandistu. Tie patys žmonės, kurie vakar juokėsi iš Roulando-Molino hipotezės, ėmė ją remti.

Tačiau glumino keletas "tik": naujieji freonai pasirodė kelis kartus brangesni nei senieji, jie buvo linkę užsiliepsnoti ir darė blogesnį poveikį žmonių sveikatai. Tačiau "DuPont"as ir jo padėjėjai (žiniasklaida, „mokslo“ atstovai, aplinkosaugininkai ir kt.) nematė šių „smulkmenų“. Akivaizdu, kad tarp „padėjėjų“ buvo ir Suvienytųjų Nacijų organizacija (JTO), kuri pradėjo besąlygiškai palaikyti „Rouland-Molino“ versiją ir aktyviai kovoti už ozono sluoksnio išsaugojimą, pakeičiant senųjų freonų kartą nauja (aš kalbu apie tai užtikrintai, nes kurį laiką buvo JT konsultantas, dirbantis aplinkosaugos klausimais, V. Kasatonovas). Mokslo didvyriais tapo amerikonai Š. Roulandas, M. Molina ir jų kolega vokietis P. Krutcenas. Taip jų hipotezė  devintame dešimtmetyje staiga virto ir įgijo teorijos statusą, o 1990-aisiais ji jau perėjo į aksiomų poskyrį. O kad niekas nesusigundytų suabejoti šia aksioma, 1995 metais visai šitai čia paminėtai chemikų troikai buvo paskirta Nobelio premija.

Prireikė beveik šimtmečio, kad Č. Darvino hipotezė apie žmogaus kilmę iš beždžionės būtų paversta „teorija“. Roulando-Molina hipotezės pavertimas „aksioma“ užtruko tik du dešimtmečius.

Jungtinės Tautos „DuPont“ tarnyboje 

„DuPont“ apetitas ir užmojai tapo nepamatuojami. Pasislėpusi už Roulando-Molino hipotezės, ji be didelių sunkumų galėjo per USA Kongresą prastumti įstatymą, kuris uždraus senų freonų naudojimą ir paskatins naujų gaminimą ir vartojimą. Toks įstatymas užtikrintų įmonės monopolinę padėtį USA rinkoje. Tačiau korporacijai to buvo maža - kalbama juk buvo apie pasaulinę rinką. Kaip "taranas" buvo naudojamos tarptautinės organizacijos, visų pirma JTO ir jos specializuotos struktūros: UNEP (Jungtinių Tautų aplinkos programa) ir Pasaulinis ekologinis fondas  (GEF). Pirmiausia Jungtinių Tautų iniciatyva rugsėjo 16 diena buvo paskelbta kaip Tarptautinė ozono sluoksnio išsaugojimo diena. 1985 metais buvo priimtas tarptautinis darbinis dokumentas - Vienos konvencija dėl ozono sluoksnio apsaugos. Spartuoliškais tempais buvo pradėtas rengti tarptautinis tiesioginių veiksmų susitarimas, kuris būtų susijęs tik su CFC tema ir kuriame būtų nustatyti konkretūs įpareigojimai ir terminai pakeisti senus freonus naujais.

Tokiu dokumentu tapo Monrealio protokolas, nuo kurio ir pradėta kalba. Jį 1987 metais pasirašė trisdešimt šalių ir jis įsigaliojo 1989 metų sausio 1 dieną.  MP numatė įšaldyti senosios kartos freonų (jie žymimi numeriais 11, 12, 113, 114, 115) gamybą 1986 metų lygyje, pradedant nuo 1992 metų. O 1993–1998 metais pagal grafiką sumažinti gamybos lygį iki 50% pradinio. Nuo tada protokolas buvo peržiūrėtas (griežtinant) septynis kartus: 1990 metais (Londonas), 1991 metais (Nairobis), 1992 metais (Kopenhaga), 1993 metais (Bankokas), 1995 metais (Viena), 1997 metais (Monrealis) ir 1999 metais (Pekinas). Prie freonų buvo pridėta dar keletas junginių, kurie gali ardyti ozono sluoksnį. Pavyzdžiui, halonai, hidrochlorfluorangliavandeniliai (HCFC), anglies tetrachloridas (TFC).

Keista, kad beveik visos pasaulio šalys susivienijo po MP vėliava. 2009 metų gruodžio mėnesiui 196 JT valstybės narės ratifikavo pradinę MP versiją. JT generalinis sekretorius (1997–2006) Kofi Annanas tai pasakė: - bene vienintelis labai sėkmingas tarptautinis susitarimas yra Monrealio protokolas.

JT dokumentuose nuolat skamba optimizmas dėl ozoninės žmonijos ateities: atseit, jei šalys laikysis MP nuostatų, planetos ozono sluoksnis bus atstatytas iki 2050 metų.

Didžiajai daugumai šalių, pasirašiusių MP, nuo šio dokumento nei karšta, nei šalta. Jos negamina CFC. Tačiau nemažai valstybių - kelios vakarietiškos, TSRS, Kinija ir Indija - MP pasirašymo metu buvo labai stambios freonų gamintojos. Jos natūraliai gamino tuos senus CFC, kurie buvo sukurti 1930-ųjų pradžioje. Kinija ir Indija susilaikė nepasirašydamos MP, tęsdamos senų arba „pilkųjų“ freonų gamybą. Tačiau Tarybų Sąjunga, jau pradėjusi ją griaunačią „perestroiką“, vadovaujama parsidavėlio ir marginalo Michailo Gorbačiovo, dėjo visas pastangas, kad įtiktų Vakarams. 1987 metais rugsėjo 15 d. Monrealyje tarybinė delegacija, susidedanti iš profesionalų, atsisakė pasirašyti absurdišką ir pavojingą šaliai dokumentą. Vienas iš delegacijos narių Vladimiras Matvejevičius Zacharovas, išvykdamas iš Monrealio, pasakė:

- Nėra jokių mokslinių priežasčių, nors kiek rimtų, kad ją pasirašytumėte.

Iš Kremliaus pasigirdo grėsmingas klyksmas. Naujų 1988-ųjų naktį dokumentas buvo pasirašytas prievarta.

Monrealio protokolas yra viena didžiausių XX amžiaus pabaigos aferų. Amerikos korporacija „DuPont“ yra pagrindinis jos naudos gavėjas. Naudodamasi šiuo protokolu, ji sugebėjo uždaryti įmones, gaminančias vadinamuosius OAM - ozoną ardančias medžiagas - visame pasaulyje. Ji užgrobė pasaulinę naujos kartos freonų rinką, sukurdama brangesnių ir pelningesnių produktų pardavimą.

Žinoma, kitos įmonės taip pat uždirbo pinigus MP. Pavyzdžiui, tuos, kurie gamina šaldytuvus ir oro kondicionierius. Sena technika buvo išmesta į šiukšlynus, atsirado naujos kartos šaldymo ir oro kondicionavimo technologija, kuri buvo vadinama environmentally friendly (neva "ekologiškai saugi"). Iki 2005 metų vien USA senų šaldytuvų ir oro kondicionierių pakeitimas naujais gyventojams ir verslui kainavo daugiau nei 220 mlrd. USD. 

Tiesa, buitiniai šaldytuvai su naujais korporacijos „DuPont“ freonais periodiškai sprogsta, degina, nuodija ir siunčia savo savininkus į kitą pasaulį. Tačiau visa tai yra tik smulkmenos, palyginti su tokia grandiozine užduotimi  kaip visos žmonijos gelbėjimas nuo ozono sluoksnio išsekimo.

Mokslas tapo kapitalo tarnu

Atkreipiu jūsų dėmesį į tai, kad visas „Dupont“ ozoninė afera yra pagrįstas taip vadinamąja Roulando-Molino teorija, apdovanota Nobelio premija. Tiesą sakant, tai net nėra teorija ir net ne joki hipotezė o akivaizdus feikas. Toks pat feikas, kaip ir Čarlzo  Darvino klastotė apie žmogaus kilmę iš beždžionės. Jei jau amerikonai chemikai Roulandas ir Molinas už savo „atradimą“ gavo Nobelio premiją , tai aš manau, kad būtina ištaisyti neteisybę, susijusią su anglų „genijumi“ Č. Darvinu. Siūlau suteikti jam Nobelio premijos laureato vardą po mirties!

Straipsnio formatas man nesuteikia galimybės atskleisti viso Roulando-Molino-Krutceno „aksiomos“ absurdo. Apie ozono-freoninę afera ir klastotę parašyta begalė straipsnių ir kelios fundamentalios  knygos. Viena iš jų pasirodė dešimtojo dešimtmečio pabaigoje Prancūzijoje: Ošotas Hamara „Ozonas - skylė iš nieko“. Pratarmę jai parašė Garunas Tazijevas, garsus visame pasaulyje prancūzų vulkanologas. Štai ištrauka iš tos pratarmės: „Stratosferos ozonui negresia joks išnykimas. Tie, kurie per pastaruosius dešimt metų bandė tuo įtikinti žmoniją, išniekina mokslinę tiesą. Tai prieštarauja tiesai, kada kaip pretekstas apkaltinti chlorfluorangliavandenilius naikinant ozoną virš Antarktidos jie teigiama, kad dabartinė garsioji „ozono skylė“ buvo atrasta 1985 metais,  nors ji egzistavo dar 1956 metais. Mokslininkai, bent kartą suklastojo tiesą, niekada daugiau nebėra verti pasitikėjimo, ir tampa nieko verti , kokia tema jie bekalbėtu “.

V. Katasonovas