Landsbergis sausio 13-ąją siekė kraujo, kuris jam leistų tapti tautos didvyriu
Autorius: Jonas Kovalskis Šaltinis: https://jonaskovalskis.com/202... 2021-01-11 08:24:00, skaitė 2138, komentavo 39
Autorius: Vera Aleksandrova
Kruvinieji 1991 metų sausio 13-osios įvykiai prie Vilniaus televizijos bokšto tapo vienu iš valstybės sukūrimo mitų. Dabartinė Lietuvos valdžia atidžiai seka, kad visuomenė neabejotų, jog kalti tik tarybiniai kariškiai, kurie esą nužudė nepriklausomybės šalininkus. Tačiau tų įvykių liudininkų parodymai atskleidžia tikrąjį jų vaizdą ir įrodo, jog prieš 26 metus sukurta ir iki šiol akylai saugojama versija yra melas. Apie tai, kas ir kodėl suplanavo kruviną sausio 13-osios akciją, analitiniam portalui RuBaltic.Ru papasakojo buvęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas ir antrasis LKP CK (TSKP platformoje) sekretorius Vladislavas Švedas:
— 1990 metų kovo 11-osios naktį Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, kuriai vadovavo Vytautas Landsbergis, paskelbė Lietuvos nepriklausomybę, tačiau daugiau kaip metus jos nepripažino pasaulio bendrija. Bet ir po tragiškų sausio 13-osios įvykių pasaulio lyderiai tylėjo. Ką visa tai reiškė?
— Nepriklausomybės paskelbimas — gana reikšmingas aktas, bet jis tik visiškos valstybės nepriklausomybės preliudija. Siekdama būti išties nepriklausoma, valstybė privalo: kontroliuoti visą savo teritoriją, sienas, turėti nuosavą, pasaulio pripažintą valiutą, karines pajėgas, sugebančias apginti nepriklausomybę, atstovavimą tarptautinėse organizacijose ir t.t. Antai Katalonija paskelbė nepriklausomybę, kaip ir Lietuva 1990 metais. Ir ką? Pareiškimas, jog atkuriama nepriklausomybė, respublikoje nebuvo paremtas realia situacija.
Vladislavas Švedas (iš kairės) / Nuotr.: specnaz.ru
Be to, būtina, kad nepriklausomybės paskelbimas neprieštarautų teisės normoms. Norint priimti sprendimą dėl nepriklausomybės atkūrimo, už jį pagal tarybinius įstatymus turėjo pasisakyti ne mažiau 2/3 Lietuvos piliečių. Jei nebuvo norėta vadovautis TSRS įstatymais, bent jau reikėjo prisilaikyti tų demokratinių normų, kurias pripažįsta pasaulis. Jos reikalauja, kad priimant pagrįstą sprendimą valstybės likimo klausimu būtina turėti ne mažiau 50 proc. bendro rinkėjų skaičiaus balsų plius vienas balsas.
Lietuvoje iš 130 Aukščiausiosios Tarybos deputatų, išrinktų 1990 metų kovo 11-ąją, 123 deputatai pasisakė už Nepriklausomybės aktą, prieš balsų nebuvo, šeši lenkų deputatai susilaikė, vienas biuletenis buvo pripažintas negaliojančiu. Pažymėsiu, jog tiems 123 deputatams savo balsus atidavė tik 37,9 proc. Lietuvos rinkėjų.
Tai yra deputatai, kuriuos išrinko vos daugiau nei trečdalis rinkėjų, atėjo į Aukščiausiąją Tarybą ir pareiškė: „O dabar mes balsuojame už nepriklausomybę“. Taigi neginčytina: 1990 metų kovo 11-ąją nepriklausomybė buvo paskelbta neteisėtai.
Tačiau tada į tai niekas nekreipė dėmesio. Pasaulio bendriją labiau jaudino ultimatumo forma Lietuvos Aukščiausioje Taryboje paskelbta respublikos nepriklausomybė. Po to sekė ultimatumo forma vedamas naujos Lietuvos vadovybės dialogas su Maskva: prie derybų stalo sėsime tik su sąlyga, jei jūs pripažinsite mus nepriklausomais. Dėl to teko sunerimti Vakarams. Juk TSRS buvo galinga pasaulio valstybė ir su ja reikėjo skaitytis.
— Kodėl Lietuvai taip reikėjo nepriklausomybės, juk ji Vakarų akyse egzistavo kaip tarybinio socializmo vitrina ir jos žmonės neblogai gyveno?
— Priminsiu, jog Lietuva po karo 1944–1953 metais užėmė antrą pagal pasipriešinimo tarybų valdžiai mastus vietą. Pirmoje buvo benderininkų pasipriešinimas Ukrainoje. Lietuvoje antitarybiniame partizaniniame judėjime dalyvavo apie 30 tūkstančių žmonių, o tai tokioje mažoje šalyje gana daug.
Pasipriešinimas atsirado todėl, jog 1940 metais, kai Lietuva įstojo į TSRS, naujoji valdžia savo pozicijose įsitvirtino nepaisydama kitokių nuomonių, neatsižvelgdama į šios respublikos specifiką. 1941 metų pavasarį atsirado rimtų problemų aprūpinant gyventojus maisto produktais ir labiausiai reikalingomis prekėmis. Tai sukėlė daugelio gyventojų nepasitenkinimą. Todėl 1944 metais nemažai žmonių išėjo į miškus. Partizaninis judėjimas 1953 metais iš esmės buvo įveiktas, tačiau Maskva Lietuvą laikė problemine respublika, todėl ir elgėsi jos atžvilgiu savaip.
Lietuviai — darbšti tauta, todėl jie paėmė iš socializmo tiek, kiek galėjo. Juolab, respublikai nuo 1944 iki 1974 metų vadovavo toks sumanus vadovas kaip Antanas Sniečkus. Jis sugebėjo apginti Lietuvos interesus prie Stalino, Chruščiovo ir Brežnevo. Respublikos parduotuvėse niekada nestigo mėsos, pieno, kiaušinių, dešrų, jose buvo ir kai kurių importo prekių.
Antanas Snečkus (per vidurį) / Nuotr.: 15min.lt
Mano mama kilusi iš Voronežo srities. Ten žemė — 1,5 metro juodžemio. Pavasarį įsmeik į žemę lazdą, o rudenį, jei nebuvo sausros, sulauksi derliaus. O parduotuvėse aš ten nemačiau nei pieno, nei mėsos, nei sviesto. Tai buvo pagrindinė priežastis, kad net buitiniame lygyje Rusijos gyventojai murmėjo: taukuose vartaliojasi pabaltijiečiai.
Kai 1990 metais patekau į TSKP CK, supratau, jog tokios nuotaikos buvo būdingos ir kai kuriems CK aparato darbuotojams. Jie manė, kad Pabaltijui per daug duodama ir jį reikia „nuimti nuo Rusijos sprando“. Iš esmės tai buvo teisinga: Rusija daug ką atiduodavo Pabaltijui nominaliomis kainomis. Gorbačiovas šias nuotaikas gerai žinojo. Konfidencialiai susitikęs su Reiganu 1986 metais, jis sutiko paleisti Pabaltijį iš Tarybų Sąjungos.
— Kame, Jūsų manymu, sausio 13-osios akcijos šaknys?
— Gorbačiovas manė, jog Pabaltijis iš Sąjungos pasitrauks ramiai ir nebus protestuojančių. Bet išėjo kitaip. Skilus Lietuvos Kompartijai, paaiškėjo, kad dauguma rusakalbių gyventojų, prisimindami, kaip Lietuvos nacionalistai 1941 metais žudė žydus ir rusus, nelabai norėjo nepriklausomybės.
Priminsiu. Pirmaisiais karo mėnesiais specialiosios nacistinės Vokietijos ginkluotos ainzatcgrupės „mirties eskadronai“, talkinant nemažam skaičiui lietuviškųjų nacionalistų, sunaikino iki 94 proc. Lietuvos žydų. Tačiau žudomi tada buvo ir rusai, pirmiausia — sentikiai. O juk jie neturėjo nieko bendro nei su tarybų valdžia, nei su socializmu.
Rusakalbiams Lietuvos gyventojams baimę kėlė tai, jog nuo 1989 metų sąjūdiečiai ėmė skelbti žydšaudžius didvyriais ir kovotojais už nepriklausomybę. Bet ir lietuviai ne visi siekė neaiškios nepriklausomybės. Kad nekalbėčiau nekonkrečiai, priminsiu lietuvių pulkininką Joną Gečą, kuris 1991 metų sausį vadovavo Aukščiausiosios Tarybos gynybai.
Duodamas interviu Delfi.lt kanalui, jis pranešė: „Gal pusė milijono ir laikėsi Lietuvoje už rankų (t. y. 1991 metų sausy tvirtai rėmė nepriklausomybę — V.Švedo pastaba), tačiau apie pusantro milijono lūkuriavo, stebėdami, kuo visa tai baigsis. Ir dar pusantro milijono gal ir nebuvo kategoriškai nusiteikę prieš, bet vis dėlto prieš. Taip buvo realiai vertinama Lietuvos situacija net praėjus 9,5 mėnesio po nepriklausomybės paskelbimo.
Daugelį Lietuvoje gąsdino nekompetetinga naujosios respublikos vadovybės socialinė ir ekonominė politika. Eilinio žmogaus gyvenimas kas mėnesį blogėjo. Be to, 1990 metų kovą patekę valdžion vyrukai pradėjo sparčiai turtėti. Pats Landsbergis, tapęs Sąjūdžio vadovu, pasikeitė butą, gavo importinius baldus, mašiną, o žmonės tuomet ilgus metus stovėjo eilėse, norėdami tai gauti. Visa tai kėlė pasipiktinimą.
Vytautas Landsbergis / Nuotr.: specnaz.ru
1990 metų spaly buvo sukurtas Lietuvos ateities forumas (LAF), tapęs Landsbergio Sąjūdžiui visuomenine politine alternatyva. Ir tada nepasitenkinimas „landsbergininkų“ politika ėmė augti.
1991 metų pradžioje nepasitenkinimas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos politika tapo respublikoje masišku. Vis ryžtingiau buvo keliamas klausimas, jog būtina organizuoti naujo Seimo rinkimus. Valdžia slydo iš Landsbergio ir jo aplinkos rankų.
Šioje situacijoje „landsbergininkai“ priėjo išvados, jog susigrąžinti prarastas pozicijas galima tik privertus Maskvą panaudoti jėgą, kai rezultatu taps kruvinos aukos.
Tokio nusikalstamo sumanymo akto egzistavimą 2014 metais patvirtino Aloyzas Sakalas — buvęs aktyvus „sąjūdietis“ ir 1990–1992 metais Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo narys. Interviu Delfi.lt portalui jis pareiškė: „Negi kas iš mūsų galėjo pagalvoti, jog Visagalis Prezidiumo posėdyje 1990 metais kalbės savo ištikimo tarno Aleksandro Abišalos lūpomis. Jis pasakė, jog Nepriklausomybės nebus, kol nebus pralietas kraujas. Šie pranašystės žodžiai pasitvirtino po 1991 metų sausio 13-osios“.
— Kodėl „sąjūdiečiai“ nenorėjo taikiai spręsti klausimo?
— O kokiu būdu Landsbergis ir jo komanda galėjo susigrąžinti prarastą respublikoje autoritetą? Valdyti respublikos jie nemokėjo. Beje, priminsiu, jog Landsbergio Lietuvos Aukščiausioji Taryba dėl savo žlugusios socialinės ir ekonominės politikos subyrėjo 1992 metų spalio 11 dieną, taigi dvejais metais anksčiau numatyto termino. Todėl Landsbergis su aplinka ėmė aršiai šiauštis prieš Maskvą nepriklausomybės gynimo klausimais. Šiose pozicijose jie respublikoje reiškėsi didvyriais.
Reikia pripažinti, jog Michailas Gorbačiovas slapta palaikė Landsbergį. Vienas pavyzdys: 1990 metų balandžio mėnesį interviu anglų laikraščiui Daily Mail Vytautas Landsbergis pareiškė: „Gorbačiovas pats leido susiklostyti mūsų situacijai. Jis dvejus metus stebėjo mūsų žygį link nepriklausomybės. Jis galėjo jį sustabdyti bet kokiu momentu… Bet jis jo nesustabdė“.
Michailas Gorbačiovas / Nuotr.: euromag.ru
Politbiure visi rėmė Gorbačiovą, siekiantį „sutvarkyti“ Lietuvą. 1990 metų gruody jis įteikė TSRS gynybos ministrui Dmitrijui Jazovui keistą įsakymą: paskelbti Lietuvos teritorijoje šaukimą į kariuomenę. Taigi, respublikoje itin sudėtinga situacija, o Jazovas gauna tokį įsakymą. Jis siunčia į Lietuvą naujas karines pajėgas — desantininkus. Kaip žinia, respublikoje tai sukėlė naujo nepasitenkinimo bangą.
Atsakydama į tai Lietuvos Aukščiausioji Taryba ėmė skelbti, jog rusai nori užgrobti ir sunaikinti Lietuvą.
Beje, šauktiniai dažnai slėpėsi psichiatrinėse gydyklose arba šiaip ligoninėse. Ten ateidavo kariškiai ir juos išsivesdavo. Tai buvo pateikiama kaip „baisūs režimo nusikaltimai“.
Ypač pabrėšiu, kad Landsbergiui su Gorbačiovu reikėjo bet kokiu būdu sutriuškinti Lietuvos nepriklausomybės priešininkus ne tik Vilniuje, bet ir Maskvoje. Todėl ir buvo sumanytas nesėkmingas, išdavikiškas jėgos panaudojimas Vilniuje. Priminsiu, jog 1991 metų sausio 13-osios rytą Lietuvos Kompartijos CK (TSKP platformoje) pastate mane prie kabineto pasitiko TSRS filmavimo grupė, vadovaujama žinomo operatoriaus Romano Karmeno. Jis paklausė, ką aš manau apie įvykius prie televizijos bokšto. Aš atsakiau, jog „karinė akcija pasodino Landsbergį ant balto žirgo ir dabar Lietuvos išėjimo iš TSRS klausimas — laiko klausimas“.
Yra žinoma, jog karinių TSRS pajėgų panaudojimas Lietuvoje su kraujo praliejimo garantija — ilgalaikė Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Landsbergio ir jo aplinkos svajonė. Jis buvo reikalingas siekiant išsilaikyti valdžioje, kuri slydo jiems iš rankų. Tai suprato visi Lietuvos mąstantys žmonės.
— Lietuvos ir Rusijos žiniasklaida buvo rimtai užsiėmusi antitarybine propaganda?
— Pastoviai straipsniuose ir televizijoje buvo išradingai meluojama. Pavyzdžiui, 1990 metų rugsėjį Lietuvos generalinis prokuroras Artūras Paulauskas per centrinę TSRS televiziją pareiškė, jog Kaune tarybiniai karininkai su kareiviais įsiveržė į moters butą, išsivedė jos vyrą ir greta namo jų vaikų akivaizdoje sušaudė.
Artūras Paulauskas / Nuotr.: 15min.lt
Paskui paaiškėjo, kad lietuvis vaikinas pabėgo iš tarybinės kariuomenės, atkeliavo į Kauną ir įsikūrė pas našlę su dviem vaikais. Jis savaitę meilinosi, o paskui suuostė kur ji slepia 10 tūkstančių rublių — tai dviejų „žigulių“ kaina. Apvogė patiklę našlę ir dingo. Ji kreipėsi į miliciją. Ten paaiškėjo, jog vaikinas — dezertyras. Tada buvo liepta jį surasti. Surado, sugavo ir vežė į karo ligoninę patikrinti sveikatos, bet jis iššoko iš mašinos.
Jį vežęs sargybinis iššovė į orą, perspėdamas, kad kitas šūvis bus kitoks. Antras šūvis vaikiną nukirto. O kaip šį faktą pateikė Paulauskas? Aš, TSKP CK narys, reikalavau, kad TSRS centrinė televizija jo pasisakymą paneigtų. Nepaneigė.
— Kokia priežastis lėmė sausio 13-osios įvykius?
— Situacija įkaito, kai Landsbergis davė premjerei Kazimirai Prunskienei specialų sutikimą kelis kartus pakelti maisto produktų kainas. Priešais Aukščiausiąją Tarybą buvo parduotuvė „Talinas“, iš jos išėję žmonės piktinosi kainų pakėlimu, organizavo nedidelį mitingą. Nepasitenkinimas ritosi per Vilnių kaip gaisras. Sausio 8-osios rytą Kuro aparatūros gamyklos Sąjūdžio grupė pradėjo mitingą prieš kainų pakėlimą.
Įdomiausia tai, jog teismo metu pateikus klausimą – kas pradėjo mitingą? – buvęs Lietuvos saugumo departamento vadovas Mečys Laurinkus pareiškė, jog tai valstybinė paslaptis. Vienu metu mitingo prie Aukščiausiosios Tarybos organizatore buvo įvardinta „Vienybė“ — internacionalinė organizacija, sutelkusi įvairių tautybių Lietuvos piliečius.
Kokia gi čia valstybinė paslaptis, jeigu tada visi laikraščiai rašė, kad pirmoji prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos ėmė protestuoti Kuro aparatūros gamyklos Sąjūdžio grupė, o paskui ją apsupo minia.
Nuotr.: tass.ru
— O ką tai davė Landsbergiui ir jo komandai?
— Dabar teisme dėl sausio 13-osios įvykių pateikiami iškraipyti faktai. Sakoma, jog riaušes Lietuvoje 1991-ųjų sausį sukėlė komunistai, jie esą net bandė užgrobti valdžią. Tiesa, jie nesiryžo pulti Aukščiausiosios Tarybos — apsiribojo televizijos bokšto bei Radijo ir televizijos komiteto pastatais.
Šiandien visiškai aišku, kad kruviną akciją prie televizijos bokšto organizavo Landsbergis su savo aplinka. Pasikartosiu: jiems reikėjo išlikti valdžioje. Juk 1991-ųjų pradžioje Prunskienės reitingas buvo daug aukštesnis nei Landsbergio. Tuomet ji jau buvo aplankiusi daugelį šalių, ją visur priėmė ir net pavadino „Gintarine ledi“.
O kas toks Landsbergis? Mažai žinomas muzikologas, pagal Lietuvos TSR KGB rekomendaciją tapęs Sąjūdžio lyderiu, marksistinės — lenininės estetikos konservatorijoje dėstytojas ir KGB informatorius. Žinoma, jog jo tėvas architektas Vytautas Žemkalnis Landsbergis nuo 1927 metų buvo NKVD ir KGB agentas, užsienyje dirbo pagal TSRS užduotį. Tai dokumentaliai patvirtinti faktai.
Akivaizdu – Landsbergis, nepriklausomybės paskelbimo iniciatorius, negalėjo susitaikyti, kad Prunskienė renka politinius taškus. 1991 metų pradžioje, visuomenės apklausos, kurią pravedė Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas, duomenimis, 46 proc. respublikos gyventojų buvo nusivylę Aukščiausiosios Tarybos veikla. Teigiamai ją vertino tik 31 proc. Tuometinės premjerės Prunskienės reitingas siekė 49, Landsbergio — 34 proc.
Žodžiu, Landsbergiui reikėjo bet kokiu būdu užsidirbti politinių taškų ir pašalinti iš arenos Prunskienę. Tai ir buvo padaryta organizavus sausio įvykius.
Straipsnis lengvai skaitomas ir kitomis kalbomis: