Pirmieji TSRS oro piratai - lietuviai teroristai-banditai Brazinskai

Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2021-02-04 00:40:00, skaitė 1080, komentavo 46

Pirmieji TSRS oro piratai - lietuviai teroristai-banditai Brazinskai

Pirmasis keleivinio lėktuvo pagrobimas TSRS istorijoje įvyko prieš pusšimtį metų - 1970 m. -  tėvui ir sūnui Brazinskams pavyko jį įvykdyti. Užgrobtu AN-24 jie nuskrido iki Turkijos, iš kur vėliau persikraustė į USA. Oro piratai, nužudę stiuardesę, kuri bandė jiems sutrukdyti, užsispyrę vaidino didvyrius ir kovotojus su režimu. Tačiau laikas laikas viską sustatė į savo vietas: 2002 m. Brazinskas-jaunesnysis pagyvenusį uždaužė tėvą hanteliu gavo 20 metų kalėjimo USA ...

1970 metų spalio 15 d. 224 reiso „Batumi-Suchumi“ 44 keleiviai ramiai atsisėdo į savo vietas lėktuvo „An-24“ salone ir susiruošė per pusvalandį atvykti į paskirties punktą. Niekas neatkreipė ypatingo į tarybinio karininko uniformą vilkintį vyrą, kuris kartu su paaugliu įsitaisė pirmoje eilėje.

„Kariškis" apie save priminė praėjus dešimčiai minučių po pakilimo: 12:40 val. jis pasikvietė 19-metę stiuardesę Nadežda Kurčenko.

Nežinomasis, įteikė stiuardesei voką be jokių ženklų, įsakė jį perduoti laivo vadui. Ant voko buvo pranešimas „Įsakymas Nr. 9“:

„1. Įsakau skristi nurodytu maršrutu.

2. Nutraukti radijo ryšį.

3. Už įsakymo nevykdymą - Mirtis.

(Laisva Europa) P.K.Z.C.

Generolas (Krylovas) "

Įtardama kažką negero dėl keisto keleivio prašymo, Nadežda sutvardė  jaudulį ir patraukė link kabinos. Paskui ją nusekė ir teroristas, kuris suspėjo iš savo krepšio išsitraukti nupjautvamzdį. Pamačiusi ginklą, Kurčenko bandė užstoti banditui kelią ir suriko pilotams: „Užpuolimas! Jie ginkluoti! "

Įniršęs dėl atkirčio, nusikaltėlis kelis kartus iššovė į drąsią stiuardesę - viena kulka kliudė širdį ir tapo mirtina. Nadežda Kurčenko mirė vietoje.

WHBFlylACmGHa63gW2Q6432pQaUJlTXO0anfg31ryf9BI6coJpiuYXWbISaOkGtfuAlMwZ1hmSNuS3kLUSaX51587rKx-DS_NCgHrwAq_7Lk6_W_IqytuxroxSdsaQWlSKFGCnyn
Nadežda Kurčenko

Po to, kai salone pasigirdo šūviai, nuo sėdynės pašoko paauglys, kurio rankose taip pat buvo nupjautas šautuvas. Surikęs keleiviams, kad jie liktu savo vietose, jis nuskubėjo pas vadeivą - kartu jie įsiveržė į kabiną. Lėktuvo vadas iškart ėmė manevruoti: jis staigiai nukreipė lėktuvą tai žemyn, tai aukštyn, bandydamas teroristus išmušti nuo kojų. Tačiau tie atsilaikė ir pradėjo šaudyti.

Banditai šaudė taikydamiesi, stengdamiesi ne nužudyti, o nukenksminti įgulą. Vadui Georgijui Čachrakijai buvo šauta į stuburą, šturmanas  Valerijus Fadejevas ir bortmechanikas Oganesas Babajanas buvo sužeisti į krūtinę. Po sužeidimo Čacharija krūtine užkrito ant vairo ir lėktuvas ėmė pikiruoti. Katastrofos pavyko išvengti labai sunkiai.

Sveikas liko tik antrasis pilotas Suliko Šavidzė - jo laimei, kulka atsitrenkė į sėdynės, kurioje sėdėjo pilotas, plieninį atlošo lanką . Tuo pačiu metu teroristai šaudė ir link salono: jie bijojo, kad kas nors iš keleivių bandys juos neutralizuoti.

Tikrinant lėktuvą, jo korpuse buvo rastos 24 kulkos skylės. Banditai šaudė taip intensyviai, kad kai kurie keleiviai buvo tikri, kad nusikaltėliai ginkluoti automatais. Nuplėšęs pilotams radijo ryšio ausines, vyresnysis banditas parodė granatą ir liepė vykti į pietus - į Turkiją, kitaip jie susprogdins lėktuvą.

Po to teroristas nuėjo pas keleivius ir pasakė: „Aš esu nuo generolo Krylovo. Nuo šios akimirkos čia nebėra tarybų valdžios! " Tai buvo 46 metų lietuvis Pranas Brazinskas, o jo bendrininku pasirodo jo 15 metų sūnus Algirdas.


Banditai Brazinskai

Pranas Brazinskas gimė Trakų rajone, 1924 m. Kai vaikinui suėjo 16 metų, Lietuva įėjo į TSRS sudėtį. Brazinskas, tuo metu spėjęs baigti žemės ūkio mokyklą, tapo užkietėjusiu antisovietčiku - Didžiojo Tėvynės karo metais buvo nacių pakalikas-bendrininkas ir surinkinėjo pontoninius tiltus vokiečių armijai.

Pranas nenurimo ir po 1945 metų gegužės, padėdamas antikomunistams, kurie save vadino „laisvės kovotojais“, pinigais, maistu ir ginklais. Tačiau 1949 metais žuvo tėvas Brazinskas Stasis  nuo atsitiktinės miškinių kulkos.

Po lo mirties Pranas supyko ant „laisvės karių“ ir nustojo jiems padėti. Išvengęs bausmės už bendradarbiavimą ir koloboravimą su nacistiniais okupantais, Brazinskas apsigyveno Vievyje, kur iš pradžių dirbo mokyklos ūkvedžiu, o paskui įsidarbino vietinio kooperatyvo ūkinių prekių sandėlyje sandėlininku.

Po kurio laiko buvo sučiuptas vagiant. Atsižvelgiant į mažamečio sūnaus Algirdo buvimą, teismo bausmė buvo švelni - socialistinės nuosavybės grobstytojas gavo tik metus pataisos darbų. Kada pasibaigė bausmės laikas, Brazinskas grįžo į buvusią darbo vietą - ir toliau vogė.

Netrukus Pranas vėl buvo sugautas ir su turto konfiskavimu buvo pasiųstas penkeriems metams kalėjimą. Tąkart jis atsėdėjo trejus metus ir buvo paleistas lygtinai. Išėjęs į laisvę, Brazinskas išsiskyrė su pirmąja žmona ir vedė dar kartą. Paėmęs žmonos pavardę Koreivo, jis kartu su ja persikėlė į Uzbekijos miestą Kokandą, o 1968 metais  į Centrinę Aziją atsivežė ir vienintelį sūnų.

Tarybų Sąjungoje lietuvis greitai organizavo nelegalią prekybą kilimais, audiniais, šviestuvais ir atsarginėmis automobilių dalimis, kurias pigiai isigydavo Lietuvoje. Pinigai pasipilė upeliais: kai vidutinis kada vidutinis tarybinio piliečio mėnesinis atlyginimas siekė 100 rublių, už tik vieno konteinerio su prekėmis realizavimą Brazinskai uždirbdavo po 500–600 rublių.


P. Brazinskas

Bet turtingas gyvenimas baigėsi, kai Pranas pateko į KGB pareigūnų dėmesį - čekistai, kurie ir toliau gaudė karinius išdavikus, gavo  informacijos, kad Brazinskas gali būti susijęs su žydų šaudymu ir milicininko nužudymu. Po pačių pirmųjų apklausų lietuvis nusprendė palikti Tarybų Sąjungą ir kartu su sūnumi ėmė rengti pabėgimo planą - tuo metu jis taip pat išsiskyrė su antrąja žmona. Po kurio laiko giminaičiai nusprendė skristi į Turkiją, užgrobdami lėktuvą.

Per pažįstamus Lietuvoje Brazinskas pakeitė rublius į 6,5 tūkstančio dolerių, nusipirko ginklų - nupjautą šautuvą, pistoletus ir mokomąją granatą, taip pat tarybinės armijos kapitono uniformą. Jis ir jo sūnus atvyko į Batumį žinodami, kad šis miestas yra netoli sienos su Turkija. Spalio 15 dieną teroristai, pasirengę viskam, kad pasiektų savo tikslą, įlipo į An-24

Lakūnai pamanė, kad oro teroristai atsipalaidavo - ir bandė juos pergudrauti nutupdyti lėktuvą kariniame aerodrome Kobuleti mieste (Gruzija), esančiame TSRS teritorijoje. Bet Brazinskas suprato šį manevrą ir vėl pradėjo grasinti sprogimu.

Čachrakija ir Šavidze nebebandė apgauti teroristų: An-24 kirto tarybinę sieną ir nusileido Trabzono (Turkija) oro uoste. Netrukus prieš tai Šavidzė paspaudė slaptą mygtuką, pasiuntęs dispečeriui signalą apie pagrobtą lėktuvą - Turkijos policijos pareigūnai jau laukė lainerio kilimo ir nusileidimo lauke.

- Štai ji, laisvė! - buvo pirmieji Prano Brazinsko žodžiai žengus lėktuvo trapu. Sulaikymo metu nei jis, nei jo sūnus nesipriešino - ir savo noru atidavė ginklus, buvo nuvežti į policijos komisariatą.

Sužeisti įgulos nariai buvo išsiųsti į ligoninę, o keleiviai kitą dieną buvo parvežti namo kariniu sraigtasparniu. Beje, Turkijos valdžia tarybiniams piliečiams siūlė likti jų šalyje, tačiau ne vienas žmogus su tuo nesutiko.

Karstas su Nadeždos Kurčenko kūnu taip pat buvo nuvežtas į TSRS: mergina su pagarba buvo palaidota pirmiausia miesto komjaunimo parke Suchumio centre, o po to 1989 metais, motinos prašymu, palaikai buvo pargabenti į kapinės Glazove. Narsi stiuardesė buvo apdovanotas Raudonosios vėliavos ordinu po mirties.


Paminklas N.Kurčenko

Netrukus po traumų atsigavę įgulos nariai grįžo namo, išskyrus šturmaną Valerijų Fadejevą - jis buvo sunkiai sužeistas į plaučius ir po operacijos buvo priverstas užtrukti Turkijoje. Šturmanas liko invalidu visam gyvenimą ir nebeskraidė.

Tas pats likimas ištiko Čachrakija An-24 vadą - nepaisant to, kad laikui bėgant kojų judėjimą pavyko atstatyti, jis jau nebesėdo prie šturvalo.


Pagrobtas AN-24

Nuo teroristų iki režimo aukų

Tuo tarpu Pranas Brazinskas, bijodamas deportacijos į TSRS, pradėjo meluoti - jis turkams pasakė, kad jo tėvas yra politinių represijų auka, o jis pats buvo nusiųstas į Gulagą dėl antikomunistinės veiklos. Grįžęs iš tremties jis neva tapo antikomunistinio judėjimo Turkestane koordinatoriumi, užmezgė ryšius tarp Lietuvos pasipriešinimo ir islamo pogrindžio dalyvių, taip pat aktyviai rengė sukilimą.

Teroristas taip pat neigė stiuardesės Kurčenkos nužudymą - jis teigė, kad tarp keleivių laive buvo ginkluoti sargybiniai, kurie susišaudymo metu nužudė stiuardesę. Jo parodymai pasiekė Aukščiausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininką Juozą Valiūną, kuris Turkijos prezidentui išsiuntė prašymą neišduoti nusikaltėlių TSRS.

Su tokiu pačiu prašymu kreipėsi Vakarų religinių ir visuomeninių organizacijų atstovai, Amerikos kongresmenai ir Lietuvos emigrantų sąjungos. Todėl Turkijos valdžia atsisakė banditus išduoti TSRS, tačiau jie nesuteikė ir prieglobsčio, kad išvengtų politinio konflikto - jie nusprendė teisti Brazinskus savo žemėje.

Oro piratų advokatas buvo buvęs Turkijos teisingumo ministras: pagal jo gynybos liniją lėktuvo pagrobimas Brazinskams buvo priverstinė priemonė, o šaudymas į įgulą buvo netyčinis veiksmas.

Teismo nuosprendis buvo švelnus: Algirdas gavo dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, o Pranas buvo nuteistas kalėti aštuonerius metus.

Kalinimo sąlygos buvo gana komfortiškos: Brazinskams buvo leista gauti perlaidas iki 300 USD per mėnesį, taip pat neriboti susitikimai su žurnalistais.

1974 metais vykstant amnestijai Turkijos Respublikos įkūrimo 50-mečio proga, Brazinskas-vyresnysis buvo perkeltas į namų areštą Stambule - sūnus Algirdas persikėlė pas jį, kuris tuo metu jau buvo paleistas.

Sugalvotas pabėgimas

1976 metais, pažeisdamas draudimą išeiti iš namų, Pranas su sūnumi nuvyko į Amerikos ambasadą Ankaroje - ieškoti politinio prieglobsčio, tačiau sulaukė griežto atsisakymo. Pranas bandė šantažuoti diplomatus vieša savižudybe.


USA ambasada Ankaroje

Tada ambasadorius susisiekė su Turkijos valdžia ir tik įsitikinę, kad teroristai nebus deportuoti  į TSRS, Brazinskai paliko įstaigą. Turkai nebaudė teroristo už pabėgimą iš namų arešto, priešingai - dvi savaites po šio įvykio jam buvo suteikta laisvė.

Ir tada, netikėtai visiems, Brazinskai dingo. Vėliau tapo žinoma, kad banditai pirmiausia išskrido į Italiją, paskui į Venesuelą, o iš ten nusipirko lėktuvo bilietus iki Kanados. Tik jie nepasiekė kelionės tikslo - tuo metu, kai lėktuvas nusileido papildyti kuro Niujorke, tėvas ir sūnus pabėgo iš oro uosto.

Nelegalai netrukus buvo sugauti, tačiau jie vėl kreipėsi dėl politinio prieglobsčio. Tame Brazinskus aktyviai palaikė lietuvių išeivija. Ir jie pasiliko USA jau legaliai, pirmiausia gavę leidimą gyventi, o 1983 m. - ir USA pasus.

Remiantis kita informacija, visa istorija su skrydžiu į JAV buvo farsas: emigracijoje į USA aktyviai dalyvavo Turkija, NATO bloko narė. Valdžia bijojo to paties, ko ir Brazinskas - pasibaigus Prano bausmės laikui, TSRS neabejotinai pareikalautu teroristų ekstradicijos

Tai iškeltu šaliai sunkų pasirinkimą: konfliktas su Tarybų Sąjunga arba konfrontacija su Vakarais. O teroristų-nusikaltėlių „pabėgimas“ Turkijai matėsi kaip idealiausias rezultatas. Sužinojusi apie naują Brazinskų buvimo vietą, TSRS valdžia išsiuntė užklausą į USA dėl nusikaltėlių ekstradicijos.

Tačiau USA tam tempė laiką: 1978 m. Valstybės departamento atstovas pasakė, kad USA nors ir yra susirūpinusi dėl pasaulinės teroristų veiklos, Brazinskų prie jų nepriskiria. O 1982 metais tas pats Valstybės departamentas apskritai pasakė, kad politinio prieglobsčio suteikimas tėvui ir sūnui buvo atsisakytas ir jie buvo išsiųsti iš šalies, tačiau pindosai nenurodė kur.

Tiesą sakant,  tėvas ir sūnus Brazinskai ramiai apsigyveno USA ir pakeitė vardus, tapdami Frenku ir Albertu-Viktoru Vaitais. Iš pradžių jie aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos susirinkimuose, pasakojo, kaip jie kovojo už Lietuvos nepriklausomybę ir kovą su "tarybiniais okupantais". Brazinskai šia tema netgi parašė savo knygą ir „An-24“ pagrobimo 30-mečiui jie išsiuntė apybraižas į lietuviškus laikraščius, kur gyrėsi savo „žygdarbiu“.

Pranas jau nedarė iš savęs aukos nesusijusios su Kurčenko nužudymu: interviu vienai iš lietuviškų žurnalisčių jis pareiškė: „Aš nužudžiau šią kalę todėl, nes ji atsistojo man ant kelio“. Tačiau greitai  susidomėjimas "kovotojų už laisvę" personomis išnyko. Tėvas ir sūnus suorganizavo vardinį pagalbos fondą, tačiau niekas neskubėjo jiems pervesti pinigų.

Galų gale Brazinskai apsigyveno Kalifornijoje - mažame dviejų kambarių bute Santa Monikos mieste - ir įsidarbino dažytojais. Niekada taip ir neišmokęs anglų kalbos, Pranas neatsisakė savo įpročių: pradėjo prekiauti ginklais. Be to, prie agresijos prisidėjo dar ir pridėta paranoja: banditui visur vaidenosi priešai.

Pranas terorizavo paprastus praeivius ir savo kaimynus - tai vaikėsi  berniukus su ginklu, tai daužė snukį vietos sodininkui į veidą. 1991 m. Pranas grasino nušauti kaimynę, teigdamas, kad jam nepatinka jos veidas. Agresyvų emigrantą policija sulaikė ne kartą, tačiau jam nebuvo ypatingai ko prikirpti.

Grįžti į tėvynę teroristas neskubėjo - jis pareiškė, kad jo kojos nebus Lietuvoje ir po TSRS žlugimo, kol nebus sušaudytas „paskutinis komunistas“. Netrukus Algirdas neteko darbo ir stojo į darbo biržą ilgiems dešimčiai metų, o prieš ir iki to kol neįsidarbino buhalteriu nespjovė pagyventi iš tėvo pinigų - tas jau spėjo padirbti namo, kuriame gyveno techniku-prižiūrėtoju, ir išėjo į pensiją.

Tačiau Brazinskas jaunesnysis labai savotiškai „padėkojo“ savo 78 metų tėvui už finansinę pagalbą - 2002 metų vasarį jis hanteliu mirtinai uždaužė. Algirdas praleido 24 valandas prie nužudyto tėvo lavono ir tik paskambinęs žmonai - ji buvo Valstybės departamento darbuotoja ir buvo komandiruotėje Malaizijoje - nusprendė kviesti policiją.

Algirdui pareikšti įtarimai dėl antro laipsnio tyčinio nužudymo. Teismo posėdyje jo advokatas bandė įrodyti, kad jo globotinis tiesiog peržengė leistinas savigynos ribas. Remiantis viena informacija, Brazinskas-senis galutinai neteko proto ir, supainiojęs sūnų su KGB agentu, bandė jį nužudyti. Kitų šaltinių teigimu, jį užsiūtino žinia, kad jo sūnus nusprendė gyventi atskirai.

Tačiau prisiekusiems tarėjams aštuoni hantelių smūgiai į galvą kaip savigyna nepasirodė, ir ugningos gynėjo kalbos jų neįtikino - Algirdui buvo skirta 20 metų laisvės atėmimo bausmė. Kiek vėliau terminas buvo sutrumpintas iki 16 metų.

***

Pirmasis sėkmingas lėktuvo pagrobimas neliko be pasekmių TSRS: tais pačiais 1970 metais, praėjus dviem savaitėms po „An-24“ pagrobimo, pusbroliai Nikolajus Gilevas ir Vitalijus Pozdejevas, įkvėpti Brazinskų istorijos pagrobė lėktuvą „Let L-200 Morava“ - penkių vietų oro taksi, kursuojantis tarp Kerčės ir Krasnodaro.

Laimei, tada aukų nebuvo, tačiau nusikaltėlių planas pavyko - ir jų pagrobtas lėktuvas nusileido Turkijoje. Tačiau svetimame krašte Gilevas ir Pozdejevas neįleido šaknų, savanoriškai grįžo į TSRS ir gavo kalėjimo bausmes. Po šio įvykio tarybinėje spaudoje buvo įvestas griežtas draudimas nušviesti tokius įvykius, kad būtų išvengta eilinio recidyvo.