Šiek tiek Vasario 16-osios klausimu

Autorius: Anonimusas Šaltinis: https://kibirkstis.blogspot.co... 2021-02-17 22:34:00, skaitė 1128, komentavo 26

Šiandien minimos 103-iosios buržuazinės Lietuvos metinės. Tiek valdžiai, tiek daliai visuomenės ši diena, Vasario 16-oji, skaitosi šventė. Mums, komunistams, klasinis šios „šventės“ pobūdis, turėtų būti aiškus: gi per paskutiniuosius 30 metų kraštas prarado ne tik turėtą pramonės bei žemės ūkio potencialą ir, atitinkamai, per trečdalį savo gyventojų, bet, galų gale, patyrė ir visišką dvasinę degradaciją. Šių simptomų požiūriu nesiginčys su mumis net sąžiningesnieji nacionalistai. Apie juos ne kartą kalbėjome ir dar kalbėsime. Tačiau šiandienos proga reikalauja iš mūsų aptarti ką kitką.

Istoriografinėms, chronologinėms ir, sakykime, faktologinėms 1918-ųjų vasario 16-osios detalėms esame skyrę straipsnių anksčiau. Šičia mus domina kitkas, būtent: Vasario 16-osios prasmė tiek mūsų, komunistinės, pozicijos požiūriu, tiek šiandieninės Lietuvos tikrovės požiūriu apskritai. Ir tai – pirmiausiai konceptualinio pobūdžio klausimas, į kurį reikia pateikti atitinkamai konceptualinį atsakymą.

Matyti, kad Vasario 16-ąja spekuliuoja ir dalis mūsų, sakykime, kairiosios patriotinės orientacijos, draugų. Kaip suprasti, „spekuliuoja“? Štai, pavyzdžiui, atsakant į rusofobines ir antikomunistines mūsiškių „patriotų“ interpretacijas (apie, atseit, Lietuvai ir lietuviams priešišką Rusiją, rusus ir, galų gale, bolševikų revoliuciją), mėgstama pabrėžti, kad Vasario 16-osios Lietuva nebūtų atsiradusi, jei ne Leninas ir Tarybų valdžia. Ir todėl pastarųjų atžvilgiu reikėtų jausti jei ne dėkingumą, tai bent kažkokią pagarbą dėl to, kad galime švęsti Vasario 16-ąją. 

Ir tai nėra melas: iš tiesų, jei ne 1917-ųjų lapkričio 15-ąją Lenino revoliucinės vyriausybės paskelbta „Rusijos tautų teisių deklaracija“, tiek Lietuvos, tiek daugybės kitų buvusios carinės imperijos sudėtyje gyvenusių tautų ir tautelių aspiracijas į bent nominaliai savarankišką valstybingumą būtų buvę gerokai sunkiau įgyvendinti. Šito neneigia net antitarybiškai nusiteikęs nacionalistinis istorikas, Antano Smetonos biografijos autorius Alfonsas Eidintas[1]. Visgi, nors ne melas – tai ne visa tiesa, bet tiktai jos dalis.

Taip, 1918-ųjų vasario 16-ąją Lietuva tapo valstybe (ar šį valstybingumą lietuvių tauta atkūrė ar sukūrė, t. y., kaip šiuo, nacionaliniu, požiūriu turėtų būti vertinama LDK – tiek savarankiška, tiek ATR sudėtyje – čia paliksime atviru klausimu) ir, be abejo, šiuo požiūriu negalima ignoruoti Lenino paskelbtos nacijų apsisprendimo teisės. Tačiau kokia buvo toji valstybė, kieno ir kokiomis sąlygomis ji susikūrė? Šiame klausime – visa dalyko esmė.

Ir, į jį atsakant, turėtume pabrėžti du momentus: pirma, kad Vasario 16-oji įvyko tiesiogiai kuruojant kaizerinei Vokietijai ir – šiuo požiūriu – toji valstybė ir buvo, ir turėjo būti Vokietijos protektoratu (ką paliudija ir oficialūs susitarimai, ir, pagaliau, „Mindaugu antruoju“ pasivadinusio Vilhelmo fon Uracho istorija); antra – kad Vasario 16-osios Lietuva, tai reiškia ne šiaip „Lietuvą apskritai“, bet reiškia konkrečiai buržuazinės, kapitalistinės Lietuvos projektą.

Antrasis momentas – itin svarbus, nes jame gi užkoduotas patsai Vasario 16-osios valstybės pobūdis, klasinė jos esmė. Ir kadangi tiesa visada konkreti, reikia į šį pobūdį (t. y., buržuazinį, kapitalistinį pobūdį) taipogi žiūrėti konkrečiai: štai XIX amžiuje, sakykime, kada vyko kova prieš feodalizmą, kurioje tiek buržuazija, tiek nacionalizmas iki tam tikro laipsnio vaidino istoriškai pažangų vaidmenį, šitoksai posūkis, t. y. – posūkis į modernią nacionalinę valstybę, neabejotinai būtų buvęs sveikintinas ir, be to, netgi revoliucinis, žingsnis tautos istorijoje. Panašiai būtų ir XX amžiuje, kalbant apie klasikines antikolonijinio išsivadavimo kovas. Tačiau čia, t. y. 1918-ųjų Lietuvoje – situacija visiškai kita.

O būtent: buržuazinis, kapitalistinis arba, plačiau – Moderno – pasaulis, ir taip slegiamas tų giluminių prieštaravimų, kuriuos aprašė Marksas, 1914-1918 m. Pasaulinio karo pavidalu nėrėsi į negailestingą susinaikinimo verpetą, iš kurio išeitį parodė tik 1917-ųjų Didžioji Spalio socialistinė revoliucija – unikalus įvykis tiek Rusijos imperijos, tiek viso pasaulio istorijoje, atvėręs kelią į visiškai kitokią – komunistinę – žmonių visuomenės vystymosi perspektyvą, kuriai tuomet atstovavo Leninas ir bolševikai. 

V. Leninas

Šioje situacijoje, ir Lietuvos, ir kitų panašių valstybėlių pasiskelbimas neturėjo ir negalėjo turėti nieko bendro su tuo revoliuciniu-demokratiniu turiniu, kurį įkūnijo XIX amžiaus nacionaliniai judėjimai (pavyzdžiui, 1848-ųjų „Tautų pavasaris“ Europoje arba „raudonųjų“ frakcijos siekiai 1863-1864 m. Lenkijos ir Lietuvos sukilimo metu), kadangi pati epocha ir, atitinkamai, politinė tikrovė buvo visiškai kita: jų funkcija buvo aiški – sudaryti „sanitarinį kordoną“ arba, sakykime, rytinį „koridorių“, Vakarų agresijai prieš Tarybų Rusiją.

Ir čia viską lemia požiūris į pastarąją: jei Tarybų Rusiją laikysime, kaip kad mums dabar piešiama, barbarišku maištu prieš civilizaciją, prieš kultūrą, prieš protą ir, galų gale, prieš patį žmogiškumą – tai, žinoma, priklausymas šitokiam „kordonui“ negalėjo reikšti nieko blogo. Bet, kita vertus, jei Tarybų Rusiją pripažinsime – kaip kad mes, kairieji, pripažįstame – nauju žingsniu tiek Rusijos imperijos ir visų josios tautų, tiek visos žmonijos – istorinės pažangos kelyje – tuomet šitokia Vasario 16-osios Lietuvos laikysena, mažų mažiausiai abejotina...

Kokia, pagaliau, buvo mūsų pirmtakų – lietuvių bolševikų – tuometė pozicija šių, atseit, „nepriklausomybės“ procesų atžvilgiu? Pastarieji gi – su Vincu Mickevičiumi-Kapsuku, Zigmu Aleksa-Angariečiu ir Pranu Eidukevičiumi priešakyje – ne tik aktyviai prisidėjo prie 1917-ųjų Spalio revoliucijos Rusijoje, bet dargi ruošėsi pastarąją „parvežti“ į tuo metu vokiškoje okupacijoje buvusią gimtąją žemę: tuo tarpu 1918 m. vasario 16 d. apie, atseit, savarankišką Lietuvos valstybę pareiškusią „Tautos tarybą“ pastarieji laikė nei daugiau, nei mažiau, kaip kaizerinės Vokietijos statytiniais, žodžiu – okupantų pakalikais – ir netgi ne pilnavertės buržuazinės demokratijos kūrėjais tikrąja šito prasme.

Šiuo požiūriu, reikia atminti, kad lietuvių bolševikai, tais pačiais 1918-aisiais metais susiorganizavę į Lietuvos Komunistų partiją (LKP), sėkmingai organizavo Tarybų valdžios organus tiek Vilniaus mieste, tiek ir Žemaitijos, ir Aukštaitijos vietovėse, 1918-ųjų gruodžio 16-ąją dieną paskelbdami, galime sakyti, paralelinį, bet iš esmės kitokį, ir santvarkos, ir geopolitinės, civilizacinės orientacijos požiūriu alternatyvų, Lietuvos – Tarybų Lietuvos – projektą. Atminti reikia ir tai, kad tarp šių dvejų Lietuvų – buržuazinės ir tarybinės – 1918-1919-ųjų metų laikotarpiu virė pilietinis karas, kurį buržuazinė pusė laimėjo daugiausiai didžiųjų Vakarų valstybių (t. y., ir Vokietijos, ir Pirmąjį pasaulinį karą laimėjusios Antantės) intervencijos dėka. 

Vien pilietinio karo faktas šiandien trinamas iš mūsų istorijos, piešiant vaizdą, kad, būk tai, Lietuva tebuvo viena vienintelė ir į ją, atseit, kėsinosi „rusiškieji bolševikai“: tuo tarpu apeinama aplinkybė, kad Tarybų valdžia, kad komunizmo idėjos rado atgarsį mūsų krašte, kad, galų gale, daugiau kaip pusė Lietuvos teritorijos buvo perėjusi į Vinco Mickevičiaus-Kapsuko vadovautosios Laikinosios darbininkų ir vargingųjų valstiečių revoliucinės vyriausybės žinią. Kitaip tariant, kad kova tarp dvejų Lietuvų 1918-19 metų laikotarpiu buvo pagrindinė vidinė mūsų krašto, mūsų tautos, mūsų istorinės krypties problema.

Būtent, krypties: štai, tada laimėjusi Vasario 16-osios Lietuva įtvirtino mūsų žemėje kapitalistinę santvarką, kuri, pradžioje tvarkyta, atseit, demokratiniais pagrindais, 1926-aisiais išsigimė į fašistinę diktatūrą. Ir nors dangstėsi tautine-patriotine frazeologija, toji Lietuva geopolitiniu požiūriu tebuvo Vakarų pasaulio priedėlis, pigių išteklių šaltinis, o santvarkos, socialinių santykių prasme – ne motina-tėvyne, bet pikta pamote savajai liaudžiai, kurios realijos kuo puikiausiai atsispindi mūsų literatūros klasikoje (Petro Cvirkos „Žemė maitintoja“, Antano Vienuolio „Puodžiūnkiemis“, Juozo Baltušio „Parduotos vasaros“ ir t. t.) ir kurios antinacionalinė esmė iki galo atsiskleidė, mūsų fašistams vos neperdavus lietuvių tautos vokiečių nacių vergijon...

Tuo tarpu kita, Tarybų Lietuva, tame etape pralaimėjusi, sugrįžo 1940-aisiais metais, po neilgo, bet itin tragiško 1941-1945 metų Didžiojo Tėvynės karo intarpo, atvėrė ir iki tol, ir iki šiol neregėtų socialinio, ekonominio bei kultūrinio Lietuvos ir lietuvių tautos suklestėjimo laikotarpį, kurį, vien iš „siaurai nacionalinių“ pozicijų štai taip reziumavo Vytautas Petkevičius:

Vyt. Petkevičius

„Tarybiniais metais mes išleidome visą lituanistinę biblioteką, didžiulius tautodailės ir tautosakos tomus. Per 50 metų <...> išauginom tvirčiausią lietuviškos civilizacijos bastioną – visų rangų aukštąsias, vidurines ir profesines mokyklas. Mes subrendom, atsitiesėm, suklestėjo mūsų menas, architektūra, literatūra, mokslas ir lietuviui jau nebuvo baisi jokia rusifikacija. Dar daugiau, mes sukūrėm pramonę ir modernų žemės ūkį. Visa tai padarė vadinamieji nacionaliniai kadrai. Mes sulietuvinom Klaipėda ir Vilnių...“[2]

Šiame kontekste, apie Tarybų Lietuvą kalbėti kaip apie žalingą, iš šalies primestą, pačiai tautai priešišką svetimybę – ne tiktai nerimta, bet paprasčiausiai nesąžininga. O, į dalyką pažvelgus iš dabarties pozicijų, šisai momentas tik dar labiau paaštrėja...

Kaipgi? Štai, paskutinius 30 metų gyvename „laisvėje“ ir „nepriklausomybėje“... nuo Tarybų Sąjungos, nuo Rusijos, nuo komunizmo... Bet kartu – visiškoje priklausomybėje nuo Vakarų: nuo ES, nuo JAV ir nuo NATO. Apie katastrofiškas šios priklausomybės pasekmes tiek mūsų ūkiui, tiek mūsų demografijai, tiek mūsų nacionalinei kultūrai ir, galų gale, mūsų žmogiškajai savasčiai – čia nekalbėsime. Apsiribosime pastebėdami, kad šie Vakarai – nebe tie, kokie buvo XIX amžiuje ar netgi, sakykime, XX amžiaus viduryje (į kuriuos juk 1918-ųjų vasario 16-osios Lietuva ir veržėsi, tiesa, tiktai antrarūšio priedėlio, pigių išteklių tiekėjo, bet ne pilnaverčio partnerio ar, juo labiau, nario, teisėmis...), o mutacija.

Moderną keičia postmodernas, kapitalizmą (ir, atitinkamai – šeimą, privačią nuosavybę ir nacionalinę valstybę) keičia postkapitalizmas – anoniminių transnacionalinių korporacijų diktatūra. Ant akių regime tiek socialinę-ekonominę, tiek politinę, tiek dvasinę ir sociumo, ir paties žmogaus eroziją, į kurią neišvengiamai veda po Tarybų Sąjungos sunaikinimo 1990-aisiais Vakarų pasaulyje galutinai įsigalėti bebaigiantis globalistinis finansinis, platforminis kapitalas.

Vakarų išsigimimas: "Geiropa"

Per narystę ES ne tiktai būdama visiškai priklausoma nuo Vakarų, Lietuva taipogi yra ir šių mutuojančių, išsigimstančių „vaivorykštinių“ dalimi – kad ir periferine, bet visgi dalimi, kuriai gresia visos ir socialinės-ekonominės, ir civilizacinės, ir, galų gale, egzistencinės šios realybės negandos. Šiuo požiūriu, dabarties Lietuva nukrypsta atitinkamai ir nuo Vasario 16-osios (taigi: nuo nacionalinės valstybės, nuo apšvietos, nuo klasikinio kapitalizmo, žodžiu – nuo Moderno) kelio, tuo būdu pasmerkdama save tiesiog nacionalinei pražūčiai.

Ir šiame kontekste tiek Vytauto Radžvilo, tiek kitų dabarties tikrovei oponuojančių nacionalistų kritika neabejotinai turi racijos: iš tiesų, kas vyksta, tai yra nacionalinės valstybės, tai yra tautos, tai yra paties žmogaus išardymo procesas. Bėda tik tame, kad – pirma – esama padėtis yra tiesioginė mūsų atsisakymo nuo komunizmo, nuo tarybiškumo, nuo mūsų, kaip tarybinės tautos, tapatumo (taigi – desovietizacijos), pasekmė; ir – antra – kad reali alternatyva šiai situacijai vienaip ar kitaip, bet slypi anapus kapitalizmo ribų, kas reiškia viena iš dvejų: arba perėjimą į postkapitalistinį socialinį pragarą (t. y., globalią korporacijų diktatūrą, vadinamąjį post arba transhumanizmą ir juo idėjiškai paremtą naują kastų sistemą ir t. t.), arba naują, iš esmės antiburžuazinį, antikapitalistinį, o tai reiškia – komunistinį – projektą.

O ne tik kritiškai nepermąsčius, bet ir – atitinkamai – nepriėmus, neįsisavinus buvusio tarybinio patyrimo, toksai iš esmės neįmanomas. Ir čia išryškėja esminė 1918-1919 metų pilietinio karo reikšmė mūsų, kaip lietuvių, istorinio likimo kontekste: Vasario 16-osios Lietuva vedė į buržuazinę, kapitalistinę tikrovę, kuri šiai dienai ne šiaip miršta, bet, istoriškai išsisėmusi, virsta mutantu, priešišku tiek lietuvių, tiek kitų tautų gyvenimui; tuo tarpu Tarybų Lietuva – kad ir ne be klaidų, nuodėmių ir nukrypimų (pastarųjų apstu tiek pokario ekscesuose, tiek paskesnio, „brandaus“ socializmo abuojume) – bet savyje nešė tą „kodą“, kuriame – vienintelė išeitis iš dabarties istorinio akligatvio.

Betgi šią tarybinę pagalbos ranką mes, gyvendami dabar, XXI amžiuje, tegalime paimti, priėmę Tarybų Lietuvos palikimą, o tai reiškia –  priėmę atitinkamą savo, kaip žmonių ir, be to, kaip lietuvių, tapatumo, sampratą: šiuo požiūriu, lietuviški tapatumai ar, sakykime, lietuvybės variantai, tėra du – arba antitarybinis (kurį ir įkūnijo Vasario 16-osios Lietuva, kurį pratęsė – kad ir itin iškreipta, abejotina forma, Kovo 11-oji), arba tarybinis (kurį įkūnijo 1918-ųjų gruodžio 16-ąją susikūrusi Tarybų Lietuvos Respublika). Ir tarp judviejų šiame fronte negali būti kompromiso, negali būti susitaikymo, o mūsų – kaip kairiųjų, kaip komunizmo šalininkų protuose ir širdyse – negali būti jokios eklektikos, jokios idėjinės, istorinės, intelektualinės „mišrainės“.

V. Kapsukas skelbia Tarybų valdžią Vilniaus Filharmonijoje 1918 m. gruodžio 16 d.

Šiuo požiūriu, aukščiau minėtieji mūsų draugų išvedžiojimai (apie Lenino nuopelnus Lietuvos valstybingumui ir t. t.) – jei pastatyti į šitokį kontekstą – tampa nei daugiau, nei mažiau, kaip lėkštoka ir todėl itin silpna komunizmo, tarybiškumo mūsų šalies ir tautos istorijoje apologetika, skaityk: skystablauzdišku pasiteisinimu. Ir tai – ne tik nusižengimas istorinei tiesai, bet – dar daugiau – nors ir nekaltas, nesąmoningas, bet visgi reveransas dabarties režimui.

Tad nekeliaklupsčiaukime prieš buržuazinius mitus! Atstovėkime savą, tarybinę poziciją! Mums juk reikalingas savas, sakykime, neotarybinis, neokomunistinis ir istorijos supratimas, ir matas, iš kurio pozicijų turėtume vertinti praeitį, dabartį ir ateitį. Ir čia Vasario 16-oji mums, be abejo, įdomi ir reikšminga data Lietuvos istorijoje – data, sietina su nepavykusiu bandymu Lietuvoje suformuoti buržuazinę naciją, buržuazinį valstybingumą ir, šiai dienai – su itin abejotinais antitarybinio, rusofobinio ir antiliaudinio režimo mėginimais save istoriškai pateisinti. Būtent – įdomi data, bet jokia ne šventė.

Kibirkštis

[1] Istorikas primena, kaip atsirado Vasario 16-oji: tauta, kai dar nebuvo joje nei ponų, nei draugų. – (žr.: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/istorikas-primena-kaip-atsirado-vasario-16-oji-tauta-kai-dar-nebuvo-joje-nei-ponu-nei-draugu.d?id=86482731).
[2] V. Petkevičius. Durniškės. V., 2006, p. 380.