Chatynės tragedija – prieš 78 metus nacistai ir jų kolaborantai sudegino kaimą ir beveik visus jo žmones

Autorius: Jonas Kovalskis Šaltinis: https://jonaskovalskis.com/202... 2021-03-22 13:23:00, skaitė 1717, komentavo 125

Chatynės tragedija – prieš 78 metus nacistai ir jų kolaborantai sudegino kaimą ir beveik visus jo žmones

1943 m. kovo 22 d. Baltarusijos Chatynės kaime buvo įvykdytas baisus karo nusikaltimas. 118-asis saugumo policijos batalionas įžengė į Chatynės kaimą ir jį apsupo. Visi Chatynės gyventojai, maži ir pagyvenę – senoliai, moterys, vaikai – buvo išvaryti iš namų ir suvaryti į kolūkio daržinę. Automatų buožėmis Vakarų Ukrainos nacionalistai-banderininkai kėlė ligonius, senelius, negailėjo moterų su mažais vaikais ir kūdikiais. Kai visi žmonės buvo suvaryti į daržinę, baudėjai užrėmė duris, apklojo tvartą šiaudais, sienas palaistė benzinu ir padegė. Nei vienas suaugęs žmogus negalėjo ištrūkti nepastebėtas. Tik trims vaikams – Volodiai Jaskevičiui, jo seseriai Soniai Jaskevič ir Sašai Želobkovičiui – pavyko ištrūkti iš hitlerininkų pragaro.

Kas buvo budeliai?

Chatynės kaimą Baltarusijoje sunaikino ne vokiečiai, o specialus baudėjų padalinys, zonderkomanda (118-asis policijos batalionas), kurio didžiąją daugumą sudarė Ukrainos policininkai. Batalionui vadovavo buvęs lenkų majoras Smovskyj, štabo viršininkas –  Grigorijus Vasiūra, būrio vadas –  Vasilijus Meleshko. 118-ojo pagalbinio bataliono „viršininkas“ buvo vokietis policijos majoras Erichas Kerneris.

Atsakingas už baudžiamąją operaciją buvo Grigorijus Vasiūra. Šis karo nusikaltėlius po karo ilgai ir sėkmingai slėpė savo tarnybos baudėjų policijoje ir SS faktą. Po karo jis netgi tapo tarybinio ūkio „Velikodymersky“ (Ukraina) direktoriumi. 1984 m. jis buvo apdovanotas medaliu “Darbo veteranas”, tapo Kijevo Kalinino vardo karinės ryšių mokyklos garbės kursantu, ne kartą pasakojo moksleiviams ir jaunimui pasakojimus apie savo herojišką  veterano praeitį Didžiajame Tėvynės kare, kuriame jis neva kovėsi Raudonosios armijos gretose ryšininku.

G.Vasiūra taip įsijautė į tarybinės armijos karo veterano vaidmenį, kad 1985 m. pareikalavo sau Tėvynės karo ordino kaip karinių operacijų veteranas. Tam reikėjo atlikti išsamesnį “veterano” kovų kelio patikrinimą, kuomet ir paaiškėjo G,Vasiūros kriminalinė praeitis. Archyvuose darbuotojai rado tik tai, kad Vasiūra dingo be žinios 1941 m. birželį. Tačiau tolesnės paieškos archyvuose privertė patikslinti kai kuriuos 1975 m. sušaudyto už dalyvavimą kaimo civilių gyventojų masinėje egzekucijoje Vasilijaus Meleško (buvusio Vasiūros kolegos) apklausos protokolų duomenis, iš kurių paaiškėjo ir “veterano” Grigorijaus Vasiūros dalyvavimo Chatynės tragedijoje faktas. 1986 m. lapkričio mėn. Vasiūa buvo suimtas ir pradėta baudžiamoji byla „dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių“. Po trupinį buvo surinkti 26 liudytojų parodymai, teismo procesas buvo uždaras. Vasiūra savo kaltę neigė . 1986 m. gruodžio 26 d. Baltarusijos karinės apygardos tribunolas, vadovaujamas teisėjo Viktoro Glazkovo, pripažino Grigorijų Nikitovičių Vasiūrą kaltu kolaboravus su nacistų okupantais bei įvykdžius karo nusikaltimus ir paskelbė nusprendį – nacių kolaborantui skirti aukščiausią mirties bausmę sušaudant.

Teisminio nagrinėjimo metu buvo atskleistos nacių kolaboranto G.Vasiūros įvykdyto šiurpaus karo nusikaltimo detalės.

Tragiška baltarusiško Chatynės kaimo istorija, tuo metu jau pusantrų metų buvusi vokiečių okupacijos zonoje, prasidėjo 1943 m. kovo 21 d. Tą dieną kaime apsistojo ir naktį praleido Vasilijaus Voronianskio vadovaujamas tarybinių partizanų būrys. Kovo 22-osios rytą grupė partizanų sugadino fašistų ryšio liniją. 118-ojo policijos sargybos bataliono dalinys buvo pasiųstas likviduoti ryšio linijos gedimą. Čia baudėjų būrys pateko į partizanų pasalą, kurią jiems surengė „Dėdė Vasios“ būrys „Keršytojas“. Tarp nužudytų nacių buvo vyriausias pirmosios kuopos vadas hauptmannas Hansas Welkė. Reikėtų pažymėti, kad šis karininkas, nepaisant palyginti žemo rango, buvo gerai žinomas Hitleriui ir naudojosi fiurerio ypatingu palankumu. Reikalas tame, kad 1936 m. Welkė tapo olimpinių žaidynių nugalėtoju rutulio stūmimo varžybose.

Persekiodami tarybinius kovotojus, baudėjai kruopščiai iššukavo juos supantį mišką ir išėjo į Chatynės kaimą. Karą su vokiečių okupantais Baltarusijos teritorijoje tuo metu daugiausia vykdė tarybinių partizanų būriai, kuriuos labai rėmė vietos gyventojai, teikė jiems laikiną prieglobstį ir aprūpindavo maistu. Tai žinodami nacistiniai baudėjai apsupo kaimą tos pačios dienos vakare.

Tada dviem merginoms pavyko pabėgti – Marijai Fedorovič ir Julijai Klimovič, kurios kažkokio stebuklo dėkai sugebėjo išlipti iš degančios daržinės ir nušliaužti iki miško. Ten jas pasiėmė gretimo Chvorosteni kaimo gyventojai. Vėliau šį kaimą taip pat sudegino okupantai ir abi mergaitės žuvo. Pats Chatynės kaimas buvo sudegintas visiškai.

Iš daržinėje esančių vaikų išgyveno septynmetis Viktoras Želobkovičius ir dvylikametis Antonas Baranovskis. Vitia pasislėpė po savo motinos kūnu, kuri uždengė savo sūnų. Vaikas, sužeistas į ranką, gulėjo po motinos lavonu, kol budeliai paliko kaimą. Antonas Baranovskis kulka buvo sužeistas į koją, o esesininkai baudėjai pagalvojo, kas jis negyvas. Apdegusius, sužeistus vaikus pasiėmė ir gydė kaimyninių kaimų gyventojai. Po karo vaikai buvo auklėjami vaikų namuose. Dar trims – Volodiai Jaskevič, jo seseriai Soniai ir Sašai Želobkovič – taip pat pavyko pabėgti nuo nacių.

Antonas Baranovskis niekada neslėpė tiesos apie įvykius Chatinėje, atvirai apie tai kalbėjo, žinojo daugelio policininkų, kurie degino žmones, vardus. 1969 m. gruodžio mėn. – praėjus 5 mėnesiams po memorialo komplekso atidarymo – neaiškiomis aplinkybėmis Antonas mirė.

Prieš 78 metus , 1943 metų kovo 22 d., nacistinės Vokietijos kolaborantai, Ukrainos nacionalistų-banderlogų 118 policajų bataljono skerdikai sudegino Baltarusijos Chatynės kaimą su visais jame gyvenusiais civiliais gyventojais. Tada sužvėrėjusių nacių okupantų iš jų kolaborantų gyvi buvo sudeginti 149 kaimo gyventojai, iš kurių 75 buvo vaikai.

Iš suaugusių kaimo gyventojų išgyveno tik 56 metų kaimo kalvis Josifas Josifovičius Kaminskis. Apdegęs ir sužeistas jis atgavo sąmonę tik vėlai naktį, kai baudžiamieji būriai jau paliko kaimą. Jam teko iškęsti dar vieną žiaurų smūgį. Tarp kitų kaimo žmonių lavonų jis aptiko savo sūnų Adomą. Berniukas buvo mirtinai sužeistas į skrandį ir smarkiai apdegė. Jis mirė ant tėvo rankų. Šis tragiškas Josifo Kaminskio gyvenimo momentas ir buvo įkūnytas vienintelėjė Chatynės memorialinio komplekso skulptūroje – „Nepalaužtas žmogus“. 

 Iš viso nacių kolaborantai-baltaraiščiai, kurių daugumą sudarė vietiniai nacionalistai (Lietuvoje tai buvo Lietuvos aktyvistų Frontas, Impulevičiaus darbo apsaugos bataljonas ir kiti fašistinių organizacijų aktyvistai, kuriuos šiandien neretai šlovina Lietuvos dabartinė valdžia ir propaganda) laikinai okupuotose Tarybų Sąjungos teritorijose sudegino 189 kaimus su žmonėmis.

Dabar šitų banderlogų, nacių kolaborantų palikuonys, su fašizmo išradėjos  Anglijos ir tarptautinio terorizmo platintojos JAV organizuotų spalvotų revoliucijų-valstybinių perversmų būdu užgrobė valdžią Vidurio ir Rytų Europos šalyse, vėl okupavo Ukrainą ir vėl degina žmones Donbase, Odesoje. Juos ir vėl remia jų idėjiniai fašizmo broliai iš visos “civilizuotos” Europos. Ypatingai Ukrainos nacionalistai yra remiami Lietuvoje, tokių pačių nacių kolaborantų, Pirčiupių, Ablingos, Žemųjų Panerių, Kauno IX forto degintojų, Impulevičiaus darbo apsaugos bataljono žudikų, Ambrozevičiaus lafininkų-baltaraiščių palikuonių. Nacionalistai visada tarnavo Vakarams, savo gobšumui, o ne savo tautoms.
“Žmonės, būkite budrūs”. Fašistai dabar apsirengė prabangiaisi kostiumais, ryši elitinius kaklaraiščius, išmoko savo grobuoniškas iltis slėpti po dirbtinėmis šypsenomis, gražiai kalba apie mielus, malonius ir net dalinai teisingus dalykus, puikiai vaidina patriotus, liberalus ir demokratus. Tik jų kruvini darbai ne tokioje jau tolimoje praeityje, nuolat demonstruojama pagarba nacių okupantų kolaborantams, dabartinių nacionalistų artimas dvasinis ryšys su  Birželio 23-osios sukilėliais-Lietūkio garažo smogikais, jų nuolat afišuojamas žiaurumas, abejingumas, niekšybė ir ypatingai šventės, kurias jie švenčia, bei “didvyriai”, kuriuos jie garbina, nuolat parodo jų tikrąjį veidą – kruviną atgimusio fašizmo veidą.

NE FAŠIZMUI!
NE JAV-NATO KARO NUSIKALTIMAMS VISAME PASAULYJE!
JAV-NATO KARO NUSIKALTĖLIUS IR JŲ BENDRININKUS Į NIURNBERGĄ-2!
NO PASARAN !

Elemo Klimovo filmas “Eik ir žiūrėk” buvo įkvėptas Chatynės kaimo tragedijos ir įspūdingai atkuria tą siaubo, kurį teko patirti Chatynės kaimo ir visų kitų nacių kolaborantų sudegintų kaimų gyventojams laikinai “šviesiųjų” europiečių okupuotose TSRS teritorijose, atmosferą. Puikiai savo vaidmenis suvaidino lietuvių tarybiniai aktoriai Liubomiras Laucevičius ir Vladas Bagdonas. Verta pažiūrėti, kad daugiau nesikartotų.