Rašytojo Valdo Anelausko laiškas iš JAV, virstančių konclageriu, į konclageriu virstančią Lietuvą

Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: https://lebionka.blogspot.com/... 2021-04-22 15:14:00, skaitė 1547, komentavo 10

Rašytojo Valdo Anelausko laiškas iš JAV, virstančių konclageriu, į konclageriu virstančią Lietuvą

Labas rytas, gerbiamas Algimantai,

Klausėte, kaip gyvenu, kas pas mane naujo? Na, bent jau gero tai tikrai nieko. Nebent tiktai kad pavasaris gražus ir labai šiltas. Gi šiaip tai gyvenimas čia pas mus Amerikoje dabar jau tik blogyn ir blogyn. Ko, aišku, ir reikėjo tikėtis.

Taip kad tiesiog jau net ne visada yra pakankamai dvasios jėgų dabar ne tik tam, kad knygas ar kokius didelius straipsnius rašyti, bet net ir tam, kad laišką jums parašyt, tarsi „maliavą“ iš vieno konclagerio (JAV) į kitą konclagerį (Lietuvą)... Aš jau seniai, gal kokia 20 metų, būtent šitaip visiems ir sakau, kad mes dabar gyvename kaip „zekai“ įžymiojoje Solženycino knygoje „Viena Ivano Denisovičiaus diena“... Nors prieš dvidešimt, ar net ir dešimt, metų tai tikrai čia dar nebuvo taip, kaip dabar. Net ir tada kai aš savo knygą apie Ameriką rašiau, o jie Jugoslaviją bombardavo, nebuvo taip beviltiška.

Bijau, kad šitie ateinantys keli metai mums visiems ir gali būt ypatingai sunkiais. Ir kada sakau, jog sunkūs laikai artėja visiems, tai būtent ir turiu omeny visus ir visur, nepriklausomai nuo to kur begyventume. Juk jūs irgi jau kažką panašaus Lietuvoje jaučiate, kaip ir mes čia. Tiktai man vis tik kažkodėl dar atrodo, kad Lietuvoje gal gi nebus viskas taip baisu, kaip čia Amerikoje. Bent jau gal nebus tokio sprogimo visuomenėje.

Čia tai jau situacija dabar išties tokia, kad žmonės, kurie dar turi smegenų galvoje, rūpinasi jau vien tik kaip iš miestų kuo greičiau pabėgti, o svarbiausia į kur bėgti. Juk miestuose gyventi tampa vis pavojingiau. Net ir tiems pas ką pinigų yra pakankamai. Pavyzdžiui, prieš pora savaičių valkatos naktį slankiojo mūsų mieste po vieną turtingą prašmatnių namų rajoną, ir kažkokia moteris ten, kad juos atbaidyt nuo savo namo, iššovė iš pistoleto į orą. Policija paskui areštavo ją, o valkatoms nieko... Pasirodo, yra jau net speciali vadinamųjų „neapykantos nusikaltimų“ kategorija, kada ką pasakai ar padarai būtent valkatoms... Anksčiau to nebuvau girdėjęs. Na o tas rajonas, kur šitaip atsitiko, tai aš jį puikiai žinau, ten, šalia gražaus kalno, neseniai buvo pastatyta daug brangių namų, vietovė yra tikrai labai prestižinė.

Jeigu ta moteriškė šaudė, tai matomai tam buvo rimta priežastis. Namai ten kainuoja po milijoną ir daugiau, o valkatoms nėra ko ten valkiotis naktimis. Jei sumokėčiau milijoną už namą ir kiekvienais metais paskui mokėčiau dar ir mokesčius (nekilnojamojo turto mokestį) miestui, po dešimt tūkstančių dolerių ar daugiau, tai aš vis tik norėčiau nematyti valkatų šalia savo namų. Nė naktį nė dieną. Bet pabandyk šiuo atveju iškviesti policiją, aš juk žinau, ką jie pasakytų... Net nespėlioju, ar policininkai išvis atvažiuotų, nes ir taip aišku, kad neatvažiuotų...

Beje, kai praėjusiais metais Portlande „blekmateriai“ naktimis eidavo gaujomis į būtent tokių brangiai kainuojančių privačių namų rajonus, tai policija tiesiog iškart perspėjo ten gyventojus net ir nebandyt skambinti 911, apie ką net spaudoje rašė.

Dabar čia pas mus padėtis ypatingai pablogėjusi dar ir dėl to, kad Oregonas kol kas vienintelė valstija, kur legalūs visi narkotikai, bet tai turbūt truks neilgai, nes ir visur kitur tikriausia narkotikus veikiai legalizuos. Tada gal ir valkatos narkomanai, tikiuosi, sugrįš atgal į ten, iš kur į čia dabar suvažiavo. Bet gali, bijau, ir čia jų daug likt. Dabar tai, bent jau mūsų mieste, jų skaičius kas savaitę vis padvigubėja. Galiu spręst iš to kiek palapinių naujų atsiranda. Yra viena gatvė, šalia parodų ir visokių kitokių renginių komplekso, tai ten ant didelės pievos ir randasi jų pagrindinė dabar stovyklavietė, šimtai palapinių, na tai aš ta gatve būtent tik vieną kartą per savaitę (antradieniais) ir pravažiuoju, ir kiekvieną kartą akivaizdžiai matyt, kiek per praėjusią savaitę padaugėjo ten palapinių. Bet tai tik viena vieta, o yra juk tokių valkatynų ir daugiau, ypač prie upės. Jeigu šitas narkomanų antplūdis ir toliau tęsis tokiais tempais, tada greitai Oregone valkatų bus šimtai tūkstančių, ar gal net keli milijonai, gal net daugiau negu gyventojų, ir visi jie, suprantama, koncentruosis didžiuosiuose miestuose.

Beje, pasirodė čia jau net ir čigonai. Vietoje įprastų valkatų dabar visuose judriausiuose mūsų miesto taškuose elgetauja būtent tikrų tikriausi čigonai. Juos iš karto galima atskirti. Ypač kai aš jų kadaise prisižiūrėjau Paryžiuje, Amsterdame, Briuselyje. Juk net Lietuvoje jų pilna, ir vietinių ir tokių kur atsibasto iš Rumunijos. Bet Amerikoje tai aš apie čigonus anksčiau niekada net nepagalvojau, kad ir čia jų gali būti, o ir tikrai niekada nemačiau.

Stovi dabar nedidelėmis grupelėmis, kažkokios čigonės su vaikais, gatvių sankryžose arba prie išvažiavimų iš parduotuvių aikštelių ir prašo pinigų. Visai kaip įprasti valkatos, bet į valkatas kažkaip nelabai panašūs, palyginti švarūs ir beveik normaliai apsirengę. Ir su vaikais. Aiškiai čigonai. Matyt, kažkur jau yra jų taboras. Įdomu iš kur jie atsirado. Nejaugi, išgirdę apie valkatų rojų Oregoną, tiesiai iš Rumunijos ar Moldavijos į čia ir atskrido?

Juk dabar valkatavimą Oregone jau pilnai įteisino. Ką tik priėmė Oregono valstijos naują įstatymą, kad dabar valkatos galės jau laisvai bet kur „stovyklauti“ ir tai 100% legalu. Naujasis įstatymas draudžia vietinei valdžiai imtis prieš valkatas kokių nors (bet kokių) priemonių. Valkatų teisės aukščiau visko!

https://kval.com/news/local/oregon-house-passes-bill-protecting-homeless-from-fines-arrest-for-camping-in-public

Valkatoms čia dabar stengiamasi sukurti kaip galint palankesnes sąlygas, ypač mūsų mieste. Municipalinė valdžia dabar pagrindinai tik tuo ir užsiėmusi.

https://kval.com/news/local/should-the-city-of-eugene-create-more-places-for-people-to-sleep-in-tents-cars

Taigi ne tik čigonai, bet ir velniai žino kas dar čionai mus užplūs, juk visokiems svieto perėjūnams Oregonas dabar jau ir iš tiesų bus tiesiog rojus žemėje...

Na ir tikriausia gi žinote, kad Amerikoje vėl atsidarė riaušių sezonas. Ne tik Mineapolyje, bet ir kituose miestuose. Ką gi, pavasaris, šilta, vadinasi galima tęst revoliuciją... Ji tam ir vadinama permanentine, kad tęstųsi visą laiką. Manau, šiemet jie dar labiau suįžūlės, nes pajuto gi visišką nebaudžiamumą.

Ypatingai po to kai šiuolaikinė Inkvizicija vakar nuteisė tą Mineapolio miesto policininką, nubaudė žmogų už tai kad jis atliko savo darbą, ką kiekvienas policininkas ir turi daryt, gaudyti nusikaltėlius. Koks gi normalus, save gerbiantis žmogus dabar galės dirbti policijoje? Kada už sąžiningai atliekamą darbą gali atsidurti teisiamųjų suole ir po to kalėjime. Juk tokių juodų nusikaltėlių, kaip tas narkotikų prisirijęs dvimetrinis orangutangas, kurio net keturi policininkai negalėjo sutramdyti, čia pilna, kiekviename Amerikos mieste jų tūkstančiai.

Gali atsitikt ilgainiui net ir taip kad policijos Amerikoje visiškai nebus. Juk vienas „blekmaterių“ pagrindinių reikalavimų ir yra būtent panaikinti policiją. Prisiminkime nešvankų jų plakatą pernai birželio 5-tos Vilniaus demonstracijoje. Valdžia dabar čia į tuos reikalavimus rimtai atsižvelgia, ypatingai didmiesčiuose, drastiškai apkarpydama policijos biudžetą. Pavyzdžiui, net $15 milijonų sumažintas Portlando miesto policijos 2021 metų biudžetas. Priedo policininkai yra verčiami lankyti visokias „socialinio jautrumo“ pamokas, atgailaut dėl „nuodėmių“, duoti įvairius pasižadėjimus, ko pasakoje daugelis jų tiesiog savo noru palieka tarnybą. Portlando mieste pernai iš darbo išėjo virš šimto policininkų. Na ir ką gi, pernai Portlande būta daugiau žmogžudysčių nei per visą praėjusį dešimtmetį. Kituose miestuose padėtis irgi panaši. Tūkstančiai policininkų pernai paliko tarnybą. Tame pačiame Mineapolyje pernai policininkų sumažėjo net dviem šimtais! Na, koks normalus žmogus dabar norės tokio darbo, tokios rizikos ir tokių pasekmių...

O juk buvo, net ir tarp mano draugų bei pažįstamų, tokių kvailų naivuolių, kurie manė, kad po to kai prezidentu tapo Baidenas viskas nurims. Bet juk „blekmateriams“ ir „antifams“ nusispjaut į tai, kas čia yra prezidentas, nes jų tikrasis prezidentas yra Šėtonas, kuriam vienam jie tik ir paklūsta...

Išvažiuoju iš mūsų „kaimo“ į pagrindinę gatvę ir prie posūkio kas kartą matau seną apleistą autobusų stotelę, dabar paverstą lyg savotišku „blekmaterių“ altoriumi, kur prikabinėta visokių plakatų ir prirašinėta jų lozungų. Jeigu aš juos nudraskyčiau tai iškart atsidurčiau policijoje ir, manau, gaučiau paskui minimum kokia pora metų kaliūzės už „neapykantos nusikaltimą“... Na o jei aš pats prie savo namo pasikabinčiau bent vieną plakatą, pavyzdžiui, už prezidentą Trampą, tai iškart mano languose visi stiklai būtų išdaužyti, sienos aprašinėtos keiksmažodžiais, ir niekam — nė teisėtvarkai, nė teisėsaugai — tas šiandien visiškai nerūpėtų... Lygiai kaip nerūpėtų ir jeigu visi mano mašinos ratai būtų pradurti, jei ant jos būtų priklijuotas koks lipdukas, palaikantis Trampą... Lygiai kaip niekam — nė teisėtvarkai, nė teisėsaugai — nerūpėjo kada „blekmateriai“ griovė pernai čia miestus bei degino miškus...  

Taigi vasara bus karšta. Bijau, kad tik nepradėtų ir vėl deginti miškus, kaip praėjusį rudenį, o tai paskui Oregone apskritai nebeliks miško.

Na o mums dabar, kaip kad sakė Ostapas Benderis, skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Gerai kad bent šovinių jau pradeda pamažu vėl parduotuvėse atsirasti. Tiesa, kaina jų nė kiek nemažėja. Na bet bent jau galima nusipirkti. Galima bent kažkiek pasitreniruoti. Jeigu „antifai“ pas mus į namus veršis, tai turiu kuo juos sutikti. Pasveikinčiau taip kad per mažai nepasirodytų...

Gi tiems, kas vis tiek dabar mane kartais bando dar ir įtikinėt, kad greičiausiai Amerikoje nieko baisaus nenutiks, kad nebus jokio pilietinio karo, jokios realios konfrontacijos susiskaldžiusioje visuomenėje, tai aš atsakau kaip kad vienai savo buvusiai jaunystės laikų draugei anądien pasakiau. Ji yra žydė, gyvena dabar Kanadoje, na tai aš jai ir sakiau, kad tegul tiesiog paklausia savo tėvų, kaip viskas buvo prieš Antrą pasaulinį karą. Aš juk puikiai prisimenu, kaip ji pati man kadaise jaunystėje pasakojo, kad jos senelė ir kitos prieškarinio Kauno žydų poniutės tuomet nė už ką nenorėjo tikėti, kad hitlerininkai žydams kažką blogo gali padaryt. Nuolat važinėdavo Lietuvos žydai į Berlyną, į Vieną, apsipirkti ir papramogauti, ir manė, kad iš vokiečių pusės žydams tikrai nėra jokios grėsmės. Jie tiesiog atmetė tokią galimybę, bet kokius perspėjimus laikė ne daugiau kaip „sąmokslo teorijomis“, kaip kad dabar tapo madinga vadinti. Niekas nemanė, kad bus tai, kas paskui nutiko. Ir visi buvo užklupti netikėtai. Taip kad iš istorijos reikia mokytis.

Lietuviai juk irgi 1939-1940 metais niekas turbūt rimtai nemanė, kad viskas pasisuks taip blogai. Ir kai suprato, kas nutiko, jau buvo per vėlu. Lietuvoje dauguma žmonių, žinoma, jautė, suprato, kad iš bolševikų nieko gero negalima tikėtis, bet 1940 metais pasidavė be vieno šūvio. Kai tuo tarpu suomiai, priešingai, priešinosi sovietų invazijai ir todėl netapo TSRS dalimi. Na o paskui mes jiems visko pavydėdavome. Bet lietuviai juk, kartoju, nemanė, kad bus taip blogai. Tarkime, 1938 metais, net ir blogiausiame sapne, niekas negalvojo, kad netrukus bus ištremtas į Sibirą. Kaip kad ir žydai 1938 metais negalėjo įsivaizduoti to, kas jų laukia ateityje. Na, apskritai nutiko paskui kažkas, apie ką normaliame gyvenime niekas, nei lietuviai, nei žydai, net negalėjo pagalvoti. Tai atrodė neįmanoma. Bet tai nutiko!

Panašiai gali atsitikti ir čia Amerikoje dabar. Tik bus net dar blogiau, manau, nes praėjusiais metais mes jau pakankamai matėme čia su kokiais barbarais teks susidurti...

Žodžiu, yra kaip yra ir bus kaip bus. Neturiu nė mažiausios abejonės, kad tas, kaip rusai vadina, „Didelis Pe“ į čia vieną dieną (ir matyt jau greitai) ateis. Aš negaliu nieko sustabdyti, žinoma, kam lemta būti to neišvengsime, bet tiesiog bijau būti užkluptas netikėtai. Aš labai tikiuosi, kad ir kai mirtis mane pribaigs, būsiu jau pasirengęs jai iš anksto. Nemėgstu staigmenų. Net ir malonių siurprizų, tiesa pasakius, nemėgstu, o ką jau kalbėti apie kokius nemalonius siurprizus...

Svarbiausia į viską žiūrėt šiandien realistiškai, atviromis akimis, na ir pagal galimybes priešintis, nepasiduoti. Nors aš tai jau seniai netikiu, kad taikiomis pilietinėmis akcijomis dar galima būtų realiai kažką pasiekti. Aš jau netikiu net ir kad ginkluotas pasipriešinimas padėtų. Tiesiog tada turėtų būti jau kažkokie išties didžiuliai kataklizmai, kaip kad pilietinis karas, tai gal po to ir įvyktų atgimimas, tačiau irgi abejoju.

Na o tai, kas Lietuvoje dabar vyksta, juk ir išvis šiandien ne nuo Lietuvos priklauso. Taip kad net jeigu, pavyzdžiui, į tą dabar organizuojamą „Didįjį šeimos gynimo maršą“ susirinktų net du milijonai Lietuvos piliečių, kaip „Sąjūdžio“ laikais, ir pareikalautų, kad valdžia nutrauktų dabar vykdomą politiką, vis tiek rezultatas būtų lygiai tokiu pat kaip ir bet kokio eilinio mitingėlio prie Seimo, kuriuose sudalyvauja, geriausiu atveju, pora šimtų aktyvių žmonių. Puikiai suprantame, kad du milijonai tikrai nesusirinks. Būtų gerai kad susirinktų bent pora tūkstančių, na o jei pavyks surinkt keliasdešimt tūkstančių tai ir išvis, galima sakyt, būtų stebuklas.

Bet valdžiai dabartinei, kaip jau ne kartą esu sakęs, į visa tai nusispjaut. Ji, ta valdžia, todėl dabar ir yra tokia, kad stovėtų lyg siena. Tam ją mūsų tautos priešai Lietuvoje ir pastatė. Pačių lietuvių rankomis pastatė. Kaip vienas mano draugas Lietuvoje prieš pora mėnesių labai gerai dabartinę padėtį buvo apibūdinęs, stovime prieš aukštą akmeninę sieną, ant kurios didelėmis raidėmis parašyta FUCK YOU. Ir ne tik apie Lietuvą šitaip galima šiandien pasakyt, bet ir apie visą Europą, o dabar ir apie Ameriką.

Bet priešintis reikia, vis tiek, tiesiog būtina priešintis. Nors reikia ir suprasti, kada dauguma žmonių (tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje, visur) šiandien jau tiesiog tapę, kaip aš juos vadinu, uždelsto veikimo zombiais (pažiūrėkit į tą avių su antsnukiais bandą ir suprasite ką tai reiškia), mes dabar, kiekvienas mūsų, ir esame mūšio lauke, galima sakyt, po vieną... Būtent kaip tame posakyje, kad vienas mūšio lauke — ne karys. Aš tą jau galutinai supratau dabar pas mus čia Amerikoje, kur, nežiūrint į, atrodytų, puikias bendraminčių ir bendražygių komandas, mes patiriame vieną triuškinantį pralaimėjimą po kito. Padėtis tiesiog katastrofiška. Patikėkit manimi. Ir dėl to ne Baidenas kaltas, o tie 81 milijonai JAV piliečių, kas už jį balsavo.

Taip lygiai ir Lietuvoje. Aš visada visiems todėl ir primenu ką 2011-tais metais tuometinė Seimo pirmininkė Irena Degutienė labai gerai pasakė, kad „valdžia ne iš dangaus nukrenta į Seimą, ir po to Vyriausybė suformuojama ... visi yra atsakingi: ir tie rinkėjai, kurie renka tokią valdžią, ir tie, kurie iš viso neina į rinkimus“. Ir paskui, jeigu žmonės būna kažkuo nepatenkinti, tai valdžia visai teisėtai ir primena, kad jie gi patys įgaliojo valdžią spręsti jų likimą: „Jūs mus išrinkote!“ Štai ir viskas!

Dar daugiau galiu pasakyti, man jau seniai susidarė toks įspūdis, kad rinkdami valdžią lietuviai turbūt visada vadovaujasi išvis kažkokiais mazochistiniais principais, atseit, „išrinkim kuo blogesnius, kad paskui būtų nuo ko kentėti ir ką keikti“. Atrodo kaip lyg mazochizmas — lietuvių nacionalinis bruožas. Kas apskritai gali balsuoti už landsbergistus ar už kokius Šimašių su Armonaite? Tai reiškia, kad blaivaus proto pas žmones visai nebeliko! Paaiškinkit mano durnai galvai: kodėl dauguma lietuvių yra nusivylę, nepatenkinti kiekviena esama valdžia, kiekvieną dieną kaltina valdžią dėl visų blogybių, o atėjus naujiems rinkimams vėl ir vėl išrenka tokią pačią blogą valdžią?.. Nors nušaukit mane, šito aš nesuprantu!..

Nuo antikos laikų gerai žinoma tiesa: kokie piliečiai, tokia ir valdžia. Kokia tauta — tokia ir valstybė. Be abejo, tai tinka ir Lietuvai. Lengviausia dėl visko kaltint, aišku, sionistus ar globalistus, liberalus ar masonus, Sorošą ar Putiną, bet kad realybė tai, deja, yra tokia, kaip toje liaudies dainoje, kad nieks kits čia nekalts, mergužėla, tu pati!.. Tą sakiau, sakau ir sakysiu. Ir taip šiandien, deja, yra ne vien tik Lietuvoje.

Aš labai noriu, svajoju, naktimis sapnuoju, kad Lietuvoje žmonės atsibustų. Tačiau norėti, svajoti, sapnuoti daug ką galima, o realybėje viskas, deja, yra tik taip, kaip yra. Ne be reikalo juk yra net ir toks liaudies posakis, kad žmogus šaudo, o Dievas kulkas gaudo.

Todėl tad aš esu skeptikas, o dabar tai jau ir visai pesimistas, nes pas mane juk, per 60 mano nugyventų metų, daug svajonių ir siekių būta, o realybė šiandien, deja yra tokia, kokia yra. Tai, galima sakyt, ir yra dabar kaip lyg mano visų siekių bei pastangų kapas.

Mane pirmą kartą KGB areštavo, prie Kalantos kapo, 1974 metais, kai man tebuvo vos 14 metų, ir po to jau visą gyvenimą buvau disidentu. Iš pradžių, penkiolika metų, kovojau prieš sovietinę sistemą, na o paskui, 32 metus, prieš čionykščius liberalizmą, globalizmą, leftizmą, kas yra tiesiog mutavusios komunizmo atmainos. Pavyzdžiui, pernai aš čia juk tiesiog iš kailio nėriausi, dariau viską kas, su mano kukliomis galimybėmis, įmanoma buvo padaryt, kad JAV prezidentu dar keturis metus būtų Donaldas Trampas. Net ir dabar štai mano stalas tebėra užverstas visokiausiais tos rinkiminės kampanijos popieriais. Na o rezultatas? Taigi žinom, matome, kuo viskas užsibaigė. Tiksliau, ne užsibaigė, o kokia yra pabaigos pradžia...

Taip kad čia jau net ne Dievas kulkas gaudo, o Šėtonas iš pragaro gelmių. Žodžiu, taip, aš jau tapau visišku pesimistu. Man dabar svarbiausia yra būti pasiruošusiu pačiam blogiausiam atvejui, kada reikės nuo tų uždelsto veikimo zombių pačiam gintis. O kad reikės tai esu visu 100 procentų įsitikinęs. Apie kokias nors geras čia permainas aš jau daugiau nė svajoju, nė sapnuoju. Viskas aiškiau, negu aišku, kad bus tik blogiau ir blogiau ir blogiau...

Kaip ir dėl Lietuvos, kada nuo beveik vaikystės aš už ją kovojau, o kas iš to gavosi? Ar gi būčiau galėjęs tais 1974-tais net baisiausiam sapne susapnuot, kad 2021 metais, jau atseit laisvoje, Lietuvoje viskas bus taip, kaip dabar yra? Nežinau, jei būčiau buvęs aiškiaregiu ir tokią ateitį būčiau tada matęs, tai gal irgi kaip Kalanta būčiau susideginęs...

Prarasti galutinai viltį nereikia, tačiau geriau į esamą padėtį žiūrėti vis gi realistiškai, kad paskui nebūtų didžiulių nusivylimų, kokius ir aš savo gyvenime esu jau ne kartą patyręs, ir dėl Lietuvos ir dėl Amerikos.

Taip kad štai tokios niūrios mintys šįkart. Net ir gražus pavasaris šiemet visai nedžiugina.

VALDAS