Puota maro metu: valdžia noriai atlaisvintų alkoholio draudimus siekdama lengviau valdyti žmones

Autorius: BūkimeVieningi.lt Šaltinis: https://bukimevieningi.lt/puot... 2021-04-26 14:51:00, skaitė 1030, komentavo 4

Puota maro metu: valdžia noriai atlaisvintų alkoholio draudimus siekdama lengviau valdyti žmones

Vyskupas Motiejus Valančius, matydamas, kiek bėdos žmonėms pridaro svaigalų vartojimas, kaip jie įklimpsta į skolas, kokia nesantaika atsiranda namuose, kaip nesaikingumas kenkia žmonėms, ėmė tautą blaivinti.

Vyskupo žodis buvo svarus, taiklus – tiesiai į širdis. Pasiekta buvo tikrai gražių rezultatų. Bet sujudo sukruto amžinasis tikėjimo ir žmonių priešas, ėmė ir pasaldino visuomenės veikėjams liežuvius ir imta kalbėti:

  • Na, taip – svaigalai bjauru. Bet va likeris… Ir ant stalo padėti gražu ir liežuviui malonu, ir… Po  vieno  blogo darbo ritasi  kitas, o pokyčio kaip nebūta.

Rūstus dabar būtų vyskupo pamokslas. Ypač 2016 – 2019 m. Tuo laikotarpiu pastebėtas alkoholio vartojimo didėjimas. Net siekėme pasaulio rekordų.  Per paskutiniuosius ketverius metus pastebėta, kad alkoholio pardavimo kiekis ėmė mažėti. Tyrimų metu pastebėta, kad daugiau negu penkiasdešimt nuošimčių kaimo gyventojų nuolatos vartoja svaigalus. Daugėja asmenų, vartojančių alkoholį darbe. Daugėja žmonių, vartojančių svaigalus iki trisdešimties metų.

Kai nelabasis pavargsta – pasitelkia degtinę. Tada bėdų gerokai padaugėja: žmonės apserga arba susirgimai paaštrėja, padaugėja avarijų, traumų, muštynių, susižalojimų jose, neatsargumo, dirbant sudėtingesnius darbus ir dar daugybė visokių nelaimių, kurias lydi sielvartas, ašaros, jaunų žmonių praradimas, traumos, gaisrai. Maži vaikai nori savo namų, augti su tėvais, tačiau, tėvai paskandinę protą šiame skystyje, tampa pavojingi savo vaikams.

Senstantys tėvai praranda viltį, jog ateis tokia diena, kai vaikai užaugs, atsistos ant kojų ir jiems taps lengviau. Bet, kuo ilgiau laukia, tuo bėda gilėja. Sėdi sau vos ne galva lubas siekiantis Molio Motiejus, tiesiantis motinai ne gėlių puokštę, atsidėkodamas, kad užaugino, reikalaudamas ne duonos, o degtinės.

Jo pati vaikų ir galimų tėvų vardų neatsimena, Motiejus ją retkarčiais suranda, bičiulių kompanijoje besilinksminant, pargabena namo ir vaikams, drebant iš siaubo, pradeda egzekuciją.

Kai žmonės praranda gebėjimą dirbti, tinkamai bendrauti su pažįstamais ir artimaisiais, nebegirdi sąžinės balso – sunku jiems bepadėti, o ir tos pagalbos priemonių ne taip jau daug turime. Ar galime tikėtis, kad tuo metu, kai pandemija, lyg besotis slibinas vis reikalauja lėšų, susirgimai nesiliauja, ims kas nors vykdyti programą, statys namus priklausomybių ligoniams su gražiais bokšteliais, su vandens procedūromis ir darbo terapija, žavingoje aplinkoje.

Jau buvo žengti keletas žingsnių alkoholio prieinamumo mažinimo link. Bet atimti girtųjų pelno tie, kuriems iškilo bėda juos prarasti, atkakliai nenori prarasti.

Tegu gąsdina savo moteris ir vaikus, tegu kelia pavojų praeiviams ir pakeleiviams, kad tik netaptų blaivesni. Žmogus žengia ieškoti svaigalų narsiai nusiteikęs: „štai žiūrėkit, koks aš šaunus ir niekas manęs nepabaidys“, o iš tiesų, pirmyn keliauja marionetė tam, kam paranku.

Kai pamato šeimą pažįstantys žmonės, kurie matė augančius tos šeimos vaikus ir nustemba, kad kuri nors atžala tapo bedarbiu, benamiu, dvokiančiais rūbais, nustemba, kaip tai galėję atsitikti. Kai pigiose ir populiariose pramogose visas linksminimosi turinys sukasi apie gėrimus, kai filmo veikėjas ar veikėja vis šauniai tiesia ranką prie taurės – turime sukurtą įvaizdį, kurį dar papildo reklama.

Tuo įvaizdžiu seka jau ir dvylikamečiai, su kuriais, sunkiai apsinuodijusiais, vargsta medikai. Vaikai, kurie turi fizinių duomenų sportui, ar  meninei kūrybai, įgyja pasitikėjimo vienmečių draugijoje. Didesnis pavojus talentingiesiems – perdegimas dėl vaikystę žlugdančių reikalavimų.

Vidutinio fizinio išsivystymo ir gabumų vaikas turi ko pasimokyti, sužinoti, jaučia poreikį bendrauti. Tačiau vaikų organizacijos nepritaiko savo veiklos prie vidutinio vaiko, bet jį atstumia… Ir palieka jį iki apsvaigimo garsiai muzikai, minios poveikiui ir vartoti tai, kas siūloma dideliame renginyje. Patikėkite, pieštas ar kitaip kurtas įvaizdis daug šaunesnis negu tas, kurį susikuria ir toliau nesąmoningai vysto paauglys.

Visko išmoko mokykla, bet linksmintis be svaigalų entuziastai kažkodėl nuleidžia rankas ir atiduoda marionetėmis versti vaikus. Buvo žengtas drąsus žingsnis, paskatinta ieškoti naujos produkcijos gamybos, bet atkaklumo neužteko. Pirmaisiais nepriklausomybės metais rinkėjus – priklausomybių aukas viliojo papirkinėjimais įvairūs veikėjai. Nejaugi, dabar populiarumo ir paramos siekiama kapstantis žmogiškose ydose? Kokie ramsčiai – tokia ir gerovės valstybė.

Statistikos šaltiniai teigia, kad Lietuvoje mažoka laimingais besijaučiančių žmonių. Auksinių šaukštų pripirkęs ir aukso dubenėlių pristatęs, socialinių bėdų neišspręsi. Reikia pasiūlyti kitokią laimę: tegu vyrai geria ir gers, o moterys jiems draugiją suteiks.

O paskui reikėtų paplatinti labai reikalingų, paklausių prekių – marškinėlių su nurodyta vieta, kur smagiai įspirti. Prekiauti  svaigalais reikia dieną, naktį, kad tik gyvumas, aistrų išjudinimas, džiaugsmingumas, o ir pelnas, nenuvėstų.

Reikia tik žingsnelio atgal ir nebesidžiaugsime mažesniais svaigalų  pardavimais. Ypač blogų rezultatų gali atnešti atsipalaidavimas pandemijos metu. Žmonėms labai sudėtingi  gyvenimo laikotarpiai – iki trisdešimties ir po šešiasdešimties. Tokio amžiaus žmonėms reikalinga psichologinė parama.

Žmonės iki trisdešimties metų nėra įleidę šaknų, dažnai neturi šeimų, kurios reaguotų į blogus elgesio požymius, padėtų artimam žmogui įveikti depresiją. Vyresni žmonės kenčia nuo gerontofobijos, nepasitikėjimo, našlystės, blogėjančio socialinio vaidmens. Graži gėrimų reklama gali turėti didelį poveikį.

Verslų žlugimas, bedarbystė, įtampa dėl vaikų nuotolinio mokymo, bendravimo trūkumas, sumenkėjęs kaimyniškumas, gyvenimo monotonija sukuria slogią atmosferą, žmogus greitai praranda savitvardą, įsivelia į konfliktus. Netekęs įprastų rekreacijos, relaksacijos būdų, jis ieško kitokio nusiraminimo.

Bet toks bandymas nusiraminti sukelia tikrą namų pragarą, prasideda kelias pakopomis žemyn. Vaikai, jų mamos turi teisę, nors, skambant bažnyčios varpams, nesiklausyti girtų tėvų vapaliojimų, pasimelsti su visa šeima, praleisti dieną gamtoje.

Kaip šeimoje, taip ir valstybėje, ne tas ar ta yra geri vadovai, kurie pataikaudami ydoms ieško populiarumo. Kartais tenka priminti žmonėms pareigas. Sunku suprasti tokį žmogų, kuris kaire koja eina kairėn, o dešine- dešinėn… Jei žmogus pasirinkęs tokią eiseną nepargrius, reikės tik stebėtis.

Kam vaidinti kovotoją  prieš smurtą, vaikų gerovės saugotoją, kai vos Aukso veršiui pakrutinus blakstienas ant padėklėlio, skubi dėti ir visiems dalinti svaigalus bei skatinti ir bausti už tą pačią bėdą… Ar tai ne pamišėlio pasilinksminimas, kainuojantis vaikų pagrobimą iš namų, beprasmių mirčių, susižalojimų darbe kainą?..

Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, kuris griežtai ir teisingai drįsta pasisakyti prieš alkoholio draudimų atlaisvinimą tampa vilties ir tautos šaukliu, kuris, kaip tikima, yra tiesos balsas šiandienos valdžios džiunglėse.

Mindaugas Jonušas