Kristoferis Voiška: „AČIŪ FAŠISTUOJANČIAI POLICIJAI!“

Autorius: Kristoferis Voiška Šaltinis: https://bukimevieningi.lt/kris... 2021-05-12 11:43:00, skaitė 1925, komentavo 119

Kristoferis Voiška: „AČIŪ FAŠISTUOJANČIAI POLICIJAI!“

Nesu iš tų žmonių, kurie būtų linkę viešai afišuoti savo asmenines istorijas. Ir visgi dabar norėčiau su visais pasidalinti nedideliu incidentu, įvykusiu sekmadienį, 2021 m. gegužės 9 d., Vilniaus Antakalnio kapinėse minint Tarybų Sąjungos Pergalę 1941-1945 m. Didžiajame Tėvynės kare prieš hitlerinę Vokietiją, o būtent – tuo, kaip tądien buvau sulaikytas policijos, neva dėl ten buvusių pareigūnų garbės įžeidimo… Apie tai papasakosiu todėl, kad šį įvykį laikau nors nedideliu, bet visgi ne bereikšmiu pavyzdžiu to, koks šiai dienai yra Lietuvos valdžios (bei jos represinių organų) požiūris į tuos piliečius, kuriems Gegužės 9-oji – iš tiesų sakralinė data.

Taigi, tąryt, kaip ir kasmet, nuėjau prie Antakalnio kapinių, kur būriuojasi žmonės bendram Pergalės dienos minėjimui. Kaip ir kasmet, su bičiuliais išskleidėme transparantą, su užrašu „Tegyvuoja pergalė prieš fašizmą!“ Na ir, irgi kaip kasmet, atsistojome netoli įėjimo ir stovėjome, jį laikydami. Šiuo požiūriu, visiškai nieko ypatingo nebuvo. Ir, kaip tikriausiai nekeista – nei policija, nei kas nors kitas, dėl šito niekada anksčiau pretenzijų mano ar draugų atžvilgiu neturėjo. Tad maniau, kad ir toliau viskas seks, kaip kasmet – t. y., kad sulauksime bendros procesijos pradžios ir kartu su ja (nešini minėtuoju transparantu) nueisime link tarybinių karių paminklo ir amžinosios ugnies.

Bet įvykiai pakrypo truputėlį kitaip: stovint ten, pamačiau, kaip iš tolo link mūsų artėja keli policininkai, su vienu, kaip supratau – pagal pareigas vyriausiuoju – priekyje kitų. Ėjo, sakyčiau, su išmestu rėmu, taip lyg norėdamas iš pat pradžios pabrėžti savo tariamą jėgą, autoritetą, žodžiu – pranašumą. Ir, priėjęs prie mūsų, elgėsi atitinkamai: iš karto prikibo, kodėl gi čia stovime su plakatu, kad tai, atseit, tolygu viešam susirinkimui (suprask – mitingui, demonstracijai), kadangi pro šalį einantys praeiviai – neva šio „susirinkimo dalyviai“… O jei apie šį „susirinkimą“ nesame informavę miesto savivaldybės, tai – vadinasi – galime būti patraukti atsakomybėn dėl administracinio pažeidimo. Ir, tokiu pagrindu – jisai pareikalavo iš manęs ir kartu transparantą laikiusio kolegos, arba susivynioti transparantą ir pasišalinti, arba pateikti asmens dokumentus, kad tuo būdu, nustačius tapatybę, būtų įmanoma kurpti administracinę bylą dėl tariamai rengto „neteisėto susirinkimo“…

Čia pridursiu, kad dar prieš tai – tik ateidamas į kapines – spėjau susidaryti įspūdį, kad policija yra nusiteikusi provokuoti Pergalės dienos minėti ateinančius piliečius. Štai, vienas jaunuolis ėjo gatve, link po dešinę nuo įėjimo į kapines esančių laiptų, per mobilųjį telefoną pasileidęs klasikinę dainą „День Победы“, – netoliese stovėjęs policininkas, prisimenu, iš karto prie pastarojo prikibo, priekaištaudamas jam, kad kapinėse muzikos būti negali, kad turi būti tyla ir t. t. (nežiūrint to, kad Pergalės dieną tokia ir panaši muzika – visiškai normalus, įprastas dalykas). Nusprendžiau truputėlį įsiterpti: pasakiau, kad čia yra šventė, į ką sulaukiau atsakymo, kad kapinėse nešvenčiama. Na, o kai pasiūliau jam pasidomėti istorija, jau buvo aišku, kad nesusikalbėsime, tad atsisveikinau, patikinęs, kad, jei taip, jaunuolis kapinėse galės muzikos negroti. Jau ketindamas nueiti, pradėjau sakinį žodžiu „fsio“, – į ką sulaukiau to paties policininko priekaištų, lyg būčiau panaudojęs bjauriausią keiksmažodį: taip ir supratau, kad tikriausiai turiu reikalą su rusofobu, klaidingai palaikiusį mane (iš tiesų – gryną, taip sakant, etninį lietuvį) rusu…

Na, o jūsų dėmesį atkreipęs į šitokią, atrodytų, ne pačią draugiškiausią policijos pareigūnų laikyseną, grįžtu prie šnekamo dalyko: pareigūno iškelto reikalavimo pateikti asmens dokumentą nebuvau linkęs nedelsiant tenkinti, kadangi jo teisinis pagrįstumas ir man ir kėlė, ir dar kelia abejonių. Kodėl, paaiškina tai, kad LR Policijos įstatymo 34 str. 2 punkte nurodoma, kad reikalauti iš piliečio pateikti asmens dokumentą, policijos pareigūnas turi teisę, tiktai įtardamas jį padarius teisės pažeidimą. O šiuo atveju, „pažeidimas“, kuriuo buvau „įtariamas“ – tai neva mano „organizuotas“ „susirinkimas“… Prie to, žinoma, prisidėjo pasitikėjimo kelti negalėjusi pareigūnų arogancija bei siekis „lygioje vietoje“ rasti, prie ko prisikabinti.

Paskambinau savo vyresniam draugui, teisininkui Jonui Kovalskiui, kad išgirsčiau pastarojo nuomonę: turiu tokioje situacijoje pateikti pareigūnui asmens dokumentą, ar ne. Jokio teisinio pagrindo, kad privalėčiau tai daryti, jis neįžvelgė. Vis dėlto, sulaukiau ultimatumo, kad arba pateiksiu asmens dokumentą (ir tada, kad noriu, galėsiu toliau stovėti su tuo pačiu transparantu, žinoma, ne be galimybės, kad už tai būsiu apkaltintas „neteisėto susirinkimo organizavimu“), arba būsiu sulaikomas tapatybei nustatyti. Ir kadangi švaistyti laiko policijos nuovadose didelio noro neturėjau, galiausiai nusileisti sutikau.

O iššaukiantis, užsakytą provokaciją primenantis policijos elgesys, tuo tarpu, netruko pritraukti praeivių dėmesio – tačiau jie nepritarė įžūliam pareigūnų elgesiui, piktinosi jų priekabėmis prie taikių, niekaip neišsišokančių bendrapiliečių. Policijai tai nepatiko, tad su manimi šnekėjęs pareigūnas siekė ir juos „nugąsdinti“, kad pastarieji išsiskirstytų. Aišku, šitai nepavyko ir praeiviai, atvirkščiai, ne tik filmavo incidentą, bet net ėmė gėdinti policininkus (kodėl jie trukdo normaliai minėti Pergalės dieną, kad jei ne Raudonosios armijos pergalė prieš fašizmą, tai nebūtų nei jo paties ir t. t. ir pan.).

Ir, nusifotografavę mano asmens tapatybės kortelę, pareigūnai jau ketino pasišalinti. Ir aplinkui viską stebėję žmonės ėmė ironiškai „dėkoti“ policijai už tokį jos „rūpestį“. Nusprendžiau prisidėti ir aš, per dantį patraukdamas juos ironiška replika: „Ačiū mūsų fašistuojančiai policijai“, – į ką buvo reaguota staigiu jų vadovo įsakymu mane sulaikyti dėl policijos pareigūnų įžeidimo (matyti, labai jau knietėjo jam mane sulaikyti…): lyg koks nusikaltėlis, buvau pagriebtas už rankų ir jėga nuvesdintas į policijos automobilį (nors niekaip priešintis neketinau). Vesdinamas, nustebintas tokio akiplėšiško jų elgesio, emociškai reagavau į policijos savivalę.

Komisariate per ilgai užsibūti neteko: per gerą valandą buvo surašytas protokolas, tuo tarpu aš pats pateikiau savą įvykusio incidento paaiškinimą, kuriame pabrėžiau jokio susirinkimo neorganizavęs ir, be to, asmeniškai nieko įžeisti neketinęs, o tuo, ką pasakiau, norėjęs išreikšti protestą prieš, mano įsitikinimu, nederamą policijos pareigūnų elgesį su visiškai taikiais piliečiais. Be to, nuovadoje sutikau ir kitą, sakykime, „likimo brolį“ – ryšium su Pergalės dienos minėjimu suimtą vidutinio amžiaus rusakalbį vyriškį, irgi sulaikytą dėl (tikro ar tariamo) administracinio pažeidimo. Ten man buvo išrašytas šaukimas į komisariatą šio mėnesio 18 d. Ten aš ir nueisiu. Tada ir pradės aiškėti tolimesnė šios istorijos tėkmė.

Įdomu ir tai, kad šis incidentas sulaukė tam tikrų atgarsių (bet tiktai atgarsių) sisteminėje Lietuvos žiniasklaidoje: ir Delfi, ir TV3, ir LNK postringavo apie, atseit, Pergalės dieną švęsti besirinkusius girtuoklius ir policininkus „iškeikusį“, o po to „fašistais“ pavadinusį „chuliganą“ (suprask: mane).

Ir tai, atrodytų – viskas. Tačiau norėčiau, prieš baigdamas, pasidalinti dar vienu pastebėjimu. Grynai žmogiškai, taip sakant, dėlei teisybės.

Taigi: pripažinsiu, kad padėkos „mūsų fašistuojančiai policijai“ galėjau ir neišsakyti. Be to, kad, būdamas draugišku bei pakančiu žmogumi, kartu galiu būti pakankamai karšto būdo – ypač, kai regiu akivaizdžią neteisybę (šitai patvirtintų mane artimiau pažįstantys draugai). Ir būtų netiesa sakyti, kad šiame pareigūnų „patraukime per dantį“ nebūtų buvę šitokio, emocinio, elemento. Ir vis tiktai, nieko asmeniškai įžeisti tuo neketinau: tokia ironizuojančia replika išreiškiau tik savo nepritarimą, savo protestą prieš policijos elgesį ir Lietuvoje valstybiniu lygiu vykdomą (profašistinę) politiką. Ir šia prasme, jokio įžeidimo čia nebuvo – tebuvo kritika. Aštri, karšta, bet visgi kritika. O už kritiką, anot galiojančios 1992 m. LR Konstitucijos 33 straipsnio – persekioti draudžiama!

Tokia tad toji mano istorija, toksai tas mažutis incidentas. Ir pats savaime, jis mažai ką tereiškia. Tądien, iš tiesų, kabinėtasi ir prie kitų. Svarbiausia – kad tai parodo, kaip Lietuvos valdžia, kaip valstybinės įstaigos žiūri į Pergalės dieną. Ir tai turėtų kelti, jei ne teisėtą pasipiktinimą (neslėpsiu – man ji tokį kelia), tai bent rimtą susirūpinimą, kadangi fašizmo reabilitavimo ir atgimimo tendencijos dabartiniame, XXI amžiaus pasaulyje – faktas akivaizdus.

Kaip jo fone elgsis Lietuvos valstybinės įstaigos ir jų pareigūnai – klausimas atviras ir į jį teatsakyti jiems patiems. Savo ruožtu, aš pats, kaip ir mano draugai bei vienminčiai, esu apsisprendęs šiai reabilitacijai, šiam atgimimui priešintis. Tą kviečiu daryti ir kiekvieną dorą, mąstantį žmogų, skaitantį šį bei kitus mano straipsnius.

P. S.: būčiau dėkingas, jei tai skaitantys 2021-05-09 Vilniaus Antakalnio kapinėse vykusiame Pergalės dienos minėjime dalyvavę ir aprašytąjį incidentą matę žmonės nepabijotų parašyti man asmeniškai – jūsų liudijimai šioje situacijoje gali teisiniu požiūriu būti labai naudingi.

Kristoferis Voiška, 2021-05-11