Didžiajam Tėvynės karui - 80 metų • 2021 06 22
Autorius: Kristoferis Voiška Šaltinis: https://youtu.be/IhxLEyNVUQY... 2021-06-22 17:44:00, skaitė 1296, komentavo 58
Lygiai prieš 80 metų, 1941-06-22, nacistinė Vokietija klastingai užpuolė Tarybų Sąjungą.
Sueina lygiai 80 metų, kai 1941 m. birželio 22 d. nacistinė Vokietija, sulaužydama galiojusią nepuolimo sutartį, užpuolė Tarybų Sąjungą. Tuo būdu prasidėjo tai, kas ir Rusijoje, ir visose buvusiose tarybinėse šalyse žinoma Didžiojo Tėvynės karo vardu – prasidėjo beprecedenčio mąsto konfliktas tarp dviejų valstybių, dviejų pasaulėžiūrų, dviejų pasaulių, pareikalavęs dešimčių milijonų žmogiškųjų aukų.
Lemiamą pobūdį XX amžiaus istorijai įgijusi Didžiojo Tėvynės karo reikšmė abejingų palikti negali. Todėl, vienaip ar kitaip, apie jį kalba visi. Tame tarpe – ir mūsų oficialieji rusofobiniai-antitarybiniai istorikai. Anot jų, Didysis Tėvynės karas – tai dvejų vienodai smerktinų „totalitarinių režimų“ dvikova, kurioje kraujas lietas vien tiktai dėl dvejų atitinkamų tironų – Hitlerio ir Stalino – garbės...
Aš sakau, kad tokia interpretacija – ne tiktai faktiškai klaidinga, bet ir amorali, ir netgi niekšiška. Ir, laikydamas šį reikalą itin svarbu bei pasinaudodamas apvalių metinių teikiama proga, kviečiu apie jį pasikalbėti skaitytoją.
Pradėsiu dvejomis prielaidomis, kuriomis minėtoji interpretacija remiasi, o būtent: 1) nacizmo tapatinimu su komunizmu, nacistinio reicho su Tarybų Sąjunga; 2) nacių siekių ir TSRS, ir apskritai Rytų Europos atžvilgiu neigimu, arba jų ignoravimu.
Pirmoji Lietuvoje itin populiari ir, be to, yra stumiama ES lygiu. Antikomunistinę šios, vadinamosios „totalitarizmo“ teorijos potekstę, geriausiai išreiškia kartas nuo karto pasigirdinčios insinuacijos, kad, atseit, ir nacistinės Vokietijos, ir Tarybų Sąjungos būta „socialistinių“, „darbininkų“ valstybių, kurios tik težudžiusios nekaltus žmones...
Ir nacizmas, ir komunizmas gi pasižymėjo tiek tvirta, griežta valdžia, tiek itin plačiu visuomenės mobilizavimu konkrečiam projektui įgyvendinti. Šiuo požiūriu, apie formos panašumus tarp šių dvejų judėjimų kalbėti galima, būtent – formos – bet jokiu būdu ne turinio!
Žvelgiant iš socialinės materijos pozicijų, skirtumas aiškus: nacistinėje Vokietijoje klestėjo ir, be to, iš Antrojo pasaulinio karo pelnėsi stambūs kapitalistai – Krupas, Zymensas ir t. t., kurie, kaip žinia, rėmė ir Hitlerio atėjimą į valdžią. Viešpatavo privati kapitalistinė nuosavybė, tuo tarpu tiek profsąjungos, tiek streikai – pagrindinės pramonės darbininkų klasės kovos priemonės – reiche buvo griežtai draudžiamos. „Socializmas“ pas Hitlerį (gi ir pavadinimas: „nacionalsocialistų vokiečių darbininkų partija...) tebuvo demagoginė frazė – ne daugiau. O realiai, nacizmas buvo fašizmo – kapitalizmo mutacijos, kylančios tada, kai buržuaziniam elitui „demokratinės“ valdymo formos nebeveikia – pati žvėriškiausia atmaina.
Tuo tarpu, TSRS nei privačios kapitalistinės nuosavybės, nei, atitinkamai, kapitalistų klasės – nebuvo. Veikė visuomenine nuosavybe paremta planinė socialistinė ekonomika. Kiek toji valstybė realiai buvo valdoma „darbininkų ir valstiečių“, o kiek – partijos – diskutuotinas dalykas. Bet TSRS buvo socializmas – ir tai yra esmė.
O idėjiniu požiūriu, nacizmas skirsto žmones į aukštesnius ir žemesnius, pilnus ir nepilnus. Ir skirsto, be kita ko, tautiniu bei rasiniu pagrindu. „Aukštesnieji“, būdami valdovais ir kūrėjais, Napoleonais ir Čingischanais, turi teisę ir išnaudoti, ir engti, ir, esant reikalui, žudyti „žemesniuosius“, kurie tėra tik medžiaga, tik biomasė jų tikrai ar tariamai kūrybai. Štai kokia, vieningos žmonijos nepripažįstančia ir, atitinkamai antihumanistine, iš F. Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“ herojaus Raskolnikovo pasiimta logika vadovaujasi nacizmas. O komunizmas – atvirkščiai – remiasi humanistine idėja apie vieningą žmoniją, kur žmogus žmogui – ne vilkas, o draugas, bičiulis ir brolis. Šiuo požiūriu, komunizmas – tai faktinis krikščionybės, dar prieš 2000 metų iškėlusios tą pat idėją dorovinėje sferoje, paveldėtojas, siekęs minėtojo principo visuotinio ir visiško įgyvendinimo, pradedant pačia žemiškiausia – socialine – sfera.
Ir ši priešybė atsispindėjo praktikoje: štai, Didžiojo Tėvynės karo metu Tarybų Sąjunga prarado apie 27 milijonus žmonių, iš kurių 19 milijonų sudarė civiliai! Vadinasi, tarybinių karių vokiečiai nukovė apie 8 milijonus. Vadinasi, ne karyba, o beginklių civilių žudymas buvo jų pagrindinis užsiėmimas! Tuo tarpu, Vokietija per karą prarado apie 8 milijonus žmonių, iš jų civilių – 350-500 tūkst. Žvelgdami į šiuos skaičius atminkime pasakas apie, atseit, barbarišką tarybinę armiją, masinius žudymus ir žaginimus Vokietijoje ir, atvirkščiai, apie itin „kultūringą“, „civilizuotą“ vokiečių karį, dalijusį saldainius vaikams... Viena sako antitarybinė propaganda, visai ką kita – faktai.
Galų gale, retoriškai paklausiu: kas gi pastatė Osvencimo koncentracijos stovyklą – didžiausią mirties fabriką tiek XX amžiaus, tiek visos žmonijos istorijoje? O kas gi išlaisvino šio fabriko kalinius?.. Atsakyme į šį klausimą slypi visa reikalo esmė. Visa kita – jau detalės.
Toliau. Nacistai užpuolė Tarybų Sąjungą ne šiaip sau: Rytų Europos šalių užkariavimas ir josios tautų pavergimas sudarė vieną svarbiausių hitlerinės programos punktų. Konkrečią išraišką jis įgijo liūdnai pagarsėjusiame ir mūsiškių pseudoistorikų ignoruojamame esesininkų vadeivos Himlerio tvarkytame Generaliniame „Ost“ plane, kuriame numatyta atsikratymo tiek slavų, tiek baltų tautomis, žodžiu – vietiniais Rytų Europos žmonėmis – perspektyva. Vien estų ir latvių ketinta atsikratyti po 50%, o mūsų – lietuvių – 85%! Likusieji gimtuosiuose kraštuose, tuo tarpu, būtų buvę pasmerkti vergauti vokiškiesiems kolonistams. O teigiantiems, kad Generalinis „Ost“ planas – tarybinės propagandos klastotė – vertėtų pasiskaityti dar ir iki karo, ir iki nacių atėjimo į valdžią išėjusią A. Hitlerio knygą „Mano kova“, kurioje išdėstomos visos pagrindinės šitokios programos prielaidos. Hitlerio manymu, Vokietija privalėjo įgyti ne mažesnę teritoriją, kaip Jungtinės Valstijos. O pasiimti žemes, aišku, ketinta Rytų Europos – ir Lenkijos, ir Tarybų Sąjungos, sąskaita. Faktiškai – iki pat Uralo kalnų… Ir Hitleris neslėpė, kad nacių tikslas – netgi ne revanšas už vokiečių pralaimėtą Pirmąjį pasaulinį karą ar iš tiesų plėšikišką Versalio sutartį, o teritorinė ekspansija ir, atitinkamai – germanizacija. Beje, ne žmonių (kurie laikyti nepilnavertės rasės), o būtent teritorijos germanizacija. Ir visa tai parašyta juodu ant balto.
Vadinasi, Didysis Tėvynės karas buvo ne tiktai karas dėl Tarybų Sąjungos ir jos tautų valstybingumo ar dėl Spalio revoliucijoje iškovotos komunistinės santvarkos, išsaugojimo – tai, be kita ko, buvo ir kova dėl fizinio visų tiek rusiškojo pasaulio, tiek apskritai Rytų Europos, tautų išlikimo. Nesupratus šios realijos, neįmanoma bus suprasti ir visa kita…
Nereikia pamiršti ir to, kad 1941-1945 m. Didžiojo Tėvynės karo mūšių laukuose tarybinės armijos kariai grūmėsi ne tiktai su vokiečių, bet ir kone visos, tuomet konkrečiai fašistavusios, Europos kariais: ir italų, ir vengrų, ir rumunų, ir bulgarų, ir netgi prancūzų (ir ne tik – atminkime, kad Rytų fronte kariavo milijoninės Waffen-SS pajėgos)! Pats Hitleris puolimą prieš Tarybų Sąjungą gi siejo su taip vadinamos „Naujosios Europos tvarkos“, t. y., fašistinės Europos, projektu.
O Vakarams, vaizduojantiems save „laisvės ir demokratijos“ korifėjais, tokie istoriniai faktai neparankūs. Kaip, beje, neparanki tiek tikrojo ir Antrojo pasaulinio karo, ir paties Hitlerio, genezė…
Štai, Lietuvoje itin daug kalbama apie 1939 m. pasirašytą Molotovo-Ribentropo paktą, kaip tariamą „dvejų tironų“, „dvejų diktatūrų“, suokalbį (pagal aukščiau aptartą komunizmo prilyginimo nacizmui, arba „totalitarizmo“, teoriją). Tačiau apie dar anksčiau, 1938 m. tarp nacistinės Vokietijos, fašistinės Italijos ir „demokratinių“ Vakarų (ir Anglijos, ir Prancūzijos) lyderių „Miuncheno suokalbį“, kuriuo vadinamieji demokratai perleido naciams Čekoslovakiją ir tuo būdu įgalino tolimesnę reicho ekspansiją, kalbėti vengiama.
Be to, dar prieš tai „baisusis tironas“ Stalinas tiems patiems Vakarų „demokratams“ ne kartą siūlė sudaryti bendrą antihitlerinį bloką Europoje, kad taip būtų užkirstas kelias hitlerininkų savivalei. Deja, į šį kvietimą Vakarai nusispjovė, kadangi ir Stalinas, ir Tarybų Sąjunga, kaip antikapitalistinio, komunistinio projekto įkūnijimas, buvo laikomi mirtina grėsme tiek valdančiajam Vakarų elitui, tiek kapitalistinei-imperialistinei sistemai, kuriuo jo valdžia rėmėsi. Tuo tarpu Hitlerį šisai elitas laikė saviškiu – tai parodo ir Amerikos kapitalistų (tiek H. Fordo, tiek kitų) finansinė parama jo partijai, ir didžiulis susižavėjimas nacizmu Vakarų Europos aukštuomenės tarpe. Ne išimtis čia, beje, buvo ir Anglijos aristokratija, taipogi ir karališkoji šeima… Paklausite, kodėl? O todėl, kad Hitleris žadėjo „kryžiaus žygį“ prieš Tarybų Sąjungą, kurią Vakarai ir taip svajojo sunaikinti. Bėda tebuvo ta, kad Hitleris, vietoje to, kad iš vien su Vakarų „demokratijomis“ patrauktų į žygį prieš komunizmo tvirtovę, nesuvaldė savo apetito ir… surijo Lenkiją… Kas reiškė, kad jis pasidarė nebevaldomas, o šito, be abejo, jo vakarietiškiesiems „geradėjams“ buvo per daug – iš ko ir sekė visa kita…
Ir čia privalu išryškinti dar vieną, tikrai esminę aplinkybę, o būtent: kad Vakarų Europai karas su Vokietija, vis dėlto, nebuvo gyvybės ar mirties, žodžiu – egzistencinis – klausimas. Į šių kraštų valstybingumą naciai nesikėsino: tarp kitko, Britanijos imperiją jie netgi norėjo palikti, kadangi ją laikė tiek būtinu reicho strateginiu partneriu, tiek baltosios rasės viešpatavimo (spalvotosioms) garantu.
Šiame kontekste nekeista, kad Vakarų propaganda visa tai nutyli. Ir kurpia iškreiptą Antrojo pasaulinio karo vaizdinį. Kiek tai (a) moralu, pakalbėsime paskiau. Dabar, tuo tarpu, pažymėsiu, kad būtent šis – vakarietiškas – matymas, yra priimtas Lietuvoje. Ir tai – dėsninga: kadangi 90-aisiais mes gi atsisakėme visko, kas susiję ir su Rusija, ir su Tarybų Sąjunga, ir su komunizmu, lyg visa tai būtų absoliutus ir savaiminis „blogis“… O patys mes tapome nei daugiau, nei mažiau, kaip JAV-NATO-ES vasalatu. Tad ir istoriografija – atitinkama...
Joje tokios sąvokos, kaip „Didysis Tėvynės karas“, apskritai nebus. Kaip nebus pripažįstama ir šio karo gyvybinė reikšmė pačiai lietuvių tautai. Atitinkamai, bus ignoruojamas ir lietuvių – tiek raudonųjų partizanų, tiek 16-osios lietuviškosios divizijos karių, indėlis antifašistinėje tarybinių tautų kovoje. Ir, taipogi atitinkamai, bus aukštinami nacių kolaborantai!
Aktualiausias to pavyzdys šiai dienai būtų vadinamasis „birželio sukilimas“: taip vadinama 1941 m. birželio 23 d. prasidėjusi ginkluota akcija prieš vietinius tarybinės valdžios organus, komunistus ir kitus gyventojus. Ją organizavo Kazio Škirpos vadovautasis Lietuvių aktyvistų frontas (LAF). Į priekį žengiant vokiečių kariams ir vietiniams „sukilėliams“ juos remiant, netrukus susikūrė Laikinoji vyriausybė, į kuriuos sudėtį, beje, įėjo ir V. Landsbergio tėvas, Žemkalnis… Ir kadangi ši vyriausybė paskelbė „nepriklausomos“, t. y. ikitarybinės, Lietuvos atkūrimą, o paskiau buvo pačių vokiečių išvaikyta, šiandien ir ji, ir jos susikūrimą įgalinęs „birželio sukilimas“ aukštinami, kaip tyriausi lietuviško patriotizmo pavyzdžiai… O kai kurie šio sukilimo bei vyriausybės veikėjai netgi vaizduojami „antifašistais“…
Nepatogu pripažinti, kad LAF vadovybė (ir asmeniškai K. Škirpa) bazavosi Berlyne. Kad, be to, iš nacistinės Vokietijos ši organizacija gavo ir finansavimą, ir ginklus. Ir, žinoma, kad visas jų „sukilimas“ vyko sinchroniškai su vokiečių karine invazija. Tuo tarpu toji aplinkybė, kad LAF ideologija (išdėstyta tiek LAF programoje, tiek kituose dokumentuose) buvo nei daugiau, nei mažiau, kaip tam tikra nacizmo adaptacija Lietuvai – ir su atitinkamais rasizmo bei antisemitizmo elementais – apskritai nutylima.
Svarbiausia, kad šie veikėjai buvo Tarybų Sąjungos ir, atitinkamai – Tarybų Lietuvos – priešai. Pastaroji, tuo tarpu, vien juodinama. Šiuo požiūriu, turime ir pasakojimą apie „sovietų okupaciją“, ir visa kita. O tai, kad Tarybų Lietuva buvo kapitalizmui alternatyvi lietuvių tautos valstybingumo forma, kad – dar daugiau, kaip ryškiausiai parodė pokario patyrimas – šioje formoje kaip niekada anksčiau suklestėjo tiek materialinis ir fizinis, tiek dvasinis-kultūrinis mūsų tautos gyvenimas – tokia mintis net nesvarstoma. Tiesiog viskas, kas antitarybiška, kad antikomunistiška, traktuojama kaip gėris. Ir taškas.
O kad vokiečiai vėliau Laikinąją vyriausybę išvaikė, kaip ir tai, kad kai kurie lietuviškieji fašistai pateko į savo vokiškųjų šeimininkų nemalonę, nekeičia esmės. Lietuvių nacionalistai svajojo apie mažą lietuvišką reichiuką. Patys, galbūt, svajodami tapti jų fiureriukais. Ir taip gyvuoti po didžiojo vokiečių reicho sparnu. Tačiau vokiškųjų grobikų tokia, atseit, fašistinė lietuvių idilija, nedomino: jie Pabaltijį apiformino kaip „Ostlando“ komisariatą, kaip teritoriją vokiečių kolonistams… Iš tiesų: kai kurie lietuviški nacistai nudegė. Kad ir tas pats Jonas Noreika („Generolas Vėtra“). Bet pakanka vien pasiskaityti jo raštus iš A. Smetonos laikų – tiek Hitlerį liaupsinančius straipsnius, tiek antisemitinę brošiūrą „Pakelk galvą, lietuvi!“, norint suprasti, kokios galėjo būti tokių, atseit, „antifašistų“, pažiūros…
Ir taip nusikaltėliai verčiami „didvyriais“. O tikrieji didvyriai – arba juodinami, arba tiesiog pamirštami… O kartu su jais, pamirštama ir pasaulinė-istorinė Didžiojo Tėvynės karo reikšmė… Į ją, be abejonės, įeina ir Rytų Europos tautų išgelbėjimas nuo pražūties. Bet ne tik!
Iš tiesų, Didysis Tėvynės karas – kaip užsiminiau pradžioje – buvo kova tarp dvejų pasaulėžiūrų, tarp dvejų pasaulių. O būtent: tarp fašizmo – pūvančio kapitalistinio pasaulio mutacijos, skelbusios bei nešusios visišką barbarizmą ir nužmogėjimą, ir komunizmo – visų sveikiausiųjų žmogiškosios kultūros bei minties tradicijų perėmėjo, naujo pasaulio, naujo humanizmo kūrėjo, anot V. Majakovskio – „žmonijos pavasario“. Ir šia prasme, Didysis Tėvynės karas tai buvo kova ne tik už mūsų, kaip tautų, fizinį išlikimą, bet ir už mūsų teisę iš tikrųjų būti žmonėmis.
Deja, ši, sakyčiau – metafizinė – Didžiojo Tėvynės karo reikšmė, eiliniam lietuviui, ypač jaunesniam, šiai dienai yra nesuvokiama. Kadangi iš jo pavogta tikroji tiek Lietuvos, tiek Tarybų Sąjungos, tiek pasaulio istorija. Nors, savikritiškai žvelgiant – mes patys ją atidavėme: atidavėme Vakarams ir atidavėme ne už ką kita, kaip „už trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą“… Ir taip formuojami mankurtai... Ir liberalūs, ir nacionalistiniai: tiek vieni, tiek kiti yra pasmerkti blaškytis po Vakarų pasaulį kaip pigi darbo jėga tiems patiems ponams, kurių istoriniai pirmtakai ir „pagimdė“ Hitlerį… Tuo tarpu kol kiti, pagal Ukrainos pavyzdį, tampa naujai atgimstančio XXI amžiaus fašizmo smogikais...
Ir todėl toji Didžiojo Tėvynės karo, kaip neva beprasmės „dvejų viena kitos vertų diktatūrų“ dvikovos koncepcija, yra ne tik giliai klaidinga, bet dargi ir amorali, ir niekšiška: nes ji, šiaip ar taip, žudo mūsų, kaip žmonių, mūsų, kaip tautos, sielą. Ir, galbūt, toji apverktina padėtis, kurioje dabar esame, nemaža dalimi ir yra šios gėdingos aplinkybės, šios mankurtizacijos – pasekmė.
Ir todėl šiandien, birželio 22 dieną, turime progą prabilti apie Didžiojo Tėvynės karo pradžią. Turime ne tik teisę ir pareigą atminti bei pagerbti žuvusius. Turime tokią pat teisę ir pareigą šiandien, dabar ir čia tęsti tą kovą už teisingumą, už žmogiškumą, kurią Didžiojo Tėvynės karo metu didvyriškai vedė tiek tarybiniai kariai, tiek visos tarybinės tautos, tiek visa doroji žmonija. Būtent tokiai kovai, tokiam darbui ir kviečiu kiekvieną bendramintį skaitytoją.
Kristoferis Voiška, 2021-06-22