Dabar apie tai niekas nebekalba: fašistinė Vokietija numetė bombas ant Palangos vaikų stovyklos

Autorius: Neris Karpuškaitė Akelaitienė Šaltinis: https://www.facebook.com/neris... 2021-06-23 10:08:00, skaitė 929, komentavo 6

Dabar apie tai niekas nebekalba: fašistinė Vokietija numetė bombas ant Palangos vaikų stovyklos

Kadaise, šios birželio dienos paryčiais, fašistinė Vokietija numetė bombas ant Palangos vaikų stovyklos. Dabar apie tai niekas nebekalba, o jeigu ir kalbama - informacija pateikiama keistai iškreipta ir neatitinkanti to, kas iš tikrųjų tądien įvyko.

Laikai pasikeitė, politika pasikeitė, suprask, ir Tiesa - pasikeitė...

Jau keleri metai, kai panaikintas kuklus atmintinis akmuo, bylojęs konkretų istorinį faktą; tarsi tai būtų buvęs koks serijinis Lenino paminklas... Ko gi bijoma? Ar to, kad toji vaikų vasarvietė buvo pavadinta "Pionierių stovykla"? Ar to, kad būtent šituo vaikų bombardavimu dar vienoje šalyje prasidėjo karas ?,,, Ar to, kad toji užpultoji šalis vadinosi ne "Europos", o "Tarybų socialistinių respublikų" SAJUNGA, t.y. valstybė, kurią dabar privalu niekinti - visais įmanomais būdais, kuo įmantriau, nesivarginant pasigilinti - tiesa tai, ar melas (Kodėl taip teigiu? Ogi teigiu tai, ką matau - prieš pora metų iš savo mokinių "sužinojau", kad aš - užaugau valgydama "tik kremzles ir kanopas", į mokyklą žiemą-vasarą eidavau "su tais pačiais išaugtais batais", o po pamokų būdavau vežama "į kolūkį dirbti lažo").

Ką gi... matyt, tos kremzlės, kanopos, išaugti batai ir lažas mane privedė prie to, kad man lig šiol niekaip nesiseka surasti patogios padėties, gyvenant "patogiai" - vienas po kito galvoje rikiuojasi klausimai ... Va ir dabar - kuo dabartinei Lietuvai nusidėjo tie vaikai, kad net apvalus lietuviškas akmuo turėjo būt pašalintas iš jų tragedijos atminimo vietos...

Mano klasės auklėtojas, mokytojas Juozas Zlotkevičius tą kraupų 1941 birželio 22-sios rytą buvo devynerių metų berniukas. Mažas berniukas, kuris "užvakar" pirmąkart pamatė jūrą... Komos būsenos, tarpe kitų sunkiai sužeistų vaikų, jis buvo išskraidintas į Maskvą, o po ilgo gydymo ligoninėj, išvežtas į Debiosų Vaikų namus. Iš to laikotarpio jis prisiminė tik jūrą ir geras ligoninės seseles, kurios "nemokėjo lietuviškai kalbėti, bet visada man paglostydavo galvą". To sužeidimo liekamieji reiškiniai buvo sunkūs - apart nuolatinių galvos skausmų, nuo to birželio ryto jis tapo žmogumi, negirdinčiu savo paties balso, kalbančiu neadekvačiai garsiai ir dėl to susilaukiančiu nieko apie jį nežinančiųjų pašaipų. Jis nebuvo pionieriumi toje vaikų "pionierių stovykloje" ir jis nebuvo komunistu suaugusiųjų gyvenime... jis buvo mažakalbiu žmogumi ir tiesiog mokytoju.

***

Kadangi mano šviesios atminties Auklėtojas, be visa ko, buvo dar ir fotografas, jis mus išmokė pajusti tai, kas meninėje ar dokumentinėje fotografijoje glūdi ne paviršiuj...

Įkeliu savotišką foto diptiką, kurį pavadinčiau "Toks yra karo veidas".

Šiose dokumentinėse nuotraukose - tas pats jaunas vyras.

Laiko tarpas tarp šių dviejų "nusifotografavimų" - 4 metai...

Ketveri karo metai.

Ši, pirmoji, trisdešimtmečio dailininko E. Kobytevo nuotrauka daryta 1941-siais, pirmą jo išėjimo į frontą dieną.

Antroji - 1945-ais, grįžus iš karo. Jam čia 34 metai.

Va toks yra žmogaus, perėjusio karą, žvilgsnis.

Pirmojoje nuotraukoje žmogus žiūri į mus, o antrojoje - jis jau žiūri pro mus, į kažką...

***

Šiandien nuo Palangoje vaikų krauju aptaškyto ryto praėjo lygiai 80 metų.

Daugelis "pozityvaus gyvenimo" "specialistų" pasakys :"kam apie tai rašyti feisbuke ?!!!" Atsakau: nes nelabai tikiu, kad kitur bus parašyta. O numarinta tiesa dažniausiai pavirsta kažkuo panašiu į neišmoktą pamoką... ir aš labai nelinkėčiau, kad mūsų vaikams prisieitų ją išmokti.

~ Neris K.A. ~