Dėl spalio 17-osios mitingo „NATO – ne!“

Autorius: LTnacionalistas Šaltinis: http://ltnacionalistas.wordpre... 2014-10-20 02:29:30, skaitė 5742, komentavo 1

Dėl spalio 17-osios mitingo „NATO – ne!“

Kaip dauguma šio mitingo organizatorių bei aktyvistų ir tikėjosi, spalio 17-oji Kaune nepraėjo be incidentų ir įdomių nutikimų.

Skirtingai nei būtų buvę galima manyti, atsižvelgus į Juliaus Pankos atvirus raginimus rengti provokacijas mitingo prieš NATO metu, vadinamųjų „tautininkų“, „patriotų“ provokatoriai nepasirodė arba, mažų mažiausiai, aktyviai nepasireiškė, tačiau mėginimai sabotuoti Giedriaus Grabausko organizuotą protestinę akciją vis dėlto buvo itin ryškūs ir šį kartą, kaip ne keista, jie ėjo būtent iš valdžios, o tiksliau, iš valstybės represinių organų pusės.

Visų pirmiausia turėtume iškelti faktą, jog vietinė Kauno valdžia, tikriausiai ne be Konservatorių partijos spaudimo, paskutinę minutę nusprendė atšaukti leidimą mitingui, kurį G. Grabauskas, kartu su kitais pažangios bei patriotinės krypties visuomenininkais organizavo spalio 17-ąją, 17 valandą 30 minučių Kauno Vienybės aikštėje (prie Karo muziejaus).

Jau vien tai yra laikytina grubiu renginio organizatorių, dalyvių bei kitų aktyvistų teisės į laisvą žodį, kurį, bent jau formaliai, turėtų garantuoti „nepriklausomos“ Lietuvos įstatymai, pažeidimu; šiuo veiksmu, be abejo, buvo siekiama mitingą sabotuoti, nuo dalyvavimo jame atstumti kuo didesnį žmonių skaičių, juos labiau „prigąsdinti“ (vargu ar kas mėgintų ginčytis, jog į ateiti į nesankcionuotą demonstraciją reikia daugiau drąsos, negu į sankcionuotą).

Tačiau „demokratinės“ Lietuvos valdžios atstovų provokacijos prieš mitingą „NATO ne!“ šituo toli gražu dar nesibaigė.

Pakeliui į mitingą – be jokios pateisinamos juridinės priežasties – buvo suimti du politiniai bei visuomeniniai aktyvistai, ketinę jame dalyvauti: tai Socialistinio Liaudies Fronto (SLF) Kauno skyriaus vadovas, Henrikas Juodiška ir mūsų, nacionaldarbininkų judėjimo vadovas, Žilvinas Razminas.

Nei vienam iš šių žmonių nebuvo pateikti jokie kaltinimai nusikalstama veikla, nebuvo suteiktas joks adekvatus paaiškinimas dėl padėties: H. Juodiška, kaip supratome, buvo itin abejotinu teisėtumu suimtas karinės žvalgybos struktūrų atstovų, tuo tarpu Ž. Razminas pakeliui į Kauno mitingą buvo sustabdytas policijos pareigūnų, bevažiuodamas į Kauną – apie tai praneša ir patriotinės, antiglobalistinės krypties puslapis „Šauksmas“.

Abu du aktyvistai buvo paleisti, tačiau tik praėjus nemažam laiko tarpui nuo mitingo pabaigos – akivaizdu, kad šitaip siekiama tiek įbauginti žmones, kad šie nedrįstų tvirtai ir atvirai reikšti savo nuomonės, tiek ir sutrikdyti sistemai neįtinkančių ir kovingų oratorių pasirodymą G. Grabausko organizuotame renginyje.

Net ir su didžiausiu valdančiosios klasės valią vykdančių valdžios bei represinių struktūrų prakeiksmu, mitingas „NATO ne!“ vis dėlto įvyko ir į jį nepabūgo susirinkti keliasdešimt aktyvių, sąmoningų, savo tautos ir Tėvynės ateičiai bei kovai už socialinį teisingumą ir dirbančiųjų teises neabejingų lietuvių.

Renginyje kalbėję žmonės vieningai ir garsiai pasmerkė valdžios mėginimus sabotuoti renginį, o taip pat ir įvykusius areštus.

Mitingas, nors ir negausus, vis dėlto įgijo didelę simbolinę reikšmę, kaip pirmasis šitokio tipo renginys Lietuvoje, nukreiptas aiškia anti-imperialistinės kovos, iš tiesų, o ne vien tik nominaliai, nepriklausomos ir socialiai teisingos Lietuvos kryptimi.

Vėliau iš policijos komisariato paleistas Ž. Razminas atvyko į mitingo organizatorių bei dalyvių pasitarimą, vykusį renginį organizavusių visuomeninių organizacijų štabe ir ten aiškiai ir ryžtingai išreiškė nacionaldarbininkų poziciją.

Primename, kad prieš Ž. Razminą jau kuris laikas kaip taip vadinama „objektyvi“ žiniasklaida (kuri iš esmės paprasčiausiai vykdo stambiojo kapitalo šeimininkų bei jų politinių marionečių užsakymus) vykdo sistemingą dezinformacijos bei demonizacijos kampaniją, mėgindama parengti viešąją nuomonę galimoms represijoms prieš nacionaldarbininkų veiklą, nepaisant to, kad tiek Ž. Razminas, tiek ir nacionaldarbininkų judėjimas apskritai, laikosi griežtai teisėtų nesmurtinio pasipriešinimo priemonių bei metodų.

Tačiau, kad ir kaip tai nepatiktų mūsų šalies paulauskams bei juknevičienėms, laisvas žodis, už kurį, esant reikalui, stoja patys žmonės, nėra ir nebus užgniaužtas, nėra ir nebus nutildytas – ir, galite būti tikri – jį išgirs vis daugiau ir daugiau Lietuvos žmonių.

Reikia tikėtis – ir ne tik tikėtis, o ir nuosekliai dirbti bei kautis – jog šitokie įvykiai būtų kibirkštys, kurios vieną dieną įžiebtų ugnį, kuri išaugtų į atvirą gaisrą, apimsiantį visą tautą ir visą šalį, kuriam būtų lemta nušviesti kelią iš tamsos ir priespaudos, į naują tvarką, į naują Lietuvą.

Su šia mintim protuose ir širdyse, toliau nenuilstamai dirbsime, kausimės ir žygiuosime iki galutinės pergalės.