Kaip bebūtų keista, Putino planai Sirijos atžvilgiu turi daugiau prasmės, nei kažkieno kito

Autorius: Sarmatas.lt Šaltinis: http://www.sarmatas.lt/09/kaip... 2015-09-30 08:04:12, skaitė 2530, komentavo 2

Kaip bebūtų keista, Putino planai Sirijos atžvilgiu turi daugiau prasmės, nei kažkieno kito

„Pačioje kruvino penkerius metus besitęsiančio pilietinio karo Sirijoje pradžioje, aš buvau bene vienintelis Britanijos informacinėje erdvėje, kuris reiškė gailestį dėl ketinimų pašalinti pasaulietiškąjį diktatorių prezidentą Bašarą al-Asadą (Bashar al-Assad), ypač žinant tai, jog jokio liaudies pasipriešinimo prieš valdžią šalyje nėra“, rašo spectator.co.uk straipsnio autorius John R. Bradley.

Aš bandžiau įrodyti, jog tokia gana trumpalaikė strategija turės ilgalaikes ir ardančias pasekmes. Tvirtinau, jog Asado valdžia nesiruošia atsitraukti, kadangi Damasko žmonės prieš jį nesukils. Taip vadinami nuosaikūs (nereliginiai) sukilėliai iš tikro buvo paprasčiausi agresyvūs islamistai, kuriam laikui slepiantys savo pažiūras. Aš jau rašiau, jog Vakarų interesams regione pridarys nuostolių Saudo Arabijos ir Irano kovotojai, kurie vykdo naikinantį hibridinį karą. Smarkiai suskaldyti Sirijos gyventojai šiame kare gali būti visiškai sunaikinti. Ir pagaliau, mes galime prisižaisti ir sukelti karą su Rusija.

Niekas manęs negirdėjo, ir aš paprasčiausiai pavargau įtikinėti juos dėl šių sumanymų Sirijoje beprotystės. Po ketverių metų sirų kančias – 250 tūkstančių žuvusiųjų, pusė gyventojų buvo priversti palikti savo namus, milijonai tapo pabėgėliais – šiandien pamatė visi. Ir pagaliau praeitą savaitę, didžiausios po Antrojo pasaulinio karo migracinės krizės Europoje, kurią sukėlė daugiausia pabėgėliai iš Sirijos, fone Vakarų geopolitinis apsiskaičiavimas taip pat visiems tapo skaudžiai akivaizdus.

Įvairiausių krypčių džihadistai, laikomi antiasadinės koalicijos kovotojais, įsiverždavo į šalies vidurį, Sirijos pajūrio rajoną, kur daugiausia gyventojų – alavitai, judėdami arčiau Damasko. Tuomet Rusija, sena Sirijos sąjungininkė, pagavo Vašingtoną blefuojant ir ėmėsi steigti bei stiprinti savo karines bazes Latakijos provincijoje – paskutiniame režimo placdarme. Akimirksniu jos tankai, naikintuvai, karo patarėjai, kariniai laivai ir patys šiuolaikiškiausi zenitinių raketų kompleksai atsidūrė toje vietoje. Rusijos inžinieriai vos ne per naktį pastatė nusileidimo taką oro uoste, o karinio laivyno jūreiviai pravedė bauginančias pratybas artimiausiame Tartuso uoste, kur dar nuo 1970-ųjų stovi jų karinė bazė.

Tai buvo bene ryškiausia Rusijos užsienio karinė operacija nuo Tarybų Sąjungos subyrėjimo. Be to, apie naująjį „Islamo valstybės“ kalifatą – gal būt reikšmingiausią įvykį Artimųjų rytų regione nuo Izraelio valstybės sukūrimo 1948 metais – sužinojome tik tuomet, kai organizacijos lyderis apie tai paskelbė filmuotoje medžiagoje Youtube.

Ir vis tiek, lieka vienas klausimas: kodėl rusai žengė žingsnį, garantuosiantį gyvybę Bašarui al-Asadui? Trumpas atsakymas bus toks: todėl, kad Vakarų strategija Sirijos atžvilgiu priminė tokią betvarkę, kad Rusija gana pagrįstai tikėjosi, jog NATO į tai žiūrės pro pirštus.

O per pastaruosius mėnesius, vadovaudamasis nerimu, jog Asadas ir toliau valdys, vietoje to, kad stotų į rimtą mūšį su „Islamo valstybe“, Pentagonas užsiiminėjo žvalgybinių duomenų klastojimu, norėdamas pagražinti savo gana kuklius pasiekimus. O neprotinga idėja nuo nulio sukurti ir parengti naują sukilėlių armiją, kuri turėjo ir nuversti Asado režimą, ir sutriuškinti „Islamo valstybę“, kainavo daugiau nei 40 milijardų dolerių, o rezultatas – keturi ar penki nauji kareiviai. Iš septyniasdešimt penkių „kursantų“ trisdešimt nedelsiant perėjo į al-Kaedos pusę.

Vladimiras Putinas šiandien panašus į Europos gelbėtoją nuo migracinės krizės. Tik išsaugodami Asadą, teigia jis, galime sustabdyti pabėgėlių srautą. Kaip nebūtų keista, tačiau jo žodžiai rodo, jog jis labiau nei kiti supranta problemos esmę.

Asado pajėgos, ilgą laiką laikytos sutriuškintomis, apie savo karinės jėgos atnaujinimą pranešė bombarduodamos „Islamo valstybės“ objektus šalies šiaurėje. Banga po bangos į taikinius paleisti smūgiai iš oro pasižymėjo išskirtiniu tikslumu. Kas gali tam prieštarauti? Aukšti Vašingtono ir Londono politikai, po kelerių metų nenuilstamo skandavimo mantros apie „žiaurųjį diktatorių Asadą, kuris turi pasitraukti“, staiga ėmė murmėti, jog, jei gerai pagalvotume, tai Asadas nebūtinai turi pasitraukti. Iš tikro, NATO šiuo metu turėtų imti koordinuoti savo veiksmus su Rusija, iš naujo bandydami pagaliau pribaigti „Islamo valstybę“ ir sustabdyti pabėgėlių srautą. Kitaip sakant, rusų manevras pavyko.

Iš tikro Asadas yra labai populiarus, labiau nei bet kada – toje Sirijos dalyje (maždaug trečdalyje teritorijos), kurią jis vis dar kontroliuoja. Tie, kurie palaikė „Islamo valstybę“ Damaske ir pajūrio rajone, jau seniai arba prisijungė prie jos, arba susisprogdino „netikėlių“ minioje. Beje, sirai Vakarų nekenčia dar labiau, nei anksčiau. Neseniai atlikta visuomenės nuomonės apklausa rodo, kad 80 procentų respondentų teigia, jog būtent mes sukūrėme „Islamo valstybę“.

Ši nuomonė, labai paplitusi Artimuosiuose rytuose, nėra jau tokia ir išgalvota. Todėl keturi metai ir milijardai dolerių, kuriuos Jungtinės Valstijos ir sąjungininkai išleido Persijos įlankoje, atvedė prie visiško fiasko. Ir šiandien jie turi pripažinti, jog Maskva visą tą laiką buvo teisi dėl to, kas liečia Sirijos problemą. Per tą laiką jie sugebėjo sunaikinti tą visuomenės pasitikėjimo likutį, kuriuo vakarietiškosios karinės avantiūros sumanytojai dar galėjo naudotis po Irako košmaro.

O Rusija šiandien turi karines jūrų pajėgas, o dar – superšiuolaikines priešraketinės gynybos sistemas, ir visa tai – prie pat Europos sienų. Kadangi „Islamo valstybė“ neturi nei laivyno, nei aviacijos, tai Vakarams yra dėl ko susirūpinti. Rusija, matyt, svarsto galimybę išlaipinti Sirijoje antžeminę kariuomenę. Bet koks bandymas nuversti Asadą ateityje reikš karą su Rusija.

O dar blogiau yra tai, kad mes sugebėjome „pakišti“ Izraelį – vienintelį patikimą Vakarų sąjungininką šiame regione, kadangi Iranas prisijungs prie Rusijos ir pasiųs savo elitinę Respublikos gvardiją į Siriją, o tai prives prie tampresnių ryšių su Hezbola, kuri jau ir taip yra pagrindinė šiitų grupuotė, kariaujanti Asado pusėje. Obamos administracija sugaišo penkerius metus, kad įtikintų pasaulį, jog Irano mulomis galime pasitikėti. Taip kad Teheranas žino, jog bet kokia kritika iš Vašingtono dėl įsikišimo į Sirijos konfliktą bus paranki neseno branduolinės programos sandorio priešininkams.

Yra ir dar vienas įrodymas, jog Amerikos palaikomas kvietimas nuversti Asadą, kad susilpnintų Iraną ir Hezbolą bei įtvirtintų marionetinį prosauditų režimą Sirijoje, veda visiškai priešinga linkme. Esmė tame, kad tas režimas, jei sugebės išlikti, naudosis ne tik pilnaverte Rusijos karine pagalba, bet ir taps politiniu įrankiu Irano rankose.

parengė: Darius Dimbelis

spectator.co.uk