Laisvos rinkos „rojuje“ skurdas didėja: daugiau kaip 48 mln. amerikiečių gyvena žemiau skurdo ribos

Autorius: LTnacionalistas Šaltinis: http://ltnacionalistas.wordpre... 2014-10-22 09:08:31, skaitė 5791, komentavo 1

Statistiniai tyrimai byloja, kad šiuo metu Jungtinėse Valstijose daugiau kaip 48 mln. Šalies žmonių gyvena žemiau oficialiosios skurdo ribos; daugiau kaip 16% JAV vaikų taip pat gyvena žemiau skurdo ribos. Tai, be abejo, yra dar tik „oficiozinė“ statistika, kuri labai galimai dar mėgina pavaizduoti JAV socialinę padėtį mažiau bloga nei kad ji iš tikrųjų yra, tad neturėtume nustebti, jei padėtis Jungtinėse Valstijose yra dar sunkesnė.

Be to, yra būtina pridurti, jog analogiški statistiniai tyrimai, daryti dar 2009-aisiais metais, bylojo apie beveik 40 mln. Amerikiečių buvimą žemiau skurdo ribos, tuo tarpu šiuo metu, t. y. 2014-aisiais, šis skaičius gerokai išaugo – iki daugiau kaip 48 mln.

Šis faktas yra nepatogus įrodymas, kad net ir „demokratų“ modeliu laikoma valstybė – Jungtinės Valstijos – kenčia nuo milžiniškų ir nesutaikomų socialinių-ekonominių prieštaravimų, kuriuos dar aiškiau rodo bendri statistiniai duomenys, įrodantys teiginius apie toje visuomenėje esančią turtinę ir socialinę atskirtį, tiksliau pasakius, prarają, tarp buržuazinio „elito“ ir likusių piliečių – tiek darbo, tiek ir netgi „vidurinės“ klasės (kuri visada balansuoja ant ašmenų ir proletarizacijos pavojaus dėl kapitalistinio turto kaupimo dėsnio padarinių).

Tokie vis didėjančio skurdo ir socialinės nelygybės rodikliai, o tame tarpe ir tai, jog Amerikos visuomenė remiasi ne kokia nors tauta, turinčia kilmės, kultūros ir istorijos bendrumą, o chaotišku skirtingų rasinių, etninių, kultūrinių grupių kratiniu, rodo, kad ilgalaikėje perspektyvoje „amerikietiškosios svajonės“ burbulas neišvengiamai sprogs dėl negailestingai spaudžiančių socioekonominių, o tuo pačiu, ir rasinių bei kitų socialinių prieštaravimų.

Galime ateity tikėtis „visų karo prieš visus“, apie kurį kalbėjo Hobsas, realizacijos Amerikoje, kai bus peržengta paskutinė „multikultūrinės“ visuomenės ir kapitalistinės sistemos veikimo riba. Ir, anksčiau ar vėliau, ypač griūnant JAV, kaip pasaulinio hegemono, pozicijai, tai tikrai įvyks.

Tai bus tiek kapitalistinės sistemos, tiek ir „multikultūrinio“ beprotnamio kracho ir ideologinio bankroto įrodymas, prie kurio mus neišvengiamai artina pasaulio ekonominio bei politinio gyvenimo įvykių logika.