Indijos ūkininkų pamokos protestuojantiems lietuviams

Autorius: Marius Jonaitis Šaltinis: https://www.respublika.lt/lt/n... 2021-12-12 08:20:00, skaitė 393, komentavo 2

Indijos ūkininkų pamokos protestuojantiems lietuviams

Lietuvoje vykstant protestams, kurie niekaip nieko nepasiekia, verta pradėti dairytis į kitas užsienio šalis, kur protestai laimi. Vienas iš sėkmės pavyzdžių būtų Indijos ūkininkų protestas, kuris trūko net metus laiko, tačiau pasibaigė pergale. Kas ten vyko?

Tačiau pradžiai reikia padaryti trumpą įvadą į tai, kokia situacija pačioje šalyje ir kodėl kilo protestai.

2021 metų pavasarį Indijoje buvo 27% nedarbas. Pasinaudoję „kovidine krize" valdžios žmonės palengvino atleidimo iš darbo procedūras bei nutolino pensijinį amžių nuo 66 iki 68 metų. Oligarchai valdo net 77% viso šalies turto, o apie 60% gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos.

Valdžia ir žiniasklaida ten taip pat susiliejusi. Apie 90% žiniasklaidos yra provaldiškos. Neparankūs valdžiai žurnalistai yra persekiojami. Per 6 metus daugiau negu 200 buvo užpulti, o 40 - nužudyti. Vien per 2020 metus buvo uždaryti 55 opoziciniai tinklapiai.

Nepaisant ir taip prastos padėties, Narendros Modi vyriausybė 2020 metų vasarą inicijavo prieštaringai vertinamas žemės ūkio reformas. Verta paminėti, jog žemės ūkis yra labai svarbi ekonominė veikla daugeliui Indijos gyventojų.

Apie pusę Indijos darbo jėgos dirba žemės ūkyje. Labai daug smulkių šeimos ūkių, net 87% visų ūkių yra mažesni negu 2 hektarai. Nieko nuostabaus, jog jie ir taip vos kvėpuoja, 52% tų ūkių yra prasiskolinę ir ūkininkų savižudybės tapo liūdnu reiškiniu (Per 2019-2020 metus nusižudė apie 20 000 ūkininkų).

Tačiau naujos žemės ūkio reformos ne tik, kad nebuvo skirtos jiems padėti, bet dar ir pablogino padėtį. Tą reformą sudaro 3 teisės aktai, bet jeigu viską supaprastinus, tai:

- Panaikino reguliuojamą produktų supirkimo rinką, t.y. neliko valstybės nustatomų minimalių supirkimo kainų, tad maži ūkininkai turėjo konkuruoti su dideliais ūkiais, kas, savaime suprantama, buvo nerealu. Juos pradėjo dempinguoti.

- Praretino produkcijos supirkimo punktų tinklą, tad produkciją reikėjo vežti daug toliau. O tai jau papildomos sąnaudos.

Kaip teigė ūkininkai ši reforma buvo naudinga stambioms korporacijoms ir ūkiams. Maži ūkiai, tiesiog, per kelis metus nuskurstų ir turėtų parduoti savo žemę arba jos netektų dėl skolų. Šimtams milijonų žmonių iškilo grėsmė netekti net ir tų skurdžių pajamų iš savo žemės.

Ką darė ūkininkai? Pradžioje rašė peticijas, darė protestus, apeliavo į valdžią, bandė eiti su jais į derybas, bet niekas neveikė. Tada 2020 metų lapkričio 26-27 dienomis, kartu su profesinėmis sąjungomis bei apsivienijusiomis ūkininkų organizacijomis („All India Kisan Sangharsh" apie 250 ūkininkų organizacijų), inicijavo didžiausią pasaulio istorijoje streiką. Jame dalyvavo apie 250 milijonų žmonių.

Kadangi vis tiek rezultato nebuvo, ūkininkai patraukė protestuoti į sostinę Delį, bet jų į miestą neįleido. Neįleidus jų į miestą, ūkininkai jo prieigose, autostradoje, įsikūrė stovyklą ir pareiškė, jog ten bus iki tol, kol įstatymą atšauks arba kol jie mirs. Taip prasidėjo kiek daugiau negu metus trukęs jų protestas (2020 metų lapkritis - 2021 metų gruodis).

Nors pagrindinis protestas vyko sostinės prieigose, tačiau ir kituose regionuose įvykdavo palaikymo akcijos. Pavyzdžiui 2020 metų gruodžio 8 dieną vyko net 20 000 skirtingų protestų visoje Indijoje, kuriuose dalyvavo apie 5 milijonai žmonių.

Įdomus pastebėjimas, jog visuose protestuose dalyvavo labai skirtingi žmonės. Vis tik Indija sudaryta iš daugelio skirtingų tautelių, kurios turi skirtingas religijas bei papročius. Šalia vienas kito, nesipykdami, sugebėjo protestuoti musulmonai ir induizmo išpažinėjai, Sikhai, skirtingų kastų atstovai, moterys ir t.t.
Protestų stovyklas savanoriai aprūpindavo maistu, higienos priemonėmis. Pasipriešinimą palaikiusi inteligentija ten teikė net medicinines paslaugas. Taip pat stovykloje nuolat vyko diskusijos ir paskaitos, meniniai pasirodymai.

Tačiau protestas nebuvo vien ištisa šventė. Vykdavo periodiški susirėmimai su vyriausybinėmis pajėgomis, kurios norėdavo juos išstumti. Tačiau net jeigu laikinai tai pavykdavo padaryti, ūkininkai vėl grįždavo ir iš naujo įsikurdavo.

Kantrybė ir nuoseklumas padėjo ir šių metų gruodį žemės reforma buvo atšaukta. Tačiau tai turėjo savo kainą. Daugiau negu 700 ūkininkų žuvo per metus trukusį protestą. Vieni susirėmimuose, kiti nuo įvairių ligų stovykloje. Bet ūkininkai privertė valdžią įsipareigoti išmokėti kompensacijas nukentėjusiems ir pasižadėti nepersekioti protestuotojų. Vyriausybė sutiko su šiais įsipareigojimais.

Beje, mažas pastebėjimas. Mes žinome, jog Vakarai labai rūpinasi žmogaus teisėmis, daug piktinasi dėl Sindziango, Baltarusijos ar dar kitos šalies, tačiau Indijos ūkininkų atveju buvo neįtikėtinai tylu. Kodėl? Nes tai nebuvo „iš aukščiau" organizuotas protestas su geopolitiniu prieskoniu. Be to, Indiją bandoma įtraukti į antikinišką koaliciją, tad žmogaus teisės ten gali palaukti.

Ką mus moko ši ūkininkų protesto istoriją ir kodėl ji svarbi? Ji moko apie sutelktą žmonių valią priešintis ir kovoti dėl savo bei savo šeimų ateities. Protestavo paprasti ūkininkai, kurie nėra „edukuoti", tačiau pakankamai supratingi, jog žinotų, kad protestais žaisti negalima. Jeigu protestuoji, tai iki finalinės pabaigos. Nes kitu atveju, bet kokie protestai, tėra tik piariniai žaidimukai.

Tad visi norintys pakovoti dėl savo ir savo vaikų ateities turėtų mokytis iš paprastų Indijos žmonių, negaišti laiko „kovojant internetiniuose komentaruose", o eiti į prie Seimo stovinčias palapines, į kurias, kažkodėl, žmonės nesirenka. Per šalta? Tai tada dar mažai skauda.