Lenkija pasiruošusi su žeme sulyginti Vokietijos miestą

Autorius: Sergejus Savčukas Šaltinis: https://sputniknews.lt/2021122... 2021-12-30 00:59:00, skaitė 680, komentavo 1

Itin įdomios žinios atkeliauja iš Lenkijos. Ten anglies kasybos įmonių, ypač Lenkijos kasybos grupės, darbuotojai organizuoja protestus pagal geriausias praėjusio amžiaus 90-ųjų laikmečiu Rusijos tradicijas.

Praėjusią savaitę šachtininkai 24 valandoms uždarė geležinkelio liniją, jungiančią Piast-Žemovit kasyklą su šalia esančia elektrine, o vakar AKĮ atstovai susitiko su įmonės vadovybe ir valstybės turto viceministru aptarti jiems keliamų atlyginimų reikalavimų, rašo RIA Novosti autorius Sergejus Savčiukas.

Jei derybos nepavyks, bus paskelbtas streikas, o sausio mėnesį bus surengta anglies gabenimo iš kasyklų blokada. Tokių radikalių vietinių kalnakasių žingsnių priežastis slypi paviršiuje, tačiau tik iš pirmo žvilgsnio tai atrodo paprasta. Profesinė sąjunga "Solidarumas" yra didžiausia profesinė asociacija šalyje, atstovaujanti kelių dešimčių tūkstančių kalnakasių interesams.

Tuo tarpu Lenkijoje, skirtingai nei kitose šalyse, kuriose profesinių sąjungų vaidmuo per pastaruosius dešimtmečius sumažėjo, tokios asociacijos vis dar atlieka reikšmingą vaidmenį – energetikos sektorius ir šalies ekonomika yra visiškai priklausomi nuo anglies. Praėjusį rudenį beveik 80 procentų Lenkijos elektros buvo pagaminta iš akmens anglies ir rusvosios anglies.

Nesunku apskaičiuoti, kad iškastinis kuras užtikrina normalų gyvenimą daugiau nei trisdešimčiai milijonų lenkų. Lenkija yra absoliuti Europos Sąjungos lyderė anglies gavybos srityje. 2020 m. vietiniai kalnakasiai išgavo 56 milijonus tonų akmens anglių arba 96 procentus visos Europos produkcijos.

Tuo tarpu kaimyninė Čekija, kuri yra ant kito pjedestalo laiptelio, pagamino tik du milijonus tonų. Padėtis su rudosiomis anglimis yra šiek tiek kitokia. Rusvosios anglies gavybos sektoriuje lenkai yra antrieji ES su 23 mln. tonų rodikliu ir nusileidžia tik Vokietijai, kur energetikos ir chemijos pramonės reikmėms per metus pagaminama daugiau nei šimtas milijonų tonų rusvosios anglies.

Bet, visų pirma, Berlynas aktyviai riboja šią darbo sritį, nuo 2015 m. sumažinęs gamybą beveik per pusę, antra, Vokietija yra pagrindinė bendrojo Europos biudžeto donorė, kasmet pervesdama daugiau nei trisdešimt milijardų eurų (o Briuselis prašo padidinti įnašą dar trylika milijardų). Kita vertus, Lenkija yra priešingoje pusėje – pagrindinė finansinės paramos gavėja, kuri paskolų forma svyruoja tarp 18–20 mlrd. eurų per metus.

Paprasčiausiai Vokietija gali sau leisti vadinamąjį žaliosios energijos perėjimą, o lenkai – ne. Todėl nenuostabu, kad pačioje Lenkijoje anglies gavybos išsaugojimas yra masiškai skatinamas visuose visuomenės sluoksniuose. Nacionalinę anglies pramonę remia specializuotos įmonės, profesinės sąjungos ir net populiarūs aktoriai bei muzikantai. Tarptautinėje arenoje Lenkija, nepaisant vis stiprėjančio Briuselio spaudimo, ir toliau atkakliai vengia prisiimti bet kokius įsipareigojimus, susijusius su dekarbonizacija.

Be to, 2018 m. JT COP24 kovos su klimato kaita konferencijoje, vykusioje Katovicuose, Lenkijoje, prezidentas Andžejus Duda iš aukštos tribūnos pareiškė, kad Lenkija neketina visiškai atsisakyti anglies gavybos ir deginimo, o visos svarbios pramoninės gamybos grandinės išliks bent jau artimiausius du šimtus metų.

Tačiau Varšuva, būdama kritiškai priklausoma nuo Europos Sąjungos centro pinigų, yra priversta bent jau imituoti kovą už aplinką – dėl to iš karto kyla kalnakasių streikai. Prieš metus, 2020-ųjų žiemą, 300 kalnakasių profesinių sąjungų atstovai užblokavo geležinkelio bėgius Silezijos vaivadijos Slavkovo miesto rajone, protestuodami prieš anglies supirkimą Rusijoje. Tada Varšuva, sumažinusi savo gamybą ir padidinusi pirkimus užsienyje, bandė parodyti, kad laikosi bendro europinio klimato kurso, tačiau atsakomasis profesinių sąjungų žingsnis akimirksniu viską sustatė į savo vietas.

Visoms Lenkijos valstybinėms įmonėms buvo uždrausta importuoti anglį iš Rusijos, o jos pačios produkcijos indeksai grįžo į buvusį lygį.

Šiandien, baigiantis audringiems 2021-iesiems, gudri Varšuvos politika vėl sugrąžino angliakasius ant bėgių. "Solidarumo" ir kitų asociacijų šachtininkai reikalauja iš valdžios ne tik padidinti atlyginimus ir sumokėti visas reikalingas priemokas už tobulinimą ir plano įvykdymą, bet ir aiškios tolimesnės anglies pramonės plėtros programos.

Jei jų reikalavimų nebus paisoma, kalnakasiai žada nuo sausio 4 dienos visiškai nutraukti kuro gabenimą į elektrinę. Tiesą sakant, valdžiai buvo pateiktas ultimatumas: arba ji išsaugos pramonę, garantuos darbo vietas ir pajamų augimą, arba šalis susidurs su energetikos žlugimu. Ir yra pagrindo manyti, kad profesinių sąjungų judėjimas vėl nugalės.

Iliustratyviausias pavyzdys, kad Lenkijos vyriausybė puikiai supranta, kad tolimesnei nacionalinio energetikos sektoriaus eigai nėra alternatyvos, yra situacija aplink Turovo anglių kasyklą. Ji yra trijų valstybių – Lenkijos, Vokietijos ir Čekijos – sienų sandūroje – nuo ​​karjero iki Vokietijos Drezdeno, pavyzdžiui, tik aštuoniasdešimt kilometrų tiesia linija.

Turovas, kurio balansinės atsargos siekia daugiau nei 700 mln. tonų rusvosios anglies, kasmet pagamina 27 mln. tonų anglies, kuri aprūpina degalais 1,9 gigavato elektrinei kaimyniniame Bogatynios mieste.

Vienu metu Varšuvos valdžia garsiai sveikino Vokietijos ir Čekijos planus apriboti savo anglies gavybą. Be to, Lenkijos vyriausybė ne tik atidžiai sekė, bet ir nepamiršo priminti Berlynui ir Prahai vykdyti aplinkosaugos įsipareigojimus. Būtent Lenkija buvo tarp tų, kas metė iššūkį dviejų jėgainių statybai Vengrijos Pakso atominėje elektrinėje, prisidengdama žmogaus sukeltos nelaimės pavojumi.

Tuo tarpu Andžejaus Dudos komanda kategoriškai atmeta bet kokius panašius reikalavimus Lenkijai. 2020 m. kovo mėn. Lenkijos vyriausybė pratęsė žemės gelmių naudojimo licenciją valdymo įmonei "Polska Grupa Energetyczna", leisdama anglis kasti Turove iki 2044 m. Dėl šio sprendimo iškart protestavo Čekijos valdžia, kurią aktyviai palaikė Vokietija. Artimiausių regionų atstovai pateikė geologų išvadą, kad tolesnė Turovo plėtra lems negrįžtamus geologinės struktūros pokyčius, tarp jų ir vandeningųjų sluoksnių, o Vokietijos Zittau miestelyje garma ištisi namai.

Varšuva tiesiog ignoravo visus reikalavimus, nurodydama, kad ji negali tiesiog atleisti penkiolikos šimtų Turove dirbančių kalnakasių. Be to, be vietinės anglies sustos elektrinė Bogatynėje, kur yra net penki procentai valstybinės gamybos, ir nėra kuo jos pakeisti. Čekija kreipėsi į Europos Teisingumo Teismą, kuris rugsėjį priėmė palankų sprendimą Prahai – ir tai buvo pirmas kartas istorijoje, kai buvo priimtas teismo sprendimas aplinkosaugos klausimais dėl vienos ES narės pretenzijos kitai.

Anot jo, Lenkija įpareigota nedelsiant uždaryti anglies kasyklą, o už kiekvieną sprendimo nevykdymo dieną Varšuva privalo sumokėti penkių šimtų tūkstančių eurų baudą, tačiau lenkai čia buvo ištikimi sau: tiesiog atsisakė mokėti.

Kaip minėta pirmiau, vietinė padėtis mažame Lenkijos kalnakasių miestelyje turi daug gilesnes šaknis ir rodo, su kokiais sunkumais Europos Sąjunga skausmingai išlaikoma nustatytose ribose ir rėmuose. Vieningos europietiškos šeimos įvaizdis, apėmęs visą krūvą rusofobiškų ir kartu labai skurdžių šalių, braška per siūles, o kartu ir bandymai suvesti į bendrą vardiklį skirtingo lygio šalių energetikos sektorių ekonomikos plėtrai ir išteklių prieinamumui.

Ši žiema jau parodė, kad be Rusijos dujų tiekimo Europą galima šildyti tik banknotais, ir neabejotina, kad kiekviena ES vyriausybė padarė atitinkamas išvadas. Todėl galima pagrįstai teigti, kad Lenkija ir toliau išgaus anglis, sugriaudama visus Europos Sąjungos planus dėl dekarbonizacijos, ir yra aiškus pavyzdys, kiek gali nukentėti nacionaliniai interesai, jei juos lems kiti, o ne jūs.

Autoriaus nuomonė gali sutapti su redakcijos pozicija.